Apie žaislus, parduodamus parduotuvėse, žurnale rašėme daugybę kartų, tačiau apie netradicinius, ypatingus, pagaminamus namie informacijos vis dar trūksta. Mamų prašymu, bandome užpildyti šią spragą.
Vaikų darbas – žaisti
Bet kuri mama ar tėtis nori savo vaikui suteikti viską, kas šiame pasaulyje geriausia ir gražiausia. Dar nevaikštantys pipirai jau vos spėja suktis: pamokėlės, muzika, baseinas. O juk vaikų darbas yra žaisti! Žaisdamas vaikas susipažįsta su šiuo pasauliu, susidraugauja su juo ir jį užvaldo. Net jei tuo metu neišmoksta skaičiuoti iki dešimties ar sveikintis keliomis kalbomis, žaisdamas mažylis kuria savo pasaulį, lavina vaizduotę, stiprina kūrybines galias, „išžaidžia“ negatyvias emocijas, ieško savo santykio su jį supančia aplinka.
Žaidimas prasideda dar tuomet, kai kūdikis yra visai mažas. Iš pradžių jis tik stebi: šviesoje mirguliuojačius medžių lapus, prie jo palinkusį mamos veidą ar virš lopšio pakabintą ryškų burbulą. Vėliau vaikutis ima veikti: atranda savo rankeles, judina pirštus, žiūrinėja, stebisi. Ateina eilė ir kojytėms, kurias galima pakelti, paliesti pirštukus, o kartais net krimstelėti; kojinėms, kurias be galo smagu numauti ir paragauti, bei žaisliukams, kuriuos laimingi tėvai ar seneliai įspraudžia vaikui į delniuką. Žaidimas vaikui toks svarbus, kad tikrai verta pasirūpinti, jog tie žaisliukai būtų tinkami. Verta pamąstyti, ar iš tikrųjų mažajam žmogui reikia to, ką siūlo dabartinė žaislų pramonė, klijuodama madingą etiketę „lavinamasis“.
Mamos kvapas
Kai tik žmogutis ateina į šį pasaulį, labiausiai jam reikia saugumo. Jis turi būti sotus, švarus, o šalia visada jausti mamą. Tiesą sakant, žaislų jam dar nereikia, tačiau kartais jie praverčia. Juk mama ne visuomet gali būti šalia.
Iš mažos natūralios medžiagos skiautelės ir saujos vilnos mama gali padaryti vaikučiui pirmąją lėlytę. Jei nėra laiko ar noro daryti, tokią lėlytę galima nusipirkti ar paprašyti, kad ją, o ne tradicinį plastmasinį barškutį, padovanotų pirmieji naujagimio lankytojai. Ji neturi būti marga ar ryški – tinkamesnė yra pagaminta iš natūralios, nekenksmingais ekologiškais dažais dažytos medvilnės, vilnos. Tokią lėlytę, panešiojusi su savimi kelias dienas, mama gali drąsiai dėti į lopšį šalia miegančio kūdikio.
Natūralios medžiagos puikiai sugeria kvapus, todėl net miegodamas vaikutis jaus jam patį mieliausią ir artimiausią mamos kvapą. Tai ypač svarbu mažutėliams, į šį pasaulį pasibeldusiems anksčiau. Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad jie dar nieko nesuvokia ir nesupranta, jiems labai reikia nuolat šalia jausti mamą.
Vėliau tokia namais kvepianti lėlytė gali tapti geriausiu pagalbininku, kai vaikui tenka susidurti su nepažįstamomis, todėl labai nejaukiomis situacijomis. Tarkim, pirmą kartą pasilikus nakvoti pas močiutę, ar pirmą kartą praveriant darželio duris.
Natūralios medžiagos – kai imuninė sistema dar nebrandi
Vos kelių mėnesių sulaukęs mažylis pasaulį ima tyrinėti burna. Pirmiausiai į burnytę keliauja kumštukai, pirščiukai, kojytės, o paskui ir visa, kas papuola mažajam gurmanui į rankas. Tokiam ragautojui siūlomi žaislai turi būti saugūs, kuo natūralesni, nes vaikų imuninė sistema dar nebrandi ir negali tinkamai pasipriešinti kenksmingoms medžiagoms. Plastmasiniai žaisliukai yra patogūs. Juos lengva valyti ir prižiūrėti. Tačiau plastmasei pagaminti, suminkštinti, nudažyti naudojami įvairūs cheminiai junginiai, kurie nėra stabilūs ir gali lengvai migruoti, patekę į seilių pilną mažojo atradėjo burnytę. Tokių cheminių medžiagų normas reglamentuoja įvairūs dokumentai. Deja, Lietuvos rinkoje vis aptinkama žaislų, kuriuose esančios kenksmingos medžiagos viršija nustatytas higienos normas daugiau nei šimtą kartų! Tokie žaislai turi būti nedelsiant pašalinti iš rinkos. Ir vėl, deja, dauguma jų dažnai jau būna parduoti.
Vaiko sveikatą tausojantiems tėveliams vertėtų domėtis, kur ir kaip žaislai, keliaujantys į mažylio žaislų dėžę, buvo pagaminti, ar turi kokybės sertifikatus. Idealu – ekologiški žaislai, pagaminti iš natūralių medžiagų, nelakuoti, impregnuoti natūraliais aliejais, nedažyti arba dažyti nekenksmingais dažais. Vaikams žaislų tikrai nereikia daug. Apkrautas ryškiais, blizgančiais, švytinčiais žaisliukais, vaikas tampa irzlus, nenori žaisti, nes tarp tų žaislų tiesiog pasimeta. Iš pradžių dėmesį patraukusios ryškios ir nenatūralios spalvos ima varginti, o čaižūs garsai – erzinti.
Todėl visada geriau turėti mažiau, bet tikrai kokybiškų žaislų.
Smulkioji motorika ir sensorika
Dar metų nesulaukę mažyliai tampa tikri krapštukai. Vaikai mėgsta rankioti kruopeles, pašyti vilną, krapštinėti sagutes. Tokie darbeliai – labai svarbūs, nes smulkiosios motorikos lavinimas yra itin reikšmingas vaiko kalbai ir mąstymo įgūdžiams vystytis.
Tam, kad būtų lavinama smulkioji motorika, nebūtinos specialios priemonės. Vaikai ypač mėgsta žaisti su „mamos daiktais“ – žarstyti kruopas, makaronus, sagas, pešioti siūlus. Kieta – minkšta, sausa – šlapia, švelnu – šiurkštu. Pirštukais atrandamas pasaulis atveria naujas galimybes.
Vaikui galima pasiūlyti pupelėmis ar žirniais kimštų kamuoliukų, pagalvėlių. Galima mazgeliais suraišioti medžiaginės lėlytės kasytes, kepurėlės galus – vaikai mielai kramtys, kai kalsis dantukai, o vėliau knebinės mažais pirščiukais, čia pat jausdami audinio minkštumą ir kietą mazgelį – bus smagaus kūrybinio darbo ir vaikams, ir tėveliams. Galima prisiūti vieną ar kelias sageles – tai viskas, ko reikia mažam žmogučiui, kad jo pirštukai dirbtų tiek, kiek jiems privalu.
Dvimečiams pipirams jau patinka lėlytes rengti. Gimtadienio proga vietoj didelės ir brangios dovanos, močiutės galėtų pasiūti ar numegzti mažučių „senoviškų“ drabužėlių: sagomis, o ne užtrauktukais ar spaudėmis užsegamų megztukų ir palaidinių, raišteliais surišamų megztų batukų, šalikėlių, kepuraičių, net kojinaičių ir mažyčių pirštinyčių. Pirštukams bus darbo, o vaikui tikrai patiks. Juk šiais laikais vaikų drabužėliuose taip maža sagų ir raištelių!
Veikti ar tik stebėti?
Žaisdamas vaikas turi veikti. Vos atsistojęs ant kojų, jis jau ima mėgdžioti suaugusiųjų pasaulį. Jam įdomu darbuotis savo aplinkoje, daryti tai, ką mato darant suaugusiuosius. Jis dėlioja kaštonus, meta juos į puodelį, pasiėmęs pagaliuką maišo – „verda sriubą“. Krausto spinteles ar, pasiėmęs pašluostę, „valo dulkes“. Nusitvėręs keturkampę dėžutę „kalba mobiliuoju telefonu“. Elektroniniai žaislai, kurie tarsi koks naujojo amžiaus stebuklas dažnai dovanojami vaikams, prikausto dėmesį. Garsai, šviesos, judėjimas tiesiog užburia. Vaikas susižavi, bet kartu jis netenka malonumo veikti. Užuot veikęs, jis ima stebėti. Deja, stebimas daiktas greitai tampa nebeįdomus, o vaikas, nebežinantis, kad žaisdamas jis gali veikti pats, sunkiai besugalvoja, kuo užsiimti. Įpratęs stebėti vaikystėje, žmogus dažnai ir toliau lieka tik pasyvus stebėtojas, užuot buvęs savo gyvenimo kūrėju.
Netekęs vidinės motyvacijos veikti, vaikas ima reikalauti išorinės: už išvalytus dantis – saldainis, už dešimtuką – kinas. Geras žaidimas skatina vaiką patį atrasti šio pasaulio dėsnius, pritaikyti juos ir, žinoma, veikti.
Nesužalota vaizduotė
Suaugusieji dažnai linkę primesti vaikui savo pasaulio matymą. Jei vaikas žaidžia su lėle – ji turi turėti galvą, kojas, rankas, akis, plačiai šypsotis, o kartais net ir kalbėti. Tačiau vaiko žaidimo nereikėtų sprausti į jokius rėmus. Kuo labiau neišbaigtos, kuo abstraktesnės bus žaislų formos, tuo daugiau vietos liks vaiko vaizduotei. Paradoksas, tačiau kuo mažiau vaikas turi žaislų, tuo jis yra turtingesnis.
Modernūs žaislai gaminami taip, kad atliktų tik vieną vienintelę funkciją. Tuo tarpu paprasti žaislai gali atlikti daugybę funkcijų. Akmenukai gali būti ir bulvės sriubai, ir plytos namui, ir lobiai karaliaus rūmuose, ir paslaptingi požemio žmogeliukai. Medinis pagaliukas gali tapti ir irklu, ir kardu, ir net princese. O mazgelių priraišiota skudurinė lėlytė, paversta ant šono, gali tapti kad ir povandeniniu laivu. Kuo žaislas paprastesnis, tuo lengviau jis „prisitaiko“ prie vaiko nuotaikos, poreikių ir pomėgių. Jei lėlė neturi veido arba jį pažymi tik taškiukai akims bei burnai, vaiko vaizduotė pati sukuria tai, ko trūksta. Tokia lėlė gali juoktis ir verkti, miegoti ir būdrauti, pykti arba svajoti. Vaikai, kurių vaizduotė nėra sužalota, kiekvieną akimirką gali susikurti tai, ko jiems reikia. Jie tampa nepriklausomi nuo juos linksminančių modernių aparatų. Jie aktyviai veikia ir randa jiems įdomių užsiėmimų.
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
