Vaiko drovumas – charakterio bruožas ar psichologinė problema?

drovumas

Virginijos Sankalienės nuotr.

Kai mažas vaikas vengia svetimų žmonių, būgštauja susidūręs su naujomis situacijomis – visiškai normalu. Tačiau jei nerimas per didelis, jei svetimų asmenų baimė yra nuolatinė ar besikartojanti, jei vaikas iš viso vengia bendrauti su kitais, reikia susimąstyti. Gal mažam vaikui vystosi socialinio nerimo sutrikimas arba paaugliui formuojasi socialinės fobijos sutrikimas.

Charakterio bruožas ar psichologinė problema?

Vaikai nuo gimimo skiriasi temperamentu bei asmeninėmis savybėmis. Nors dalį temperamento paveldime gimdami, jis gali šiek tiek ir kisti. Tinkamai auklėdami savo vaikus, galime vienas savybes sustiprinti, kitas susilpninti. Šiek tiek žmogų keičia ir aplinka. Manoma, kad 15-20 proc. kūdikių gimsta drovūs arba turi įgimtą polinkį į drovumą. Tačiau šių ir vėliau tapusių nedrąsių vaikų drovumo požymiai labai priklauso nuo auklėjimo.

Vis dėlto vienas vaikas yra aktyvesnis, kitas – lėtesnis, trečias – linksmesnis, dar kitas – drovesnis. Jie visi skirtingai reaguoja į tas pačias situacijas. Vaikų elgesys labai priklauso nuo aplinkybių ir savijautos.

Vaikas niekada nebus visuomet linksmas ar visuomet liūdnas. Nebus ji ir nuolat drovus. Pavyzdžiui, namuose vaikas jaučiasi ramus, būna aktyvus ir drąsus, tačiau, nuvažiavęs į svetimą, nepažįstamą vietą, jis jaučia nerimą, neužtikrintumą, silpnesnį saugumo jausmą. Aplinka jam svetima, todėl prireikia laiko, kol su ja susipažįsta ir atranda savo vietą.

Nereikia pamiršti, kad vaikai, kaip ir suaugusieji, būna intravertai ir ekstravertai, vieni individualistai, kiti pirmenybę teikia visuomeninei veiklai. Dažnai atkreipiame dėmesį į tuos, kurie mažai bendrauja su kitais vaikais. Susidariusi nuomonė, kad vaikas turi bendrauti su kitais vaikais, kad tai jam turi patikti ir kad vaikas tiesiog sukurtas bendrauti. O štai vėliau paaiškėja, kad jam labai įdomu knygos, konstruktoriai, lėlės. Jis nesijaučia vienišas, jam geriau pabūti vienam.

Vaiką, kuris jaučia nerimą, baimę tapti pajuokos objektu ar būti neigiamai įvertintas ir vengia svetimų vietų bei nepažįstamų žmonių, vadiname nedrąsiu. Tačiau reikia susimąstyti, kad ateityje tokiam vaikui gali susiformuoti ir išsivystyti socialinė fobija. Juk, remiantis klinikiniais kriterijais, didelio skirtumo tarp drovumo ir socialinės fobijos nėra. Jų simptomai labai panašūs ir atskirti juos sunku.

Kokios drovumo priežastys?

Kodėl vieni vaikai drąsesni, kiti drovesni, aiškių ir konkrečių išvadų nėra. Manoma, kad drovumas gali būti susijęs su smegenų migdoliniu kūnu amygdala, kuris, kaip manoma, yra pagrindinis centras, kontroliuojantis baimės impulsus.

Kita teorija teigia, kad tai gali būti paveldima.

Yra ir socialinio išmokimo teorija, kuri teigia, kad visas elgesys yra modeliuojamas ir išmokstamas – stebint aplinkinių elgesį ir jo rezultatus, tarsi išmokstama tokio elgesio modelio. Labai dažnai pasitaiko, kad drovių vaikų tėvams būdingas padidėjęs socialinis nerimas, yra tam tikrų socialinės fobijos bruožų: jie vengia bendrauti su kai kuriais žmonėmis, atsidurti tam tikrose situacijose, kur jaučiama emocinė grėsmė.

Drovumą gali lemti nesaugūs ryšiai tarp motinos ir vaiko kūdikystėje bei ankstyvoje vaikystėje (nenuoseklumas, šilumos ir meilės stoka, silpnas prieraišumas, palikimas). Nekokybiški santykiai (prasti bendravimo įgūdžiai, netinkami konfliktų sprendimo būdai, pagarbos stoka, šeimos uždarumas, vengimas kviesti svečių į namus ir t.t.) su tėvais dažnai yra kartojami, perkeliami į kitus santykius, pvz., į santykius su draugais, auklėtoja, būsimais partneriais ar sutuoktiniu.

Pirmagimiai – drovesni?

Manoma, kad drovesni vienturčiai arba pirmagimiai vaikai. Taip atsitinka dėl per didelių tėvų lūkesčių ir reikalavimų. Dažnai tėvai nori didžiuotis savimi ir tam pasitelkia savo vaikus. Nori, kad jie būtų nepriekaištingi, elgtųsi tinkamai ir rodytų visiems pavyzdį. Deja, nei tobulų tėvų, nei tobulų vaikų nebūna. Per dideli reikalavimai ir norai pradeda slėgti vaiko pečius, ir jis tampa uždaresnis, menkavertiškesnis ir drovesnis. Vaikai nenori tėvų nuvilti, stengiasi pasirodyti kuo geriau, bet nepavyksta, todėl ir nusimena. Įsisuka tarsi uždaras ratas. Vaikas stengiasi kažką atlikti, kad nenuviltų tėvų, jam nepavyksta, nes jaučia per didelį spaudimą, krenta jo savęs vertinimas, pasitikėjimas savo jėgomis, ir kitą kartą jis pradeda jausti dar didesnę baimę ir stipresnius nusivylimo jausmus. Vidinis nepasitenkinimas tik didina nepasitikėjimą savimi, verčiantį dar dažniau ir smarkiau drovėtis.

Ar elgesys priklauso nuo amžiaus?

24 mėnesiai

Studijos „G foto“ nuotrauka

Iki vienerių metų vaikui sunku žaisti net pačiam su savimi.

Mažyliui šalia reikia žmogaus, kuris jam nusišypsotų, pakalbintų, apkabintų, pasiūlytų žaisliukų. Šio amžiaus tarpsniu labai svarbu, kad vaikas būtų saugus, mylimas ir jaustų aplinkinių dėmesį, supratimą bei pagarbą. Žinoma, labai svarbu, kad vaikas neišsigąstų, nebūtų per ilgai paliktas vienas ir, žinoma, pajustų veiksmų ritmiškumą.

Iki 3 metų vaikas pradeda suvokti savąjį „aš“. Vaikui įdomiausia žaisti pačiam su savimi, nes dar tik susipažįsta su savimi ir neturi įgūdžių bendrauti su draugais. Jam reikia vaikų, nori žaisti su kitais, tačiau žaidimas išlieka individualus. Pvz., du draugai tame pačiame kambaryje žaidžia su mašinėlėmis, dėlionėmis, balionais, tačiau jų žaidimas neturi nieko bendra, jokių bendrų taisyklių, jokių bendradarbiavimo požymių. Dažnai vienam prireikia žaislo, kurį turi draugas, tačiau tai tik todėl, kad svarbiausia patenkinti savo poreikį, vaikai dar neturi įgūdžių bendradarbiauti ir suvokti kito norus, jie yra egocentriški. Taigi jie kartu, bet ir atskirai.

Šiuo amžiaus tarpsniu labai svarbu ir tai, kad vaikas jaustųsi saugus. Jei tėvai vaiką kur nors palieka, būtinai turi pasakyti, po kokio jo veiksmo atvažiuos pasiimti. Pvz., tu pavalgysi, ir mes atvažiuosime; tu pamiegosi, ir tėtė atvažiuos tavęs pasiimti ir pan. Labai svarbu rutina ir dienotvarkė, nes pasikartojimai ir žinojimas, kas po ko seka, stiprina pasitikėjimą aplinka, saugumą bei pusiausvyros suvokimą. Labai svarbu ir tai, kad tėvai kuo anksčiau pradėtų vaikus supažindinti su bendraamžiais, rodytų pavyzdį, kaip reikia žaisti, dalintis ir užjausti. Juk vaikai mokosi modeliuodami ir kartodami tai, ką mato.

Vyresniems vaikams esminis tampa mokėjimas draugauti ir bendradarbiauti. Juk iki 5 metų formuojasi vaiko savęs vertinimas, savigarba, daugiausia žaidžiami siužetiniai žaidimai. Jau neužtenka bendrauti tik su mama ir tėčiu, jau reikia draugų. Šiuo laikotarpiu tėvams labai svarbu leisti vaikui patirti kuo daugiau džiaugsmo, nes jis formuojasi pasaulio vaizdą, kaupia pirmuosius patyrimus. Todėl svarbu, kad vaikai kuo daugiau bendrautų su įvairaus amžiaus kitais vaikais. Bendravimas su vaikais atveria daug galimybių keliauti vaizduotės keliu ir išgyventi įvairias gyvenimo situacijas. Žaisdamas vaikas iš naujo išgyvena nemalonius įvykius, juos pakeisdamas taip, kaip jam geriau, mokosi įvairių įgūdžių ir didina pasitikėjimą savimi.

Atmintis ir sapnai

Vaikai pasižymi trumpa atmintimi. Jei mažylis buvo išvykęs ar sirgo ir ilgai nėjo į kiemą, nežaidė su draugais, visiškai suprantama, kad jis jaus nerimą ir bus ne toks drąsus: ar jis bus mielai sutiktas, gal jo paprašys išeiti, gal neduos žaislų, gal pasijuoks iš jo? Dažniausiai viskas išsisprendžia pradėjus žaisti.

Žinoma, prieš einant į svečius ar susitinkant su kitais vaikais, verta vaikui papasakoti, kas ten gali laukti, ką jis ten galės veikti, ir padrąsinti, kad visuomet galės pabūti kartu su jumis.

Jei vaikas naktimis pradeda neramiai miegoti, tampa jautresnis ir prabunda verkadamas, reikia susimąstyti. Vaikai savo dienos įvykius dar kartą išgyvena sapnuose. Pasidomėkite, gal jį kažkas nuskriaudė, gal išsigando? Gal jis jaučiasi nesaugiai? Jei sunku išsiaiškinti, kodėl pasikeitė vaiko elgesys ir emocijos, būtinai pasistenkite, kad kelias dienas jis jaustųsi saugus, mylimas ir ramus. Pasistenkite pabūti šalia, apkabinti ir daugiau skirti dėmesio. Galbūt kalta aplinka, susidariusi situacija, o gal jis tiesiog jaučia meilės ir šilumos stygių… Jausdamasis saugus ir ramus, vaikas pamažu išdrąsės.

Darželis: vesti ar vis dėlto ne?

Labai dažnai abejojama, ar leisti vaikelį į darželį, ar auginti namuose. Abejojama dar daugiau, jei mažylis yra nedrąsus ir jautrus. Patarimas: vaikui reikia mokytis bendrauti ir pasitikėti savo jėgomis. Darželyje vaikas mokosi bendrauti, lavina įvairius įgūdžius, reikalingus prisitaikant prie aplinkos, įvairių gyvenimo situacijų. Darželyje besikeičiantį vaiko elgesį, bendravimą, įgūdžių lavinimą būtų galima pagrįsti socialinio išmokimo teorija.

Pradedant leisti į darželį jautresnį ir drovesnį vaiką reikia paruošti, negailėti savo laiko ir jėgų. Reikėtų keletą kartų nuvesti į darželį, kai vaikai žaidžia lauke, pažiūrėti ir pasiteirauti, ar jis norėtų ten pažaisti.

Vėliau galima susitarti nuvesti kelioms minutėms į grupę, vėliau laiką po truputėlį ilginti. Jei manote, kad vaikas nepasiruošęs išbūti visos dienos, jam tai kelia per didelį stresą ir nerimą, pasiimkite prieš pietų miegą. Maži vaikučiai pietų miegą suvokia kaip kitos dienos pradžią, todėl jie gali pajausti tėvų stygių ir išgyventi sielvartą.

Žinoma, labai daug kas priklauso nuo grupės dydžio ir vaikų: ar jie draugiški, ar piktesni. Tačiau svarbiausia yra auklėtoja. Turinti pašaukimą pedagogė moka klasę suvaldyti: jei vaikai įsiaudrino, juos nuramins, jei matys kampe stovintį drovuolį, jį įtrauks į veiklą arba pabus šalia. Ji jaučia kiekvieną vaiką, ir tai padeda vieniems tapti drąsesniems, kitiems ramesniems. Būkite dėmesingi ir stebėkite savo vaiką.

Jei per mėnesį vaikas nepritampa prie grupės ir kiekvieną rytą lieka su ašaromis akyse, o atvykę pasiimti randate jį kampe ar prie lango, pasitarkite su kitomis mamomis, auklėtojomis ir pamąstykite, ar vaikui nėra tai per didelė našta.

Mokykla – drovaus vaiko išbandymas

Nepasitikėjimas savimi ir nemokėjimas ar negalėjimas įveikti keliamų reikalavimų namuose dažnai turi įtakos tolesniems santykiams. Drovumas ypač sustiprėja po stresų ar pokyčių gyvenime. Ėjimas į mokyklą vaikui yra savotiškas išbandymas – atsiskyrimas nuo šeimos, atsakomybės prisiėmimas, visai kitokia rutina ir svetimi aplinkiniai. Todėl dažnai drovumas mokykloje sustiprėja. Labai svarbu, kad mokytojas, kaip ir darželio auklėtojas, būtų supratingas, jautrus, tolerantiškas ir sugebantis atsižvelgti į kiekvieno skirtumus bei norus. Tyrimai rodo, kad mokytojai, kurie nepasižymi drovumu, drovius vaikus priima kaip nesugebančius, nemotyvuotus ir tinginius.

Patarimai drovučio tėvams:

žaisliukas

Jūratės Čiakienės nuotr. www.fotojurate.lt

Neverskite vaiko demonstruoti, koks jis šaunus. Paliktas ramybėje, jis labai greitai įvertina aplinką, ką gali nuveikti. Vėliau galės pasirodyti savo noru.

Leiskite vaikui apsiprasti svetimoje aplinkoje. Leiskite daryti tai, kas padeda pasijusti drąsesniam, greičiau priprasti prie aplinkos. Pvz., pabūti šalia, pasėdėti ant kelių, pastovėti šalia ir t.t. Kai pajusite, kad vaikas tampa neramus ir judresnis, galite pasiteirauti, gal jo norai pasikeitė, gal jis nori apsidairyti ar bėgti žaisti su kitais vaikais. Galite pasisiūlyti jį palydėti ir ten pabūti kartu, kol apsipras.

Niekada nelyginkite vaiko su šalia esančiais. Vieni greičiau išmoksta vienus dalykus ir tampa savarankiškesni ir drąsesni, kiti vėliau. Vieni vaikai nuo gimimo būna jautresni, todėl reikalauja didesnio tėvų rūpesčio, dėmesio ir globos. Vieni gali lankyti darželį nuo 2,5 metų, kiti nepritampa. Jūsų vaikas yra individualus ir vienintelis, todėl visuomet atsižvelkite į jo būseną, norus ir galimybes.

Vaikų žaidimų aikštelėje leiskite mažyliui stebėti kitus vaikus. Nestumkite jo į įvykių sūkurį.

Patartina vaiką padrąsinti ir paskatinti už menkiausią norą stengtis, laimėjimą, o nesėkmes priskirti nepalankioms aplinkybėms.

Fantazuokite! Vaikų vaizduotė turi ypatingų galių. Pasakokite ir kurkite kartu įvairias istorijas, iš kurių galėtumėte pasisemti drąsos, juoko, alternatyvaus elgesio ar to, ko labiausiai jūsų vaikui trūksta.

Patartina vaikus skatinti užsiimti užklasine veikla.

