Nėra lietuviško termino, kuriuo pavadintume vaikų pamiltus „sužmogintus“ daiktelius.
Mamos juos vadina „miego broliais“. Tai, kad miego broliai reikalingi vaikams visame pasaulyje, vaizdžiai iliustruoja mamos Jolantos pasakojimas (ji kurį laiką dirbo Prancūzijoje aukle):
„Prancūziukai be savo „dudu“ (pamilto žaisliuko, su kuriuo miega) niekada neužmigdavo. Maximo dudu buvo didelis lapinas, o Antoine – mažiukas kiškiukas. Belakstydamas po pievas jį kartais pamesdavo. Kai Antoine eidamas miegoti pasigesdavo savo kiškiuko, sukildavo net ir senukai – ieškodavo kiškučio, net namuose sienos drebėdavo“.
Tikriausiai visos mamos prisimins situacijų, kai be savo pamėgto žaislo vaikas jaučiasi sutrikęs ir irzlus, o vos gavęs į rankas nušiurusį meškiuką ar savo pamiltą skudurėlį, tuoj nusiramina ir užmiega.
ŠILTAS, MINKŠTAS IR KVEPIA KAIP MAMA
Psichologė Erika Kern
Konsultuoja šeimos psichologė Erika Kern
Ar visi vaikai turi tą poreikį – glamžuoti kokį nors žaisliuką ar net skuduriuką, be kurio neužmiega, kurio nepaleidžia iš rankų?
Vaikai prisiriša prie žaisliukų ir „marliukių“ dėl jų keliamų asociacijų ir jausmų. Vienas iš dažniausiai mėgstamų „miego brolių“ – „marliukė“. Marliukę mama naudoja vaiką maitindama. Tad ji palaipsniui pradeda kelti asociacijas ir jausmus, susijusius su mamos globa ir rūpesčiu, šiluma ir sotumo jausmu.
Kitas dažnas daiktas – vaikiškas patalėlis, kuris vėl dažnai siejamas su saugumo, ramybės, sotumo, globos jausmais. Rečiau prisirišama prie žaisliuko, tačiau minkštas žaisliukas irgi padeda prisiminti švelnumo, rūpesčio, jausmus, sukelia malonius ir saugius prisiminimus apie prisiglaudimą prie minkštos mamos krūties. Visi šie daiktai vaikui simbolizuoja mamą ir santykį su mama (arba kitu, globojančiu ir maitinančiu suaugusiuoju), tad vaikas gali greičiau nurimti, lengviau užmigti, turėdamas šalia „saugiklį“.
Gal yra kokios nors psichologinės medžiagos apie tuos vadinamuosius miego brolius – tai universalus, tarptautinis viso pasaulio šalių kūdikių bruožas?
Nežinau, ar tai visų kultūrų kūdikių įprotis, tačiau daugumos – tikrai taip. Tose kultūrose, kuriose vaikams skiriama daugiau dėmesio (o kartais ir persistengiama), suaugusieji tuos daikčiukus saugo iki vaikai sukuria savo šeimas, nors vėlesniame amžiuje retai kuriam vaikui jų vis dar reikia, ir šiltų jausmų (bent jau tokios amplitudės) miego broliai nebesukelia. Kitose kultūrose, kur vaikai augti turi patys ar turi paklusti suaugusiajam, šie daikčiukai nesureikšminami, o vėliau ir išmetami be didelių graudenimųsi.
Kokio amžiaus vaikai trokšta nuolatos turėti miego brolį?
Miego brolis vaikui labiausiai reikalingas ankstyvojoje kūdikystėje, vėliau jo reikšmė silpnėja, tačiau gali būti svarbi bent iki 3 metų, retais atvejais ir ilgiau. Kadangi „miego broliai“ simbolizuoja mamą ir saugumą, tad jie ir svarbiausi tuomet, kada mamos reikia labiausiai – ankstyvajame amžiuje, ypač kūdikystėje.
Kodėl vaikai taip prisiriša prie kokio nors daiktelio?
Kai kurie vaikai patys prisiriša prie daiktų, kitiems prisirišti padeda suaugusieji. Nedidelis menas, tačiau ir tai reikia mokėti. Ne mažai mamų pačios padeda kūdikiui prisirišti prie žaisliuko ar marliukės. Vienos mamos tai daro netyčia, kitos – suvokdamos ką daro. Viena vertus, vaikas visada turi „pakaitinę mamą“ šalia ir jaučiasi saugesnis, kita vertus – mažiau dėmesio ir globos reikalauja iš suaugusiųjų, greičiau nusiramina, galų gale pabudęs naktį gali nusiraminti nešaukęs mamos. Išlošia abi pusės. Jei jau kūdikis prisiriša prie žaisliuko, marliukės ar paklotėlio, tada jau reikėtų rūpintis, kad tas daikčiukas neprapultų, nes kitaip kūdikis negalės jaustis saugiai ir užmigti, nurimti. Žinoma, po keleto dienų saugumas grįš, tačiau tam prireiks tiek suaugusiojo, tiek paties vaiko pastangų. Net ir suaugę žmonės, pripratę prie tam tikrų sąlygų gyvenime ir jų netekę, reaguoja liūdesiu, neviltimi, pykčiu ar kitomis emocijomis, tad kodėl gi turėtų džiaugtis kūdikis, praradęs savo mylimą žaisliuką?
Studijos „G foto“ nuotr. www.gfoto.eu
Ar tas miego brolis, kuris yra apčiuopiamas, turi ką nors bendro su vėliau atsirandančiais įsivaizduojamais draugais, kuriuos vaikas susikuria fantazijų pasaulyje?
Ne, šie draugai niekuo nesusiję, nebent tuo, kad tai – išoriniai objektai, kurie padeda vaikui jaustis gerai. Miego brolis vaikui visų pirma susijęs su saugumu ir mama, tuo tarpu įsivaizduojamas draugas yra dažniau socialinio kontakto su bendraamžiais pakaitalas, kuris turi visas savybes ir galias, kurias norėtų turėti pats vaikas (tai dar nereiškia, kad jis jų neturi, tačiau reiškia, kad nemano, jog turi). Iš įsivaizduojamo draugo vaikas nori supratimo ir bendravimo, o iš „miego draugo“– saugumo ir šilumos.
Kokie yra tipiški miego broliai – marliukės, pliušiniai žaislai? Viena mama pasakojo, kad jos vaiko miego brolis buvo lapės kailis. Jis su juo miegojo tol, kol iš lapės liko tik skuteliai…
Dažniausiai marliukės (bent jau Lietuvoje), kitur neretai – patalėliai, taip pat dažnai pagalvėlės, minkšti žaisliukai. Tačiau gali būti visa, kas švelnu ir ką vaikas sieja su mama ir mamos buvimu šalia. Sunku pakomentuoti, kodėl lapės kailis – gal jį nešiojo mama, o gal švelnus kailis priminė mamos plaukų švelnumą…
Ar vaiko begalinis noras turėti tą miego brolį rodo, kad vaikas jaučiasi nesaugus, jam šeimoje blogai, jis silpnesnių „nervų“?
Ne, nieko nerodo. Tai visiškai sveiko vaiko sveikas prisirišimas. Tokiam vaikui tikrai netrūksta saugumo, nes jis moka jį perkelti kitur. Manoma, kad ypač atšiauriomis sąlygomis vaikas gali prisirišti prie švelnaus žaisliuko, nes nieko kito švelnaus nėra matęs, tačiau tai – nedidelė tikimybė. Švelnus daikčiukas turi būti gyvas ir duoti šilumą. Vaikas turi nors trumpam patirti švelnumą ir meilę iš suaugusiųjų, kad galėtų tą jausmą susikurti su daiktais.
Gal poreikis turėti miego brolį rodo, kad vaikui stinga migdymo ritualų – lopšinės, pasakos?
Jau minėjau, kad „miego brolis“ yra patogumas ir vaikui, ir suaugusiajam. Tačiau jei vaikas negauna pakankamai šilumos iš suaugusiųjų, vargu ar galės tą šilumą perkelti į žaisliuką. Gal tai ir mechaniškas palyginimas, tačiau šiuo atveju vaikas – kaip akumuliatorius, jis turi būti įkrautas, kad galėtų duoti šilumą kitiems. Nei marliukė, nei žaisliukas, nei patalėlis pats šilumos neskleidžia, vaikas sukuria šią šilumą pats, padedamas asociacijų. Asociacijos primena jausmus, bet negali jų sukurti. Tad dar kartą kartoju – vaikui, kuris turi miego brolį, nieko netrūksta. Jei jo be perstojo nesūpuoja mama, jei jis sugeba užmigti ir pats, apsikabinęs savo marliukę ar žaisliuką, tai dar nereiškia, kad mama jam nedainuoja lopšinių ir nepasakoja pasakų. Tai nepakeičia nei pasakų, nei lopšinių, jei vaikui truks mamos šilumos, jam žaisliuko neįsiūlysi.
Studijos „G foto“ nuotr. www.gfoto.eu
Viena mama pasakojo, kad jos dukrelės miego brolis buvo marliukė, vadinama „mokoliu“, kurią ji čiulpdavo. Jei mama paduodavo kitą marliukę, mergaitė verkdavo ir mesdavo, nes „ne ta“.
Tai rodo, kad vaikas prisirišo prie marliukės ir ją atpažįsta.
Vaikai labiausiai remiasi per ragavimą, uoslę ir lytėjimą gaunama informacija. Net akys turi prisitaikyti prie išorinio pasaulio, kol pradeda „veikti“. Juk vaikui nerūpi, kaip jis vadinasi, nerūpi, kaip jis atrodo, ir jam nesvarbu, kad yra dar penki šimtai tokių pat marliukių. Svarbu tai, kad jų kvapas ir skonis ne toks, tad ir „ne ta“. Vaikas prisiriša prie vieno daikto, o ne prie apibendrintos jų grupės. Lygiai taip, kaip prie vienos mamos, ir pyksta, jei ją bando pakeisti kiti.
Ar leisti „miego brolį“ visur su savimi tampytis – į svečius ar į darželį?
Pasiimti į svečius miego brolį dažnai patartina, ypač, jei žadate ten miegoti. Juk nenorite, kad šeimininkai visą naktį nemiegotų besijaudinantys, kodėl verkia Jūsų kūdikis, kuris negali užmigti be „miego brolio“. Jei vaikas kartais miega su miego broliu, o kartais – be jo, nesureikšminkite ir nepersistenkite. Paprastai vaikas pats pasirenka, kiek jam reikia žaisliuko ir nereikia siūlyti jo dažniau ar labiau. Jei miego brolį reikia neštis į darželį, gal vaikui dar ne laikas ten eiti? Tačiau nesupainiokite, mylimas žaisliukas, kuris atsiranda šiek tiek vėliau, yra ne tas pats, kas marliukė ar minkštas žaisliukas iš kūdikystės. Tokius vėlesniame amžiuje atsiradusius mylimus žaisliukus reikia vertinti kaip žaislus, o ne kaip mamos simbolį.
MARLIUKĖ – TRANZITINIS OBJEKTAS
Vaikų psichiatrė Aurima Dilienė
Konsultuoja vaikų psichiatrė Aurima Dilienė
Ne visi, bet dauguma vaikų turi poreikį nesiskirti su pamiltu daikčiuku.
Psichologijoje yra terminas – tranzitinis objektas. Tai mėgstamiausias žaislas, su kuriuo vaikas nesiskiria niekada – visur jį nešiojasi, miega kartu su juo. Tai mamos pakaitalas, ryšys su mama. Nors dažniausiai tranzitinių objektų reikia ankstyvojoje vaikystėje, yra žmonių kurie su jais nesiskiria net paauglystėje ir jaunystėje!
Prieraišumas yra tam tikra žmogaus psichikos ypatybė, kuri svarbi asmenybei vystytis. Egzistuoja saugus ir nesaugus prieraišumas, ir nuo to priklauso įvairūs emocijų ir elgesio sutrikimai. Tranzitinis objektas padeda susidaryti saugiam prieraišumui. Mama negali fiziškai visą parą būti su savo vaiku, todėl tranzitinis objektas labai padeda susikurti saugią būseną – tarsi mama visada kartu. Kalbu apie normalius atvejus.
Tipiškiausi tranzitiniai objektai kūdikystėje – marliukės. Vaikų žaislų pramonėje net yra specialūs žaislai „skudurinukai“ – balti, panašūs į marliukę, minkšti ir švelnūs. Vyresni vaikai „įsimyli“ kokį nors minkštą žaisliuką: meškiuką, šuniuką, katytę, kartais lėlę.
Poreikis turėti tranzitinį objektą nebūtinai turi rodyti didelę ritualų ar dėmesio, meilės stoką. Veikiau tai vaiko adaptacijos ypatumas, nes tikrai ne visi vaikai neturėdami pakankamai kontaktų su mama „įsitaiso“ tranzitinį objektą.
Kadangi pati auginu penkis vaikus, jau galiu daryti statistiką. Tikrąjį tranzitinį objektą turėjo tik mano vyresnioji dukra jau nuo kūdikystės: mes ją taip ir vadindavome (dukrą) – „skudurine onyte“, nes jinai užmigdavo su marliuke. Dabar jai trylika, bet jos lovoje vis dar pilna minkštų žaisliukų… Kiti trys vaikai „miego brolius“, t.y. minkštus žaisliukus (sūnus turėjo varlytę, vidurinioji dukra labai keisdavo įvairius naujai padovanotus minkštus žaislus, o priešpaskutinė labiausiai mėgsta kačiukus) į savo lovytes pasiguldydavo tik tada, kai šeimoje atsirasdavo naujas narys – gimdavo leliukas. Štai tada jiems akivaizdžiai mamą atstodavo žaisliukas, bet įvykdavo adaptacija ir vėl nepastebėdavau jokio ypatingo prisirišimo prie vieno žaislo.
Tranzitinis objektas ir įsivaizduojamasis, fantazijose susikurtas vaiko draugas – tai ne tas pat.
Tranzitinis objektas yra ryšio su mama pakaitalas, ir jis būdingesnis jaunesniems vaikams. O
Nematomas draugas gali žmogų lydėti visą gyvenimą. Vaikystėje Nematomas draugas yra tarsi raktas į „Niekados“ šalį – vaikas keliauja kartu su juo, kartu patiria galybę nuotykių. Paprastai tai būna įsivaizduojamas vaiko bendraamžis – berniukas ar mergaitė. Aišku, įsivaizduojamas draugas turi visas tas savybes, kurias norėtų turėti pats fantazuotojas – jis yra drąsus, stiprus, bebaimis, gražus, mylimas…
Vaikystės fantazijos paskatina vaiką svajonių šalį perkelti į realybę, kurti. Tačiau tai gali būti ir būdas pabėgti. Pabėgti nuo besityčiojančių kiemo vaikų, šaltų santykių su mama, nesėkmių moksle.
Visiškai normalu, jei vaikas trokšta savo tranzitinį objektą visur kartu neštis, be jo negali išvažiuoti iš namų. Tai nekenksminga, o naudinga vaiko psichikai, taip kad būkime tolerantiški!
Sveiki. Dėkoju už staipsnį. Kilo klausimas perskaičius. Auginu du vaikučius. Abu jie miego brolio neturi ir nenori. Siūliau jiems prieš miegą apsikabinti kokį meškiuką ar kitą žaisliuką, bet jį vis išmeta iš lovos ir prašo paglostyti galvytę, pakasyt ausytę… problemos su prieraišumu?
Sveiki. Dėkoju už staipsnį. Kilo klausimas perskaičius. Auginu du vaikučius. Abu jie miego brolio neturi ir nenori. Siūliau jiems prieš miegą apsikabinti kokį meškiuką ar kitą žaisliuką, bet jį vis išmeta iš lovos ir prašo paglostyti galvytę, pakasyt ausytę… problemos su prieraišumu?