Nijolė Laurinkienė, Humanitarinių mokslų habilituota daktarė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vyriausioji mokslo darbuotoja
Kaip dabar neįsivaizduojame, kad vaikas galėtų užaugti be kompiuterio ar išmaniojo telefono, taip anksčiau buvo neįsivaizduojama, kad vaikystė galėtų praeiti be pasakų. Kodėl pasakos tokios svarbios vaikams?
Nijolė Laurinkienė, Humanitarinių mokslų habilituota daktarė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vyriausioji mokslo darbuotoja
Vaikai supranta pasakų logiką
Daugybę amžių vaikams prieš miegą būdavo sekamos pasakos. Tai laikas atitrūkti nuo buities darbų, problemų ir nukeliauti į sapnų pasaulį per nekasdienes istorijas. Tai tarsi persikėlimas į kitą plotmę, galbūt į pasąmonės lauką.
Nors pasakos dažniausiai būdavo sekamos vakare, jų paskirtis – ne tik nuraminti, užmigdyti.
Pasakomis suaugusieji vaikams perteikdavo tam tikrą gyvenimo pavyzdį. Nors atrodo, kad mūsų liaudies pasakos tarsi iš kitos realybės, iš gilios praeities, bet vaikai supranta jų logiką ir suvokia tą fantastišką pasaulį, kuris kitoks, nei mus supanti realybė.
Stalelis, kuris pasidengia skaniausiais valgiais, lazdelė, kuria pamojus, atsiranda trokštami daiktai, avinėlis, kuriam pasipurčius, byra pinigai… Tais stebuklingais daiktais apdovanojami pasakos herojai už drąsą, gerumą.
Lietuviškų pasakų fantastika dažnai paremta mūsų baltiškąja kultūra, pavyzdžiui, seniausiose pasakose būdavo žmogų globojančių žvėrių ar gyvulių įvaizdžių. Jose atsispindi tikėjimas, kad augalai ir gyvūnai turi sielą, vilkas ar lapė gali kalbėti, o stebuklų pasaulis atrodo artimas, savas, nes pats vaikas tiki stebuklais.
Jeigu norime vaiką mokyti, kaip reikia gyventi, kokiais pavyzdžiais sekti, tiesioginis moralizavimas bus neįdomus ir nelabai paveikus. O pasaka yra tam tikras gyvenimo modelis su intriga. Gyveno senelis ir senelė, turėjo anūkėlę… O toliau siužetas gali nuvesti netikėčiausiais vingiais iki vestuvių ar kitokios laimingos pabaigos.
Mokslininkų pastebėta, kad pasakos yra degradavęs mitas. Daugumos pasakų, ypač tradicinių, klasikinių, branduolys yra tam tikras mitas. Visos pasakos kažkada atliko archetipinio pavyzdžio vaidmenį, būdavo kartojamos per šventes, nes laiką žmonės suvokdavo kaip tam tikrą besikartojantį ciklą.
Susitapatina su karžygiais ir karalaitėmis
Pasakos vaikystėje palieka labai didelį įspūdį, įsirėžia į sąmonę. Kai mamos vaikams seka pasakas, vaikai ir įsivaizduoja save pasakų herojais. Berniukai mano, kad jie kovotojai su slibinu, mergaitės nori būti panašios į karalaites, svajoja, kad gyvenimas susiklostytų taip gražiai, kaip pasakose. Žinoma, svarbu, kad pasaka per ilgai neužsilaikytų žmogaus sąmonėje, vaikas turi balansuoti tarp pasakos ir realybės ir suvokti, kad ta realybė gali būti įvairi. Pasakoje dažniausiai gėris laimi, gyvenime – ne visada.
Pasaka ugdo vaiko vertybių sistemą, ji parodo, kad altruizmas, aukojimasis yra labai reikalingi ir sektini dalykai. Neseniai dar kartą perskaičiau J.Basanavičiaus užrašytas pasakas – vienoje jų brolis ir sesuo liko našlaičiais, išėjo į girią nuotykių ieškoti ir ten sutiko dieduką, kuris jų paprašė duoti duonos trupinėlį. Vaikai ir patys labai mažai duonos turėjo, bet pasidalino, sakydami, kad Dievas duos jiems dar. Sesutė iš pradžių lyg ir nenorėjo dalintis, bet broliukas davė duonos vargšui. Ir už tai jiems paskui buvo keleriopai atsilyginta. Mokėjimas dalintis yra pasakos turinio dalis. Herojai išbandomi, bet jeigu tuos išbandymus atlaiko, būna apdovanojami, nusipelno įvertinimo. Pasakos parodo pavyzdžius, kad gyvenime visko gali nutikti, nepavyks nugyventi be nelaimių, išbandymų, netikėtumų.
Velniai ir raganos
Iš tiesų be šių personažų neįsivaizduojame lietuviškų pasakų. Marija Gimbutienė rašo, kad ragana buvo degradavusi mirties ir atgimimo deivė. Kai kurie psichoanalitikai, pavyzdžiui, Erichas Noimanas, sako, kad iš Didžiosios motinos archetipo atsirado visi kiti su moteriškumu susiję deivių tipai. Ragana – didžiosios deivės archetipas, mūsų sąmonėje tai bloga būtybė, kuri užsiima kanibalizmu, kenkia žmonėms. Kaip ir neigiamas personažas velnias. Pasakose žmogaus kova su velniu, slibinu, smaku ar trigalve gyvate (visi jie atstovauja chtoniniam, chaoso, pasauliui) vaizduoja kovą su jėgomis, kurios trukdo žmonijos egzistencijai.
Kartais smakui turi būti paaukojama karalaitė ar net keletas žmonių, o herojaus gyvenimo paskirtis – kovoti, kad žmonija gražiai gyventų.
Pasaka ugdo vaiko vertybių sistemą, ji parodo, kad altruizmas, aukojimasis yra labai reikalingi ir sektini dalykai
Pasakos ir pagarba pasauliui
Iš savo vaikystės atsimenu, kaip su draugėmis inscenizuodavome pasakas. Mūsų mėgstamas užsiėmimas buvo žaisti karalaites, atkartoti literatūrines pasakas. Iki šiol žaviuosi H. K. Anderseno pasakomis, kurios parašytos taip talentingai ir paprastai. Rašytojas moka labai paprastuose dalykuose įžvelgti pasaulio žavesį ir nuostatą, kad gėris vis dėlto laimi. Tai ugdo vaiko pozityvų pasaulio suvokimą.
Dabar vaikai auga kitaip, nei augome mes, jie nuo mažų dienų skraido po pasaulį, gauna kur kas daugiau informacijos. Bet fantazija yra prigimtinis dalykas, ji išlieka, kad ir kokiame techniškame pasaulyje gyventume.
Manau, kiekviena mama ir mūsų laikais vaikams turėtų sekti pasakas. Juk pasaka yra kur kas daugiau negu pramoga – joje yra tiek daug gilių sluoksnių. Kai vis daugiau kalbame apie ekologiją, pasakos gali padėti mokyti vaiką pagarbaus santykio su gamta.
Dar XX amžiaus pradžioje buvo paprotys bučiuoti žemę, nes ji laikyta šventa. Pagarbiai priklaupdavo ir pabučiuodavo sėjėjai, net ir jaunoji, palikdama tėvų namus, tėvų žemę, taip pat keliauninkai, išvykstantys į tolimas keliones, iš toli parvykus namo taip pat buvo įprasta pagarbiai pabučiuoti gimtąją žemę.
Kokiais siekiame būti
Dabar į mūsų sąmonę ateina kitos vertybės – norime būti prašmatniais, sėkmingais ir t.t. Pasakose akcentuojamos kitokios asmens savybės. Tarkime, pasakoje apie Pelenę parodytas mergaitės idealas, kuri kukli, darbšti, geros širdies, santūri, graži.
Nors mergaitė ir skriaudžiama, ujama, neįvertinama, bet pasakos pabaigoje būtent ji tampa karalaičio žmona, būtent ji už savo dvasios ypatybes būna apdovanojama.
Pasakose visada užjaučiami silpnieji, skriaudžiamieji, savo gerais darbais jie nusipelno to, ką paskui gauna, – sėkmės ar turto.
Padeda suvokti ir sunkius dalykus
Jau priešmokyklinio amžiaus vaikai suvokia, kad gyvenimas yra baigtinis, visų laukia mirtis, tik vaikystėje tai atrodo labai toli. Senovėje apie mirtį ir pomirtinį pasaulį būdavo aiškinama per pasakas. Siužetai apie požeminį pasaulį, pragarus, dangų dažnai baigdavosi gyvybės transformacija – užkasus kaulelius, išauga stebuklinga obelis, mirusi mama virsta gegute, sugrįžę į žemę, mes vėl atgimstame žolynėliu ar kokia nors gyvybės forma.
Galbūt suaugusieji to ir nesuvokia, bet pasakos yra puiki terapinė priemonė jiems patiems. Ta valandėlė, kai seka pasaką savo vaikams, jiems patiems suteikia ramybę, atokvėpį, leidžia su vaiku išgyventi bendrystę. Net daugelį kartų kartojama ta pati pasaka nenusibosta, ji vis tiek atlieka funkciją – ir auklėjamąją, ir vertybių diegimo.
Pati turiu penkiametę anūkę, kuriai niekada nenusibosta klausyti mėgstamų pasakų.
Parengė Neila Ramoškienė, Eglės Gelažiūtės pieš.
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Vaikams atsiveria senovė“ ir 2018 metams skyrė 4500 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2018 rugpjūčio 06 dieną.
