„Jeigu sakote, kad vaikui užauginti reikalingas visas kaimas, tai parodykite, kur jis?“, – ši mintis turbūt šmėkšteli ne vienai pavargusiai kūdikio mamai.
Kaimo, padedančio auginti vaiką, idėja supažindino ir suartino dvi mamas – Vilmą ir Tiją. Dabar jos viena kitai kaip sesės. Perskaitę jų istorijas sužinosite, kad abiejų motinystės kelyje buvo momentų, kai labai reikėjo palaikymo ir bendravimo, ir suprasite, kodėl jos įkūrė mamų bendruomenę „Legendinis kaimas“.
VILMA: Klajonės po pasaulį, auklės darbas Prancūzijoje, motinystės Švedijoje patirtis, vienišumas svetimoje šalyje ir idėja kurti bendruomenę Lietuvoje.
Vilma augina sūnų Vydūną (5 m.) ir dukrą Astrėją (1 m.)
Esu kilusi iš Kupiškio. Po vidurinės mokyklos baigiau kultūrinės veiklos vadybą Klaipėdoje. Studijų metu susipažinau su būsimu vyru. Jis keliautojas, o aš nuo pat vaikystės svajojau keliauti, pamatyti platesnį pasaulį, todėl, kai tik baigėme mokslus, pradėjome keliauti kartu. Keturi lietuviai susikrovėme kuprines, sėdome į automobilį ir leidomės į nuotykį.
Keliavome ir gyvenome daugelyje Europos šalių. Bet daugiausia laiko praleidome Prancūzijoje. Ten mokiausi kalbos ir dirbau aukle Šamoni miestelyje, šalia Šveicarijos ir Italijos sienos. Tai buvo pirmoji mano artimesnė pažintis su motinyste, kūdikyste. Pamačiau ir kitokią realybę nei Lietuvoje – vos 8 mėnesių vaikučiams yra darželių, o tik gimusiam kūdikiui jau ieškoma auklė. Teko dalyvauti tokiame pokalbyje dėl darbo – buvo ieškoma auklė kelių savaičių kūdikiui.
Kai su vyru pajutome, kad ir patys jau norime vaikų, grįžome į Lietuvą, kad mudviejų vaikas būtų pradėtas ir gimtų mūsų tėviškėje. Mums tai buvo svarbu. Labai atsakingai ruošėmės tapti tėvais. Jau septynerius metus buvome kartu ir norėjome, kad vaikučio siela ateitų į visiškai švarų kūną. Todėl ant piliakalnio mėnesienoje su vyru apiprausėme vienas kitą, kad apsivalytume po tiek kelionių, po tiek daug sutiktų sielų, kad sveika lietuviška vaikučio siela lengvai ateitų pas mus. Netrukus pradėjau lauktis.
Nėštumo metu dirbau auklėtoja Lauko darželyje. Gyvenome namuke prie miško. Ten ir parsivežiau pirmagimį Vydūną. Mano ramstis ir šaltinis jėgoms atgauti buvo miškas. Kai pajusdavau įtampą, nerimą, eidavau ten ir viską iškvėpuodavau. Jau tryliktus metus praktikuoju jogą, o motinystės dienomis atradau ir jogos mokytojos kelią. Taigi po gimdymo man labai padėjo joga, sportas ir kvėpavimo technikos.
Kai Vydūnui suėjo vieneri metukai, vyras gavo pasiūlymą dirbti Švedijoje. Jaučiausi drąsiai, juk esame keliautojai, matę pasaulio, visur gyvenę, – adaptuotis mums juk ne problema.
Tačiau tada pirmą kartą gyvenime pajutau atskirtį. Atvažiavau su mažu vaiku ant rankų, nemokėdama kalbos, neturėdama jokių draugių ar pažįstamų šalia. Tad ten, Švedijoje, susidūriau su liūdnesne motinystės puse. Jos nepavadinsi pogimdymine depresija, nes Vydūnui buvo jau dveji, tačiau tai galima būtų įvardinti motinystės vienišumu. Mane puikiai supras tos, kurios su kūdikiais išvažiuoja gyventi į svetimą šalį.
Tačiau Švedijoje gerai organizuota mamų bendravimo sistema, veikia vadinamosios komunos pagal gyvenamąją vietą. Užsukusi tokios komunos atstovė papasakojo man apie mamų bendruomenę ir paaiškino, kaip prie jos prisijungti. Mes gyvenome mažame miestelyje, bet jis turėjo stiprią mamų bendruomenę! Taip atėjo prašviesėjimas. Žinoma, vietinės mamos bendravo švediškai, todėl man kilo paskata ieškoti lietuvių mamyčių ir – kas nuostabiausia – aš ne tik jų radau, mes iki šiol bendraujame.
Švedijoje gyvenome dvejus metus, o grįžę į Lietuvą susilaukėme dukrytės Astrėjos. Vardą susapnavau likus metams iki dukros gimimo. Sapne atėjo mergaitė ir prisistatė, kad yra Astrėja. Kai sužinojau, kad laukiuosi, supratau, kad tai ji.
Dukrą auginau jau visai kitaip nei sūnų. Buvau apsupta draugių, kurios tuo pačiu metu laukėsi ir gimdė. Esame panašių pažiūrų, todėl darėme viena kitai prausynas – palydėtuves į gimdymą. Buvo taip gera, emociškai stipru, kad pagalvojau – na, kodėl negalime padaryti kaip Švedijoje, kur kiekvienas miestelis turi savo mamų bendruomenę? Gerai prisimenu, kaip ši mintis atėjo į galvą bepuošiant vienai draugei pirtį prausynoms. Pasidalinau idėja su savo drauge dula Dalia. Ji pritarė, kad sumanymas nuostabus, tačiau tuo metu negalėjo kartu jo įgyvendinti ir parekomendavo kreiptis į Tiją, jau daug nuveikusią kuriant mamų bendruomeniškumą. Taigi aš Tijai parašiau, ir taip prasidėjo „Legendinio kaimo“ istorija.
TIJA: Motinystės melancholija, psichologės pagalba, „Mamos linija“
Talia Tija Šilė augina dukrytę Gabiją (2 m.).
Kai gimė Gabija, patyriau motinystės melancholiją. Apie pogimdyminę depresiją buvo tekę girdėti, tačiau apie melancholiją – ne, todėl ėmiau ieškoti informacijos apie tai internete. Pagal aprašytus simptomus ir laikotarpį supratau, kad būtent šią būseną aš ir išgyvenu. Beje, esu dirbusi aukle, tačiau nieko panašaus nebuvau mačiusi. Įspėjau vyrą, kad tai gali trukti apie dvi savaites, kad tuo metu aš galiu be priežasties verkti, būti liūdna ar nerami.
Ką jaučiau? Mane buvo užvaldžiusios mintys, kad esu blogiausia mama pasaulyje. Draugėms nenorėjau apie tai rašyti, atrodė nedrąsu, gėda. Pamenu, vieną dieną priėjau prie vyro ir paprašiau, kad jis mane palaikytų, kad pasakytų, jog esu gera mama, o rytoj būsiu dar geresnė, tačiau vyras nesuprato, kodėl jaudinuosi.
Pamaniau, kad gal yra kokia nors emocinė parama mamoms, ieškojau internete, kur galėčiau paskambinti ir išsikalbėti. Deja, nieko tinkamo sau neradau. Taip, yra įvairių psichologinių pagalbos linijų, tačiau jos bendro pobūdžio, o man reikėjo skirtos būtent neseniai pagimdžiusiai mamai.
Taigi pora savaičių aš beveik ištisai verkiau. Nenorėjau niekam to sakyti, pasakoti apie savo savijautą. Nesijaučiau saugi. O mintys buvo tiesiog juodos – aš blogiausia mama, aš nieko nesugebu. Manau, kad žindymo problemos labiausiai lėmė šią melancholiją. Kai laukiausi, buvau įsitikinusi, kad pirmasis geros mamos požymis – žindymas krūtimi. Buvau skaičiusi ir girdėjusi, kad mamos pienas – geriausias maistas, kad tik jį valgydamas kūdikis augs sveikas ir t.t. O man nesisekė žindyti. Tad kokia aš mama, jeigu nesugebu suteikti kūdikiui to, kas geriausia?
Liūdėjau viena, bet galų gale kreipiausi į psichologę, nes būklė užsitęsė ir galėjo pereiti į pogimdyminę depresiją. Psichologės konsultacija padėjo, savijauta pagerėjo.
Kartą stumdama vežimėlį su Gabija pagalvojau – taip, kaip atsitiko man, juk galėjo atsitikti ir kitoms. Aš neradau specializuotos emocinės paramos linijos mamoms, tad jos greičiausiai irgi nerado. Juk yra daugybė moterų, kurios po gimdymo jaučiasi blogai, nedrįsta pasisakyti mamai ar draugėms, o vyras nesupranta problemos. Ir man kilo noras pačiai sukurti tokią liniją, į kurią mamos galėtų kreiptis taip, kaip joms patogiau, – jei geriau išsikalbėti, tegul skambina, o jei mintis išreikšti geriau sekasi raštu, tegul rašo.
Studijų metais atlikau praktiką vienoje iš emocinės paramos organizacijų, tad turėjau šiek tiek patirties, kas ir kaip ten daroma. Kreipiausi į buvusius kolegas ir jie man paaiškino, nuo ko pradėti. Vieni nukreipė pas kitus, kiti – pas trečius. Ir taip viskas pamažu pradėjo kurtis. Parašiau projektą, kad gautume finansavimą telefono skambučiams. Suradau savanorių, kurios, apmokytos psichologių, galėtų kalbėtis su mamomis. Ir pradėjome veiklą.
Visos mamų linijos savanorės irgi yra mamos, daugelis jų yra vaiko priežiūros atostogose. Mes vengiame konsultuoti mamas, kai šalia savanorės būna jos pačios vaikas, nes tokia situacija gali emociškai pažeistai mamai sukelti dar daugiau pykčio ar nerimo. Tad prie telefono iš pradžių galėjome budėti tik savaitgaliais, kai savanorių vaikus galėdavo prižiūrėti kas nors iš artimųjų. Nenustebau, kad iš pat pradžių budėjimo metu beveik niekas neskambindavo ar nerašydavo, numaniau – skambučių bei laiškų daugiausia sulauksime darbo dienomis.
Ilgainiui pasitvirtino mintis, kad parama elektroniniu paštu kol kas yra tinkamesnė, tad šiuo metu sėkmingai tai ir darome. Tačiau ateity planuojame ieškoti psichologės, kuri galėtų konsultuoti ir telefonu.
Dar, kad pasiektume kuo daugiau mamų ir teiktume joms paramą įvairesniais būdais, papildomai sukūriau instagramo paskyrą @mamos_linija, į kurią kviečiu įvairiausiomis motinystės temomis konsultuojančius pašnekovus. Kalbinau ir dulą Dalią, kuri vėliau man papasakojo apie Vilmos iniciatyvą kurti mamų bendruomenes. Netrukus mudvi su Vilma susirašėme ir šiandien su jumis kalbamės apie „Legendinį kaimą“.
VILMA + TIJA = LEGENDINIS KAIMAS
Taigi – Vilma ir Tija susitiko kavinėje, pasidalino savo vizija ir nutarė kartu ją įgyvendinti – vienyti organizacijas ir užauginti mamų bendruomenę. Pavadinimo ilgai galvoti nereikėjo, jis jau buvo jų mintyse – „Legendinis kaimas“.
Tija: Ne kartą esu skaičiusi ar girdėjusi mamas sakančias: „Jeigu sužinosite, kur yra tas legendinis kaimas, padedantis mamoms, praneškite ir man“. Prieraišiosios tėvystės filosofija laikosi principo, kuriuo visuomenės rėmėsi tūkstančius metų, – vaikui užauginti reikia viso kaimo. Žinoma, senuoju supratimu, tai kaimynai, giminės, seneliai, tačiau dabar, kai šeimos gyvena toli viena nuo kitos, „kaimą“ tenka susikurti patiems. Mūsų tikslas – kad mama, susilaukusi vaikučio, rastų mūsų puslapyje organizacijų, bendruomenių kontaktus, atsirinktų, kas jai tinka, negaištų laiko naršydama internete. Norime, kad visa joms reikalinga informacija būtų vienoje vietoje, nes jos dabar tikrai yra daug. Be to, informacija internete yra padrika, mama, žinoma, guglina ir kažką suranda, tačiau gal net nežino, kad yra dar kažkas, kas jai labiau priimtina ir daug labiau tinka.
Vilma: Kalbant apie kaimą, labai svarbūs seneliai, dėl to pirmoji tema, kurios ėmėmės, – kaip pasiruošti tapti seneliais? Patirtys, mados, požiūriai skiriasi – kad seneliai nekritikuotų savo vaikų ir nesakytų „o mes taip nedarydavome“, paruošėme jiems mokomąją medžiagą, su kuria rekomenduojame susipažinti iki anūko gimimo. Mūsų tikslas – sustiprinti ryšį tarp anytos ir marčios, žento ir uošvės, kad gimus vaikučiui visi sutartinai jį augintų.
Didžiausia pagalba, kurios moteris gali sulaukti, vis dėlto yra iš artimųjų. Todėl dar vienas mūsų tikslas – šviesti juos apie tai, ko reikia moteriai po gimdymo, ir patiems būsimiems tėvams padėti pasiruošti pastojimui. Artimiausias planas – sukurti turinį tik tėčiams. Ieškome psichologo vyro, kuris padėtų kurti paskaitą – kaip vyrams pasiruošti gimdymui, žindymui.
Tija: Mūsų platformoje nėra kokių nors nurodymų, apribojimų – laukiamos visos mamos. Norime sukurti joms saugią erdvę.
Vilma: Pastebėjome, kad mamų forumuose būna patyčių, smerkimo. Vyresnės puola jaunesnes, natūralistės – ne tokias natūralias. Kai auginau Vydūną, prisijungiau prie vienos grupės (jo gimimo mėnesio). Ir mane labai stebindavo tai, kad moterys ten nuolatos dėl ko nors susipykdavo, – dėl skiepų, dėl maitinimo, dėl kitų klausimų. O jeigu vienai iš administratorių nuomonė nepatikdavo, tuomet, būdavo, kad net išmeta iš grupės! Nenorėjau kęsti tokio negatyvo, išėjau iš ten pati. Mūsų nuomone, mamos turi palaikyti viena kitą, o ne konfliktuoti. Ypač dėl smulkmenų, palyginti su tikromis bėdomis. Štai mano draugei gydytojai pasakė, kad ji laukiasi vaiko su įgimtu sindromu, ir jis ilgai neišgyvens. Tokių problemų akivaizdoje nesutarimai, pavyzdžiui, kiek mėnesių privalai žindyti vaiką, – tėra smulkmenos ir nublanksta. Ne tik su mamomis kalbantis, bet ir joms tarpusavyje bendraujant labai svarbu atsirinkti, ką sakai, ir savo nuomonę kartais geriau pasilaikyti sau.
Tija: Taip, ir aš apie panašius nesutarimus girdėjau. Neseniai vienoje feisbuko grupėje draugė parašė apie čiulptuką ir ją iš tos grupės išmetė. Nors ji neskatino naudoti čiulptuko, o tik pasidalino, kas jai padeda nuraminti vaiką.
Stengsimės, kad mūsų mamų bendruomenėje vyrautų supratimas ir sutarimas.
Vilma: Kuriame ne tik mokymų platformą, bet ir rengiame gyvus susitikimus miesteliuose (jau buvome Molėtuose ir Elektrėnuose). Norime suprasti ten gyvenančių mamų poreikius, kad galėtume prisidėti prie pokyčių į gerąją pusę. Pastebėjome, kad mamos neskatina vienos kitų kur nors išeiti ir nuveikti kažką kartu nei su vaiku, nei be vaiko, kad galėtų atsitraukti nuo buities darbų, pabendrauti ir pan. Kai lankomės mažuose miesteliuose, mums sako – čia nėra ką veikti, labai trūksta veiklų. Tačiau čia pat išgirstame, kad buvo organizuojamos veiklos, kvietė į jas, tačiau niekas neatėjo. Priežastis, žinoma, ne tingėjimas, o tai, kad mama yra pavargusi, užsisukusi buityje, nėra su kuo palikti vaiko ir išeiti prasiblaškyti.
Esame labai uždarų žmonių tauta, tokius mus padarė istorija, juk beveik visada buvome okupuoti. Mums atrodo nesaugu per arti kažką prisileisti. Kitose šalyse žmonės atviresni. Jie nebijo prieiti ir paklausti, kaip tau sekasi. Jei ravėtumėte lysvę savo sode, pavyzdžiui, Prancūzijoje, visi pro šalį einantys žmonės jums pasakytų: „Laba diena“. Emigrantai, grįžę į Lietuvą iš užsienio, galėtų patvirtinti, kad žmonių bendravimas pas mus visai kitoks. Tikimės, kad mūsų kuriama platforma ir bendruomenė tokią padėtį padės keisti, ir Lietuvoje jausimės vis saugesni bei artimesni vieni kitiems.
Neila Ramoškienė
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Bendruomeniška motinystė“ ir 2023 metams skyrė 3800 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2023 rugpjūčio 4 dieną.
Susiję straipsniai
