Mums, suaugusiesiems, atrodo keista, jei vaikas liūdi, nes vaikystė lyg ir asocijuojasi su žodžiais „nerūpestinga“, „džiugi“, „laimingiausias laikotarpis gyvenime“… Todėl nuliūdęs ir susimąstęs vaikas verčia stebėtis ir galvoti, ar jam viskas gerai, kokie rūpesčiai jį užpuolė, o gal jis… serga
Konsultuoja gydytoja psichoterapeutė, vaikų ir paauglių psichiatrė Dalia Mickevičiūtė, www.psichoterapija-jums.lt 8*652 43939
Ar vaikai gali sirgti depresija?
Labai ilgą laiką – maždaug iki 1970-ųjų – buvo manoma, kad vaikų pažintiniai gebėjimai dar nėra tiek subrendę, kad jie sirgtų depresija. Psichologams atrodė, kad būtinas tam tikras „suvokimo lygis“, kuris pasiekiamas paauglystėje ar įžengus į suaugusiojo amžių, todėl tik tuomet galima kalbėti apie depresiją.
O jei paauglys tapdavo liūdnas, užsidaręs, mąstantis apie tai, kad gyventi beprasmiška, tai būdavo laikoma normalia paauglystės būsena. Vis dėlto, daugėjant stebėjimų patirties, apibrėžta, kad depresija gali pasireikšti net kūdikiams, tik tuomet jos požymiai bus kitokie nei tradicinės, įprastos suaugusiųjų depresijos.
Kūdikių depresija
Kad vaikai serga depresija, gal ir galima sutikti, bet kūdikiai?! Iš kur jiems ta depresija? Juk jie dar tiek nedaug pažįsta pasaulį, didžiąją laiko dalį praleidžia valgydami ir miegodami, tad apie kokią depresiją mes kalbame?
Su šia diagnoze mes tikrai retai susidursime, nes niekas depresijos diagnozės neskubės rašyti kelių mėnesių mažyliui. Nors sužinoję, kokie simptomai būdingi kūdikių depresijai, tikriausiai neprieštarausite, kad tokių atvejų būna. Pagrindinė kūdikių depresijos priežastis – atsiskyrimas nuo savo mamos ar kito pagrindinio globėjo (žmogaus, kuris daugiausia rūpinasi mažyliu, tarp kurio ir kūdikio sukuriamas ryšys). Mokslininkai daug kalba apie tai, kad vaikui nuo pat gimimo labai svarbu turėti vieną pagrindinį juo besirūpinantį žmogų, kuris ne tik patenkintų fiziologinius poreikius (valgyti, keisti sauskelnes, padėti nusiraminti sudirgus ar užmigti), bet ir su kuriuo kūdikis sukurtų ypatingą ryšį – atsirastų prieraišumas.
Ryšys kuriamas nuo pirmųjų dienų, nors stipriausiai tai galime matyti antrąjį gyvenimo pusmetį: pirmaisiais mėnesiais mažylis ne taip labai prieštaraus kito žmogaus globai, jei šis pakeis mamą, o nuo pusmečio, ypač sulaukus 8-10 mėnesių, mamai net išėjus į kitą kambarį ar trumpam – iš namų, galime sulaukti labai stiprios reakcijos (verksmo, šauksmo, bandymo įsikibti ir nepaleisti). Netekus mylimos, besirūpinančios mamos ilgesniam laikui, pavyzdžiui, kelioms dienoms (nepamirškite, kad kūdikio laiko nuovoka yra visai kitokia, nei mūsų, ir jam negalioja racionalūs pasvarstymai ir raminimai, kad mama „greitai grįš“ ar „grįš po kelių dienų“), mažylis tai išgyvena kaip netektį, ir jo reakcija labai suprantama, pagalvojus, kaip jaustumėmės mes, netekę artimiausio ir mylimiausio žmogaus…
Tyrimų duomenimis, labiausiai į atsiskyrimą nuo mamos reaguoja vaikai nuo 5 mėnesių iki 3 metų.
Pirmosiomis dienomis kūdikis, prisimindamas mamą, jos visur ieško, eina (ar ropoja) ten, kur jie įprastai žaisdavo ar kitaip leisdavo laiką, stipriai reaguoja į atidaromas ar uždaromas duris, skubėdamas pasitikti ir tikėdamasis vėl pamatyti mamą. Vaikas jaučia nerimą, todėl gali mažai domėtis žaislais ar jais žaisti chaotiškai, pradėdamas domėtis žaislu ir čia pat jį mesdamas, ieškodamas kito. Mažylis tampa verksmingesnis, gali verkti ilgai, būti sunkiai nuraminamas, po verkimo būsenos ateina apatijos būsena, kai vaikas niekuo nesidomi. Gali sutrikti miego ir būdravimo ritmas, padidėja pavojus susirgti infekcinėmis ligomis, neauga svoris, o vėliau net ima kristi.
Jei išsiskyrimas su mama trunka ilgiau, vaikas iš verksmingumo pereina į sustingimo stadiją: tuomet jis tik guli, nesidomi aplinka, nereaguoja į kalbinimą. Gali pradėti trikti psichikos raida: anksčiau mokėjęs čiauškėti mažylis nebečiauška, nebesidomi žaisliukais, vėliau ima sėdėti, stovėti ar vaikščioti, ypač vėluoja kalba. Dažnai vaikai gali pradėti save stimuliuoti: linguoti, sūpuotis, tokiu būdu save ramindami, ypač prieš užmigdami.
Savęs stimuliacija gali pasireikšti ir į save nukreiptais agresyviais veiksmais, pavyzdžiui, galvos daužymu.
Ilgainiui mažylis susitaiko su patirta netektimi, ir depresijos požymiai švelnėja. Gali būti, kad vaikas susiras kitą prieraišumo asmenį, tai yra žmogų, su kuriuo užmegs artimą ryšį, ir tokiu būdu mamos netekties skausmą užpildys bendravimas su kitu žmogumi. Vis dėlto tokia anksti išgyventa patirtis gali nuspalvinti visą likusį gyvenimą tam tikrais charakterio bruožais ar lydinčiu jausmu, kad esi kažkuo negeras ir dėl to mama tave paliko, nemylimas, nevertas meilės (nepamirškite, kad mažiems vaikams būdingas egocentrizmas, tai yra viskas, kas jų gyvenime vyksta, jiems atrodo susiję su jais pačiais, taigi dėl mamos dingimo jie gali kaltę prisiimti sau).
Nereikėtų pamiršti, kad gilieji mūsų išgyvenimai neturi logikos ir racionalių paaiškinimų: kartais mama dingsta dėl mums, suaugusiesiems, suprantamų priežasčių, pavyzdžiui, susirgusi turi gultis į ligoninę ir gydytis, ar dar dėl kokių nors pasikeitimų, kurių nepavyksta suplanuoti kitaip.
Vis dėlto viduje skauda bet kokiu atveju, ar mama tyčia paliko mažylį, ar kito sprendimo nebuvo galima priimti. Ir pasekmės lieka tokios pat, nepriklausomai nuo priežasčių…
Liūdni ir tylūs arba pikti maži vaikai
www.psichoterapija-jums.lt
3–6 metų vaikų depresija gali pasireikšti elgesio sutrikimais: dažnai pastebime sujaudintą, nerimastingą, agresyviai besielgiantį vaiką, kuris gali ne tik mušti ar muštis su kitais, bet ir žaloti save, ilgai save stimuliuoti (pavyzdžiui, masturbuotis). Kita vertus, depresiškas vaikas gali tapti tylus, jis niekam neužkliūva, būna „nematomas“, atrodo nervingas, įsitempęs, baikštus, nėra laimingas, kaip kiti vaikai, atrodo, kad nesugeba džiaugtis. Šio amžiaus vaikų depresija dažniausiai siejama su įtempta atmosfera šeimoje, tėvų nesutarimais bei skyrybomis, patirta prievarta.
Be to, nuo pat mažens vaikai linkę perimti tėvų požiūrį į save, pasaulį ir ateitį. Jei patys tėvai, ypač mama (bet nebūtinai tik ji!), su kuria vaikai tradiciškai daugiausia praleidžia laiko, serga depresija, nusistatę, kad pasaulis yra bloga vieta gyventi, negalima niekuo pasitikėti, visi linki tik blogo, o ateityje nieko gero galima nelaukti – be abejo, vaikas irgi palaipsniui perims tokį požiūrį. Depresiški arba pavargę, tarpusavyje konfliktuojantys, besiskiriantys ar išsiskyrę tėvai gali sunkiau sugebėti palaikyti savo vaiką, stiprinti jo savivertę, įdiegti jam mintį, kad jis daug ką gali ir moka pats arba sėkmingai to išmoks. Priešingai, tėvai, patys turintys emocinių sunkumų, dažniau vaiką kritikuoja ir sustiprina jo nerimą dėl dabarties ir ateities.
Pradinukų depresija
Vaikams augant, jų depresijos požymiai vis labiau artėja prie suaugusiųjų depresijos požymių. Kad kažkas vyksta su vaiku, galime įtarti tada, kai jis nesidomi bendrais žaidimais su kitais vaikais ir mokymusi, nors būtent šiam amžiui santykiai su bendraamžiais ir naujų įgūdžių įgijimas labai svarbus.
Kaip ir kitų amžiaus grupių, taip ir 7–11 metų vaikai savo liūdesį gali išreikšti agresyviu elgesiu, nepaklusnumu nustatytai tvarkai, o tai savo ruožtu turi įtakos santykiams su bendraamžiais ir suaugusiaisiais bei mokykloje gaunamiems pažymiams. Gali atsirasti valgymo sutrikimų (ypač sumažėti apetitas), sutrikti miegas, vaikas gali dažniau sirgti, gali sutrikti jo augimas ir brendimas. Tokio amžiaus vaikai dažnai masturbuojasi, graužia nagus, gali atsirasti naktinių košmarų ir naktinis šlapimo nelaikymas. Augant vaikų depresija kartais pasireiškia ir niekuo nesidomėjimu, džiaugsmo ir pasitenkinimo netekimu, užsisklendimu, nekalbėjimu, išsakomomis mintimis: „Aš negaliu“, „Man nesiseka“, „Nežinau“, „Aš pavargęs“. Jiems būdingi dažni verksmo priepuoliai, žemas savęs vertinimas, įsivaizdavimas, kad broliai ir seserys yra daugiau mylimi.
Pastebėta, kad berniukams labiau būdingas agresyvus elgesys, dirglumas, nenorėjimas bendrauti, o mergaitės būna liūdnos, tylios ir prislėgtos („pelenės sindromas“).
Paauglystės laikotarpis
Tyrėjų duomenimis, depresiją išgyvenančių vaikų padaugėja brendimo laikotarpiu: 13–15 metų paaugliai depresija serga kur kas dažniau nei mažesni vaikai, pikas pasiekiamas 17–18 metų. Vėliau dažnumas šiek tiek mažėja, kol pasiekiamas suaugusiųjų depresijos dažnio lygis. Manoma, kad taip staiga depresijos atvejų padaugėja dėl to, kad paaugliai pradeda geriau suvokti savo jausmus ir giliau juos išgyventi bei jausmą išlaikyti kuriam laikui. Todėl paauglys į liūdesį gali stipriai „pasinerti“ ir ilgai būti „paniręs“, skirtingai nuo pradinuko ar ikimokyklinuko, kurio nuotaikos gali greitai keistis ir, net ir labai liūdėdamas, mažesnis vaikas gali kuriam laikui užsimiršti, susidomėjęs naujais dalykais ar žaidimais. Paaugliai sugeba galvoti ir apie ateitį, ją numatyti, analizuoti save, taigi, jei jie jaučiasi bejėgiai ir niekam tikę, natūraliai padaro ir tokias išvadas, kad laukia niūri, beprasmiška ateitis.
Be to, mažas vaikas daugiau ar mažiau saugiai jaučiasi, žinodamas, kad yra šeimos dalis, ir šeima jį lyg mūro sienos gali apsaugoti nuo įvairių pavojų (žinoma, su šeima ir jos saugumu būna visaip, tačiau dažniausiai priklausymas šeimai suteikia vaikui papildomą nepažeidžiamumo jausmą). Paauglio raida vyksta taip, kad jis turi atsiskirti nuo tėvų ir kurti savo gyvenimą, galbūt visai kitokį, tapti savarankišku suaugusiuoju, turinčiu savo požiūrį į gyvenimą. Artumo šeimoje paauglys jau nebegali taip išgyventi, kaip tai daro mažesnis vaikas, nes paauglys suvokia, kad tėtis ar mama negali būti jo vienintelis meilės (ypač įsimylėjimo) taikinys, tam reikia susirasti bendraamžių, su kuriais santykiai irgi nėra paprasti.
Taigi net ir nedepresiškas paauglys gali išgyventi liūdesį ir jausmų sumaištį, lydinčius atsiskyrimą nuo tėvų. Jei paauglys dar save ir niekina, nesijaučia kieno nors vertinamas ar vertas meilės – tai stipriai apsunkina natūraliai nelengvą paauglystės laikotarpį.
Paaugliai jau geba žodžiais išsakyti tai, kaip jaučiasi, todėl gali tokiu būdu išreikšti nepasitenkinimą gyvenimu ir aplinkiniais. Apie depresiją paauglystėje galime galvoti ir tuomet, kai matome ryškią nuotaikų kaitą, bendrą neigiamą požiūrį į gyvenimą ar kokius nors užsiėmimus. Visa tai dažnai lydi pamokų praleidinėjimai, netinkamas elgesys ir pablogėjęs mokymasis.
Vaikų depresijos požymiai (pagal Weinberg)
1. Depresinis nusiteikimas (liūdnumas, vienatvė, bejėgiškumo jausmas, pesimizmas, nuotaikos svyravimai, užgaidumas, padidėjęs jautrumas ir verksmingumas).
2. Savo vertės praradimas (nereikalingumo jausmas, kvailumo ar kaltės pojūtis, noras numirti, mintys apie savižudybę).
3. Agresyvus elgesys, susijaudinimas (vaikas sunkiai bendrauja su kitais, dažnai ginčijasi, būna piktdžiugiškas, jį ištinka spontaniški pykčio priepuoliai).
4. Miego sutrikimai (sunku užmigti, miegas neramus, kankina naktiniai košmarai, ankstyvas nubudimas, sunku keltis ryte, dieną jaučiamas nuovargis, pasikeičia miego-būdravimo ritmas).
5. Mokykliniai sunkumai (sunku sutelkti dėmesį, vaikas užsisvajoja per pamokas, pablogėja pažymiai, prarandamas susidomėjimas mokslais, atsiranda sunkumų atliekant namų darbus).
6. Socialinio gyvenimo sutrikimai (vaikas mažiaus aktyvus grupėje, pasireiškia socialinis atsitraukimas, sumažėja socialiniai poreikiai).
7. Požiūrio į mokyklą pasikeitimas (anksčiau buvęs geras mokinys, vaikas nebenori dalyvauti mokyklos veikloje, bėga iš pamokų).
8. Somatiniai požymiai (dažni galvos, pilvo, raumenų skausmai, kiti somatiniai sutrikimai).
9. Energijos praradimas (vaikas niekuo nesidomi, tampa nebeaktyvus, išsekęs dvasiškai bei fiziškai).
10. Apetito ir svorio svyravimai (sumažėja ar padidėja apetitas, per kelis mėnesius nukrenta svoris).
Kas sukelia depresiją?
Kaip ir kalbant apie daugelį kitų psichikos ir emocinių sutrikimų, vienos priežasties paprastai nebūna. Galime kalbėti apie kelis veiksnius.
Biologiniai veiksniai. Tyrimų duomenimis, daugiau tikėtina, kad depresija susirgs vaikai, paaugliai ir suaugusieji, kurių artimi giminaičiai serga depresija. Depresijai atsirasti reikšmės turi sutrikusi tam tikrų biologinių medžiagų apykaita: pavyzdžiui, padidėjęs hormono kortizolio kiekis arba sumažėjęs serotonino kiekis. Vis dėlto sunku atskirti biologinius ir nebiologinius veiksnius, nes, jei vaikas auga depresiškų tėvų šeimoje, didelės reikšmės depresijai atsirasti turi ne tik paveldimumas, bet ir nepakankamai šiltas ar nesaugus ryšys su tėvais, iš kartos į kartą perteikiama informacija, kad gyvenimas yra sunkus, o pasaulis – atšiaurus. Kalbant apie kortizolį ir serotoniną, jų reikšmė vaikų depresijai atsirasti nėra iki galo aiški.
Dar vienas dalykas, kurį vaikai paveldi – tai temperamentas ir gebėjimas valdyti stresą. Vieni kūdikiai yra linksmi, lengvai nuraminami, kiti – dirglesni, ilgai verkia, juos sunku paguosti, jei kas nors nutinka.
Tokiu pat būdu į įvairias gyvenime ištinkančias nesėkmes reaguoja ir ūgtelėję vaikai: vieni greitai prisitaiko prie pasikeitusių aplinkybių, kiti labai nusimena ir ilgai negali grįžti į įprasto gyvenimo vėžes.
Taigi depresija šiems vaikams gali lengviau atsirasti kaip reakcija į stresą bei nesėkmes.
Asmeniniai veiksniai. Kaip jau minėta anksčiau, labai svarbu, koks ryšys susiformuoja tarp kūdikio ir juo besirūpinančio globėjo: pastebėta, kad, esant nesaugiam priešiškam ryšiui, vaikas bijo, kad jis bus paliktas, jis jaučiasi vienišas ir bejėgis. Toks vaikas kabinasi už jo gyvenime atsiradusių žmonių, tikėdamasis, kad šie juo pasirūpins ir globos. Jam sunku išgyventi išsiskyrimą ir netektį, parodyti savo pyktį, nes supykus kyla pavojus, kad jį visi gali palikti (juk pykčio niekas nemėgsta!). Pyktis slepiamas viduje, o atsiradusi depresija vadinama priklausomąja depresija – turint galvoje, kad vaikas stipriai priklauso nuo ryšių su kitais žmonėmis ir labai sunkiai reaguoja į šių ryšių nutrūkimą arba nutrūkimo grėsmę.
Kitokio tipo depresija atsiranda tada, kai vaikas su savo globėju suformuoja nesaugų vengiantį ryšį. Šiuo atveju vaikui būdinga savikritika, žema savivertė, kaltės jausmas. Jis išsikelia labai aukštus vidinius standartus, siekia tobulumo ir iš savęs labai daug reikalauja. Kad ir ką pasiekęs, jis nesijaučia patenkintas, nuolat bijo būti iškritikuotas ir prarasti aplinkinių pagarbą. Manoma, kad depresija atsiranda dėl pykčio, kai užuot pykus ant artimųjų, jausmai nukreipiami į save. Šio tipo depresija vadinama savikritiškąja depresija.
Depresijai atsirasti reikšmės turi ir požiūris į gyvenimą ir pasaulį: depresija sergantiems vaikams ir paaugliams būdinga, kad jie išgyvena savo netinkamumą („Aš nieko nesugebu“), bejėgiškumą („Aš nieko negaliu padaryti, kad tai pakeisčiau“) ir beviltiškumą („Taip bus visada“), juos kamuoja jausmas, kad yra dėl visko kalti ir nesugebės pasikeisti. Manoma, kad tokio pobūdžio mintys neretai perimamos iš tėvų: jei tėvai į save, pasaulį ir ateitį žvelgia neturėdami vilties, viską ir visus kritikuodami, vaikui ar paaugliui sunku patikėti, kad kada nors gali būti geriau.
Šeimos veiksniai. Nepriteklius, dažni konfliktai tarp tėvų, prievarta prieš vaikus (fizinė, emocinė ar seksualinė), tėvų ar kitų artimųjų netektys – tai yra veiksniai, kurie stipriai padidina depresijos riziką. Apskritai galima sakyti, kad kuo daugiau neigiamų išgyvenimų vaikas turi patirti, tuo didesnė rizika susirgti depresija tiek vaikystėje ar paauglystėje, tiek suaugus.
Veiksniai, susiję su bendraamžiais. Turi reikšmės ir patiriamos patyčios bei draugų neturėjimas, tačiau įdomu, kad, tyrėjų nuomone, depresija sergantys vaikai bei paaugliai patys elgiasi taip, kad jiems gali būti sunku užmegzti ar išlaikyti santykius su bendraamžiais: jie linkę būti kiek agresyvūs, pavyzdžiui, prasivardžiuoti, stumdytis ir panašiai. Taigi patenkama į užburtą ratą: su piktu, užkabinėjančiu vaiku nesinori draugauti, o jis dėl to išgyvena ir tampa dar piktesnis. Manoma, kad toks agresyvus elgesys turi reikšmės ir santykiams su tėvais bei mokytojais, dėl to gali nukentėti pažymiai mokykloje ir dar labiau pablogėti savivertė.
Kaip padėti liūdnam vaikui?
Jeigu vaiko ar paauglio depresija nėra atpažįstama, jiems laiku nesuteikiama pagalba, labai lengva tokiam vaikui „prasprūsti“ ir dėl savo blogo elgesio būti pasmerktam kaip „būsimam nusikaltėliui“. Arba dėl tykumo, nematomumo tapti tiesiog „patogiu vaiku“, su kuriuo mažai rūpesčių, tačiau kuriam vis dėlto labai skauda širdelę. Ilgainiui šis skausmas gali pasireikšti kitais simptomais (tuo pačiu agresyvumu, įvairiomis ligomis, kūno skausmais ir panašiai). Agresyvus elgesys, nesvarbu, kokios jo priežastys, augant gali pereiti į elgesio sutrikimus, riziką, kad vaikas susidės su bloga kompanija, pradės anksti rūkyti, vartoti alkoholį ar kitas psichiką veikiančias medžiagas (narkotikus). Nuolat jaučiamas nerimas, viduje išgyvenamas nepasitenkinimas savo gyvenimu verčia ieškoti būdų, kaip nurimti, o tai labai lengva padaryti dirbtinai save raminant ar dirbtinai gerinant nuotaiką, tai yra, vartojant svaigalus ir kvaišalus. Taigi labai svarbu nenumoti ranka ir ieškoti galimybių vaikui gauti pagalbą.
Gydymas prasideda nuo, atrodytų, visiškai nesusijusių, tačiau vis dėlto kiekvienam vaikui ir paaugliui svarbių dalykų. Pradėkime nuo to, kad geresnei savijautai svarbu jaustis saugiam ir užtikrintam dėl kasdienių dalykų ir dėl savo ateities.
Būtina pasirūpinti, kad vaikas išsimiegotų, valgytų sveiką, suderintą maistą (vaisius, daržoves, baltymų turintį maistą, mažinti greito, beverčio maisto kiekį).
Svarbus buvimas gryname ore, fizinė veikla (sportas – krepšinis, futbolas, baseinas ir kiti būreliai pagal pomėgius, šokiai).
Reikalinga aiškiai suplanuota dienotvarkė, kur būtų skirta laiko miegui, poilsiui po pamokų, namų darbų ruošimui.
Padėtų pagalba ruošiant pamokas, jei yra spragų ar kas nors nesiseka (korepetitoriai ar tėvų pagalba).
Labai padėtų būreliai pagal vaiko pomėgius, kur vaikui gerai sektųsi ir jis jaustų pasitenkinimą dėl veiklos, kur galėtų pasijusti, kad kažką gerai sugeba padaryti.
Svarbi ramybė namuose: kad nekonfliktuotų broliai ir seserys (jei reikia – būtina atskirti jų erdves, spręsti klausimus, dėl kurių kyla ginčai), reikėtų atlaisvinti vaiką nuo rūpinimosi mažesniais broliais ir seserimis (tegul jis tvarkosi su savo paties rūpesčiais, o mažyliais gali pasirūpinti tėvai, kiti artimieji ar auklė).
Būtina pasirūpinti tėvų tarpusavio santykiais: stengtis nekonfliktuoti vaikų akivaizdoje, jeigu reikia – kreiptis į specialistus pagalbos dėl sunkumų santuokoje.
Jei tėvai kenčia dėl depresijos ar kitų psichikos, emocijų sutrikimų – svarbu patiems kreiptis pagalbos ir reguliariai lankytis pas specialistus.
Na ir, žinoma, padėtų vaikų ir paauglių psichiatro konsultacija, kur kartu su specialistu galima aptarti visa tai, kas neramina, ir sudėlioti pagalbos vaikui planą.
Turbūt ne vienas prisiminsite, kad depresijai gydyti taikomi vaistai, vadinami antidepresantais. Ar jų skiriama ir vaikams? Ir taip, ir ne. Vaikų depresija niekada nepradedama gydyti antidepresantais. Kaip matėte, priežasčių vaikui būti liūdnam ir piktam yra labai daug, ir jokia tabletė jam neatstos šiltai apkabinančios ir juo besidžiaugiančios mamos arba neužpildys jausmo, kad yra kažkuo netikęs. Taigi depresijos gydymas prasideda nuo reguliarių (paprastai skiriamų vieną kartą per savaitę) psichologo ar psichoterapeuto konsultacijų, kurios dažniausiai trunka ne vieną mėnesį.
Jei vaikų ir paauglių psichiatras mato, kad depresija yra vidutinio sunkumo ar sunki, gali šalia psichoterapijos parekomenduoti ir gydymą vaistais, kuriuos reikia vartoti reguliariai ir ilgai – kelis mėnesius.
Tiek liūdnam, tiek ir depresija nesergančiam vaikui labai reikia savo tėvų, kurie jį mylėtų ir parodytų, kad jis jiems svarbus. Būkite su savo vaikais, leiskite su jais laiką, skirkite pasimatymus paaugliams, kviesdami juos į kiną ar pasivaikščioti, išvažiuokite kad ir vienam savaitgaliui, kad ir netoliese, bet dviese su vienu iš vaikų, kur galėtumėte kalbėtis ir klausytis vienas kito. Depresija kartais gali būti sunkiai įveikiama, gali prireikti daug kantrybės brendant iš jos, tačiau jūs galite savo vaikui padėti tai daryti.
„Mamos žurnalas“
