Jei gimė mergaitė, būtinai namuose atsiras ir lėlė. Lėlė atlieka kur kas svarbesnę funkciją nei vien tik paprastas žaislas – ji padeda vaikui suprasti pasaulį, sudėlioti išgyvenimus „į savo stalčius“, nurimti po stiprių emocinių išgyvenimų.
Kada, kiek ir kokių lėlių pirkti dukrai? Net ir mūsų konsultantėms Erikai Kern ir Aurimai Dilienei tema apie lėles pasirodė netikėta. Kalbamės su šeimos spichologe Erika Kern
Kada mažas vaikas jau suvokia lėlę, kaip žaislą?
Labai sudėtingas klausimas, nes niekas negali pasakyti, kaip lėles vaikas suvokia iki pirmųjų metų. Gal klausimas – kada vaikas pradeda suprasti, kad yra gyvi ir negyvi daiktai – būtų tikslesnis. Toks atkyrimas reikalauja šiek tiek stipresnio loginio mąstymo ir galimybių apibendrinti, tad iki trejų metų vargu ar vaikas gali gerai suvokti, kuo lėlė skiriasi nuo žmogaus, išskyrus tai, kad ji – nejuda pati, kad nevalgo ir nereiškia savo norų, kad ją mamytė leidžia numesti, o broliuko numesti negalima. Vaikas gali suvokti atskiras funkcijas ir aplinkos reikalavimus, o iš jų sukonstruoti pakankamai adekvatų daiktų ir gyvosios gamtos paveikslą. Tačiau jis negali apibendrinti arba, kitaip tariant, suvokti taip, kaip tai suvokiame mes. Vaikas su lėlėmis elgsis kitaip, nes mes jį mokysime elgtis kitaip, tačiau dar iki 6 metų vaikas gali fantazuoti (ir tikėti savo fantazijomis) apie tai, kaip vieną dieną lėlė atgis.
Kokia turėtų būti pirmoji lėlė?
Deja, dažniausiai nesirenkame, kokia bus vaiko pirmoji lėlė, nes jas gauname dovanų. Na o jei jau galvojame apie tai, kokios lėlės reikėtų mažam vaikui, tai ji turi atitikti keletą kriterijų – būti lengva, geriau pagaminta iš natūralių medžiagų (medvilninio audinio), kūdikio dydžio ar šiek tiek mažesnė. Tiesą sakant, mūsų parduotuvėse tokių lėlių nėra. Jei tėveliai važinėja į užsienį, gali pasidairyti užsienio parduotuvėse „medžiaginių kūdikėlių“. Lietuvoje medžiaginių lėlių, pagamintų rankomis, galima rasti dažniau lino ir suvenyrų nei žaislų parduotuvėse. Parduotuvėse parduodami „kūdikėliai“ nėra pati blogiausia išeitis, tačiau jų veidas kietokas, o kai kurie ir sunkoki mažam vaikui. Šiek tiek vėliau galima pirkti smulkesnes lėles, delno dydžio, tada jos gali būti pagamintos iš tvirtesnės medžiagos, joms aprengti ir nurengti reikia sudėtingesnių pirščiukų judesių ir koordinacijos.
Skudurinė lėlė vaikui – svarbiausia. Kaip sakiau, ji lengva, šilta (audinys visada šilčiau nei plastikas), minkšta ir jos veidas neturi labai konkrečiai išreikštos emocijos. Tai svarbu, kad vaikas žaisdamas galėtų kurti, kokios nuotaikos yra jo žaislas. Jei lėlė plačiai šypsosi, o vaikas žaidžia sceną, kur jo „kūdikėlis“ alkanas ir nelaimingas, ta šypsena truputį trukdo ir trikdo.
Ar geriau pirkti daug skirtingų lėlių, ar rinktis vieną-dvi, bet joms sukurti visą pasaulį – nuolatos papildyti garderobą, indukų ir baldelių atsargas?
