Vienaip ar kitaip, dauguma tėvų yra atsidūrę situacijoje, kai vaikas pamato juos verkiančius. Gal tai nutinka žiūrint jaudinantį animacinį filmą, išgirdus netikėtą blogą žinią ar po itin sunkios dienos, kai ašaros tiesiog ima ir išsprūsta. Tokiais momentais dažnam kyla klausimas: ar tai nekenkia vaikui? Ar tikrai gerai, kad vaikai mato mūsų pažeidžiamumą?
Verkimas – natūrali emocijų dalis
Psichologai pabrėžia, kad verkimas yra normali ir sveika emocinė reakcija. Vaikams naudinga matyti, jog suaugusieji taip pat jaučia liūdesį, nusivylimą, baimę ar netektį. Tai padeda jiems suprasti, kad emocijos nėra silpnumo ženklas, jos yra žmogiškumo dalis. Kai tėvai atvirai, bet ramiai išreiškia savo jausmus, vaikai mokosi emocinio raštingumo. Jie pradeda geriau atpažinti ir įvardyti savo pačių išgyvenimus. Ilgainiui tai padeda ugdyti emocinį atsparumą ir gebėjimą tvarkytis su sunkumais.
Kada verkimas gali tapti problema?
Vis dėlto svarbu ne tik tai, kad verkiame, bet ir kaip tai darome. Jei tėvų emocijos tampa nekontroliuojamos, jei jie atrodo visiškai palūžę ar nebesuvaldantys situacijos, vaikui tai gali kelti nerimą. Tokiais atvejais gali susiformuoti įspūdis, kad emocijos yra pavojingos ar nevaldomos.
Dar viena klaida yra neigti akivaizdų verkimą. Vaikai yra labai pastabūs ir greitai pajunta net subtilius emocinius pokyčius. Jei su ašaromis akyse sakome: „Viskas gerai, nieko nenutiko“, siunčiame prieštaringą žinutę. Tai gali paskatinti vaiką manyti, kad jausmus reikia slėpti arba jų gėdytis. Kur kas sveikiau paprastai ir aiškiai pasakyti: „Dabar jaučiuosi liūdna (-as), bet man viskas bus gerai.“ Tokia frazė ir patvirtina emociją, ir suteikia vaikui saugumo jausmą.
Kaip kalbėti su vaikais apie savo ašaras?
Jei verkiate dėl filmo ar jautrios istorijos, tai puiki proga parodyti, kad liūdesys ar net džiaugsmo ašaros yra natūrali reakcija. Galite paaiškinti: „Ši scena mane labai sujaudino.“ Jei situacija rimtesnė, pavyzdžiui, susijusi su ligomis, darbo netektimi ar netektimi šeimoje – svarbu suteikti kontekstą, bet neperkrauti vaiko informacija. Paprastas paaiškinimas, kad gavote liūdną žinią ir vėliau papasakosite daugiau, dažnai yra pakankamas. Taip pat naudinga pasidalinti, kaip ketinate pasirūpinti savimi: galbūt skirsite laiko poilsiui, pasikalbėsite su partneriu ar draugu. Tai parodo vaikui, kad sunkios emocijos yra įveikiamos ir kad egzistuoja sveiki būdai su jomis tvarkytis.
Emocinis artumas ir empatijos ugdymas
Leisdami vaikams matyti savo ašaras, suteikiame jiems galimybę ugdyti empatiją. Jie mokosi suprasti kitų jausmus, užjausti ir palaikyti. Toks atvirumas gali net sustiprinti tarpusavio ryšį. Gyvenimas neišvengiamai atneš išbandymų: ligų, netekčių, nusivylimų. Jei vaikai matys, kad jų tėvai geba priimti savo jausmus ir su jais susitvarkyti, jie turės vertingą pavyzdį, kaip elgtis panašiose situacijose.
Svarbiausia – pusiausvyra
Retkarčiais pasireiškiantis emocinis protrūkis vaikui traumos nesukels. Tačiau jei verkimas tampa nuolatinis, jei jaučiatės pervargę ar prislėgti, svarbu ieškoti pagalbos. Rūpinimasis savo emocine sveikata yra ne tik asmeninė atsakomybė, bet ir dovana vaikams. Tėvų ašaros savaime nėra problema. Problema kyla tada, kai emocijos lieka neįvardytos, nepaaiškintos ar tampa nekontroliuojamos. Atvirumas, aiškumas ir ramus paaiškinimas – tai raktas į sveiką emocinę aplinką šeimoje.
Ieva Gailiūtė
Parengta pagal https://www.todaysparent.com/family/ok-to-cry-in-front-of-your-kids/
