Kalbėdami apie senovinius žaislus įsivaizduojame iš molio nulipdytus gyvuliukus, medinius kareivėlius, skudurines lėlytes. Iš tikrųjų žaislų vaikai turėjo įvairių, įdomių ir savo esme nė kiek nenusileidžiančių dabartiniams. Apie pačius seniausius vaikų žaislus kalbamės su archeologu dr. Povilu Blaževičiumi.
Rašydamas mokslinį darbą, tyrinėjote archeologinius radinius – vaikų reikmenis ir žaislus. Ką archeologai pasakytų apie vaikų gyvenimą viduramžiais?
Kai rašiau savo daktaro disertaciją, daug rėmiausi ir pasaulio, ir Lietuvos archeologija. Paveikslų, skulptūrų, kuriuose būtų vaizduojami vaikai, galų gale pačių vaikų daiktų išlikę nedaug. Šaltiniai, iš kurių galėtume daugiau sužinoti, labai kuklūs. Mažai žinome apie tuometinių vaikų išsilavinimą, mitybą, apie tai, kokia buvo jų padėtis visuomenėje. Yra žinučių apie didikų vaikus, užuominų teismų metraščiuose apie smurtą prieš vaikus, šis tas – apie jų ligas, bet tai tarsi istorijos paraštės ir atkurti Viduramžių vaikystę sunku.
Prieš keletą metų su antropologu Šarūnu Jataučiu darėme tokį tyrimą: pabandėme nustatyti, kiek Vilniaus pilių komplekse, kuris buvo didžiulis valstybės centras, galėjo gyventi vaikų? Žinoma, kad ten gyveno valdovas, valdovo žmona, svita, kariauna, teismo atstovai, amatininkai. Taip pat bažnyčios tarnai. Tiriant tą pilių kompleksą, buvo rasta daugiau kaip pusė milijono daiktų – archeologinių objektų. Iš jų žaislų vos 100– 120.
Tada pabandėme matuoti drėgnuose žemės sluoksniuose išlikusią odinę avalynę (randame organinių žaliavų, kurios išlikusios nuo XIII–XIV amžiaus). Kolega matavo Bokšto g. kapinėse rastų vaikų kojų kaulus, pagal tai sprendėme, kokio dydžio galėjo būti vaikiška avalynė. Reikėjo atmesti kūdikius, kurie dar nevaikšto ir batų jiems nereikėjo, taip pat neturtingus vaikus, avinčius, tarkime, vyžomis (jos tiesiog suiro, neišliko).
Pagal mūsų skaičiavimus, iš visų odinių batų liekanų apie 30 procentų galėjo priklausyti vaikams nuo 2–3 iki 12 metų. Taigi vaikų buvo daug, vos ne pusė gyventojų.
Šiuo metu tyrinėju įvairius keramikos dirbinius (puodus, plytas, koklius ir kt.) – archeologinius radinius, kuriuose išlikę pirštų antspaudų. Tarsi koks kriminalistas žiūriu, kurie pirštų antspaudai galėjo priklausyti vaikams, ir tokiu būdu tyrinėju, kokio amžiaus vaikai būdavo pradedami mokyti amato keramikos dirbtuvėse. Mane domina įvairiapusė vaikų gyvenimo istorija. O taip pat ir žaislų istorija, nes tai vienas su kitu labai susiję dalykai. Žiūrint į žaislų evoliuciją, galima pasakyti, koks buvo kasdienis gyvenimas, kokios buvo naudotos medžiagos ir technologijos, iš kur būdavo atsivežtos žaliavos ir t.t.
Kaip manote, ar rastų bendrą kalbą viduramžių vaikai su dabartiniais? Ar žaislai ir žaidimai labai pasikeitė per tuos šimtmečius?
Žaislų dizainas ir medžiagos pasikeitė, bet paskirtis ir principai – nelabai. Klasikiniais vilkeliais vaikai žaisdavo jau prieš 2000 metų…
Anksčiau buvo mediniai sukučiai, dabar vaikai eina iš proto dėl vadinamųjų spinerių, arba pirštų vilkelių, kurie pagaminti iš metalo ar ryškaus plastiko.
Tas pat ir dėl žaidimų. Dabar yra plastmasiniai kėgliai ir guminiai kamuoliai, anksčiau tokie kėgliai būdavo iš medžio, o kamuoliai iš odos, kimšti vilna ar ašutais. Dabartiniams vaikams nebereikia patiems gamintis žaislų ir tai, manau, yra savotiška netektis. Labai didelę žalą daro rinkodara – žaislų gamintojai, kurie skatina perdėtą vartojimą, o ne tam tikrų vaiko savybių ugdymą.
Pavyzdžiui, žaislai pagal animacinius filmus gaminami serijomis, kad būtų perkama daug.
Vaikams juk būtinai reikia surinkti visą seriją, o ją surinkus iškart siūloma kažkas naujo, kad vėl būtų perkama, kolekcionuojama ir … išmetama arba padedama į sandėliuką. Nėra skatinamas žaidybinis procesas, o tai, mano manymu, ir yra svarbiausia žaislo paskirtis.
Pavyzdžiui, pirminis lego produktas buvo nuostabus, iš 5 skirtingų bazinių kaladėlių vaikams siūloma galimybė sukonstruoti viską, ką tik diktuoja fantazija. Dabar lego jau išsiplėtė iki konkrečių modelių, kuriuos surinkti reikia tiksliai pagal schemą. O surinkus lėktuvą ar mašiną vieną kartą, antrą kartą daryti tą patį nebeįdomu. Žaislas tampa vienkartiniu, ribotu.
Kalbant apie išmaniuosius žaislus, – jie labai patogūs tėvams, nes pakišus ekraną, vaikui nebereikia skirti dėmesio. Tai savotiškas gyvo bendravimo pakaitalas. Žinoma, išmanieji žaidimai lavina savybes, kurių reikės XXI amžiaus žmonėms, bet tai neatstoja žaidimų su kitais vaikais. Žmonėms bendraujant tarpusavyje, minties eiga nenuspėjama – žaidimai evoliucionuoja, kinta, pradėjus žaisti kavinę, gali pabaigti riterių turnyru ar maisto karu. Ta fantazija yra vertingiausias dalykas, kurį mes iš dalies prarandame.
Dabar labai populiarūs supermenai, monstrės, kompiuterinių žaidimų herojai. Ar senovėje vaikus irgi žavėjo nerealūs, fantastiniai žaislai?
Manau, turėjo taip būti. Juk pasakose kalbama apie velnius, raganas ir piktąsias dvasias. Bet ar tokius žaislus specialiai gamindavo? Galbūt velniu galėjo tapti paprastas pagalys? Nuo XVII amžiaus išpopuliarėjusiose molinėse švilpynėse galima pamatyti labai neįprastų būtybių, panašių į drakonus ar neegzistuojančius varliagyvius.
Etnografai teigia, kad didžioji žaislų dalis vis dėlto buvo realūs objektai: gyvūnai, gyvuliai, darbo įrankiai, transporto priemonės. Mūsų įkurtame „Žaislų muziejuje“ kabo Pieter Bruegel paveikslo „Vaikų žaislai“, nutapyto XVI amžiuje, kopija. Jame pavaizduota daugiau kaip 200 vaikiškų to meto žaislų ir žaidimų. Daug žaislų nėra įprasti mūsų laikams. Pavyzdžiui, pelėda, pririšta už kojos, galėjo būti žaislas. Arba sugautas ir „pakinkytas“ vabalas.
Ar senovėje žaislai buvo brangūs?
Brangu tai, ką reikia nusipirkti, nebrangu, ką gali pasidaryti pats, ką išdrožia tėtis ar brolis. Muziejų fonduose saugomos porcelianinės lėlių galvos, alaviniai kareivėliai, amatininkų pasiūti odiniai kamuoliai. Tokie žaislai buvo įperkami ne kiekvienam. Pagal savo socialines išgales visais laikais visuomenė buvo nevienalytė.
Archeologai randa specialiai pagamintų žaislų, kurie yra sumažintos suaugusiųjų pasaulio kopijos, – miniatiūrinis kalavijas, lėlė, laivelis, vežimaitis ar kt.
Žinome, kad prancūzų karaliaus įpėdinis buvo aprūpintas armijomis įvairiausių sidabrinių ir auksinių kareivėlių. Tarp jo žaislų būta mechaninių paukštelių, kurie čiulba ir šokinėja, – tai prilygo stebuklui. O valstiečių vaikai dažniausiai žaisdavo mediniais žaislais. Iki XX amžiaus pradžios Lietuvoje retai kuri šeima pirko vaikams žaislų.
Gaila, kad istorinių įvykių nusiaubti Lietuvos dvarai neišsaugojo visko, kas juose būta. Kartais minimos dvaruose buvusios stalo žaidimų lentos, inkrustuoti perlamutru ar ištekinti iš kaulo šachmatai, šaškės. Tai labai vertingi daiktai, gal ne tiek vaikų žaislai, kiek pramogų objektai.
Žinant, kad vaiko fantazija labai plati, žaidimams gali tarnauti bet koks apyvokos daiktas. Kankorėžiai gali būti avimis, akmenėliai – karvėmis, tėčio pypkė gali virsti kūdikiu, kuris turi savo lovelę – dėklą. Replės gali virsti jaučiu…
Net akmens amžiuje pramoginę paskirtį galėjo įgauti bet koks daiktas – virvė, pagalys, akmuo. Akmenėlis, metamas per vandenį, šokinėja, ant pagalio galima joti, o jį perlaužus – pasidaryti du ginklus…
Ginta Liaugminienė
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Vaikams atsiveria senovė“ ir 2017 metams skyrė 4000 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2017 rugpjūčio 23 dieną.