Geriausia turėti lėlių-kūdikių. Idealiai būtų pora, jei įmanoma – berniukas ir mergaitė, jei be lyties – didesnis ir mažesnis. Jei turite mažiau vietos ar nėra pasirinkimo tarp lyties ir dydžio, pakaks ir vienos lėlės-kūdikio. Reikėtų pasiūti ar nupirkti jiems papildomų drabužėlių. Ne būtinai brangūs, kuriuos parduoda žaislų parduotuvė yra vienintelė išeitis. Mažų kūdikių rūbeliai lėlei tiks ne prasčiau, o jų galite rasti (jei neliko savų) dėvėtų drabužių parduotuvėse. Jei galite papildyti šią „kolekciją“ vaikišku vežimėliu ir kitomis kūdikiui reikalingomis priemonėmis – puiku.
Dar svarbu turėti lėlių namus, kuriuos galima papildyti lėlėmis, baldeliais, kitais aksesuarais. Jei nerandate tinkamų lėlių namų ar nenorite pirkti prastai atrodančio plastiko, pasižvalgykite e-bay užsienio internetinėse parduotuvėse ir prašykite tėvelio, kad jis sukonstruotų tokius namus iš lengvų medžio plokščių. Dar lengvesnis variantas – paimkite kartoninę dėžę ir kartu su vaiku kurkite lėlių namus, baldus, dažykite langus – bus ne tik smagus, bet ir prasmingas užsiėmimas abiems, o gal ir visai šeimai. Pasistenkite nupirkti mažyčių lėlių – svarbu turėti „tėtį“, „mamą“ ir bent pora vaikų. Šių lėlių perrenginėti nereikia, tad jos gali būti iš plastiko. Nupirkite tokius namų daiktus, kuriuos pagaminti sunku, o jie būtinai reikalingi – vonia ir tualetas, kad vaikas galėtų „išžaisti“ jam svarbias temas.
Lėlių namų, baldelių, vežimėlio reikia maždaug nuo trečių metų, galima ir nuo ketvirtų-penktų.
Žinoma, kad berniukui vietoj lėlių namų, ko gero, pirksite automobilių parką ar kareivėlių armiją. Nors ir viena ir kita gali turėti abiejų lyčių vaikai, be rizikos jų lytinei identifikacijai.
Ar lėlė-kūdikis turi atlikti įvairias funkcijas (sysioti, verkti)?
Ne tiek svarbu, kad lėlė valgytų ar šlapintųsi – tai nieko vaikui neduoda. Vaikas žaisdamas tvarko savo jausmus, tad jam svarbu įsivaizduoti, kad jo lėlė jaučiasi taip, kaip jis, o ką lėlė daro ar nedaro, jau ne taip svarbu.
„Sysiojančios“ lėlės pirmiausia buvo sukurtos paauglėms mergaitėms, kaip programos, skirtos paauglių mergaičių nėštumo prevencijai, pagalbinė priemonė. Tos lėlės (mažyčiai kompiuteriai) turėjo imituoti kūdikius, o programos tikslas – kad paauglės mergaitės suprastų, jog turėti savo kūdikį jos dar nelabai pasirengusios. Beje, šios programos labai sėkmingos. Po kelių nemigos naktų paauglės labai aiškiai supranta kontracepcijos svarbą.
Vieni barbes ir bratz lėles peikia, neva tai popkultūros atspindys, bukinantis vaikus. Kiti sako, kad tie smulkūs daikčiukai – batukai, šukytės, drabužėliai – labai lavina smulkiąją motoriką. Tai ar pirkti barbes ir bratzus?
Stilizuotos lėlės nežadina kūrybiškumo, tačiau jei mergaitė patiria aplinkos spaudimą („visos kitos grupės mergaitės jau turi tokią lėlę“), gali būti svarbu padėti jai nesijausti prasčiau. Beje, ne visos mergaitės, neturėdamos „bratz“, dėl to jaudinsis. Tad tai – proga susimąstyti apie savo vertybes ir tai, kokias jas perduodate vaikams. Jei taip ir norėjote – puiku. Jei ne – nekovokite su vaiku, bet pergalvokite savo elgesį ir kalbas. Gal ir patys nuolat bandote prie ko nors lygiuotis, ar visada būti pranašesniais, ar neatsilikti? Tai proga pamąstyti apie save ir gal paspirtis darbui su savimi ir asmeniniam augimui.
Smulkiąją motoriką svarbu lavinti, tačiau yra žaidimų, dėlionių, mozaikų, kur lavinamas ir kūrybiškumas, ir smulkioji motorika. Barbės ir bratz nėra vaikui reikalingos ar naudingos, jos – pop kultūra, tačiau jei tai netampa manija ir beprasmiu lenktyniavimu „kas daugiau“, jos nėra žalingos. Tad jei nupirkote vieną kitą pop lėlę, nelaužykite sau galvos ir nesijaudinkite. Jei vaikas pradeda „kolekcionuoti“ pop lėles – žiūrėkite į tai, kaip į kolekciją. Jei jums tai per brangus malonumas, padėkite vaikui surasti kitų kolekcijų. Jei tokiu būdu siekiate, kad vaikas turėtų daugiau, nei kiti – tikrai jam nepadedate, o priešingai. Gal jis gyvenime ir pasieks daugiau nei kiti, nes visada to sieks. Tačiau kaip jis išgyvens nesėkmes ar faktą, kad kažkas pasieks daugiau? Nemažai tokių ambicingų žmonių suaugę puola į tokią neviltį, kad praranda viską. Nes negavo to, ko tikėjosi – išskirtinės garbės, pripažinimo ar panašiai. Dar viena bėda – maniakiškas lėlių kolekcionavimas atitolina nuo santykių su kitais žmonėmis ir sutelkia dėmesį į daiktus. Apsistatę daiktais tokie vaikai, o paskui ir suaugusieji negali pabėgti nuo vienišumo jausmų. Pinigai ir daiktai nei paguodžia, nei nuramina. Kai kurie žmonės sakys „aš myliu tik pinigus“, tačiau po tokiais žodžiais neretai slepiasi begalinis troškimas žmogiškojo ryšio ir meilės.
Sakoma, kad lėlė gali būti puiki psichoterapinė priemonė, kai vaikas suserga, kai skiriasi tėvai arba gimsta naujas vaikas. Papasakokite apie tai plačiau.
Tokiais momentais labiau matyti, kaip vaikas „gydosi“ pats. Kitais atvejais nepastebime, tačiau lėlės nuolatos atlieka psichoterapinį ir ugdomąjį vaidmenį. Todėl ir berniukams svarbu turėti lėlių, nebūtinai beibibornų. Berniukams yra pakankamai galimybių turėti policininkų, kareivių, statybininkų ir kt. Vaikai pasaulį supranta per žaidimą. Viena mano mokytojų, pasaulyje žinoma žaidimo terapeutė, yra pasakiusi: „Žaislai – vaiko žodžiai, o žaidimo scenarijus – užkoduotas vaiko pasakojimas“. Esant stresui vaikas „išžaidžia“ savo išgyvenimus daug kartų juos kartodamas ir atlikdamas stereotipinius scenarijus su lėlėmis. Tai, kas vaikui nesuprantama ar gąsdina, atsispindi jo žaidimuose. Trejų su puse metų mergaitė, sužinojusi apie žmonių mirtį, savo mažą lėlytę keliasdešimt kartų „skandina“ vonioje ir vėl gaivina. Tai nepadės jai suprasti, kas iš tiesų yra mirtis, tačiau padeda emociškai nurimti ir integruoti naujas žinias. Ne tiek prisiglaudimas prie lėlės yra svarbus, bet galėjimas „išžaisti“. Tiesa, šiais atvejais svarbesnės ne kūdikius primenančios lėlės, o mažos lėlytės, lėlių namai ar smėlio dėžė, kur galima lėles dėlioti įvairiose vietose, kur yra daugiau lėlyčių ir galima sukurti veiksmo scenas.
Kai vaikas suserga ar išgyvena sudėtingas šeimos permainas, kartais jis pradeda rodyti daugiau dėmesio minkštoms lėlėms, jas guldosi į lovą, migdo šalia savęs – taip jis sugrąžina sau ramybę. Globodamas minkštus žaisliukus tarytum primena sau, kad ir jis yra mylimas, kad viskas su juo bus gerai. Beje, sudėtingose situacijose vaiko elgesys gali pasikeisti labai įvairiomis kryptimis – tas pats vaikas gali guldytis minkštus žaisliukus į lovą, o piešiniuose piešti kruvinas scenas ir pyktį. Visa tai ir dar daugiau – vaiko savigyda, kuri iš tiesų jam padeda.
Kartais tenka skaityti interviu su meniškos sielos moterimis, kurios prisipažįsta iki šiol žaidžiančios su lėlėmis. Ar tai infantilumo, nebrandumo bruožas? O gal atvirkščiai – begalinio motiniškumo?
Visų pirma – tai tikrai ne infantilumo ar nebrandumo ženklai. Ką tai reiškia – kiekvienu atveju gali būti šiek tiek kitaip. Jei visi galėtume šiek tiek labiau atsipalaiduoti ir leisti sau žaisti – būtume ir linksmesni, ir sveikesni. Gali būti, kad moterys, kurios žaidžia su lėlėmis, ir yra meniškos sielos – sugebėjo nepriklausyti nuo visuomenės dogmų ir reikalavimų, kurie sako, kad kažkaip konkrečiai reikia būti „suaugusiu“. Vaikų psichoterapijoje žaidimas – vienas iš paveikiausių metodų, padedantis vaikui, tačiau galima pastebėti, kaip vieniems vaikams tame pačiame amžiuje „dar galima žaisti“, o kiti jau negali sau to leisti – nes tai „parodo, kokie jie vaikiški ir nebrandūs“. Nieko tai neparodo, išskyrus tai, kiek vaikas (o vėliau ir suaugęs) turi save įrėminti ir suvaržyti, kad atitiktų įsivaizduojamus ar realius aplinkos reikalavimus.
Ar iš mergaitės (berniuko) elgesio su lėlėmis galima spręstis apie jo išgyvenimus, santykius su draugais, aplinkiniais, būsimą elgesį su savo vaikais? Juk ne viena daugiavaikė mama prisipažįsta, kad vaikystėje labiausiai mėgdavo žaisti su lėlėmis.
Taip, galima spręsti apie vaiko išgyvenimus, tačiau net patyręs psichologas gali labiau jausti, fantazuoti, o ne tikrai žinoti. Vaiko žaidimas – simbolinė išraiškos forma, kaip ir sapnai, tad galima labai suklysti bandant atspėti vaiko jausmus ar santykius. Jei supykusi mergaitė muša savo lėlę, tad nereiškia, kad ji bus žiauri mama ar kad ją „lupa“ jos pačios mama. Gali būti, kad mergaitė nelabai leidžia sau būti „bloga“ ir tuo veiksmu labiau parodo požiūrį į save, nei atspindi kitų žmonių elgesį. Šiai mergaitei reikia kažkaip atsikratyti nuolatinės kaltės dėl to, kad ji nepakankamai gera, tad ji „lupa“ lėlę ir taip neutralizuoja savo pyktį sau. Žinoma, kad reikėtų mergaitei padėti atsipalaiduoti – gal tėveliai net nenorėdami paskatina ją elgtis tik gerai ir tobulai (kad ir pasakodami giminėms, kokia jų mergaitė gerutė) ir jai sunku rasti vietos visiems kitiems savo jausmams ir troškimams, kurie netelpa į žodį „gerutė“.
Kodėl mergaites domina lėlės, o berniukus – automobiliukai? Daugybė mamų sako, kad jų vaikai (niekada nematę žaislų) parduotuvėje ar svečiuose patraukia būtent prie tų žaislų, kurie užkoduoti pagal lytį (mergaitės prie lėlių, o berniukai – prie mašinyčių)?
Tai – labiau kultūrinė įtaka, nei tikrasis lyčių skirtumas. Kaip minėjau, žaidimas – pagalba vaikui suprasti ir integruoti pasaulio vaizdą, tad tinka viskas – ir lėlytės, ir mašinytės. Juk jei žiūrėsime istoriškai, mašinytės sukurtos tik prieš šimtmetį, tad kaip čia būtų galima paveldėti norą žaisti su mašinytėmis? Svarbu, kad ir mergaitės, ir berniukai turėtų žmonių figūrėlių. O dėl to, kaip vaikas patraukia prie konkrečių žaislų, norėčiau abejoti, nes tas vaikas neateina iš „tuščios“ aplinkos. Jau nuo pat gimimo vaiką supa aplinka, kuri skatina vienokį ar kitokį jo vystymąsi. Net nepastebime, kaip nukreipiame mergaites domėtis vienais daiktais, o berniukus – kitais. Mažą mergaitę laikanti ant rankų mama neretai prieina prie kito vežimėlio, rodo kūdikėlį ir kalba su savo dukryte, lyg ši turėtų domėtis kūdikiais. Su berniukais taip mamos elgiasi rečiau. Neretai dar nevaikštantis vaikas jau turi tam tikrą žaislų „komandą“, tam tikras kambario spalvas ir formas. Berniukai dažnai yra judresni už mergaites (taip ir neaišku, ar dėl skirtingos genetinės ir cheminės kraujo sudėties, ar dėl to, jog jiems leidžiame tokiais būti), o aktyvumą geriau išreiškia mašinytės nei lėlytės. Berniukai lygiai taip, kaip ir mergaitės, turi ir švelnumo, ir globos poreikių, tad mėgsta ir minkštus žaisliukus, gali žaisti ir su beibibornu. Tuo tarpu ketverių ir daugiau metų berniukai labai mielai žaidžia su mažesnėmis žmonių figūrėlėmis, tik jos kitokios nei mergaičių, bet vis dėlto… lėlės. Dvi lytys be jokios abejonės yra skirtingos, tad bandydami atsakyti klausimą, kodėl berniukai ir mergaitės renkasi skirtingus dalykus, tarytum bandome atsakyti klausimą apie vištą ir kiaušinį. O ką mums šis atsakymas duos? Kas nuo to pasikeis, kad pagaliau suprasime, jog lytiškumas yra užkoduotas genetiškai arba išmoktas kultūriškai?
Kaip reaguoti, kai vaikas niokoja, laužo, muša lėlę?
Kad galėčiau atsakyti į šį klausimą, reikėtų daugiau žinoti konteksto. Laužyti, daužyti lėlę vaikas gali dėl labai skirtingų dalykų. Gali būti, kad jis tiesiog visiškai nesusitvarko su savo jausmais sudėtingoje situacijose (santykiuose su tėvais ar kitais artimaisiais). Įsivaizduokite tokią stiprią ir griaunančią jėgą jo viduje, kuri pasireiškia išorėje per agresiją lėlei. O gali būti, kad vaikas tokiu savo elgesiu nori atkreipti suaugusiųjų dėmesį, gal net juos išprovokuoti. Gali būti, kad tokiu elgesiu vaikas nori suaugusiuosius nubausti. Gali būti ir tai, kad vaikas vis stengėsi, jog lėlė „atgytų“ ir ji jį visiškai nuvylė, tad vaikas neranda vietos šiai didžiulei nevilčiai. O gali būti, kad vaikas tiesiog bando atrasti, kas lėlės viduje ir daužo ją kaip riešutą, kol ji suskils. Kaip elgtis? Stebėti, ar toks elgesys kartojasi, pasireiškia panašiai kitose situacijose. Tiesiog atsisėsti ramiai ir stebėti vaiką. Ką jis daro po to – ar griebiasi kitų žaislų ir juos daužo, ar stebi jus, ar pravirksta, ar nurimsta. Neišsigąskite, tai nereiškia, kad vaikas bus žiaurus. Iki trejų metų vaikas visiškai negali įsivaizduoti, ką jaučia kitas žmogus, tad mokymas, kad lėlytei skauda, neduos rezultato. Nes vaiko mąstymas dar nesupranta, kaip skauda kitam, kai jam neskauda. Jūsų skausmą vaikas jaučia, nes jis skaito jūsų kūno signalus. Lėlė neturi kūno signalų, tad vaikas negali suprasti, kaip ji jaučiasi daužoma. Apie ketvirtus metus vaikas pradeda suprasti kito žmogaus perspektyvą ir gali pradėti įsivaizduoti kito žmogaus jausmus. Tačiau tuo metu jis jau supranta, kad lėlei niekaip neskauda. Tad išvada – aiškinti, kad lėlei skauda – beprasmiška. Jei toks elgesys kartojasi, vaikas nenurimsta – kreipkitės į psichologą, jis padės suprasti vaiko elgesio priežastis ir rasti geriausią būdą padėti vaikui.
Ką lavina žaidimas su popierinėmis lėlėmis? Nuo kokio amžiaus vaikus tuo galima sudominti?
Paprastai tai – mokyklinio amžiaus vaikų žaidimai. Galima tokių žaidimų rasti ir priešmokyklinukams parengtuose žurnaluose. Labiausiai tai lavina kūrybiškumą, nes pagrindinis žaidimas su šiomis lėlėmis – drabužėlių piešimas ir keitimas. Jei vaikas drabužėlių nepiešia, tai žaidimas trunka labai trumpai.
Papasakokite apie savo mylimiausią lėlę. Ar ją pavyko išsaugoti?
Mano vaikystės žaidimų prisiminimuose paprastai dalyvauja žmonės, ne lėlės. Prisimenu daugybę žaidimų su kitais vaikais – gydytojai, namai, mokytojai, virėjai, slėpynės, karai… Iš lėlių maloniausi prisiminimai, kai su broliu gamindavome lėlių namus. Kur jie po to dingdavo – nepamenu, svarbiau buvo kūryba. Pamenu ir didelę lėlę, kuri „mokėjo“ vaikščioti, vedama už rankos. Tėvai didžiavosi ją man nupirkę, o aš svajojau, gal pradės ji ir kalbėti, o po to ir visai atgis. Taip pat pamenu, kad niekaip negalėjau susilaikyti neišnagrinėjusi mechanizmo, kaip veikia lėlių akys, kurios užsimekdavo jas paguldžius. Tad tekdavo vis „nurauti“ lėlei galvą, o po to būdavo sunku atgal uždėti. Dabar (kaip tyčia) man ir vėl įdomu, kas dedasi žmogaus vidiniame pasaulyje, ačiū Dievui, radau būdą, kaip tai padaryti nenurovus galvos :).
VOKIŠKA LĖLYTĖ DUKROMS NEPATIKO…
Konsultuoja vaikų psichiatrė Aurima Dilienė
Kūdikis lėles tapatina su aplink esančiais žmonėmis, nes juk lėlytė turi veidą, kūną, rankas, kojas – yra maža žmogaus kopija. Pirmoji lėlytė turėtų būti kuo panašesnė į tikrą vaiką ar žmogų. Vėliau jau galima ir kitokio stiliaus lėlytes susieti su žmogaus atvaizdu. Kiek vaikas turės lėlių – tėvų skonio reikalas. Kaip ir kitų žaislų, kurių yra daug ir skirtingų, lėlių kiekis neturi būti per didelis, nes tada vaikui sunku sukaupti dėmesį, ilgiau tęsti pradėtą veiklą, galų gale tvarkytis.
Iki 1-1,5 metų vaikui idealiai tiks medžiaginė lėlytė, nes vaikas norės su ja miegoti, o tokio tipo lėlytės miegant saugesnės, nekietos ir neužgaus vaikučio.
Nuo 1,5-2 metukų vaikai bando su lėlėmis elgtis taip, kaip tėvai elgiasi su jais (tai tikrai geras veidrodis gimdytojams, jeigu jie nepastebi savo elgesio – vaikas jiems tiesiog demonstruoja). Todėl tokio amžiaus vaikui jau tiks lėlė-kūdikis. Tai, kiek lėlė atlieka funkcijų (verkia, markstosi, sysioja, lanksto kojas ir rankas) žaidimui didelės įtakos neturi. Vaikų fantazija beribė, jie puikiai įsivaizduoja ir suvaidina, ką lėlė daro.
4-7 metų vaikams jau įdomios barbės, bratz lėlės – su plaukais, šukuosenomis, garderobu. Tačiau čia taisyklių nėra, skirtingi vaikai – skirtingos lėlės.
Mamos klausia – ar pirkti barbes ir bratz lėlės. Atsakyti galima su humoru – jeigu pavyks nepirkti, mėginkite… Gyvename sociume, kur reklamos įtaka yra milžiniška, tad vargu ar lengva išvengti susitapatinimo su kitais. Be to, šios lėlytės puikiai lavina smulkiuosius pirštų judesius (pabadykite aprengti, apauti, sušukuoti ir pamaitinti barbę – vargu ar sučiupinėsite jos batukus ir šukas).
Žaidimų terapija jau nuo senų laikų yra psichoterapijos rūšis, ypač dirbant su vaikais, šeima. „Išžaisti“ galima labai subtilius, skausmingus, giliai slepiamus išgyvenimus, kurių niekada nebūtume galėję išreikšti žodžiais. Po sunkių traumų (tėvų netekties ar pan.) vaikai tik tokios psichoterapijos dėka yra išvedami iš krizių, po truputį grįžta į normalią psichinę būklę ir gali gyventi pilnavertį gyvenimą. Tad stebėdami vaiko žaidimą su lėlėmis, tėvai gali pažvelgti į slapčiausius vaiko sielos kampelius. Jei vaikas laužo, skriaudžia lėlę, svarbiausia jo paklausti – kodėl? Labai daug ko mes savo vaikų, o taip pat ir vienas kito nepaklausiame, nes galvojame, kad žinome ką atsakys. Tai didžiulė klaida – nuspręsti už kitą žmogų, ką jis galvoja, arba kodėl vienaip ar kitaip elgiasi. Toliau reikėtų pasižiūrėti, ar tai neatspindi mūsų elgesio su vaiku… ir tik tuomet „auklėti“.
Ar lėlės – tik mergaičių žaislai? Yra skirtumų tarp vyrų ir moterų smegenų struktūrų. Įrodyta moksliškai. Jau ką tik gimusi mergytė labiau negu berniukas reaguoja į šalia pasirodančius veidus/žmones. Vaikams augant bendravimo subtilumai irgi susiję su lytimi: mergytės labiau bendrauja, berniukai linkę ardyti žaislus ir pasižiūrėti, kas jų viduje. Lėlės – tai žmogaus atvaizdas. Todėl natūralu, kad jomis labiau domisi moteriškos lyties atstovės.
Pamenu savo mylimiausią lėlę – tai buvo vadinamoji „vokiška“ gana didelė lėlė (tikriausiai pagaminta Vokietijoje). Prieš trisdešimt su trupučiu metų tai buvo didžiulis deficitas. Ta lėlė – sumažinta kokių 5-6 metų mergytės kopija su gražia suknele, šukuojamais plaukais, drabužėliais, tinkančiais ir mėnesio kūdikiui. Ta lėlė iki šiol yra mūsų namuose, deja, jos mano vaikai nepamėgo. Truputį su ja pažaidė visos keturios dukros, kažkiek netgi ir sūnus. Bet tai mano kartos žaislas – nei kūdikis, nei barbė. Vaikams tai nelabai patiko. Nesistebiu, nes suprantu laikmečio skirtingumus.
Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