Pateiksime kelis šios veiklos pavyzdžius:

Grupiniai užsiėmimai.
Bendraamžių grupėje yra gerinami bendravimo įgūdžiai, mokomasi tinkamai reikšti emocijas ir jas valdyti, keliamas pasitikėjimas savimi, gerinama ekspresyvi kalba, klausymosi įgūdžiai, mokomasi lengviau prisitaikyti prie besikeičiančios aplinkos, lavinami problemų įveikimo įgūdžiai.

Jėgos sportas. Dažnai suteikia pasitikėjimo savo jėgomis bei didina savikontrolę, gerina savęs pažinimą, pajautimą.

Dramos būreliai. Įvairūs vaidmenys padeda įveikti baimę, išgyventi įvairias emocijas.

Menas. Tapyba, piešimas, modeliavimas padės atsikratyti savo emocijų ar paslėptų baimių.

Pučiamieji muzikos instrumentai. Jie leis vaikui išmokti suvaldyti kvėpavimą. O tai padės siekiant įveikti jaudulį kalbantis, bendraujant. Muzika, mokėjimas groti irgi padeda išgyventi savo emocijas.

Pasitelkite intuiciją. Mamos ją tikrai turi, tad kartais nederėtų į ją numoti ranka. Tarkim, jei jaučiate, kad vaikui tokioje aplinkoje yra neramu ir nesaugu, parinkite tinkamesnę. Jei jaučiate, kad vaikas negali lankyti darželio, ir ne tik vaikas, bet ir jūs kas dieną jaučiate nerimą, įtampą, ir tai trukdo kasdienei veiklai, susimąstykite, ar tikrai to norite.

Patys mažiau nerimaukite ir būkite tvirtesni ir drąsesni. Juk tėvų įtampa pereina vaikui.

Patariama vaiką į darželį, mokyklą ar pas auklytę vesti be nerimo akyse ir širdyje. Atsisveikinti trumpai ir konkrečiai. Galima pasiūlyti pamojuoti per langą ar atlikti susitartą veiksmą. Patartina nesileisti į ilgus atsisveikinimus.

Padėkite per daug droviam vaikui, nes jam tai sunku padaryti be suaugusiųjų pagalbos.

Jei nežinote, ką daryti ir kaip elgtis, nedvejokite, pasitarkite su specialistu, kreipkitės į vaikų psichologą.

Psichoterapinė pagalba

Jei mažylis jaunesnis nei 4-5 metų, dažniausia dirbama su tėveliais, stebimas vaiko elgesys ir jis koreguojamas. Taikoma šeimos ir elgesio terapija.

Su vyresniais vaikais taikoma žaidimų, dailės, elgesio bei šeimos terapijos (dirbama su vaiku, tėvais ir artimaisiais).

Jei vaikas vyresnis nei 7 metų, pasitelkiama kognityvinė-elgesio terapija. Ši terapija turi specialiai vaikams sukurtų metodikų. Esant reikalui, terapijos seansų metu su vaiku ne tik kalbamasi, bet įtraukiamos ir papildomos terapinės priemonės. Pvz., dirbant su emocijomis ir mintimis, gali būti pasitelkiami gydomų vaikų piešiniai, specialūs žaidimai ir kitokie profesionalaus bendravimo būdai.

Vaikai tarp seansų atlieka namų užduotis. Tai jiems padeda keistis ir tobulėti tarp konsultacijų ir sumažina gydymo trukmę.

Kai kuriais atvejais skiriama medikamentų, tačiau labai atsargiai ir tuomet, jeigu tai tikrai neišvengiama.

Vaikams šį gydymo būdą patariama taikyti tik tuo atveju, jeigu anksčiau taikyti pagalbos būdai nedavė veiksmingų rezultatų. Medikamentinis gydymas taikomas lygiagrečiai su kitu gydymo būdu, pvz., kognityvinė elgesio terapija + medikamentinis gydymas.

Vaikų psichologė Elena Mickevičienė

„Mamos žurnalas“


Susiję straipsniai

Žymos: , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


šeši + 6 =

Kitos temos: