Sveikos, mamos!
Norėčiau pasiūlyti temą, apie kurią nelabai randu literatūros. Tai vaikų nematomi draugai arba neegzistuojantis pasaulis. Esu daug girdėjusi apie vaikus, kurie susikuria nematomus draugus, su jais kalbasi, žaidžia. Mano vyresnėlis irgi susikūrė savo pasaulį, kuriam net davė vardą – APLANDIJA.
Aplandija atsirado maždaug prieš metus. Tada dar tik laukėme brolio gimimo.
Kalbėti apie Aplandija sūnus pradėjo po truputėlį. Iš pradžių buvo smagu. Juk vaikas pats kažką sukūrė (ne pakartojo nugirstą mintį, bet pats sugalvojo!).
Dabar manau, jog su vyru ir patys prisidėjome prie Aplandijos įsikerojimo. Jam užsiminus apie Aplandiją, klausinėdavome, kas ten gyvena, kur ji yra? Ilgainiui, tai tapo nebesuvaldoma. Jis kalbėdavo tik apie savo svajonių šalį. Jeigu kas nors apie kažką pasakoja, tarkime, kad važiavo autobusu, tuoj įsikiša mūsų šnekutis ir porina: „Aplandijoje tai autobusai moka skraidyti ir, žinok, zuikiukams nereikia teisių mašinai vairuoti… Tikrai…“ ir pan. Apie Aplandiją sūnus kalba su visais, žinoma, daugiausia su artimiausiais: mama, tėčiu, seneliu, močiute.
Sūnus puikiai supranta, kad ta jo svajonių šalis – fantazija, tačiau mane neramina, jog jo pasakojimuose didžiąją dalį užima Aplandija ir joje gyvenantys zuikiukai, o ne realus pasaulis – draugai, žaislai ar patirti dienos įvykiai. Kažkada su vyru nutarėme pakalbėti šia tema su sūnumi. Aiškinome, jog norėtume daugiau žinoti, kaip jam sekasi darželyje, ką jis ten veikia, su kuo draugauja. Jis apsiverkė. Po šio pokalbio Aplandija buvo dingusi porai savaičių. Dabar norėdamas apie tai pakalbėti visada paklausia: „Mama, ar galiu apie zuikiukus?“ Negaliu jam drausti apie tai kalbėti, pagaliau, nesu tikra, ar turėčiau.
Kaip į tai reaguoti? Ar tai jau problema? Ar tai tik besiveržiančios per kraštus fantazijos padarinys? Kaip elgtis?
Sūnui ketveri. Sakyčiau, gal jo fantazija išvešėjo dėl dėmesio stokos gimus broliui, bet Aplandija buvo sukurta dar prieš šeimos pagausėjimą.
Manau, nesu vienintelė mama, kurios vaikas su labai lakia fantazija. Gal būtų galima pasidomėti, ką psichologai mano šia tema?
Mama Vaiva
***
PSICHOLOGĖS KOMENTARAS
Konsutuoja šeimos psichologė Erika Kern
Kas yra tas Nematomas draugas – kada ir dėl ko jis atsiranda?
Nematomas draugas – vaiko fantazijos kūrinys. Iš ten jis ir atsiranda. Mažas vaikas pradeda eksperimentuoti savo fantazija ir kurti. Taip pat eksperimentuoja savo gebėjimais įsivaizduoti tikrovę tokią, kokią ją nori matyti. Nuostabiausia tai, kad abeji eksperimentai vaikui puikiai pavyksta.
Fantazuoja ir kuria visi vaikai. Paprastai dauguma vaikų fantazuoja kurdami netradicines žaislų funkcijas – iš kaladėlių sudėtas strypas gali tapti kardu, šakute, stebuklinga lazdele, kuo tik nori. Tai – simbolinio mąstymo apraiška, arba kitaip tariant, vaikas pradeda suprasti, kad tai, kaip pasaulį pavadiname ir ką matome, tik susitarimo reikalas. Vėliau, jau tapę garbiais dėdėmis filosofais, jie tas tiesas atranda iš naujo, o kiti dėdės ir tetos bando jas iš naujo suprasti. Nematomi draugai ir „Niekados šalys“ – tos pačios fantazijos kūrinys. Šiame amžiuje vaikas ne tik turi galimybę kurti fantazijas, bet ir jomis tikėti taip, kad jos tampa lygiateisėmis realybės dalimis. Anksčiau tokį mąstymą vadindavome primityviuoju mąstymu, nes juo iki šiol vadovaujasi kai kurios išlikę gentys, kur gyvi ir mirusieji gyvena kartu, tik vieni turi kūnus, kiti – ne, kur praeitis, dabartis ir ateitis yra viena. Šiais laikais neretai pavydime tokio gebėjimo gyventi ir suvokti gyvenimą kaip visumą, kur telpa viskas – ir realybė, ir fantazija, ir mistika, ir tikrovė. Priešmokyklinio amžiaus vaikai vadovaujasi kaip tik tokiu pasaulio suvokimu, kurį vėliau pakeičiame racionaliuoju, realistiškuoju pasaulio vaizdu.
Ar Nematomus draugus gali išsigalvoti visi vaikai, ar tik kai kurie ir tik susiklosčius ypatingoms situacijoms?
Visi vaikai gali išsigalvoti Nematomus draugus, nes visi turi tam reikalui tinkamus mąstymo ir suvokimo gebėjimus, tačiau ne visi vaikai jais naudojasi vienodai. Vieniems vaikams svarbiau susikurti nematomą draugą ar sukurti neegzistuojantį pasaulį, kitiems – kiti dalykai. Tačiau simbolinio mąstymo pasireiškimų pastebėsime kiekviename vaike. Ankstyvasis vaikų melas remiasi tuo pačiu gebėjimu ir tarnauja tiems patiems tikslams – pagražinti realybę. Yra tyrimų, teigiančių, kad Nematomus draugus dažniau susikuria pirmagimiai, taip pat ypatingų protinių gebėjimų vaikai ir ypač lakios vaizduotės vaikai. Dažniau apie Nematomus draugus kalba mergaitės, tačiau tai nereiškia, kad berniukai juos turi rečiau. Pirmagimiai vaikai neretai susikuria Nematomą draugą gimus ar prieš gimstant antrajam vaikui.
Nematomų draugų ir šalių (kaip laiške minima Aplandija) funkcija – padėti vaikui saugiai išgyventi įvairias emocijas, tiek pozityvias, tiek negatyvias, taip pat tyrinėti ir eksperimentuoti su savo galiomis ir suprasti kitus vaikui svarbius klausimus.
Kai vaikas neturi įsivaizduojamų draugų, tuos pačius dalykus jis „perdirba“ žaisdamas su žaislais, pilstydamas smėlį smėlio dėžėje, tačiau paprasta akimi nelengva suprasti, ką vaikas bando žaidimu išspręsti. Tarkime, žaidime vaikas gali pykti ant lėlės arba ant savo įsivaizduojamo draugo. Neretai tėvus tai gąsdina, nes jie jaučiasi kalti už tai, kad buvo pakėlę balsą ant savo mažylio, tačiau realiai tokia situacija daug dažniau reiškia, kad vaikas tiesiog bando savo asmeninę jėgą ir galią sau saugiu būdu.
Kokios situacijos – stresai, sukrėtimai, pavydas gimus kitiems vaikams, tėvų skyrybos – „pagimdo“ Nematomus draugus?
Stresinės situacijos išprovokuoja daugiau ir stipresnių emocijų. Tačiau noriu priminti, kad stresas yra tiek negatyvūs, tiek pozityvūs pokyčiai.
Stiprioms emocijoms perdirbti (taip, kaip maistui suvirškinti) reikia papildomų pajėgų, tad kūrybiškas vaikas turi puikią progą pasitelkti papildomą draugą į pagalbą. Jei vaikas susikūrė draugą ar neegzistuojančią šalį, nereiškia, kad stresas buvo per stiprus, bet reiškia, kad vaikas – kūrybiškas ir pasinaudojo savo kūrybos ir mąstymo galiomis. Tačiau jei vaikas nesukūrė sau draugo, neverta pulti į neviltį, nes, matyt, jis rado kitą būdą spręsti iškilusias problemas. Vis dėlto bendravimas su tėvais, pokalbiai, žaidimas su draugais – nuostabu, tačiau nė vienas iš jų negali visiškai padėti vaikui susitvarkyti su emocijomis.
Vaikams šiam tikslui reikalingas žaidimas ir fantazija.
Jei nematomi draugai parodo beribę vaiko fantaziją, gal tokie vaikai paskui užaugs rašytojais, kūrėjais?
Neretai vaikai, kurie turi Nematomus draugus, užauga kūrybiškomis ir kuriančiomis personomis. Atminkite, kad ne būtinai, o ypač tai nereiškia, kad jei vaikas neturi Nematomo draugo, tai jis nekūrybiškas.
Kaip tėvai turėtų reaguoti į Nematomus draugus – įsijausti ir kalbėti apie juos kaip apie realius ar ignoruoti vaiko „kliedesius“?
Labai svarbu vaiko nemenkinti, neišjuokti ir nebandyti kovoti su Nematomais draugais. Jei taip elgsimės, vaikas pasijus atstumtas, juk Nematomas draugas ar neegzistuojanti šalis šiandien – jo pasaulio dalis, jei atstumsite tą dalį, vaikas pasijus nemylimas, nereikalingas ir atstumtas.
Tačiau nepulkite ir į kitą kraštutinumą. Nekalbinkite Nematomų vaiko draugų ir nesukurkite absurdo spektaklių. Jei norite ko nors paklausti apie vaiko Nematomą draugą, visada kreipkitės į vaiką, klausdami kaip jam atrodo, kaip jo Nematomas draugas mano ir pan. Tačiau neeskaluokite temos, ją priimkite, domėkitės tiek, kiek vaikas nori, kad ja domėtumėtės, o visa kita palikite vaikui pačiam.
Jei vaikas verčia kaltę savo Nematomam draugui už savo prasižengimus, nesistenkite įrodyti, kad tai padarė ne draugas, o jis pats. Tiesiog priminkite elgesio taisykles. Jei taikote logines pasekmes, nesibijokite jas skirti kartu vaikui ir jo „draugui“.
Tarkime, sutariate, kad vaikas nežais tu tualetiniu popieriumi ir negrūs jo „tuntų“ į klozetą, arba kitu atveju negalės žiūrėti mėgstamo filmuko. Tualete randate pilną klozetą tualetinio popieriaus.
Vaikas tvirtina, kad tai padarė jo „draugas“. Ramiai išklausykite ir praneškite, kad kaip ir sutarėte, šiandien filmuko nebus, o jam teks labiau prižiūrėti savo draugą, kad kitą kartą jis vėl neiškrėstų tokių išdaigų. Gali vaikas toliau argumentuoti, tvirtinti, kad jis nekaltas, tačiau į diskusijas daugiau nesileiskite, nebent kartais priminkite, kad rytoj jau vėl galės žiūrėti filmuką, jei tik pavyks išsaugoti klozetą nuo popieriaus atakos.
Kai vaikas pasakoja apie Nematomą draugą ar apie neegzistuojančią šalį, neįkyriai po pokalbio galite trumpai pastebėti „smagu kurti ir įsivaizduoti, ką tik nori, ar ne?“.
Ar po Kalėdų eglute dėti dovaną ir Nematomam draugui? Ar jam dengti stalą, kloti lovą?
Savo iniciatyva – jokiu būdu. Vaikas apjungia fantaziją ir realybę, tačiau tėvai atstovauja sveiką protą, ir vaikas suvokia, kad tėvai ir suaugusieji žmonės nemato sukurto pasaulio. Vaikui gali būti net nepriimtina, kad jūs bendrautumėte su jo asmeniniu, „tik savo“ draugu, tad atsargiai – nesiveržkite į vaiko pasaulį nekviesti.
Jei vaikas reikalauja, kad pasirūpintumėte jo Nematomu draugu, galite šiek tiek leistis į žaidimą, tačiau visada tiks, jei priminsite vaikui, kad jam pačiam teks pasirūpinti savo draugu, juk neprašote, kad vaikas pasirūpintų jūsų draugais, virtų jiems kavą, pilstytų vyną…
Kada Nematomi draugai iš vaiko gyvenimo dingsta?
Daugumai vaikų jie dingsta iki mokyklos ar pradėjus mokyklą. Visiems turėtų dingti iki paauglystės. Jei Nematomi draugai nepalieka ir paauglystėje, gali būti, kad reikia pasitarti su specialistu, nes paauglystėje problemas vaikas jau turi spręsti kitais būdais.
Kokie gali būti Nematomi draugai – žmonės, gyvūnai, daiktai, šalys?
Viskas, ką leidžia plati vaiko fantazija, o jai ribų nėra. Paprastai tai – gyvi dalykai, žmonės ar išgalvotos, tačiau veikiančios būtybės. Jos gali turėti įvairių galių, savybių, trūkumų ir privalumų. Svarbiausia nematomų šalių ir veikėjų savybė, kad visa tai paklūsta vaiko norui ir mintims, vaikas gali keisti savo būtybę ir šalį kaip tik panorėjęs. Paskaitykite pasaką apie Piterį Peną, tai labai gražus ir išsamus pavyzdys, su visomis detalėmis, būdingomis vaikų mąstymui ir fantazijai nuo pat pirmų žodžių iki paskutiniųjų. Ko gero, Aplandija galėtų tapti puikia idėja gerai vaikiškai knygai.
Ar Nematomų draugų problema nėra amerikonizmas, mūsų kultūrai svetimas, bet išpūstas dalykas?
Tame amžiuje, kuriame atsiranda Nematomi draugai, paprastai vaikai dar nebūna sužinoję apie Ameriką ir jos vertybes.
Vargu ar galima sakyti, kad tai – amerikonizmas, tačiau iš Amerikos platybių apie Nematomus draugus girdime daug dažniau. Manau, kad pagrindinė priežastis čia visai ne kultūrinė, o ta, kad Lietuvoje tėvai dar tik pora dešimtmečių (čia šiek tiek padauginau, kad neliūdėtume) mokosi išgirsti vaikus, o kai įsiklausai į vaiką, atrandi iki šiol nematytą, negirdėtą, nepaprastą ir žavų pasaulį, kurį seniai seniai pamiršai…
„Mamos žurnalas“
