Jei vaikas yra žvalus ir linksmas, jis negali turėti psichologinių problemų. Šis ir kiti mitai apie vaikų psichinę sveikatą

g-foto1

Studijos „G foto“ nuotr.

Konsuotuoja klinikinis psichologas Vytis VALANTINAS, Psichologinės pagalbos vaikui ir šeimai kabinetas

Psichologų dažnokai prisibijoma

Didelė problema visame pasaulyje yra tai, kad ne visuomet vaikai ir suaugusieji kreipiasi pagalbos į psichikos sveikatos specialistus, kai yra tokia būtinybė. Tyrimų duomenys rodo, kad Baltijos regiono šalyse žmonės vengia kreiptis pagalbos net ir tada, kai patiems įveikti sunkumų nepavyksta, ir problemos tęsiasi, sukeldamos vaikui ir šeimai vis daugiau nepatogumų.

Visų psichikos sveikatos sistemos darbuotojų uždavinys yra mažinti šią baimę, drąsinti žmones kreiptis dėl jiems reikalingos pagalbos. Šiame straipsnyje trumpai aptarsime pagalbos siekį ribojančius mitus apie vaiko psichikos sveikatą.

Pirmas mitas: vaikas negali turėti psichikos sveikatos problemų, jos atsiranda tik suaugus

Tai netiesa. Vaikai neabejotinai yra mąstančios ir jaučiančios būtybės ir tikrai gali turėti psichikos sveikatos problemų, kurių tam tikrus požymius galima pastebėti labai ankstyvame amžiuje, kartais – jau kūdikystėje.

Į psichikos sveikatos specialistus būtina laiku kreiptis tam, kad jie sunkumus įvertintų, paaiškintų jų pobūdį tėvams ar globėjams ir padėtų sudaryti pagalbos vaikui planą.

Antras mitas: jei vaikas yra žvalus ir linksmas, jis negali turėti rimtų sunkumų, besiskundžiantys pedagogai patys yra nekompetentingi

Dažnai tėvai sako, kad jų vaikas pats nemano turįs sunkumų, yra žvalus ir linksmas, jaučiasi gerai, o skundžiasi vaiku tik pedagogai, tad tai ir yra pastarųjų problema. Iš tiesų dažnai pasitaiko, kad vaikas jaučiasi sveikas ir linksmas, bet jei šio vaiko elgesys užkerta jam normalios raidos galimybes, jei dėl savo elgesio jis netenka progos susirasti draugų ir šias draugystes išsaugoti, jei jis nuolat konfliktuoja su jį ugdančiais ir mokančiais suaugusiaisiais, vien tik gera vaiko nuotaika ir subjektyvus laimingumo jausmas nėra pats svarbiausias jo psichikos sveikatos rodiklis, ir pagalba jam gali būti labai reikalinga.

Vaiko psichikos sveikata apima gerokai daugiau nei vaiko nuotaiką. Vaiko psichikos sveikata – tai:

  • vaiko tapatybės jausmas ir savivertė;
  • gebėjimas bendrauti su bendraamžiais ir šeima tuo būdu, kuris atitinka vaiko raidos etapą;
  • gebėjimas mokytis ir pasiekti rezultatą, kuris atitinka vaiko brandą (nebūtinai tą rezultatą, kuris kyla iš per didelių arba per mažų suaugusiųjų lūkesčių);
  • gebėjimas įveikti raidos etapui būdingus uždavinius, pasinaudojant šiam tikslui prieinamais šaltiniais.

Vaikų psichikos sveikatos problemos dažnai lieka neįvertintos ir klaidingai suprantamos. Atsitinka, kad, pavyzdžiui, emocinį sutrikimą turintis ir netinkamai besielgiantis vaikas aplinkinių yra laikomas ir vadinamas „įžūliu“, „piktybišku“, už tai baramas bei baudžiamas, nors jo atveju tokie suaugusiųjų veiksmai yra neveiksmingi, žalingi vaikui, toliau smukdantys jo savivertę.

Bijo

Studijos „G foto“ nuotr. www.gfoto.eu

Trečias mitas: tik „blogų“ tėvų vaikai turi problemų, tėvai yra „kalti“ dėl savo vaikų problemų

Niekas niekada nėra kaltas dėl savo ar kito asmens psichikos sveikatos problemų. Žmogaus kaltinimas dėl jo paties arba jo artimųjų sveikatos problemų yra stigmatizuojančio, žmogaus teises pažeidžiančio elgesio, apraiška. Psichikos sveikatos specialistai savo darbe siekia ne apkaltinti, bet padėti tėvams ir švietimo darbuotojams suprasti riziką, kurią įvairios aplinkybės kelia konkretaus vaiko psichikos sveikatai. Dabar yra žinoma, kad psichikos sveikatos sutrikimų atsiranda dėl įvairių biologinių, socialinių ir psichologinių veiksnių bei jų tarpusavio sąveikos. Vaikai yra ypač jautrūs tam, kaip su jais elgiasi artimiausi žmonės – šeimos nariai. Tos pačios nepalankios aplinkybės gali turėti labai nevienodas pasekmes skirtingų vaikų psichikos sveikatai. Kai kuriuos iš negatyviai sveikatą veikiančių veiksnių esame pajėgūs pakeisti, koreguoti (pavyzdžiui, ugdymo, mokymo, bendravimo su vaiku būdus), kitų pakeisti negalime.

Psichikos sveikatos specialisto tikslas – pagelbėti šeimai identifikuoti dalykus, kuriuos jie yra pajėgūs pakeisti, ir padėti prisiimti atsakomybę už palankių sąlygų vaiko raidai sudarymą. Vaikų auklėjimas ir jų sveikatos problemų sprendimas yra sudėtingas uždavinys. Patirti keblumų šito siekiant yra suprantama ir normalu. Šių problemų nereikėtų vengti, būtina jas įvardinti, apgalvoti ir spręsti, pasitelkiant į pagalbą specialistus, kurie turi reikiamą kompetenciją jums padėti.

Ketvirtas mitas: vaikų psichikos sveikatos stiprinimas yra tik šeimos reikalas, ugdymo įstaiga šiuo atveju niekuo negali pagelbėti

Ir šeima, ir ugdymo įstaiga yra be galo svarbios vaikų psichikos sveikatai. Vaikai praleidžia ugdymo įstaigoje daugiau nei du trečdalius nemiegamo paros laiko. Todėl atsakymas į klausimą „Kiek vaikas saugus ir laimingas darželyje?“ dažnai yra didelė dalis atsakymo į klausimą „Kiek vaikas laimingas gyvenime apskritai?“. Ugdymo įstaigos turi nepaprastai didelę jėgą puoselėti vaikų psichikos sveikatą ir ja rūpintis, tik kartais yra linkusios ją nuvertinti.

bliauna

Studijos „G foto“ nuotr. www.gfoto.eu

Penktas mitas: psichikos sveikatos sutrikimai yra neišgydomi, jų turintys žmonės galų gale tampa agresyvūs ir pavojingi

Iš tiesų yra priešingai. Labai rizikinga, kad laiku negavęs tinkamos pagalbos vaikas negalės normaliai vystytis, užmegzti tvirtų socialinių ryšių, mokytis ir galių gale pats gali tapti pažeidžiamas bei patirti diskriminaciją, neteisingą ir neteisėtą kitų žmonių elgesį.

Laiku suteikus pagalbą vaikui galima padėti, daugybė psichikos sveikatos sutrikimų yra išgydomi, o nuslėpdami rimtus vaiko negalavimus, mes sukeliame grėsmę jo paties gerovei ir pažeidžiame jo teises. Tyrimų duomenys rodo, kad žmonės, turintys psichikos sveikatos sutrikimų, retai kelia grėsmę aplinkiniams, bet dažnai patys kenčia dėl aplinkinių diskriminacijos, atstūmimo, agresijos, pasitaiko, kad jų galimybės dirbti, mokytis, gauti įvairias paslaugas, sukurti šeimą būna neteisėtai apribojamos.

Šeštas mitas: priešmokyklinukai „išauga“ savo psichikos sveikatos problemas

Dažnai vaikai ne „išauga“ priešmokykliniu laikotarpiu prasidėjusias problemas, bet dar tvirčiau „įauga“ į jas pradėję lankyti mokyklą, kur iš vaiko yra reikalaujama daug didesnių pasiekimų nei darželyje, ir patiriamas stresas dar labiau paaštrina vaiko sunkumus. Dėl vaikystėje prasidėjusių problemų yra daug sunkiau padėti tada, kai žmogus jau yra paauglys arba suaugęs.

Savotišku „raidos greitkeliu“ judantys vaikai geba keistis ir reaguoja į terapiją lengviau bei greičiau nei suaugusieji. Vaikas, negavęs pagalbos, turi didesnę riziką paauglystėje pradėti vartoti alkoholį ir kitas psichotropines medžiagas, įsitraukti į pavojingas, nusikalstamas veiklas.

Be jokios abejonės, yra įmanoma, kad daug sunkumų šiandien turintis ir labai sunkiomis aplinkybėmis gyvenantis vaikas užaugęs nebeturės pastebimų psichikos sveikatos problemų, net ir negavęs profesionalios pagalbos – toks raidos kelias yra galimas. Šalia vaiko psichikos sveikatai pavojų keliančių rizikos veiksnių yra įvairių apsauginių veiksnių, kurie tarsi „atsveria“ rizikos veiksnius ir padeda vaikui bręsti bei tobulėti, pasiekti gerų rezultatų net ir gyvenant nepalankiomis sąlygomis.

Kartais žmonės, negavę profesionalios pagalbos, paklausti apie tai, kas jiems labiausiai padėjo įveikti sunkumus, atsako, kad savo aplinkoje jie turėjo bent vieną jais besirūpinusį suaugusįjį. Rūpestingą, padrąsinantį, palaikantį ryšį vaikui gali suteikti ne tik šeimos narys, bet ir auklėtojas, mokytojas, bibliotekininkas, socialinis pedagogas, tolimas giminaitis ar kt. Deja, dažnai vien tokio ryšio vaikui neužtenka įveikti sunkumams.

Septintas mitas: jei šeima nenori kreiptis pagalbos – niekas jiems nepadės

Jei tai tikrai būtų tiesa, šiuolaikinė pedagogika, socialinis darbas, psichologija ir psichiatrija būtų mažai ko vertos. Tėvams (globėjams), kurių vaikai turi sunkumų, tikrai gali būti baisu kreiptis pagalbos, jie gali šito vengti, nenorėti, bet tai dar nereiškia, kad jiems negalima padėti. Vaikai taip pat gali nenorėti ar bijoti ateiti pas psichikos sveikatos specialistą, tačiau tai gali būti būtina, nes vaikas savarankiškai neatras, kaip jam įveikti savo sunkumus, jis dar neturi tam reikalingų įgūdžių ir patirties, savarankiškai negeba analizuoti savo emocinių problemų ir planuoti ateities. Kartu su specialistu tėvai gali svarstyti, kaip pakeisti, kuo praturtinti vaiko kasdienę patirtį ir tarpasmenines sąveikas, kad jo savijauta ir elgesys keistųsi.

Tikėdami čia minėtu mitu, žmonės kartais bando atsiriboti nuo asmeninės atsakomybės – keblumų turinčių žmonių drąsinimo ir skatinimo pagalbos ieškoti ir siekti. Ypač didelis vaidmuo čia tenka švietimo profesionalams: mokytojams, auklėtojams, socialiniams pedagogams, ugdymo įstaigų administratoriams. Šių specialistų teiginys „mes jiems sakėme, bet jie nenori kreiptis pagalbos“ nėra labai geras pasiteisinimas. Žinoma „jie nenori“, jei yra pavargę, nusiminę, išsigandę, jei neturi žinių apie jiems prieinamas pagalbos galimybes.

Negatyvias nuostatas apie psichologinę pagalbą pakeisti labai sunku, bet stengiantis tai gali pavykti. Svarbiausia, kad šioje situacijoje laimėtų vaikas. Kartais sakoma: „Jei laimi vaikas – laimi visa bendruomenė, bet jei vaikas pralaimi – laimėtojų tokioje bendruomenėje, deja, nebelieka“.

voras

Studijos „G foto“ nuotr. www.gfoto.eu

Svarbiausia – vaiko sunkumų supratimas, o ne etikečių klijavimas

Kartais, sutrikę dėl vaiko elgesio ar savijautos, auklėtojai ar mokytojai vartoja „stiprius“ diagnostinius terminus („autistas“, „hiperaktyvus“ ir kt.), kurių išgąsdinti tėvai kreipiasi į specialistus. Toks auklėtojų elgesys yra netinkamas, nes diagnozei nustatyti būtinas medicininis išsilavinimas ir praktika. Tačiau juos taip pat galima suprasti, nes sunkumų turintis ir pagalbos negaunantis vaikas gali sukelti pedagogui didžiulį nerimą.

Jei išgirdote ką nors panašaus apie savo vaiką – nepanikuokite. Patyręs psichikos sveikatos specialistas gali padėti jums suprasti priešmokyklinio amžiaus vaiko elgesio ir emocijų problemas, susijusias su įvairiais veiksniais: vaiko raidos etapo uždaviniais, temperamentu, individualiomis savybėmis, auklėjimu, gyvenimo istorija ir aplinkybėmis.

Lankymosi pas specialistus tikslas nėra išgirsti diagnozę ar jos išvengti, apsilankyti pas specialistą verta tam, kad jis padėtų jums suprasti vaiką ir geriau pažinti jo sunkumus. Šiuolaikiniai vaikų psichologiniai konsultantai, psichoterapija ir psichiatrija turi daugybę priemonių ir metodų, kuriuos taikant, galima padėti vaikui ir šeimai, jei kreipiamasi laiku ir įsipareigojama bendradarbiauti su specialistais, stengiantis įgyvendinti rekomendacijas.

www.ikimokyklinis.lt

Susiję straipsniai


Žymos:

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


− 2 = trys

Kitos temos: