Apie judrius vaikus, kuriems sunku susikaupti

Gydytoja psichoterapeutė Dalia Mickevičiūtė www.psichoterapija-jums.lt

Šis straipsnis – apie tai, kodėl sukaupti dėmesį vieniems sekasi sunkiau, kitiems – lengviau, kokio dėmesio sukaupimo galima tikėtis iš vaikų, kaip gerinti šį gebėjimą ir kokių privalumų turi išsiblaškę žmonės.

Konsultuoja gydytoja psichoterapeutė, vaikų ir paauglių psichiatrė Dalia Mickevičiūtė, www.psichoterapija-jums.lt

„Nesisukiok, susikaupk, žiūrėk į knygą, o ne pro langą“, – Jonukui nuolat primena mama, kai jis ruošia namų darbus. Bet tai taip sunku! Raides sunku sugaudyti, jos nuolat pabyra ir nesirikiuoja į aiškų tekstą, o už lango – daug įdomių dalykų: kaimynas vedžioja šunį, į kiemą įsuka nematytas automobilis, storoji kaimynė iš trečio aukšto pareina iš parduotuvės su pirkinių maišu. Vėl išgirdęs mamos pastabą, Jonukas atsidūsta ir nuleidžia galvą į knygą, bet, išgirdęs, kad kieme staiga ėmė urgzti ir loti du šunys, pašoka ir pripuola pasižiūrėti pro langą, kas vyksta. „Skaito jau visą valandą, o to puslapio taip ir neperskaitė“, – liūdnai pagalvoja mama.

***

„Jūsų sūnui labai sunku susikaupti, kai darome užduotėles“, – Nojaus tėčiui sako auklėtoja Giedrė. „Jis visą laiką juda, muistosi, mataruoja kojomis, nuolat reikia jam priminti, ką darome. 5 minutės – ir viskas, Nojus jau trukdo kitiems vaikams. Gal jūs pasitarkite su gydytoju, ką daryti, kad Nojus galėtų ilgiau susikaupti?“

Nemokės susikaupti, nemokės… nieko?

Vaiko gebėjimas sukaupti dėmesį – tai įgūdis, be kurio tampa labai sunku išmokti naujų dalykų. Geras dėmesys ypač reikalingas, jei tai, ko mokomasi, neįdomu arba nesiseka iki galo suprasti mokytojo aiškinimo. Ir ne tik: ne vienas tėtis ar mama yra susidūrę su situacijomis, kai nori sūnui ar dukrai pasakyti ką nors svarbaus, o jis ar ji, atrodo, „gaudo varnas“ ir domisi viskuo, tik ne tai, ką kalba tėvai.

Norėtume, kad darželinukas galėtų susikaupęs spalvinti, pradinukas – parašyti užduotą puslapį raidžių ir paskaityti knygutę, paauglys – pasiruošti atsiskaitymui. Suaugusiesiems dėmesio irgi reikia: kai sunku susikaupti, studentas vargsta prieš egzaminus, o dirbantysis nesusidoroja su darbo užduotimis. Gebėjimas sukaupti dėmesį svarbus ir kruopščiam darbo atlikimui, ir jo užbaigimui laiku.

Dėmesio sutrikimas ir hiperaktyvumas

Dėmesio sutrikimas dažnai, bet ne visada, būna kartu su hiperaktyvumu, taip pat kartu galime sutikti ir šių sutrikimų „brolį“ – impulsyvumą. Vienas vaikas gali turėti visus tris komponentus, kitas – bet kurių dviejų komponentų derinį, trečias gali būti tik impulsyvus arba tik nedėmesingas, arba tik perdėtai judrus. Šįkart pabandysime plačiau pakalbėti būtent apie dėmesį ir jo sutrikimą, tačiau neišvengiamai teks paminėti ir padidėjusį aktyvumą bei impulsyvumą, kurie gyvenime labai dažnai būdingi išsiblaškiusiems ir sunkiai susikaupiantiems vaikams.

Vaikų gebėjimas sukaupti dėmesį

Neringos Banienės nuotr.

Neringos Banienės nuotr. www.neringosfotografijos.lt

Kalbant apie „nenustygstančius“, „hiperaktyvius“, „išsiblaškiusius“, „nesugebančius sukaupti dėmesio“ vaikus, svarbu pastebėti, kad kiekvienos šeimos ir vaiką supančių suaugusiųjų lūkesčiai gali stipriai skirtis, todėl panašaus judrumo vaiką viena šeima vadintų „hiperaktyviu“, o kiti laikytų jį paprasčiausiai judriu ir aktyviu vaiku. Panašiai nutinka ir vaikui esant skirtingose aplinkose: tėvams vaiko judrumas ar išsiblaškymas gali atrodyti normalūs ir suprantami, tačiau seneliai ar vaikų darželio auklėtojos vaiką vertina visiškai kitaip (gali nutikti ir atvirkščiai, kai tėvų lūkesčiai vaiko gebėjimui susikaupti ir išlikti ramiam ilgesnį laiką yra kur kas didesni nei kitų vaiką supančių suaugusiųjų). Lėtiems tėvams ar pagyvenusiems, mažiau jėgų turintiems seneliams sunku suvaldyti aktyvaus vaiko elgesį, todėl jiems kyla minčių, kad vaikas yra hiperaktyvus.

Tokiu atveju labai naudinga pastebėti, kaip elgiasi kiti to paties amžiaus vaikai, pavyzdžiui, darželio grupėje ar kieme: gali būti, kad nė vienas vaikas nesugebėtų kartu su močiute ant suoliuko išsėdėti visą pusvalandį ar valandą, nieko neveikdamas, nes tai paprasčiausiai nenatūralu jo amžiaus vaikams.

Susikaupimo dėsniai:

Vaiko gebėjimas sukaupti dėmesį kokiai nors veiklai labai priklauso nuo daugybės aplinkybių: pavyzdžiui, ar vaikas išsimiegojęs, pavalgęs, ar nėra pavargęs, ar jam nėra laikas miegoti pietų miego, ar neserga (nedygsta dantys), ar įdomi veikla, kuria jis turi užsiimti.

Triukšmingoje, dėmesį blaškančioje aplinkoje (pavyzdžiui, esant įjungtam televizoriui ar dideliame prekybos centre) dėmesį sukaupti seksis sunkiau.

Taip pat vaikams sunku susikaupti, kai jie išgyvena nerimą (pavyzdžiui, nesutariant ar skiriantis tėvams, kam nors sergant, persikrausčius į kitą gyvenamąją vietą ir panašiai).

Svarbu ir tai, kaip pateikiamos užduotys: jeigu vaikas įsitraukęs į kokį nors jam įdomų žaidimą, o tėvai liepia jį nutraukti ir mokytis rašyti raides, natūralu, kad vaikas priešinsis ir bus labiau išsiblaškęs negu tuomet, kai užduotis jį iš tiesų sudomins ir bus pateikta vaikui patinkančiu būdu (sakykime, tas pats raidžių rašymas įtrauktas į vaikui įdomų žaidimą).

Jei tėvai užduotis pateikia, patys užsiimdami kitomis veiklomis, išsiblaškę, jie taip pat vaikui neparodys tinkamo pavyzdžio, kaip išlaikyti dėmesį sukauptą ties viena veikla tol, kol ji bus baigta.

Vaikų raidos specialistai teigia, jog reikėtų tikėtis, kad vaikas galės sukaupti dėmesį tiek minučių, kiek jam metų, arba tiek minučių, kiek gausime, prie vaiko metų pridėję 1. Tai yra, 5 m. vaikas galės susikaupti 5–6 minutėms, 7 m. vaikas – 7–8 minutėms.

Kita metodika skelbia, kad 4–5 m. vaikai gali susikaupti po 2–5 minutes kiekvieniems metams (tai yra, iš priešmokyklinukų galima tikėtis, kad jie išlaikys sukauptą dėmesį iki 4–20 minučių, galbūt, jei užduotis bus įdomi, ir kiek ilgiau).

Mažose grupelėse vaikai gali kartu žaisti 15 minučių; jei žaidimai ar užduotys nauji ir įdomūs, šis laiko tarpas gali pailgėti iki pusvalandžio.

6–7 m. vaikai gali išlaikyti dėmesį vienai įdomiai ar naujai užduočiai iki 30 minučių.

Dažnai iš vaikų suaugusieji tikisi, kad jie sugebės „tyliai ir ramiai“ užsiimti kokia nors veikla kur kas ilgesnį laiką, tad natūralu, kad tokie trumpi laiko tarpai atrodo gerokai per trumpi ir kyla minčių apie vaiko negebėjimą ilgesniam laikui susikaupti, nors vaikas ir sėkmingai patenka į „amžiaus normas“.

Ar išsiblaškymas ir didelis judrumas gali būti kuo nors naudingi?

Neringos Banienės nuotr.2

Neringos Banienės nuotr. www.neringosfotografijos.lt

Žvelgiant plačiau, gebėjimas atkreipti dėmesį į tai, kas vyksta aplinkui, kadaise buvo būtinas tam, kad žmogus išgyventų. Jei pirmykštis žmogus taip įsitraukdavo į savo veiklą, kad neišgirsdavo (nepamatydavo, neužuosdavo) atsėlinant laukinio žvėries ar priešo iš kitos genties, – jis paprasčiausiai žūdavo. Todėl gebėjimas naudotis savo akimis, ausimis, oda ir nosimi net ir tam tikros kryptingos veiklos metu buvo labai naudingas. Mes visi gimę dar turime tokių gebėjimų, todėl galima pastebėti, kaip kūdikiai nustoja žįsti ar ką kita daryti ir sukasi ten, kur išgirsta kažką neįprasta, ar sureaguoja į šviesos blyksnį arba naujus mamos kvepalus. Suaugusieji taip pat krūpteli, jei netikėtai išgirsta garsų šuns lojimą ar pamato blykstelint žaibą.

Didelis aktyvumas netrukdė ir tuomet, kai vaikai augo be vaikų darželio, nuo mažens padėdami tėvams prie ūkio darbų: galime įsivaizduoti, kad pastebėjimas, kada nuo bandos nuklydo avis ar karvė, galėjo būti visai naudingas ar bent jau netrukdantis, jei vaikas, sakykime, padėjo ganyti gyvulius ar užsiėmė kitais fiziniais darbais. Be to, tuo metu ir reikalavimai susikaupti tam tikrai veiklai buvo kitokie. Šiuo metu vaikai anksti įsitraukia ir įtraukiami į veiklas, kur reikalingi intelektiniai gebėjimai, todėl didelis aktyvumas ir gebėjimas pastebėti visa, kas vyksta aplinkoje, tampa nenaudingi, kur kas svarbiau – gebėti susikaupti veiklai net ir tuomet, kai aplinka triukšminga ir blaškanti. Ne visiems tai paprasta!

Kada vertėtų sunerimti

trauma1

Studijos „G foto“ nuotr. www.gfoto.eu

Paprastai į specialistus pagalbos šeima kreipiasi tuomet, kai atsiranda kokių nors nepatogumų: pavyzdžiui, su vaiku „nesusitvarko“ šeimos nariai, darželio auklėtojos arba mokyklos mokytojai.

Kartais vaikas gali būti labai aktyvus ir nedėmesingas, tačiau tėvai atradę būdų, kaip su juo bendrauti ir jam pateikti užduotis, todėl papildoma pagalba jiems nėra reikalinga. O kartais pati šeima nemato problemų, tačiau darželyje vaikui dėl jo nesugebėjimo nusėdėti nuolat priekaištauja auklėtojos arba vaikas mokykloje nieko neišmoksta, nes susikaupia tik labai trumpam – tuomet specialisto pagalba būtų reikalinga.

Aktyvumo ir dėmesio sutrikimą gali įtarti šeimos gydytojas ar pediatras, neurologas, psichologas, tačiau šią diagnozę patikslina ir nustato vaikų ir paauglių psichiatras, kurio konsultacijai kiti specialistai turėtų nukreipti vaiką ir jo šeimą. Diagnozei nustatyti svarbu, kad sutrikimo požymiai pasireikštų ne vienoje, o bent dviejose skirtingose aplinkose (pavyzdžiui, namuose, vaikų darželyje ar mokykloje, būrelyje) – todėl vaikų ir paauglių psichiatrui labai praverčia tėvų pasakojimai apie tai, kaip vaikui sekasi ne tik namuose, bet ir darželyje ar mokykloje ir būreliuose (arba atneštos auklėtojų ar būrelių vadovų charakteristikos, ypač pažymint tai, kaip vaikas išsėdi, atlikdamas susikaupimo reikalaujančias užduotis, ar sugeba užbaigti veiklas iki galo, ar lengvai išblaškomas).

Priešmokyklinukams aktyvumo ir dėmesio sutrikimą diagnozuoti ypač sudėtinga – tai pabrėžiama ir vaikų psichiatrijos vadovėliuose. Būti aktyviems, judriems ir impulsyviems šiame amžiuje yra būdinga fiziologiškai, todėl sutrikimas diagnozuojamas tik tuomet, kai šie bruožai yra ypač stiprūs, pasireiškiantys daugelyje situacijų ir reikšmingai sutrikdo vaiko funkcionavimą. Dėmesio sutrikimas ikimokyklinukams pasireiškia kaip negebėjimas žaisti ilgiau, nei 3 minutes, nesugebėjimas užbaigti pradėtos veiklos ar žaidimo, suaugusiųjų neklausymas (tačiau priešmokykliniame amžiuje neklusnumas gali būti ne tik dėl dėmesio sutrikimo, bet ir dėl natūralaus raidos tarpsnio, kai svarbu pajusti ir išbandyti savo ribas).

Hiperaktyvumą puikiai apibūdina lietuviškas posakis „tikras vijurkas“: tokie vaikai iš tiesų labai judrūs, aktyvūs, nenusėdintys vienoje vietoje.

Impulsyvumas pasireiškia tuo, kad šie vaikai atrodo lyg nejaučiantys pavojaus – nors priešmokykliniame amžiuje tai irgi sunku atskirti nuo šiam amžiui būdingo neklusnumo, prieštaravimo suaugusiesiems.

Pradinukai, kuriems galima įtarti esant dėmesio sutrikimą, veiklas tęsia ne ilgiau kaip 10 minučių, atrodo užmaršūs, lengvai išblaškomi.

Atrodo neramūs tomis situacijomis, kai lyg ir nėra priežasčių būti neramiems. Linkę įsiterpti be eilės, nutraukti kalbančius ar ką kita darančius kitus vaikus, kartais ir suaugusiuosius, gali būti linkę į dažnus nelaimingus atsitikimus, kai ką nors „prisidirba“ nepagalvoję, impulsyviai.

Paaugliai, kuriems nustatytas aktyvumo ir dėmesio sutrikimas, geba sukaupti dėmesį mažiau kaip pusvalandžiui, nepastebi įvairių užduoties smulkmenų, detalių, jiems sunku suplanuoti, kiek prireiks laiko vienai ar kitai užduočiai atlikti (nustatyta, kad žmonės, turintys aktyvumo ir dėmesio sutrikimą, paprastai įsivaizduoja, kad užduotis jiems užims mažiau laiko, nei iš tiesų prireikia – ir šie skaičiai, pagal statistiką, reikšmingai skiriasi nuo kontrolinės grupės tiriamųjų, t.y., asmenų, kurie aktyvumo ir dėmesio sutrikimo neturi). Šie paaugliai gali būti bruzdūs – nuolat judantys, nenusėdintys vietoje, pasižymėti prasta savikontrole ir įsitraukti į neapgalvotai rizikingą elgesį.

Kuo daugiau simptomų pastebima ir kuo jie sunkesni, tuo didesnė tikimybė, kad aktyvumo ir dėmesio sutrikimas lydės ir suaugusiųjų amžiuje.

Kita vertus, su amžiumi simptomai gali švelnėti ir vis mažiau trukdyti, nes su jais gali būti išmokstama gyventi: pavyzdžiui, suskaidyti numatytas užduotis nedideliais etapais, pailsėti tarp užduočių, save motyvuoti tinkamai atlikti darbą.

Ar verta vaikus mokyti sutelkti dėmesį?

Dėmesio sutelkimo mokytis prasminga ir svarbu, nes mūsų visuomenėje daug dėmesio skiriama intelektiniams pasiekimams, o tam reikia gebėti įsisavinti žinias ir jas pritaikyti gyvenime. Be to, šalia dėmesio sutrikimo dažnai pasireiškia ir impulsyvumo požymių, o tai gali turėti įvairių neigiamių pasekmių santykiams su aplinkiniais, įskaitant net ir nusikalstamumą (tikriausiai nesunku įsivaizduoti, kas gali nutikti, kai vaikas ar paauglys pirma „veikia“, o tik po to pagalvoja, ar tai gerai).

Pirmiausia svarbu prisiminti, kokios yra vaikų fiziologinės galimybės sukaupti dėmesį, ir nereikalauti iš jų daugiau, negu jie gali. Jei vaikas atrodo dažnai besiblaškantis, nesusikaupiantis, pabandykite peržvelgti, dėl kokių dar priežasčių taip gali būti: ar jis nėra pavargęs, alkanas, blogai besijaučiantis fiziškai, ar gali būti, kad jis dėl ko nors nerimauja? Jeigu taip, pirmiausia reikėtų išspręsti šiuos klausimus.

Ar tinkamai pateikiate vaikui užduotis? Pasistenkite, kad vaiko dėmesio neblaškytų įjungtas televizorius ar radijas (kompiuteris), jeigu reikia, aptvarkykite aplinką, kad vaiko neviliotų palikti žaislai, kuriais jis žaistų mieliau, negu rašytų raideles.

Kai prašote vaiko ką nors padaryti, pritūpkite prie jo, palieskite jį ir pasižiūrėkite jam į akis – esant fiziniam kontaktui, vaikas geriau išgirs ir supras, ko iš jo norite, nei tada, jei tai pasakytumėte tiesiog eidami pro šalį.

Reikia nepamiršti, kad vaikai kartais gali nesukaupti dėmesio tuomet, kai yra pervargę arba gauna užduotis, kurioms jie dar nėra pasiruošę.

Kartais tėvai labai nori vaiką anksti išmokyti skaityti ar rašyti, taip pat rūpinasi, kad vaikas lankytų įvairias ugdomąsias mokyklėles ar būrelius.

Reikėtų stebėti, ar vaikui siūloma ne per daug veiklų, palikti laiko laisvam, nestruktūruotam (ne lavinančiam ir ugdančiam) žaidimui, kuris ypač svarbus priešmokykliniame amžiuje. Jei vaikas nerodo susidomėjimo skaityti ar rašyti, nereikėtų jo versti, jei jis dar nelanko priešmokyklinės grupės: kartais 4-metis ar 5-metis raidėmis arba skaičiais visiškai nesidomi, bet po metų puikiai išmoksta skaityti ir rašyti.

Būna ir taip, kad tėvai labai stengiasi, skatina vaiką atlikti įvairias užduotis namuose, tačiau dėl to irgi būtų svarbu pasitarti su pedagogais: gali būti, kad vaikui visiškai pakanka to, ką išmoksta pamokėlių metu, o namuose būtų geriau suteikti galimybę pailsėti ir pažaisti tai, kas patinka, užuot tobulinus įgūdžius, kuriems bus laiko ir vėliau.

Dar svarbu nepamiršti, kad kartais vienas kitą blaško broliai ir seserys. Jeigu taip nutinka ir jūsų šeimoje, pasirūpinkite, kad tuo metu, kai vienas iš jų (ypač tas, kuriam sunkiau susikaupti) atlikinės dėmesio sukaupimo reikalaujančias užduotis, kitas būtų kitame kambaryje ar virtuvėje ir tokiu būdu netrukdytų broliui ar sesei mokytis. Šį laiką net galite išnaudoti tam, kad kiekvienam iš vaikų skirtumėte individualaus dėmesio: vienam mokantis, su kitu pažaiskite, vėliau vaikai apsikeis vietomis, ir jūs vėl turėsite galimybę pabūti atskirai su kitu sūnumi ar dukra.

Ugdant vaiko gebėjimą sukaupti dėmesį, galite tą pradėti daryti labai anksti, jau nuo pirmųjų gyvenimo metų.

Kai mažas vaikas žaidžia kokiu nors žaisliuku, galite padėti jam išlaikyti dėmesį, paprašydami, kad jis parodytų, kur yra meškiuko akytė arba ausytė, arba geltonas taškas ant kamuoliuko.

Kalbėkitės su vaiku apie žaislą arba apie tai, ką jis su juo daro, paprašykite, kad vaikas pastumtų mašinėlę arba duotų ją jums.

Domėkitės vaiko veikla ar žaidimu, nenutraukite jo ir neperimkite iš vaiko iniciatyvos žaidime – sekite paskui vaiką, o ne bėkite jam už akių.

Su didesniais vaikais žaiskite stalo žaidimus, „atminties“ žaidimus (tai stalo žaidimai, kur reikia įsiminti padėtas korteles su tam tikru paveiksliuku). Stalo žaidimai, žaidžiami kartu su kitais šeimos nariais, dar padeda ir išmokti sulaukti savo eilės, nenuliūsti pralaimėjus (arba susitvarkyti su ištinkančiais stipriais jausmais), be to, tai puikus laiko praleidimas.

Einant pasivaikščioti, galima su vaiku kartu ieškoti augalų, turinčių baltos (ar kokios nors kitos) spalvos, pastebėti apvalius arba ovalius akmenėlius, pajūryje – ieškoti baltų kriauklelių arba akmenėlių su skylutėmis.

Galima mokytis daryti įvairius rankdarbius – siuvinėti, nerti ar megzti, pinti, taip pat galima žvejoti, užsiimti daržininkyste ar sodininkyste (išrauti piktžoles, pasėti ar pasodinti augalus, juos laistyti, surinkti derlių).

Pabandykite ir patys su vaiku įsitraukti į veiklą visiškai, nejungdami tuo metu muzikos ar nekalbėdami telefonu, – tai puikus būdas ne tik lavinti dėmesingumą, bet ir pailsėti nuo didelio kasdienio gyvenimo tempo, kai dažnai tenka vienu metu daryti kelis darbus.

Didesni vaikai labiau domisi kokia nors veikla tuomet, kai patiria sėkmę, todėl pasistenkite, kad užduotys nebūtų per sunkios. Kad vaikas ilgiau išlaikytų dėmesį, daug kas priklauso nuo suaugusiųjų kūrybiškumo: bandykite rasti, kas vaikui būtų nauja ir įdomu. Kartais prireikia ieškoti nestandartinių sprendimų, užduotis kuriant taip, kad į jas būtų įtrauktos vaiko mėgstamos veiklos: pavyzdžiui, raides galima „sustatyti“ iš vaiko mašinėlių arba lėlyčių, skaičiuoti taip pat galima mašinėles arba jų ratus, o ne pagaliukus.

Atrodo, kad vaikų, turinčių dėmesio sutrikimą ir hiperaktyvumą, daugėja… Ar tai tiesa?

isterija

Studijos „G foto“ nuotr. www.gfoto.eu

Sunku įvertinti, ar tikrai daugėja vaikų, turinčių tokių problemų. Per pastaruosius 100 metų stipriai pasikeitė požiūris į vaikų ugdymą ir suaugusiųjų lūkesčiai vaikams, todėl natūralu, kad keitėsi ir reikalavimai sukaupti dėmesį. Jei XX amžiaus pradžioje daugumai vaikų užteko išmokti skaityti ir rašyti, šiuo metu reikalavimai visiškai kitokie, todėl šiuolaikiniai pradinukai praleidžia daug daugiau laiko su knygomis ir pratybomis, o kur kas mažiau laiko aktyviai judėdami ore, palyginti su savo bendraamžiais prieš 100 metų. Todėl dėmesio sukaupimo sunkumai daug greičiau išryškėja ir turi daugiau įtakos gyvenime, nei tuomet, kai dauguma žmonių dirbo fizinį, o ne protinį darbą.

Ir kitų psichikos, emocijų bei elgesio sutrikimų pastaruoju metu atsiranda daugiau ir dėl to, kad paprasčiausiai daugiau vaikų ir jų šeimų kreipiasi pagalbos į specialistus. Ypač mūsų šalyje, kur ilgą laiką žmonės baiminosi vizito pas psichikos sveikatos specialistus, nes atrodė, kad į juos kreipiasi tik labai rimtų sutrikimų turintys žmonės. Svarbu pažymėti ir tai, kad šiuo metu yra ir gerokai daugiau informacijos šaltinių, kur galima paskaityti ir sužinoti apie pačius įvairiausius sutrikimus ir problemas, o tai irgi padeda juos anksčiau atpažinti ir greičiau kreiptis pagalbos. Taigi gerėja diagnostika – tai reiškia, kad sutrikimų diagnozuojama daugiau, nei buvo anksčiau, kai neretai jie likdavo neatpažinti ir neįvardyti.

Vis dėlto, jei kalbėtume apie aktyvumo ir dėmesio sutrikimo paplitimą kitose pasaulio šalyse, specialistai pripažįsta, kad šio sutrikimo atvejų daugėja, nes, esant šiam sutrikimui, galima skirti gydymą specialiais vaistais, kurie pagerina mokymosi rezultatus. Taigi tiek mažesnių vaikų tėvai, tiek patys jaunuoliai dažnai kreipiasi į gydytojus, sutirštindami ar išgalvodami simptomus, kad galėtų gauti reikalingų vaistų ir tokiu būdu geriau išlaikytų egzaminus – todėl ir matome didesnį sutrikimo paplitimą, nei yra iš tikrųjų. Lietuvoje susiduriame su priešingomis nuostatomis: net ir tuomet, kai gydymas galėtų padėti vaikui geriau mokytis mokykloje, dažniausiai tėveliai renkasi apsieiti be vaistų, baimindamiesi šalutinio jų poveikio.

Kas dar svarbu, kad vaikai geriau sukauptų dėmesį?

Tyrimai rodo, kad vaikams sukaupti dėmesį gali padėti fizinis krūvis. Jau seniai kalbėta apie tai, kad mokantis ir judant, bėgiojant aktyvinami skirtingi smegenų centrai, todėl pertraukėlės tarp mokslų, kurių metu vaikai gali pabėgioti ir pažaisti, gali padėti geriau susikaupti tolesniam mokymuisi. Svarbu, kad fizinis krūvis būtų laikomas prioritetu šeimoje, ir tėvai rodytų vaikams tinkamą pavyzdį, taip pat padėtų išsirinkti, kuri sporto sritis labiausiai patiktų.

Beje, tyrėjai yra pastebėję, kad tuomet, kai vaikas mokydamasis juda, sukiojasi ir mataruoja kojomis – nereikėtų jam to drausti, nes, kad kaip tai būtų keista, toks judėjimas jam… padeda susikaupti. Pabandykite užuot barę vaiką ir raginę jį sėdėti tiesiai ir ramiai, leisti jam mokytis mataruojant kojomis, – pamatysite, ar tai padeda.

Dėmesį sukaupti gali būti sunkiau tuomet, kai vaikas dažnai žiūri televizorių, naudojasi kompiuteriu, mobiliuoju telefonu, žaidžia vaizdo žaidimus. Tyrimai rodo, kad, leidžiant laiką prie ekranų, gebėjimas išlaikyti sukauptą dėmesį trumpėja. Užuot leidę vaikui „mirkti“ ekranų rodomuose vaizduose, geriau pasiūlykite jam pasikalbėti, kartu ar atskirai paskaityti, sudėti dėlionę, padėti jums ruošiant vakarienę ir panašiai.

Gebėjimui sukaupti dėmesį įtakos turi ir vaiko mityba. Labai svarbu, kad vaiko mityboje būtų kuo mažiau rafinuoto cukraus ir vadinamųjų paprastųjų perdirbtų angliavandenių (saldėsių, baltos duonos, vaflių ir panašiai). Toks maistas skatina greitus gliukozės koncentracijos kraujyje šuolius, kurie didina vaiko aktyvumą ir negebėjimą nusėdėti vienoje vietoje. Todėl geriau rinktis sudėtinguosius angliavandenius, kuriuose daug skaidulų ir mažai cukraus (viso grūdo košes, makaronus, duoną).

Mityboje turėtų būti gausu ir baltymų (liesos jautienos, kiaulienos, paukštienos, žuvies, kiaušinių, ankštinių produktų, riešutų, pieno produktų): iš jų smegenyse gaminami neurotransmiteriai, baltymai padeda sumažinti ir gliukozės koncentracijos kraujyje šuolius.

Pasirūpinkite, kad vaikas gautų pakankamai omega-3 riebalų rūgščių: jos padeda mažinti perdėtą aktyvumą, impulsyvumą ir gerina dėmesio skaupimą. Jeigu vaikas mažai valgo žuvies, pasiūlykite jam žuvų taukų arba maistą praturtinkite sėmenų aliejumi.

Teigiama, kad svarbus ir geležies kiekis, tačiau jos reikėtų stengtis gauti ne iš maisto papildų („vitaminų“), kurių mažakraujystės atveju turėtų skirti tik gydytojas, bet iš maisto: liesos raudonos mėsos, kalakutienos, vištienos.

Žinoma, kad aktyvumo ir dėmesio sutrikimo simptomus sustiprina dirbtiniai maisto konservantai bei spalvikliai, todėl skaitykite maisto produktų etiketes ir stenkitės rinktis „švarius“ maisto produktus. Geriausia, jeigu galite vaikui pasiūlyti šviežio, neperdirbto, nekonservuoto maisto, kuriame maisto priedų nebūtų.

Ar tiesa, kad dėmesį sunkiai sutelkiantys vaikai pasižymi kūrybiškesniu mąstymu?

makaronai

Studijos „G foto“ nuotr. www.gfoto.eu

Iš tiesų pastebėta, kad vaikai ir paaugliai, turintys aktyvumo ir dėmesio sutrikimo bruožų, gali rasti kūrybiškesnių sprendimų, nei šių bruožų neturintys. Svarstoma, kad dėl dėmesio sukaupimo sunkumų šių vaikų mintys nuolat „persijungia“ iš vienos srities į kitą, jie linkę „nuklysti“ į fantazijas ir svajones. Nors toks gebėjimas trukdo išsėdėti nuobodžioje pamokoje, kartu jis leidžia apsvarstyti daug daugiau įvairių variantų ir rasti netradicinių, originalių sprendimų. Tačiau dažnai šiems vaikams svarbu, kad šalia esantis žmogus padėtų šiuos sprendimus išplėtoti, sustruktūruoti.

Įdomu, kad žmonės, turintys dėmesio sukaupimo sunkumų, pasižymi ir dar vienu gebėjimu: gebėjimu labai stipriai susikaupti ir tuo metu nepastebėti, kas vyksta aplink juos, jei pasineria į kokią nors juos ypač dominančią sritį. Tai gali padėti pasiekti gerų rezultatų.

Pasakoja hiperaktyvių vaikų mamos

Darželio ligos

Studijos „G foto“ nuotr. www.gfoto.eu

Edita, Gabrieliaus mama:

Mano vaikas šiuo metu lanko specialią klasę, kur, be jo, dar 6 tokie pat vaikai. Jis tikrai nesijaučia gerai. Kadangi visa grupė labai aktyvi, kyla daugiau problemų ir kokybiško bendravimo nėra daug.

Mano nuomone, specialios grupės –žalingas auklėjimo metodas, juk kaip vaikas išmoks būti visuomenėje, kur žmonių yra daug ir visokių, būdamas tik tarp tokių pačių, kaip jis? Jei aplink visi vaikai aktyvūs, nesukaupia dėmesio, iš socialinės rizikos šeimų (tokių yra nemažai), ir jis auga matydamas tik tokį pavyzdį, tai nėra gerai. Kita vertus, įprastose klasėse vaikai irgi labai įvairūs, o daug didesnėje vaikų grupėje susikaupti ir išgirsti save bus dar sunkiau. Manau, tobulo mokymo varianto Lietuvoje nėra…

Sunkiausia daugeliui tėvų pripažinti, kreiptis pagalbos, suprasti savo vaiką ir pačiam save suvaldyti. Daugiametis darbas kartu su psichologu yra reikalingas ne tiek vaikui, kiek jo tėvams, kad jie išmoktų save pritaikyti prie vaiko. Vaikas tiesiog toks yra, jis nenusprendė toks būti, nepasirinko. Konservatyvesnių pažiūrų tėvams labai sunku, kai supranta, kad vaikas netelpa į kažkokius visuomenės rėmus, neišpildo jų įsivaizduotų elgesio lūkesčių. Visa tai padeda suvokti ir priimti psichologas. Kaskart iš naujo sunku ir gaila vaiko, kai, įvykus incidentui, supranti, kad jis tiesiog vėl paskubėjo, pirmiau padarė, paskui pagalvojo, tačiau nieko blogo nenorėjo. Tai yra esminė aktyvumo ir dėmesio sutrikimą turinčių vaikų problema. Dažniausiai tokie vaikai labai geranoriški, mėgsta globoti mažesnius, visiems linki tik gero, mėgsta apsikabinti žmogų, atrodo jie jaučia širdimi daug labiau nei kiti. Galbūt taip kompensuoja savo impulsyvumą, dirglumą aplinkai.

Kadangi šie vaikai yra jautresni ir greičiau įsiplieskia, labai svarbu pastebėti tą momentą ir emociją ir nukreipti vaiko dėmesį laiku.

Artimiesiems tai padaryti gana nesudėtinga, tačiau mokykloje mokytojams, padėjėjams ar kitiems pedagogams beveik neįmanoma, ypač jei visi vaikai tokie arba jų labai daug.

Svarbiausia meilė ir palaikymas – kai vaikas jaučiasi saugus, jis jaučiasi ramus.

Visiems vaikams reikia švelnumo ir meilės, taip ir šitiems svarbiausia, kad juos suprastų, palaikytų, nesmerktų. Tokie vaikai nenori piktybiškai kenkti, jiems patiems kartais kelia nuostabą, kodėl jie taip pasakė ar padarė, o aplinkinių reakcijos būna netikėtos ir nemalonios. Taip, kaip ir visi vaikai, stebėdami savo veiksmų pasekmes, jie mokosi, tačiau jiems savo impulsyvumą suvaldyti reikia dvigubai daugiau jėgų, nes veiksmas greitesnis už mintį. Todėl su atkaklia ir rūpestinga meile, su kantrybe ir švelnumu galima užauginti puikų žmogų, kuris atiduos pasauliui visą savo meilę ir pastangas padaryti jį geresnį. Svarbu, kad tėvai būtų atviri, sąžiningi su vaiku, todėl ir griežtumas neišvengiamas. Vaikas vertina atvirumą, tiesumą, taisykles ir ribas ir pats mokosi būti atviras, teisingas ir laikytis taisyklių.

Jolanta, Tėjos mama:

Mūsų dukrai problemos prasidėjo pirmoje klasėje. Darželyje irgi būdavo visko, bet kita aplinka, kitokios taisyklės ir to labai stipriai nesijautė arba tiesiog auklėtojos nedarydavo tragedijos.

Auginant hiperaktyvų vaiką, slegia aplinkinių reakcija, požiūris, bet blogiausia – mokyklos požiūris. Jokio noro, jokio gebėjimo dirbti su tokiu vaiku. Aš jau jaučiu paranoją telefono skambučiams, nes ištisai jų sulaukiu iš mokyklos – skambina mokytojai, socialinė pedagogė, su vyru ištisai esame kviečiami į mokyklą. Neinu į mokyklos susirinkimus ar kai būna sukviesta vaiko gerovės komisija, – aš psichologiškai jau nebepajėgiu, visada eina tėtis.

Dabar jau kiek lengviau, ji penktokė, bet buvo etapas, kai nustojome bendrauti su draugais, stengėmės mažiau važiuoti į svečius, atsiribojome nuo pasaulio, gal draugai ir nesmerkė, suprato, paguosdavo, bet mes patys tiesiog buvome pavargę nuo to, kad svečiuose gali nutikti bet kas, – pradedant begaliniu judrumu, baigiant sugadintu daiktu ar užgavimu kitų vaikų.

Ankščiau dar mėgindavau teisintis, aiškinti, kad suprastų, jog tai ne auklėjimo problema, kad yra medikų nustatytas sutrikimas, bet tie, kurie nori suprasti, – supranta ir be išsamių aiškinimų, o kas nenori, tai ir nesupranta…

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


5 + aštuoni =

Kitos temos: