Kai sakome „sunkus vaikas“, neturėkime galvoje, kiek kilogramų jis sveria. Kažkodėl vaikai labai „pasunkėja“, pradėję lankyti darželį ar mokyklą.
Konsultuoja Kauno „Paparčio“ pradinės mokyklos direktorės pavaduotoja ugdymui, pradinių klasių mokytoja metodininkė Elona Kurklietienė
Gal jūsų vaikas hiperaktyvus?
Mokinių klases sudaro labai skirtingi tipažai: dėmesingi ir susikaupę, „save rodantys“ ir nedrąsūs. Dalis vaikų yra tokie, kuriuos galima pavadinti sunkiais.
Kai vieni mokinukai kuo atidžiausiai klausosi mokytojų, antri, kad ir pamesdami dėmesį, stengiasi atlikti nurodytas užduotis, treti užsiima saviveikla: daugiau dairosi į kitus bičiulius, juos kalbina, atitraukia jų dėmesį įvairiais veiksmais arba atvirai priešgyniauja mokytojo nurodymams.
Paprastai mokytojai tokiu atveju užsiima su vaiku individualiai, siekia sugalvoti ir skirti tokiam vaikui įdomią veiklą, tačiau labai dažnai sunkūs vaikai tiesiog nemoka ir nepajėgia laikytis taisyklių ir susitarimų. Būna, kad keletas tokių vaikų klasėje labai greitai įveda destrukciją tarp dirbančių mokinių, išblaško jų susikaupimą.
Kai klasę sunku valdyti, nes keletas mokinių reikalauja tiek dėmesio, jog nuo jų nebegalima atsitraukti, tikslinga susitikti ir individualiai pabendrauti su tokių vaikučių tėvais. Aptarti su jais vaikų elgesį namuose ir kitose aplinkose, pasiaiškinti vaiko gimimo ir augimo aplinkybes.
Tėvams susipažinus su mokymosi metodikomis, pirmos klasės programa, tikslais, galima numatyti pagalbos vaiko elgesio korekcijai priemones ir terminus.
Žinoma, kad vaiko elgesį lemia ne tik auklėjimas ir taisyklės šeimoje. Pirmiausia norisi kaltinti tėvus, kad tokio vaiko „neišauklėjo“, tačiau gali būti, kad vaikas turi sutrikimų nuo gimimo. Pasikalbėjus su ypač judrių vaikų tėvais, paaiškėja, kad dauguma jų yra hiperaktyvūs.
Tiriant ir analizuojant mokinių savęs vertinimą, tarpusavio santykius, nuomonę apie mokytoją, atmintį, elgesį, pastebima, kad mokymosi ir ugdymosi sunkumų dažnai turi hiperaktyvumo požymių turintys vaikai. Ne visi žino, kaip su tokiais dirbti.
Conerio tyrimas ir testas padeda nustatyti, ar vaikas turi hiperkatyvumo požymių. Tiesiog reikia atsakyti, ar vaikas taip elgiasi dažnai. Čia pateikiami ne visi testo teiginiai.
Elgesys klasėje:
-
- Trukdo kitiems vaikams
- Nenustygsta vietoje
- Vapalioja ir skleidžia garsus
- Reikalauja tuoj pat patenkinti visas užgaidas
- Prastai koordinuoja judesius
- Nenuilsta, per daug aktyvus
- Lengvai susierzina, impulsyvus
- Greitai išsiblaško, nedėmesingas
- Negali pabaigti pradėtų darbų
- Pernelyg jautrus
- Pernelyg rimtas ar liūdnas
- Svajoja ir fantazuoja, kai nereikia
- Paniuręs, uždaras
- Dažnai ir greitai pavargsta
- Linkęs ginčytis
- Nuotaikos staiga ir radikaliai kinta
- Apsimetinėja „geručiu“, kad įtiktų
- Ardo, laužo, griauna
- Vagia
- Meluoja
- Užeina pykčio priepuolių, staigus ir nenuspėjamas elgesys
Psichologo patarimai
Su hiperaktyviu vaiku reikia dirbti kūrybingai, ieškoti individualių, asmeninių sprendimų. Jam skiriamos užduotys turi būti dinamiškos, trumpos, nenuobodžios. Pasyvi veikla kaitaliojama su aktyvia. Vaikui reikia kaskart keisti veiklos pobūdį, net darbo vietą. Svarbiausia, kad vaikas žinotų, jog už jo pastangas jis bus apdovanotas. Labai svarbu girti vaiką, kai jis elgiasi tinkamai, ir adekvačiai reaguoti į netinkamą elgesį, nešaukti, ramiu balsu pasakyti, kodėl vaiko elgesys (bet ne pats vaikas) yra blogas. Aptarti su vaiku elgesio pasekmes, paplanuoti kitokio – tinkamo elgesio – projekcijas.
Pati užauginau dvi dukras (20 m., 25 m.), kurios jau bando kurti asmeninius gyvenimus. Jaunėlė turėjo hiperaktyvaus vaiko požymių, kuriuos išaugo. Artimoje aplinkoje auga mažyliai, kuriuos stebėdama, darau išvadas, kad nors ir auklėjant vienodai tų pačių tėvų, vaikų elgesys skiriasi, nes yra prigimtinių dalykų, skiriasi ir temperamentas.
Kaip auklėti sunkaus charakterio vaikus?
Tėvams, auginantiems „sunkų“ vaiką, sunkiausia suprasti, kad drausmę reikia derinti su kantrybe, meile ir pagarba. Žiaurumas ir nelanksti disciplina, net ir paremti geriausiais ketinimais, negali duoti naudos. Žymiausias Amerikos genų konsultantas J. Dobson siūlo žaboti savivalę, bet nepalaužti dvasios, nes valia – tai galinga jėga, o ne švelni, minkšta substancija. Ją galima ir reikia formuoti ir šlifuoti. Tuo tarpu vaiko dvasia – tai švelni gėlelė. Ji milijoną kartų pažeidžiamesnė negu valia. Tyrimai rodo, jog vaikus traukia griežtas mokytojas, kuris su meile ir geranoriškai moka valdyti klasę, nes toks mokytojas gali sukurti ramią ir saugią atmosferą.
Pirmokai puikiai skiria gėrį ir blogį. Svarbu stebėti, kad vaikas taisyklių laikytųsi ir tuomet, kai šalia nėra suaugusiojo. Reikia ugdyti vaiko atsakomybę už savo elgesį, savitarpio pagalbą, geranoriškumo jausmą, norą dirbti, mokėjimą pastebėti netvarką ir pačiam ją panaikinti.
Kritinis amžius – 7 metai. Atpažinkite:
Hiperaktyvumas – labai judrus, impulsyvus elgesys. Hiperaktyvūs vaikai negali pabūti ramiai nei klasėje, nei gydytojo kabinete, nei autobuse.
Jie nuolat ieško ko nors įdomaus ir neranda. Jie iš karto daro tai, kas jiems ateina į galvą, negalvodami apie pasekmes. Jų elgesys yra chaotiškas, mažiau kryptingas, sunkiau valdomas, o judrumas per didelis.
Gydytojai pastebi, kad vaiko elgesio sutrikimai išryškėja apie septintuosius gyvenimo metus, pradedant lankyti mokyklą. Tuo metu nauji psichologiniai ir fiziniai sunkumai apkrauna vaikų centrinę nervų sistemą, o tai gali sukelti elgesio sutrikimus. 7 metai – susikaupimo, kryptingo elgesio, savęs vertinimo bei savikontrolės formavimosi pradžia. Hiperaktyvūs vaikai nesugeba susidoroti su tokia apkrova. Dėmesio stokos ir hiperaktyvumo sindromas – tai liga. Vaikas dėl to nekaltas. Tokį vaiką reikia ugdyti kantrybe ir minimaliais apribojimais.
Pravartu pasinaudoti šiais patarimais:
-
-
- Į vaiko impulsyvumą reikia reaguoti geranoriškai, nuosekliai išaiškinti jam elgesio taisykles.
- Išdykėlius reikia skatinti už pabaigtus darbus.
- Tokiems vaikams būtina dienotvarkė, svarbius dalykus primenantys rašteliai ar paveikslėliai.
- Būtini maži apdovanojimai už teisingą elgesį.
- Namų aplinka turi būti rami ir geranoriška. Vaiko kambaryje neturi būti daug ryškiaspalvių daiktų.
- Toks vaikas vienu metu turėtų bendrauti tik su vienu ramaus būdo vaiku.
- Reikia sudaryti sąlygas judėti: įvairūs judrūs būreliai, žaidimai gryname ore.
- Šiuos vaikus būtina nuolat kontroliuoti, girti, stebėti, skirti jiems papildomos veiklos.
- Šie vaikai sunkiai planuoja laiką, todėl jiems visada reikia priminti, kada liepta pareiti namo.
- Tokių vaikų nevertėtų palikti vienų namuose saviveiklai. Išeidami tėvai galėtų palikti vaikui nurodymus, ką jam veikti.
- Jei vaikui sunku vienam ruošti pamokas, vienas iš tėvų turėtų rasti laiko prisėsti šalia ir, apsiginklavęs kantrybe, nuolat paraginti, bet nepasakinėti, siekti, kad vaikas atliktų pamokas kuo greičiau. Ilgas pamokų ruošimas tokius vaikus apskritai atbaido nuo mokslo.
- Tokiems vaikams būtina riboti televizorių ir kompiuterinius žaidimus.
- Toks vaikas privalo turėti pareigų ir namuose, ir klasėje bei jų nepamiršti.
-
Dažniausiai hiperaktyvių vaikų intelektas būna normalus.
Hiperkinezinis sutrikimas
Vaikai skiriasi pagal savo temperamentą: aktyvumo lygiu, ritmiškumu, smalsumu, gebėjimu prisitaikyti, reakcijų intensyvumu, reagavimo į dirgiklius greičiu, nuotaika, išsiblaškymu, dėmesingumu. Didesnio aktyvumo vaikams būdingas didesnis domėjimasis naujovėmis, intensyvesnės reakcijos, didesnis išsiblaškymas, blogesnis dėmesingumas, gebėjimas susikaupti. Dėmesio trūkumas gali sukelti ilgalaikių elgesio, o dar dažniau – mokymosi problemų. Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas vadinamas hiperkineziniu sutrikimu. Hiperkineziški vaikai gali būti neapgalvotai drąsūs, turi problemų dėl tvarkos, jie gali būti nepopuliarūs tarp draugų. Šie vaikai nebaigia pradėtų darbų, kartais labai žemai save vertina, nesilaiko taisyklių.
Kodėl mano vaikas hiperaktyvus?
Hiperaktyvūs vaikai patys dažniausiai nesiskundžia dėl savo judrumo ir aktyvumo, tačiau, kai jiems kas nors nepavyksta, jie pradeda galvoti apie save neigiamai. Jei negauna paramos šeimoje, šie vaikai paaugę nuo jos nutolsta ir ieško užuojautos bei pagalbos gatvėje. Dėmesio trūkumas netrukdo vaikams pasiekti pakankamai gerų mokymosi rezultatų. Sunkumų kyla dėl aplinkinių reakcijos į hiperaktyvų vaiką.
Hiperkinezinį sutrikimą įtakoja temperamentas, paveldimumas, vaiko lytis (berniukams pasitaiko 3–4 kartus dažniau nei mergaitėms), sulėtėjęs vystymasis, nėštumas ir gimdymas bei gimdymo traumos, galvos smegenų traumos vaikystėje, apsinuodijimas švinu, kitos somatinės ligos, psichosocialiniai veiksniai, kai kurių maisto produktų netoleravimas.
Kai kurie hiperaktyvūs vaikai jau darželyje patiria nesėkmių bendraudami, kartais jie ateina į mokyklą kupini baimės ir nepasitikėjimo. Kadangi sėkmingas mokymasis priklauso nuo vaiko intelekto, kalbos išsivystymo, dėmesio: hiperaktyvaus vaiko tėvai, pasitarę su vaiką ugdančiais specialistais ir medikais, turėtų padėti vaikui pasirengti sėkmingam mokymuisi.
Labai gerai, kai toks vaikas geba rašyti savo elgesio užrašus – dienoraštį. Ypač svarbu, kad jame pasižymėtų savo gerus poelgius, po kuriais mokytoja(-s) pasirašo. Tėvai, paskaitę įrašus, galėtų visapusiškai skatinti vaiką už jo pastangas. Tokių vaikų tėvams, esant galimybei, reikėtų pabūti mokykloje drauge su vaiku: sudrausminti, padėti susikaupti, atkreipti dėmesį į svarbiausius dalykus.
Hiperaktyvūs vaikai sunkiai atskiria, kuri informacija yra svarbi, kuri mažiau reikšminga. Užduotis jiems reikia pateikti tik dalimis, o ne keletą iš karto. Jei šeimoje toks vaikas nuolat kritikuojamas ar net mušamas, konfliktinės situacijos kartosis dar dažniau.
Kaip atpažinti, ar vaikas hiperaktyvus?
Dėmesio trūkumas ir hiperaktyvumas (DTH ) priskaičiuojama 5–7 proc. vaikų.
Kad būtų diagnozuojama DTH, per pusmetį turi vienu metu pasireikšti šie požymiai:
Dažnai nenustygsta vietoje, juda visu kūnu, net prašomas pasėdėti ramiai.
Nesulaukia savo eilės dirbdamas, neišklausęs klausimo, skuba atsakyti.
Sunku laikytis taisyklių, sunku susikaupti, atliekant užduotis.
Dažnai keičia veiklą.
Nuolat patenka į pavojingas situacijas, nes nepagalvoja apie pasekmes.
Triukšmauja, greitai išsiblaško.
Neadekvačiai reaguoja į kitų žmonių veiksmus.
Visai kita kalba, jei vaiką kamuoja vadinamasis opozicinis neklusnumo sutrikimas. Šis sutrikimas turi per pusmetį pasireikšti bent penkiais požymiais:
Dažnai susipyksta be aiškios priežasties.
Mėgsta ginčytis su suaugusiaisiais, vien tam, kad ginčytųsi.
Dažnai aktyviai ignoruoja visuomenės priimtas normas, taisykles.
Tyčia daro tai, kas erzina kitus žmones.
Dažnai smerkia kitus už savo padarytas klaidas.
Pernelyg jautrus, lengvai įsižeidžiantis, kerštingas, kandus.
Keikiasi arba kalba nešvankiai.
Mokant tokius vaikus, būtini teigiami emociniai ryšiai su jais.
Dažnai mokytojai sutinka nedėmesingų, impulsyvių, sunkiai kontroliuojamų mokinių. Be specialios korekcinės pagalbos hiperaktyvūs vaikai nesugeba drauge su bendraamžiais sėkmingai mokytis, todėl prasminga atpažinti tokius vaikus ir stengtis sudaryti prielaidas geresniam vaiko elgesiui.
„Mamos žurnalas“
