Vaikas kolekcionuoja lipdukus, popieriukus ir kitokį „šlamštą“? Tai anaiptol ne beprasmė veikla

kolekcija02

Studijos „G foto“ nuotr. www.gfoto.eu

Reklama taikosi ir į vaikų „achilo kulną“ – jų pomėgį kolekcionuoti. Daugybė vaikiškų produktų gerai parduodami vien todėl, kad vaikai ten tikisi rasti dar vieną kolekcinį lipduką, žaisliuką, ženklelį ar panašiai. Turbūt nėra mažylio, kuris „neužkibtų“ ant to kabliuko.

Tad šįkart ir pakalbėsime plačiau, kokio amžiaus vaikams prabunda noras kolekcionuoti, ar skatinti šią aistrą, ir kokių pasekmių pirmosios kolekcijos turi asmenybei formuotis.

Konsultuoja šeimos psichologė Erika Kern.

Kodėl kyla noras kolekcionuoti

Kolekcionuoti dažniau linkę tie žmonės, kurie turi polinkį tvarkyti, kurti sistemas, kontroliuoti ir organizuoti aplinką ir daiktus (vaikystėje šios savybės dar gali būti ir nepasireiškusios). Šie žmonės rinkdami kolekcijas save realizuoja, įprasmina ir suteikia sau saugumo jausmą. Tai gali virsti hobiu ir būti aiškiai įvardinta kaip kolekcionavimas, arba gali tapti žmogaus gyvenimo būdo dalimi: tarkim, pomėgiu pirkti daug bižuterijos, batelių, rankinių, daug vynų, knygų ir pan. Polinkį kolekcionuoti galima sieti su polinkiu tvarkai ir polinkiu kontroliuoti aplinką visiškai neskausmingu ir nekenksmingu būdu.

Aistrą kolekcionuoti stiprina ir kitas jausmas – žmogaus poreikis užbaigti tai, kas pradėta. Tai būdinga mums visiems. Kai nėra visumos, žmogus išgyvena nedidelį diskomfortą arba jausmą, kad ne viskas tvarkoje. Tai iš tiesų labai mums reikalingas polinkis ar poreikis, nes be jo vargu ar sugebėtumėme apskritai pabaigti tai, ką esame pradėję. Tik jis šiek tiek svarbesnis vieniems žmonėms ir mažiau svarbus kitiems.

Visiškai nebūtinai abu šie poreikiai viename žmoguje yra vienodai išreikšti. Pavyzdžiui, vienas vaikas šokoladinį kiaušinį su žaisliuku pirks dėl to, kad surinktų naują kolekciją, kitas – kad papildytų, trečias tikisi rasti tokį žaisliuką, kurio iki šiol neturėjo. Beje, tai irgi svarbus polinkis, kuris galbūt šiek tiek priešingas kolekcionavimui, nes nesiekia pastovumo ir tvarkos. Tai labiau iššūkių ir eksperimentų, rizikos poreikis.

Polinkis – ne visų vienodas

Šeimos psichologė Erika Kern

Nors polinkis kolekcionuoti vaikystėje kyla daugeliui, tačiau ne visiems vienodai stipriai. Paaiškinti paprasta – žmonės skirtingi, taip jau surėdytas pasaulis.

Vieniems svarbu tvarka ir daiktai, kitiems – rizika, iššūkiai, tretiems – bendravimas, santykiai, kitiems – ir tas, ir tas ir dar daug dalykų. Beje, sąvoka „azartiškas kolekcionierius“ skamba keistai, nes kolekcionavimas yra beveik priešingas dalykas azartui – rizikai, nežinomybei, atsidavimui likimui.

Kolekcionavimas – tarytum būdas suvaldyti likimą ir gyvenimą, sudėti jį į tvarkingas dėželes ir klasifikacijas.

Filosofijos ir psichologijos mokyklos iki šiol ginčijasi ir nesutaria, kodėl žmonės pasuka viena ar kita kryptimi, ar bėgdami nuo baimių (mirties, nežinomybės) ar tenkindami savo troškimus ir siekius (valdyti, kontroliuoti), ar dar dėl kitų priežasčių. Tačiau visi sutaria, kad kiekvienas žmogus kitaip mato, vertina ir kitokia prasmę suteikia sau, gyvenimui ir savaip jį gyvena.

Ką vaikai kolekcionuoja

Kartais vaikai sugalvoja kolekcionuoti suaugusiojo akimis žiūrint bereikšmius dalykus: saldainių popierėlius, cukraus gabaliukus.

Tačiau tai nėra beprasmė veikla. Visa, ką vaikas daro ir kaip jis žaidžia, duoda jo asmenybei naudos ir ne tik naudos – tai tiesiog yra privaloma. Vaikas (beje, ir suaugęs žmogus) nieko nedaro beprasmiškai ar netikslingai. Todėl jei tik vaiko polinkiai ir veiksmai nėra žalingi aplinkai ir kitiems žmonėms, leiskite jam daryti tai, ko jis nori, nes taip suteiksite jam kartais neįkainojamą galimybę „perdirbti“ gyvenimo patyrimą, paversti jį prasmingu ir „suvirškinti“ tai, kas sunkiai nusakoma žodžiais ir dar sunkiau suvokiama pačiam vaikui.

Vaikai labai mėgsta kolekcionuoti lipdukus, atvirukus, kurių galima nusipirkti. Kaip tėvams elgtis tokiu atveju – ar skatinti vaiko norą kolekcionuoti, jei tai susiję su nuolatiniu pirkimu ir išlaidomis? Tėvai turėtų nubrėžti tam tikras ribas, kaip dažnai bus perkamas kolekcijos papildymas.

Jums patiems spręsti, ar norite taip leisti pinigus, ar ne. Jei kolekcionuojamą daiktą galima iškart nusipirkti parduotuvėje ar kioske, tai greičiau ne kolekcionavimas, o lošimas loterijoje – norisi sužinoti, ar pasisekė rasti tokį egzempliorių, kurio dar neturėjo vaikas, ar ne. Kolekcionuoti vaikai turi daug galimybių, ir nebūtinai tuos dalykus, kuriuos reikia pirkti. Turite apsispręsti, kurios kolekcijos jums yra priimtinos.

Tačiau nepriversite vaiko kolekcionuoti, jei jis pats to nenorės. Galima įtikinti vaiką kolekcionuoti, arba jis gali tai „nusižiūrėti“ nuo savo bendraamžių, tačiau toks elgesys ilgai neišsilaikys, jei vaikas neturi vidinio polinkio kolekcionuoti. Taip pat gali būti, kad linkęs kolekcionuoti vaikas ne iš karto „save atranda“, tad tik pamatęs ar susidūręs su galimybe kolekcionuoti, jis staiga tarsi „užsikrečia“ kolekcionavimu.

Ar verta saugoti vaikiškas kolekcijas?

Kartais užsidegimas rinkti vienus ar kitus daiktus trunka neilgai. Ką daryti su tomis vaikiškomis kolekcijomis – jas išsaugoti ar mesti lauk?

Tai nuspręsti turėtų pats vaikas. Kolekcijos svarbios tik pačiam kolekcionuotojui. Jei saugote visa, ką vaikas turi ar turėjo, ir turite tam pakankamai erdvės – kas gi uždraus išsaugoti iki pilnametystės drugelių kolekciją ar „kindersiurprizų“ žaisliukus. Tik nenustebkite, jei po kelių ar dešimties metų jūsų išsaugota kolekcija kolekcionieriui didelių emocijų nesukels. Šio dalyko numatyti negalite. Jei vaikui baigėsi aistra kolekcionuoti, vadinasi, jis išbandė tam tikrą būdą tvarkytis gyvenime, jis jam kuriam laikui buvo įdomus, bet ateičiai nereikalingas. Didelės psichologinės prasmės saugoti daiktus nėra, tad jei norite išsaugoti prisiminimą, nufotografuokite visą kolekciją ir taip ją išsaugokite.

Ir suaugusieji gali kolekcionuoti drambliukus…

Kartais ir suaugę žmonės būna labai aistringi kolekcionieriai. Ar tai rodo, kad jie nesubrendę? O gal vaikystėje praleido etapą, kai kiti bendraamžiai ką nors kolekcionavo, o jie ne?

Nebūtinai. Jei suaugęs žmogus ką nors kolekcionuoja (visai nesvarbu, ką), tai rodo, kad tas žmogus tiesiog turi stiprų kolekcionavimo poreikį. Neretai suaugusių žmonių kolekcionavimas tampa daug labiau rafinuotas, tačiau ne visuomet. Penkiasdešimtmetis irgi gali rinkti suvenyrinius drambliukus, karvytes, vyno kamščius… Jei žmogus linkęs kolekcionuoti ir „nežarsto“ milijonų, jis nekolekcionuos antikvarinių baldų ar paveikslų, tačiau rinks jo širdžiai mielus ir prasmingus dalykus. Kas kolekcionuojama, esmės nekeičia…

Kartais tenka išgirsti įvairių istorijų, kai suaugę žmonės pasiekia profesinių aukštumų, nes vaikystėje kuo nors labai domėjosi ir kolekcionavo. Pavyzdžiui, japonų animatorius Satoshi Tajiri, vaikų kultinio filmuko apie pokemonus autorius, sako, jog sukurti Pokemonų personažus jį įkvėpė vaikystės vabzdžių kolekcija. Filme vabzdžiai virto kosminėmis, ypatingų galių turinčiomis būtybėmis, kurios gali transformuotis.

Lietuvių kolekcionierius Laisvūnas Pabilionis žurnalistams prisipažino, jog dabartinė jo surinkta senovinių automobilių kolekcija yra vaikystės pomėgio tęsinys. Būdamas mažas, jis kolekcionavo automobilių modeliukus. Taigi kartais vaikystės kolekcijos gali turėti įtakos tolesniam gyvenimui.

Tačiau taip pasitaiko gana retai. Dažniau asmenybei bręstant susidomėjimas vaikiškomis kolekcijomis mažėja, atsiranda kitų pomėgių ir poreikių.

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


7 − = penki

Kitos temos: