„Mano vaikas viską piešia juodai“ – sako tėvai. Kada iš tiesų reikia sunerimti?

Vėtrės Antanavičiūtės nuotr.

Vaiko piešiniai – maži jo sielos veidrodėliai, iš kurių įžvalgi mama gali daug ką suprasti. Apie tai –psichologė dr. Aistė Pranckevičienė, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Neuromokslų institutas.

Kodėl psichologams tokie svarbūs vaiko piešiniai?

Piešimo metodikos vaikų psichologinėje diagnostikoje yra labai svarbios, nes vaiko piešiniuose atsiskleidžia jo vidinis pasaulis: nuotaika, išgyvenimai, fantazijos, potraukiai, kuriuos jis pats ne visada aiškiai suvokia ir išsako.

Autoriai, kurie analizuoja vaikų piešinius, dažniausiai kreipia dėmesį į tai, kaip juose atsiskleidžiama vaiką supanti realybė, ir kokia asmeninė prasmė į piešinį įdedama. Pabrėžiama, kad piešinys yra savotiškas pasakojimas apie tai, kas jame pavaizduota, ir iš esmės nesiskiria nuo žodinio pasakojimo. Tai pasakojimas vaizdų forma, kurį tiesiog reikia mokėti perskaityti.

Piešiniais galima užmegzti kontaktą net su labai uždarais, autistiškais vaikais. Piešiniai padeda ir tuomet, kai vaikas mažai kalba, yra sukrėstas arba vengia aptarti savo išgyvenimus. Šiuo metu piešimo metodai plačiai taikomi protinę negalią turinčių vaikų mokymosi galimybėms įvertinti, tiriant ir padedant smurtą patyrusiems vaikams, esant įvairiems emociniams sunkumams ar psichikos ligoms ar tiesiog stengiantis suprasti, kaip vaikas jaučiasi savo šeimoje, bendraamžių grupėje, kaip jis vertina ir suvokia save.

Galbūt tie piešiniai, kuriuos vaikas piešia „pats iš savęs“, o ne pagal užsakymą, yra tikresni, duodantys daugiau informacijos?

Psichologiniam tyrimui gali būti naudojami tiek teminiai piešiniai, tiek piešiniai laisva tema. Atsargiau reikėtų interpretuoti piešinius, kuriuos vaikas piešia spontaniškai, nes juose gali atsispindėti vaiko įspūdžiai. Pavyzdžiui, vaikas gali piešti audrą ir žaibus ne todėl, kad yra nelaimingas, o todėl, kad vakar žaibavo ir jam tai buvo emociškai reikšminga patirtis. Todėl labai svarbu apie piešinius su vaiku kalbėtis.

Piešinys yra tarsi užuominos, bet jas būtinai reikia patikrinti. Pavyzdžiui, vaikas piešdamas taip intensyviai spalvina, kad net lapas dryksta. Tai turbūt rodo padidėjusį vaiko nerimą, susijaudinimą ar pyktį. Galima imti ir paklausti: „Tu taip smarkiai spaudi pieštuką, atrodo, lyg būtum supykęs. Kaip yra iš tikrųjų?…“ Dažniausiai, kai vaikui padedama, jis gali gana tiksliai įvardinti savo jausmus. Čia išryškėja dar vienas piešimo privalumas – jis gali būti ne tik įvertinimas, bet ir terapinė priemonė. Pavyzdžiui, po intensyvaus spalvinimo ir pokalbio vaikas dažniausiai pasijus ramiau, nes neigiamus jausmus išliejo ir buvo suprastas.

Psichologė dr. Aistė Pranckevičienė Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Neuromokslų institutas

Ar verta mokyti vaiką „teisingai“ piešti? Juk paprastai mes, suaugusieji, įsikišame į vaiko piešimo procesą. Prašome „nupiešk namuką“, o kai piešia, komentuojame – kodėl toks mažas, kodėl be durų…

Perdėtai mokyti vaiką piešti ar akcentuoti jo piešimo klaidas nereikia, nes vaikai tiesiog negali piešti taip, kaip piešia suaugusieji. Todėl kritika gali tik paskatinti neigiamą vaiko nuostatą į piešimą, formuoti žemą savęs vertinimą.

Piešimo įgūdžius vaikas įgyja palaipsniui, pereidamas tam tikras stadijas nuo visiško bereikšmio keverzojimo iki vis daugiau realistinių bruožų įgyjančių piešinių. Šis procesas yra laipsninis, piešimo įgūdžiai formuojasi visos vaikystės laikotarpiu ir tai labai glaudžiai susiję su vaiko motorine ir kognityvine raida.

Jei tėvams vis dėlto labai rūpi kažkaip šį procesą skatinti, tai galima tik patarti džiaugtis vaikų piešiniais, skatinti piešti kuo daugiau, įvairiomis užduotėlėmis ir smulkiais darbeliais (pavyzdžiui, karpymu, smulkių figūrų spalvinimu ir t.t.) padėti vaikui lavinti akies-rankos koordinaciją, atkreipti vaiko dėmesį į aplinkos spalvas, piešti kartu su vaiku.

Kaip interpretuoti, jei vaikas piešdamas netaiko tikrovės spalvų – saulė žalia, dangus raudonas, žolė mėlyna? Ar tai tik lakios fantazijos požymis, o gal rodo jo sutrikusį mąstymą?

Gebėjimas atpažinti, įvardinti spalvas ir susieti jas su tam tikrais objektais vaikystės laikotarpiu tik formuojasi. Todėl ankstyvaisiais vaiko gyvenimo metais spalvų vaikų piešiniuose psichologai neinterpretuoja. Daugelis mažų vaikų (2-4 metų) į spalvą dažniausiai tiesiog nekreipia dėmesio ir savo piešiniams renkasi ryškiausias, kontrastingiausias spalvas: juodą, rudą, raudoną, mėlyną. Tai yra normalu. Dėl „juodų“ vaiko piešinių šiame amžiuje tikrai nereikia nerimauti.

Net ir vyresni vaikai dažnai piešia ir renkasi spalvą, vadovaudamiesi savo vidine logika. Pavyzdžiui viena dailės mokytoja, dirbanti su darželiukais dalijosi savo patirtimi. Kai vaikų grupei ji ant stalo padėjo obuolį ir paprašė jį nupiešti, visi vaikai jį nupiešė skirtingomis spalvomis. Daugelis vaikų net nesistengė žiūrėti į modelį. Šis fenomenas ir vėl yra visiškai normalus vaikystė laikotarpiu ir vadinamas intelektiniu realizmu. Vaikai piešdami nesiekia tiksliai atspindėti išorinės realybės (tai jau vizualinis realizmas), o daugiau stengiasi pavaizduoti pagrindinę objekto idėją, savo vidinį piešiamo objekto modelį. Būtent todėl, stebėdami vaikų piešinius, mes galime matyti, kaip keičiasi ir tobulėja vaiko žinios ir supratimas apie pasaulį.

Pavyzdžiui, galvakojis žmogiukas virstantis dama su aukštakulniais ir rankinuku rodo, kad formuojasi lyties ir su ja susijusio elgesio modelių supratimas. Tai irgi atskleidžia vaiko emocinį santykį su piešiamu objektu – vaikas kur kas gražiau spalvins ir dailins objektus ar žmones, kurie jam yra brangūs. Pavyzdžiui, mylima mama taps karūnuota ilgakase, o tėtis bus papuoštas ryškiais rožiniais marškiniais su gėlytėmis.

Vis dėlto, jei septintaisiais-aštuntaisiais gyvenimo metais spalvos vaiko piešiniuose yra keistos, niūrios ar perdėtai ryškios, tai jau gali rodyti psichologines problemas. Šio teiginio nereikėtų absoliutinti, piešinius pirmiausia su vaiku reikia aptarti, tačiau bendra tendencija yra tokia, kad kuo harmoningesnė yra vaiko psichika, kuo vaikas yra geriau prisitaikęs prie aplinkos, tuo labiau jis linkęs naudoti atitinkančias realybę spalvas. Taigi jei mokykliniame amžiuje spalvos naudojamos neadekvačiai arba beveik nenaudojamos, tai dažniausiai būna susiję su emociniais sunkumais.

„Mano vaikas viską piešia juodai“ – nerimauja tėvai. Kada gi iš tiesų reikia sunerimti? Kokius vaiko vidaus demonus galime įžvelgti matydami niūrius, tamsius, makabriškus jo piešinius?

Jau minėjau, kad nereikia skubėti interpretuoti vaiko spalvų pasirinkimo. Stiprios linijos, didesnis pieštukų spaudimas dažniausiai būdinga tiesiog energingiems, fiziškai stipriems vaikams. Taip pat skiriasi berniukų ir mergaičių piešiniai. Berniukai kur kas dažniau piešia įvairias karines scenas, aktyvų veiksmą. Berniukų piešiniai dažnai yra gyvi, dinamiški, jie nelinkę per daug pabrėžti detalių. Piešdami berniukai dažnai tiesiog pasakoja įvykių siužetą, čia susipina žaidimas ir piešimas (pavyzdžiui, čia kareiviai eina, šaudo, šis nukrito, o čia lėktuvas skrenda ir t.t.). Mergaitės dažnai piešia statines situacijas, naudoja daug dekoratyvinių, puošybos elementų. Mergaičių piešiniai dažnai spalvingesni, ryškesni. Tuo tarpu berniukai dažniau renkasi tamsias spalvas ar iš viso piešia piešinį viena spalva.

Taigi svarbi vaiko nuotaika, jo savijauta piešiant, bendra piešinio visuma. Psichologinius sunkumus galima įtarti, jei piešiniai yra tamsūs, niūrūs, sudarkyti, prikeverzoti, užbraukyti. Tokie piešiniai gali rodyti pablogėjusią nuotaiką, nerimą, susijaudinimą.

Vaikai, kuriuos vargina įvairios baimės, dažnai piešia veikėjus, kurie turi agresyvius atributus (pavyzdžiui, didelius dantis) arba piešinys atspindi gynybines tendencijas (pavyzdžiui, vaikas piešia burtininką ir kirvį, piešdamas pasakoja, kaip kirviu burtininką užkapos). Baimės dažniausiai vaizduojamos tamsiais tonais, piešiniai intensyviai spalvinami.

Per tamsius, baisius piešinius gali reikštis ir vaiko pyktis ir agresija. Vaikai šiuos jausmus gali išreikšti piešdami baisias, sudarkytas žmonių ar gyvūnų figūras, monstrus ir pabaisas, kurie puola kitus veikėjus.

Tokių piešinių nereikėtų drausti, nes geriau, kai vaikas agresiją išlieja piešinyje, o ne realiu elgesiu.

Tačiau kalbantis apie šiuos piešinius galima padėti vaikui suprasti savo jausmus, jų priežastis. Čia gali padėti ir psichologas.

Vitos Jurevičienės nuotr.

Kiek patys psichologai pasikliauna spalvų interpretacijomis? Kokios įtakos čia turi patirtis, kultūra, vaikui peršamos vaikiškos spalvos?

Tai, kad spalvos susijusios su mūsų jausmais, pastebėjo jau mūsų protėviai (pavyzdžiui, posakis „net pažaliavo iš pavydo“). Mes intuityviai asocijuojame geltoną spalvą su jaukumu, šiluma, žalią – su stabilumu, patikimumu ir t.t.

Mokslininkai Elliot ir Maier (2007 m.) pabandė paaiškinti, kodėl spalvos įgyja simbolines prasmes. Jie teigia, kad spalvos prasmė formuojasi iš dviejų šaltinių: per išmoktas asociacijas, kai spalva yra pakartotinai lydima tam tikro patyrimo (pavyzdžiui, raudona spalva mums kelia malonius jausmus, nes siejasi su Kalėdų ar Valentino dienos dekoracijomis); ir dėl biologinio polinkio, susiformavusio evoliucijos metu, į tam tikrą spalvą tam tikrose situacijose reaguoti tam tikru būdu (pavyzdžiui, rausvas vaisius dažniausiai yra prinokęs, todėl jau mūsų protėviams siejosi su maloniais jausmais). Taigi dalies spalvų reikšmių mes išmokstame, dalį perimame kaip paveldą. Būtent todėl bent jau pagrindinių spalvų simbolinės reikšmės daugelyje pasaulio šalių yra panašios.

Vis dėlto, tai, kad simbolinė spalvos prasmė formuojasi per patyrimą, gerokai apsunkina psichologų darbą ir neleidžia nustatyti universalių spalvų interpretavimo taisyklių. Taigi šis procesas gali būti susijęs su vaiko aplinka, stereotipais, jo paties individualia patirtimi. Spalviniai prioritetai gali keistis priklausomai nuo vaiko patirties. Pavyzdžiui, vaikas gali labiausiai mėgti tas spalvas, kurias mėgsta ir jo mama, ir nemėgti spalvų, kurios asocijuojasi su bloga patirtimi. Spalviniai prioritetai taip pat gali būti veikiami lyties stereotipų. Pavyzdžiui, mergaitėms mėgstamiausios spalvos yra šviesios (rožinė, geltona), berniukams tamsesnės (mėlyna, žalia). Spalvų stereotipus padeda formuoti žaislų ir drabužių gamintojai.

Spalvų pasirinkimus gali veikti ir kultūrinė aplinka. Pavyzdžiui, Japonijoje juoda spalva gana dažnai buvo pasirenkama kaip mėgstamiausia, nes šioje šalyje ji asocijuojasi su gerove, turtu, jėga.

Vaiko mėgstamos ir nemėgstamos spalvos nėra stabilios ir per gyvenimą keičiasi. Tai vyksta dėl kelių priežasčių. Visų pirma dėl to, kad vaikas vis geriau išmoksta simbolinių spalvų reikšmių. Pavyzdžiui, dauguma mažų vaikų labai mėgsta raudoną spalvą, bet vyresni vaikai šią spalvą renkasi rečiau, nes ji jau asocijuojasi su krauju ir pavojumi. Svarbūs čia ir kultūriniai stereotipai, dėl kurių kai kurios spalvos suprantamos kaip daugiau vaikiškos. Tyrimai rodo, kad dauguma vaikų mėgsta ryškias šviesias spalvas, tuo tarpu suaugusieji renkasi tamsesnes, suaugusiojo amžiuje silpnėja su spalva susiję lyties stereotipai.

Pavyzdžiui, mergaitės labai retai rinktųsi tamsiai mėlyną, pilkas, rudas spalvas, tuo tarpu daugumos moterų garderobe būtent šios spalvos yra dažniausios.

Esate atlikę didelį tyrimą – aiškinotės, kokias spalvas mėgsta 6-8 metų vaikai, kokiomis spalvomis jie piešia gerus ir blogus žmones. Papasakokite apie tyrimą plačiau.

Dirbant praktinį darbą dažnai sau pateiki klausimą, ar aš teisingai suprantu ir interpretuoju vaiko piešinį, kiek aš galiu pasikliauti savo išvadomis? Vaikų piešinių interpretavimas turi gilias tradicijas, tačiau remiasi daugiau atskirų psichologų klinikine patirtimi, o ne moksliniais tyrimais. Šiuolaikiniame moksle objektyvumas ir mokslinis pagrįstumas yra labai svarbūs, todėl tyrimai, kurie tikrina praktikoje naudojamų metodų veikimą, yra reikalingi.

Konkrečiai atlikti tyrimą tokia metodika paskatino Esther Burkitt darbai. Ši mokslininkė kartu su kolegomis tyrinėjo, kokia spalva vaikai spalvina objektą, jei jis jiems pristatomas kaip teigiamas (mielas, geras, linksmas, malonus, taikus, sąžiningas, smagus, draugiškas) ar neigiamas (grėsmingas, piktas, bjaurus, nedoras, nedraugiškas, liūdnas). Autorė pateikdavo įvairias užduotis – spalvinti žmogų, medį, šunį, piešti žmogų, kalbėjo su vaikais, kokia spalva, kokius jausmus jiems sukelia ir t.t.

E.Burkitt ir kiti tyrimai rodo bendrą tendenciją, kad vaikai sistemiškai pasirenka ir priskiria spalvas, spalvindami neigiamai ar teigiamai apibūdintą žmogų ar kitus objektus. Vaikai tamsesnes spalvas (juodą ir rudą) yra linkę priskirti neigiamai apibūdintiems piešiniams, šios spalvos dažniausiai yra ir mažiausiai mėgstamos. Tačiau vienareikšmiškai teigti, kad tam tikra spalva bus griežtai priskiriama tam tikram emociniam įvertinimui negalima.

Tyrimai atlikti skirtingose kultūrose rodo, kad neigiamai apibūdintam žmogui spalvinti gali būti naudojamos ir šviesios spalvos. Taip pat nustatyti reikšmingi berniukų ir mergaičių skirtumai – berniukai labiau nei mergaitės yra linkę tamsias spalvas nurodyti kaip mėgstamas. Tuo tarpu iki šiol vaikų spalvų pasirinkimai Lietuvoje yra iš viso mažai tyrinėti. Trūko žinių, kokios spalvos yra dažniausiai nurodomos kaip mėgstamos, ar egzistuoja lyčių skirtumai, ar vaikai sistemingai priskiria spalvą neigiamai ar teigiamai asmens charakteristikai, kiek čia svarbūs spalvų stereotipai.

Vytauto Didžiojo universiteto psichologijos padaliniai organizavo I-IV klasių mokinių spalvinių prioritetų tyrimą. Iš viso tyrime dalyvavo 1307 6-12 metų vaikai. Siūlėme jiems atlikti kelias užduotis: sudėlioti vienuolikos spalvotų pieštukų rinkinį (mėlyna, žalia, raudona, geltona, violetinė, ruda, juoda, rožinė, žydra, salotinė, oranžinė) nuo labiausiai patinkančios iki labiausiai nepatinkančios spalvos bei siūlėme jiems nuspalvinti tris piešinius. Visuose piešiniuose buvo pavaizduotas žmogaus siluetas, tačiau vienas iš piešinių buvo paduotas be paaiškinimo, kitas pristatytas kaip „labai geras žmogus“, o trečiasis kaip „labai blogas žmogus“.

Mūsų atliktas tyrimas patvirtino, kad berniukai ir mergaitės skirtingai renkasi spalvas. Berniukai, ranguodami spalvas, teikia pirmumą tamsesnėms spalvoms (mėlynai, žaliai, rudai, juodai), o mergaitės – šviesesnėms spalvoms (geltonai, rožinei, žydrai, oranžinei). Tačiau mūsų rezultatai irgi rodo, kad tradiciškai vyriškas spalvas (mėlyną ir žalią) berniukai pirmoje vietoje pasirinko gana retai. Berniukai kaip labiausiai patinkančias spalvas rinkos raudoną ir žydrą, taip pat geltoną, salotinę ir oranžinę spalvas.

Tuo tarpu mergaičių grupėje mėgstamiausia spalva dažniausiai buvo nurodoma rožinė, o tai atitinka lyties stereotipą. Taigi gauti rezultatai rodo, kad vaikų spalvų prioritetus didele dalimi lemia jų aplinkoje esančios spalvos. Vaikų žaislai ir drabužiai vis dėlto dažniau yra ryškūs ir šviesūs, šios spalvos vaikams yra įprastesnės, priimtinesnės, todėl tampa labiau mėgstamos.

Kaip ir buvo galima tikėtis, vaikai labiausiai nemėgo juodos spalvos. Tačiau įdomu tai, kad daugiau kaip 10 proc. berniukų juodą spalvą nurodė kaip mėgstamiausią. Taigi ši spalva gali būti dažniau sutinkama ir berniukų piešiniuose, nes mūsų tyrimo rezultatai irgi rodo, kad vaikai gana dažnai spontaniškai pasirenka mėgstamiausią spalvą, kai jiems pateikiama spalvinimo užduotis.

Įdomus rezultatas yra tai, kad berniukai prie nemėgstamiausių spalvų reikšmingai dažniau priskyrė rožinę spalvą, o tai ir vėl greičiausiai atspindi lyties stereotipą ir nuostatą, kad tam tikros spalvos berniukams yra nepriimtinos. Gauti rezultatai gali būti svarbūs psichologams interpretuojant vaikų piešinius ar spalvų pasirinkimą. Šis tyrimas rodo, kad egzistuoja lyčių skirtumai, kuriuos reikia įvertinti interpretuojant spalvų pasirinkimus.

Tyrime pastebėjome ir tai, kokia spalva vaikai spalvins žmogaus figūrą, kai ji vaikui buvo pristatyta kaip „geras žmogus“ ir „blogas žmogus“. Tiek berniukų, tiek mergaičių grupėse teigiamai apibūdintas žmogaus piešinys dažniausiai buvo spalvinamas geltona, raudona ir rožine spalvomis. Spalvinant neigiamai apibūdintą piešinį pastebima ryški tendencija rinktis juodą spalvą. Taigi mūsų tyrimo rezultatai patvirtina, kad jau pradinės mokyklos laikotarpiu vaikai sieja spalvas su tam tikrais emociniais vertinimais ir charakteristikomis.

Šviesios spalvos siejamos su teigiamais jausmais, tuo tarpu tamsios (ruda, juoda) – su neigiamais. Gauti rezultatai rodo, kad vaiko piešiniuose atsirandanti juoda spalva, ypač, kai ja spalvinami atskiri veikėjai (pavyzdžiui, šeimos piešinyje) gali būti reikšminga ir atspindėti neigiamą vaiko nuostatą į piešiamą objektą, todėl į tamsius vaikų piešinius vis dėlto reikia atkreipti papildomą dėmesį.

Ar mėgstamą spalvą galima „įpiršti“ perkant tokios spalvos daiktus, drabužius?

Tyrimo rezultatai rodo, kad spalvos iš dalies yra „įperšamos“. Tai ypač gerai atsiskleidžia per spalvų stereotipus – berniukų mėgstamiausia spalva žydra, mergaičių – rožinė. Vien perkant drabužius spalvą įpiršti greičiausiai nebus lengva, reikia, kad ją dar lydėtų teigiamas patyrimas.

Pavyzdžiui, kai mergaitė aprengiama rožine suknele ir susilaukia pagyrimų, kad ji labai gražiai atrodo, ši spalva ima sietis su teigiamais jausmais. Manau, kad tai galioja tiek vaikams, tiek suaugusiesiems. Juk ne kartą, pasikeitus mados tendencijoms ir parduotuvių vitrinas užtvindžius tam tikrai spalvai, „atrandame“, kad mes, pasirodo, ją mėgstame.

Jei mergaitė dievina rausvą spalvą, o mama jos nekenčia, ką siūlote? Nusileisti vaikui ir rengti jį barbės spalvomis?

Svarbiausias tėvų rūpestis, kad vaikas augtų savarankiška, sveika, autentiška asmenybe. Spėju, kad mamos nenori dukters rengti rožine spalva greičiausiai ne dėl to, kad ši spalva bloga, o dėl to, kad ji siejasi su tam tikra popkultūra, peršančia tam tikrą mergaitės įvaizdį. Tuo tarpu vaiką žavi reklama, norisi to, ką turi draugės ir t.t. Drausti vaikui rožinės (ar kažkokios kitos spalvos) spalvos tikrai nereikia, nes vaikas greičiausiai jausis nelaimingas ir tik dar labiau jos norės. Bet visada galima skatinti vaiką domėtis ir atrasti, formuoti savo požiūrį.

Kabant apie spalvas, tai galima daryti skatinant pastebėti gamtos spalvas, piešiant įvairiomis spalvomis, stebint, kokios spalvos drabužiais vilki mėgstami filmukų herojai, parduotuvėje apžiūrint įvairius drabužėlius, kalbant, ką kokia spalva primena, pasakojant apie savo mėgstamas spalvas (juk mergaitės vis tiek labiausiai mėgdžioja mamą). Galima stengtis, kad kuo daugiau spalvų vaikui sietųsi su teigiamais jausmais. Galima sakyti komplimentus, kai vaikas renkasi kitokią spalvą. Čia ypač gali padėti ir tėtis. Pavyzdžiui: „Ši žydra suknelė yra beveik tokios pat spalvos kaip tavo akutės, jos tiesiog spindi, kai ją apsivelki…“ Kokia mergaitė (ar net moteris) gali tam atsispirti?

Kokias spalvas mėgsta berniukai ir kokias – mergaitės:

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai