Daugiau nei pusė vaikų (kai kurių tyrimų duomenimis, net iki 65 proc.), pasakoja suaugusiesiems apie savo įsivaizduojamus draugus.
Vytis VALANTINAS, klinikinis psichologas
Psichologinės pagalbos vaikui ir šeimai kabinetas
Raidos psichologijoje jau ne vieną dešimtmetį tęsiasi diskusija, kaip turėtume vertinti šiuos vaikų draugus, ir ką svarbaus jie mums pasakoja apie konkretaus vaiko gyvenimą.
Kartais sakoma, kad daug vandens ant šios srities tyrinėjimų „malūno“ yra „užpylusi“ vaikų literatūra.
Lietuvių rašytojo Gendručio Morkūno sukurtas Katšunis gali būti laikomas puikiu, spalvingu šio žanro pavyzdžiu. Tačiau iš kur vaikų knygose įsivaizduojamo draugo koncepcija randasi? Vienas iš galimų atsakymų – kad įsivaizduojami draugai yra dažnas reiškinys, tad patys rašytojai galėjo turėti šių draugų vaikystėje ar pažinoti kitų vaikų, kurie panašiais išgyvenimais dalijosi, todėl jų pasirodymas populiariojoje kultūroje yra suprantamas.
Mergaitėms papasakoti apie savo įsivaizduojamus draugus paprastai pavyksta sklandžiau nei berniukams, įsivaizduojamų draugų vardai dažnai sutampa su pažįstamų vaikų, giminaičių, knygų ar filmų personažų vardais. Dažniausiai vaikai turi vieną įsivaizduojamą žaidimų draugą, rečiau – keletą. Šių draugų amžius paprastai būna toks pat kaip ir vaiko, retkarčiais – jie yra apibūdinami kaip vyresni ir stipresni.
Nematomi, bet nuolatiniai
Vaikų fantazija turi daugybę raiškos formų, todėl ir įsivaizduojamų būtybių įvairovė yra didelė – tai nykštukai, elfai, fėjos, įvairūs fantastiniai gyvūnai, nematomi berniukai ir mergaitės. Jiems būdingas tam tikras pastovumas: įsivaizduojamas svečias, kuris tik vieną ar du kartus „atėjo“ į vaiko „suorganizuotą“ lėlių arbatos vakarėlį, dar nėra laikomas reikšmingu įsivaizduojamu draugu, o tik tam tikra tarpine šio reiškinio forma, užuomazga.
Tyrinėtojai nepriskiria įsivaizduojamų draugų sričiai ir vaiko sukurtų fantastinių pasaulių, kuriuose patys vaikai vaidina ir tampa skirtingais personažais, bendraudami su tame pasaulyje veikiančiomis būtybėmis, nes įsivaizduojami draugai paprastai dalyvauja vaiko kasdieniame gyvenime, jie tarsi „peržengia“ žaidimo ribas, t. y. tas valandas, kurias vaikas praleidžia vien žaisdamas. Vis dar diskutuojama, ar įsivaizduojamas draugas būtinai turi būti nematomas, kad būtų laikomas tokiu, o gal šiai sferai galima priskirti ir personifikuotus daiktus, pavyzdžiui, lėles, pliušinius meškučius ir kitus žaislus, kurie, pasak vaiko pasakojimų, „turi“ asmenybę, charakterį ir yra jam labai svarbūs.
Tokių draugų turi ir suaugusieji
Svarbu paminėti, kad socialinio ir profesinio funkcionavimo ir adaptacijos netrikdančių (o atskirais atvejais netgi ją gerinančių) įsivaizduojamų draugų, įkvėpėjų, mūzų, pasak tyrinėtojų, gali turėti ir suaugę asmenys, tik jie dažnai yra linkę tai slėpti arba atskleisti juos mene ir kūryboje. Tuo tarpu vaikų elgsenoje bendravimas su įsivaizduojamais draugais yra lengvai pastebimas. Šis faktas atneša mums labai reikšmingą žinią apie tai, kad vaizduotė yra turtinga, svarbi ir puoselėjanti mūsų asmenybes ne tik vaikystėje, bet ir suaugus.
Kartais juokaujama, kad šiuolaikiniai tėvai yra labai smalsūs įsivaizduojamų draugų atžvilgiu, nedramatizuoja jų buvimo ir yra linkę „priimti“ pastaruosius į šeimos narių būrį. Jie nepuola tokių būtybių užginčyti, neigti, už tokias „draugystes“ vaiko barti, o kartais net sutinka palikti prie pietų stalo įsivaizduojamam draugui tuščią dubenėlį ir laisvą kėdę, o lovoje – pagalvę, todėl ir vaikai gana drąsiai savo fantazijomis dalijasi, nėra linkę jų nuslėpti.
Įsivaizduojami draugai įdomiausi vaikų psichologams
Tikriausiai nerasime kitos tokios profesijos, kurios atstovai taip entuziastingai domėtųsi įsivaizduojamų draugų klausimu, kaip vaikų psichologai.
Ši tema psichologų yra gvildenta įvairiausiuose tyrimuose, nagrinėjančiuose vaikų:
vaizduotę ir jos ypatumus;
kognityvinę raidą;
realybės suvokimą;
kūrybingumo raidą;
socialinį vystymąsi;
pastangas įveikti sunkumus;
kalbos raidą;
ypač gabių vaikų ypatybes ir kt.
Įsivaizduojami draugai suteikia savitos informacijos apie vaiko raidos dėsningumus kiekvienoje iš šių sričių. Kai kurių autorių teigimu, įsivaizduojamų draugų reiškinys yra būdingesnis Vakarų kultūrai ir pirmiausia yra aprašytas stebint būtent vakariečių vaikus, nes šioje kultūroje istoriškai greičiau prasidėjo pokyčiai, kai vaikystė buvo pripažinta kaip pasaulio tyrinėjimui ir brendimui svarbus laikas. Vakaruose anksčiau nei
Rytų šalyse vaikai pirmą sykį pasaulio istorijoje buvo atleisti nuo bendro darbo kartu su suaugusiaisiais ir įgijo laiko žaidimams, ėmė daug laiko praleisti vieni arba su kitais vaikais. O Indijoje, 2003 metais atlikto tyrimo duomenimis, įsivaizduojami vaikų draugai yra nepaprastai retas, beveik neegzistuojantis reiškinys.
Įsivaizduojami draugai ir vaikų mąstymo dėsningumai
Kartais tėtis ar mama, išgirdę vaiko pasakojimus apie įsivaizduojamus draugus, sunerimsta ir specialistų teiraujasi: ar tai – sveikatos ir intelekto, ar vaiko išgyvenamų sunkumų požymis. Šiuo klausimu tėvus gerokai nuramino raidos psichologo Žano Pjažė moksliniai vaikų mąstymo tyrinėjimai.
Remdamasis surinktais duomenimis, šis psichologas padarė išvadą, kad įsivaizduojami vaikų draugai daugeliu atveju atspindi normalią ikimokyklinukų mąstymo ypatybę, simbolinio žaidimo formą ir neturėtų būti laikomi vaiko melu ar psichikos sveikatos sutrikimu.
Pasitaiko, kad apie tokius draugus pasakojantys vaikai turi itin gerą vaizduotę, turtingą žodyną, yra kūrybingi, mažiau žiūri televizorių, mėgsta skaityti ir klausytis istorijų, rečiau nuobodžiauja. Turėti įsivaizduojamų draugų šiems vaikams yra linksma, tai jiems patinka. Šie vaikai lengvai užmezga draugystes ir su kitais vaikais, įtraukdami juos į turiningą žaidimų pasaulį.
Tėvams susirūpinti verta tada, kai pastebi, jog dėl būtinybės nuolat bendrauti su įsivaizduojama būtybe vaikas ilgam persikelia iš realaus pasaulio į įsivaizduojamąjį, ima vengti ryšių ir bendravimo su tikrais žmonėmis. Taip pat visada, jei įsivaizduojamos būtybės nėra draugiškos vaikui, jis jaučiasi jų gąsdinamas, skriaudžiamas, persekiojamas. Kitaip tariant, kai vaikas turi ne įsivaizduojamų draugų, bet įsivaizduojamų priešų.
Įsivaizduojami draugai ir sunkumai
Psichologijos ir psichoterapijos istorijoje yra buvę ir tebėra nemažai bandymų sieti įsivaizduojamus draugus su vaiko sunkumais, kai kurie specialistai laikosi tokios nuomonės iki šiol. Šių tyrėjų manymu, įsivaizduojami draugai suteikia galimybę geriau suprasti vaiko problemas, palyginti vaiko bendravimo su realiais žmonėmis ir įsivaizduojamais draugais ypatumus. Keliamas klausimas, kokią funkciją įsivaizduojami draugai gali atlikti vaiko gyvenime, kokią naudą iš tokio fantazavimo vaikas gauna?
Kartais įsivaizduojamas draugas gali tapti savotišku „atpirkimo ožiu“, kai vaikui yra per sunku, nepavyksta susitvarkyti su suaugusiųjų keliamais reikalavimais ar pasipriešinti tėvų draudimams.
Tokiam draugui galima suversti kaltę už nesutvarkytą, sujauktą kambarį, kitas neatliktas pareigas ir išdaigas, sudaužytus daiktus. Šitaip vaikas stengiasi išlaikyti pozityvų savęs vaizdą, personifikuoja negatyvius jausmus, su kuriais jam per sunku susitvarkyti.
Kitų įsivaizduojamų draugų „pasirodymas“ gali sutapti su vaikui sunkiais įvykiais ir laikotarpiais. Tai naujo vaiko gimimas šeimoje, artimųjų mirtis, bendraamžių atstūmimas ar patyčios, įvairios traumos, kai vaikas jaučiasi nesaugus, vienišas, nemylimas, išgyvena netektį, išsiskyrimą.
Įsivaizduojami draugai paprastai pranyksta, kai vaikas prisitaiko prie pasikeitusios aplinkos, tarp vaikų vėl susiranda draugų. Gali atsitikti ir taip, kad, situacijai pasikeitus, senasis įsivaizduojamas draugas dingsta, tačiau vaikas įgyja naują – su jau kitokiais bruožais ir savybėmis, galbūt mažiau reikšmingą ir pasirodantį tik kartais – kai vaikas vėl pasijunta vienišas ir neturi su kuo bendrauti ar žaisti.
Dar kitu atveju vaikas gali globoti nepaprastai silpną įsivaizduojamą būtybę, kuri kenčia, ir jai reikia didelio rūpesčio ir paguodos. Toks įsivaizduojamas draugas gali atspindėti paties vaiko išgyvenamą meilės, dėmesio alkį.
Pastebėta atvejų, kai vienas vaikas tarsi „perduoda“ (perleidžia) savo įsivaizduojamą draugą kitam panašaus amžiaus ar jaunesniam vaikui. Vaiko gebėjimu „perimti“ įsivaizduojamus draugus, tęsti ir plėtoti su jais susijusias fantazijas kartais remiasi vaikų psichoterapeutai stengdamiesi padėti vaikui.
Pavyzdžiui, psichoterapeutas gali paskolinti vaikui nedidelę žaislinę figūrėlę ar lėlę iš savo kabineto, kuri „padeda“ vaikui susitvarkyti su situacijomis, keliančiomis jam nerimą.
Įsivaizduojamas draugas yra tik įsivaizduojamas?
Klausimas, kiek gerai vaikai geba atskirti realų dalyką nuo „pramanyto“, yra aktualus daugeliui tėvų, nepaisant to, ar jų vaikas turi, ar neturi įsivaizduojamų draugų. Fantazijos pasaulis vaikų gyvenime atsiranda labai anksti: nuo mažumės sekame jiems pasakas ir istorijas, kuriose veikia protingi gyvūnai ir kalbantys medžiai, vaikai žiūri filmus ir spektaklius, jie laukia Kalėdų Senio, Velykų bobutės ar Dantukų fėjos. Nuo pat gyvenimo pradžios mes tiesiog paskandiname vaikus fantazijoje, tad ar jie yra pajėgūs susigaudyti, kas pasaulyje tikra?
Tyrimų duomenys rodo, kad net labai maži vaikai, esant tam tikroms sąlygoms, stebėtinai gerai atskiria įsivaizduojamus, išgalvotus dalykus nuo tikrų. Šio pobūdžio tyrimuose vaikams gali būti duodamos kortelės su realių ir fantastinių objektų paveikslėliais, ir mažieji prašomi juos išrūšiuoti, sudėlioti į dėžutes: „tikra“ ar „išgalvota“. Jau 3–4 metų vaikai mikliai meta katinus, meškas, šunis, namus ir dviračius į vieną pusę, o fėjas, nykštukus, kipšiukus, vaiduoklius, raganas ir kitokias „baidykles“ – į kitą. Tačiau šių duomenų negalima suabsoliutinti: suvaidinkite vaikui monstrą pernelyg tikroviškai – ir jis pratrūks verkti, apimtas išgąsčio. Tas pat gali nutikti spektaklyje, žiūrint filmą ar klausantis istorijos.
Garsios vaikų įsivaizduojamų draugų tyrinėtojos, profesorės Mardžori Teilor (Oregono universitetas, JAV) manymu, labiausiai tikėtina, kad vaikas sutriks ir supainios fantaziją su tikrove tuo atveju, kai išgalvotus dalykus jam pasakoja kiti žmonės arba jis juos stebi kultūros produktuose: profesionalų sukurtuose filmuose, spektakliuose, knygose ir kt. Tačiau įsivaizduojamų draugų „autoriai“ ir „kūrėjai“ yra patys vaikai, jie patys inicijuoja ir kontroliuoja šį fantazijos aktą, mėgaujasi jo teikiamu malonumu ir yra pajėgūs patys susivokti, kas gi iš tikrųjų tokioje situacijoje vyksta. Tyrimų duomenys rodo, kad net ir tais atvejais, kai vaikas labai brangina savo įsivaizduojamą draugą ir daug apie šią būtybę pasakoja, iš tiesų jis dažniausiai nelaiko savo įsivaizduojamo draugo tikrai gyvu.
Daugiau vertingų psichologinių ir pedagoginių straipsnių ieškokite svetainėje www.ikimokyklinis.lt
