Šis pagalbos šauksmas tikisi Jūsų profesionalios pagalbos.
Rašo Jums mama iš mažo Žemaitijos miestelio. Iš pradžių – trumpai apie save, savo vaikystę. Augau mylima, prižiūrima, tik tiek, jog tėveliai buvo paprasti kaimo žmonės – neturtingi, tylūs. Nieko keisto, kad mes, vaikai, užaugome lygiai tokie patys: jautrūs, su visiškai išsivysčiusiu nepasitikėjimo savimi jausmu, užsidarę, nemokantys iš kitų reikalauti, apsiginti, baugūs… Galėčiau vardinti ir vardinti.
Bet kodėl čia rašau? Juk nieko jau nepakeisiu ir keisti dėl savęs nereikia (nors gyvenime dėl savo nedrąsumo daug kentėjau ir dar dabar kenčiu). Bet labai noriu kažką pakeisti dėl savo sūnelio, kuriam greitai 6 metukai. Jis lygiai toks pat, kokia aš buvau vaikystėje. NENORIU, kad jam tektų tiek iškęsti, kiek teko man. Jis be galo nedrąsus, baugus, nemoka apsiginti, išsakyti savo nuomonę, išreikšti save.
Nors yra labai gabus vaikas (3 metukų jau pažinojo raides). Netrukus – į mokyklą. Bijau, kad jį ten skriaus. Jis drąsus tik prie mūsų, tėvų, savo namuose. Vos pasirodo svetimas žmogus – kažko gėdijasi, bauginasi, nedrįsta. Bijau, kad ir mokykloje jis viską mokės, žinos, bet drovėsis atsakinėti. Dėl to gali nukentėti mokslas.
Patikėkite, teoriškai žinau, ką daryti. Nuo mažens jį tik skatindavau, pagirdavau, drąsindavau, nebausdavau ir – juo labiau – nesu mušusi ar kitaip skriaudusi. Viskas tik teigiama, pozityvu…
Gal tai genai?
Bet nejau nėra kokio nors psichologinio būdo tai įveikti? Ką daryti, kad vaikas nebijotų viešumos, nebijotų pasakyti, išreikšti save prie svetimų žmonių? Gal patartumėte, į kokį būrelį jį leisti? Gal kitokių patarimų turite?
Tarp šiuolaikinių, judrių, negatyvaus elgesio, „aršių“ vaikų maniškiui tikrai bus sunku. Man, mamai, dėl to labai skauda širdį. Galvoju, kai ūgtelės, leisti į kokį teatro būrelį, gal ten kiek galėtų įveikti save.
Mama Jūratė
Komentuoja Vilniaus universiteto psichologijos doktorantė, tyrėja Rima Breidokienė
Drovumas – kaip asmenybės savybė – iš tikrųjų gali kliudyti vaikui sėkmingai bendrauti su savo bendraamžiais. Tai gali kelti sunkumų ir tokiose gyvenimo srityse, kur reikia atstovauti save, ginti savo pozicijas, o kartais ir konkuruoti su kitais. Labai suprantamas laiško autorės – mamytės – nerimas dėl to, kaip seksis vaikui mokykloje – ar jis pritaps prie bendraamžių, ar nebijos atsakinėti klasėje, ar mokės apsiginti. Kita vertus, kartais mamos nerimauja net labiau nei vaikai. Juk gali būti ir taip, kad berniukas palaipsniui apsipras naujoje situacijoje, ras gerų draugų ir ilgainiui išmoks tvarkytis su savo nerimu ir įtampa.
Drovumas gali pasireikšti labai įvairiose situacijose: kai vaikas nori su kažkuo susipažinti, kai bijo atsakinėti prie lentos prieš visą klasę, kai reikia užkalbinti nepažįstamą žmogų. Paprastai pats vaikas, kuris yra nedrąsus ir drovisi, jaučia šiose situacijose įtampą, nerimą. Pats drovumas jam kelia didelių sunkumų. Manoma, kad drovumas yra visas emocinių išgyvenimų kompleksas, kuris gali pasireikšti įvairiais vegetaciniais simptomais (pvz., vaikas bala arba raudonuoja, atsiranda drebulys), taip ir elgesio apraiškomis – vaikas negali ištarti nė vieno žodžio, nenori dalyvauti bendroje veikloje, užsidaro savyje ir pan.
Vaiko nedrąsumas ir baimingumas gali būti susijęs su įgimtomis temperamento savybėmis, kurias gali sustiprinti arba sušvelninti įvairūs aplinkos veiksniai. Drovumas tiesiogiai susijęs su tuo, kaip vaikas vertina save. Paprastai vaikas bijo būti neigiamai įvertintas, baiminasi, kad gali atrodyti juokingas ir nerangus. Jeigu jis nepasitiki savo jėgomis, nuolat jaudinasi ir yra nepatenkintas savo išvaizda, laimėjimais ir pan.
Kaip galima būtų padėti tokiam vaikui?
- Visų pirma, nereikėtų jo spausti. Neretai atsitinka taip, kad patys tėvai labiau išgyvena dėl to, jog jų vaikas yra drovus, nei pats vaikas. Labai daug tėvų nori matyti savimi pasitikinčius, drąsius ir lyderiaujančius vaikus, todėl jiems sunku susitaikyti su tuo, kad jų vaikas gali ir neturėti šių savybių. Labai daug tokių vaikų nuolat girdi tokias frazes kaip „neturėtum būti toks susikaustęs“, „pasižiūrėk į Joną – jis yra toks drąsus, o tu visą laiką sėdi kampe“, „jeigu būsi toks nedrąsus, niekas nenorės su tavimi bendrauti“ ir pan. Iš esmės tokie žodžiai ne tik nepadrąsina vaiko, bet sukelia jam dar didesnę įtampą ir nepasitikėjimą savimi. Vaikas jaučia, kad jis neatitinka tėvų lūkesčių, o tai jį verčia dar labiau nerimauti.
- Patartina labai švelniai ir nuosekliai padėti droviam vaikui rasti savyje teigiamų dalykų ir pajausti savo reikšmingumą. Jaunesniam vaikui labai didelį įspūdį daro tai, kad aplinkiniai (ypač patys artimiausi žmonės) teigiamai įvertina jo veiklos rezultatus, laimėjimus, asmenines savybes. Vaikas turi nuolat gauti teigiamą dėmesį ir įvertinimą. Daug tėvų mano, kad vaiką pagirti reikėtų tik už labai reikšmingus ir neabejotinai svarbius (gal net labiau suaugusiesiems nei vaikams) laimėjimus.
- Tačiau iš esmės vaikas turi nuolat jausti dėmesį – paskatinamos turi būti net mažiausios jo pastangos.
- Jeigu vaikas yra vyresnis, labai svarbus veiksnys yra jo paties laimėjimai ir sėkmės. Tam, kad paauglys jaustųsi sėkmingas, jam reikėtų padėti atrasti tas veiklos sritis, kuriose jis būtų stiprus ir galėtų visiškai realizuoti save.
- Padėti vaikui įveikti drovumą galima ir formuojant tam tikras situacijas, kuriose vaikas gali išbandyti save ir pademonstruoti tam tikrus savo įgūdžius. Beje, pradėti reikėtų nuo paprastų situacijų, vėliau jos galėtų sunkėti. Pvz., vaikui galima duoti užduotį – kartu su Jumis būnant parduotuvėje savarankiškai apsipirkti arba susipažinti su vaikais žaidimo aikštelėje. Svarbu, kad vaikas pajaustų, kad jis pats savarankiškai gali atlikti tam tikras užduotis.
- Svarbu, kad vaikas mokytųsi pats savarankiškai susidoroti su savo neigiamomis emocijomis. Pastebėta, kad net kūdikiai, kurių tėvai ne iš karto juos puldavo raminti, o leisdavo patiems kurį laiką susidoroti su mažomis nesėkmėmis ir poreikių nepatenkinimu, užaugdavo drąsesni ir ne tokie baimingi.
- Dar labai svarbus dalykas – labiau pabrėžti sėkmes, o ne nesėkmes. Jeigu vaikui nepasisekė arba jis padarė klaidų, geriau nesutelkti vaiko dėmesio ties šiais dalykais. Jeigu vaikas savarankiškai atliko nors ir labai paprastą užduotį (vaikui ši užduotis gali ir neatrodyti labai paprasta), reikėtų labai jį pagirti.
- Patys tėvai turi tikėti tuo, kad vaikas sugebės įveikti nedrąsumą ir sugebės atlikti įvairias užduotis savarankiškai. Nereikėtų iš anksto nuvertinti vaiko (pvz., „neįsivaizduoju, kaip tu vienas nuvažiuosi į ekskursiją su klasės draugais, tu juk net iš autobuso bijosi išlipti“). Kartais vaiko nerimas painiojamas su tingumu ar motyvacijos stoka, o tai dar labiau gilina problemą. Todėl labai svarbus bendradarbiavimas su kitais vaikui reikšmingais asmenimis iš jo socialinės aplinkos (mokytojais, kt.).
- Laiško autorė labai teisi dėl būrelių naudos. Būreliai naudingi ne tik tuo, kad lavina įvairius vaikų gebėjimus, bet ir ugdo jų socialinius įgūdžius. Vaikas bendrauja su panašių interesų turinčiais vaikais, jaučiasi svarbus ir reikšmingas. Tačiau nereikėtų versti vaiko lankyti jam nepatinkančio ir tik įtampą sukeliančio būrelio. Berniukui gali ir nepatikti teatro veikla, o vaidinimas jam kiekvieną kartą gali kelti didelį stresą, tad geriau surasti tokią veiklą, kuri iš tiesų vaikui bus priimtina.
- Jeigu mama pastebės, kad pirmoje klasėje berniukas iš tiesų patiria daug sunkumų ir išgyvena neigiamas emocijas dėl savo nedrąsumo ir drovumo, aš patarčiau kartu apsilankyti pas psichologą. Vaiko nedrąsumas ir nepasitikėjimas savimi yra tokios savybės, kurias galima pakeisti. Bendradarbiaujant su specialistu, tikrai galima rasti būdų, kaip padėti vaikui išreikšti save, sustiprinti jo ego ir atskleisti jame slypinčias potencijas.
„Mamos žurnalas“
