Kas, jei ne aš? Kada, jei ne dabar? Mūsų pašnekovė Laura Dabašinskienė (31 m.) savęs to klausė begalę kartų. Todėl šiandien turime aktyvią mamų bendruomenę Šakiuose, šimtus prarastų kilogramų, tūkstančius minučių laimės, užsimezgusias draugystes ir iki nulio sumažintą pogimdyminės depresijos riziką.
Laura yra profesionali akušerė ir nėščiųjų bei pagimdžiusių moterų trenerė, be to, policininkė. Dabar gyvena Jurbarke, o sportuojančių mamų bendruomenę puoselėja Šakiuose. Dukrai Jogailei 5 metai, Gabrielei 7 mėnesiai. Lauros paskyra socialiniuose tinkluose: Mano mama juda.
Laura, jums pavyksta suburti žmones, tarsi turėtumėte burtų lazdelę. Kokia paslaptis, pamokykite?
Visiškai sutinku, kad mamų bendruomenės prasideda nuo lyderio, jis yra tas starto šūvis, be jo joks judėjimas neprasidės. Aš visada buvau aktyvi, bet tikriausiai reikėjo atsidurti tinkamoje vietoje tinkamu laiku. Kai pradėjau dirbti akušere, kilo noras suburti mamų bendruomenę, kad kartu sportuotume. Nors pabandyti. Galvojau, man juk nieko nekainuoja mamoms papasakoti apie pratimus, pamokyti. Pradėjau vesti treniruotes nemokamai, tai buvo tiesiog hobis. Paskleidžiau žinią miestelyje, kur tuomet gyvenau, Gelgaudiškyje, kad lauke bus nemokama mankšta. Ir iškart atsirado norinčių – 5 mamytės. Pagalvojau, kaip smagu, juk Gelgaudiškis toks mažas, ir net 5 mamos nori išeiti iš namų. Po truputį, po truputį žinia sklido, į mankštas rinkosi vis daugiau mamų. Mano drąsa augo – sulaukiau palaikymo Šakių visuomenės sveikatos biure, jie parėmė mamų treniruotes, skyrė patalpas. Ir štai per kelerius metus gyvendama rajone subūriau stiprią ir palaikančią 20 mamyčių bendruomenę. Treniruočių krūvis išaugo, nes augo ir moterų motyvacija bei noras išsijudinti ir susitikti. Dabar sportuojame 2 kartus per savaitę ir dar turime galimybę nueiti drauge į baseiną.
Šių mamų vaikučiams – nuo mėnesio iki 2 metų.
Mamoms, kurios ateina kartu treniruotis ir sako – noriu numesti svorio, išdėstau, koks mano požiūris. Gera emocinė būsena, komfortas, džiaugsmas, noras susitikti, bendrauti daug greičiau tirpdo svorį negu kūno alinimas. Nereikia galvoti apie svorį, kurį priaugome per nėštumą, jis mamų bendrijoje ir negalvojant tirpsta.
Po kiekvieno susitikimo sporto salėje ar baseine visos einame išgerti kavos. Sportas lieka tik maža dalelė to, ką mes padarome. Sukuriame emocinį ryšį. Tuo ir vadovaujuosi motyvuodama moteris: ryšį su sportu kuriu per teigiamą emociją.
Rajonuose mažai veiklų, mano moterys sako – laukiame pirmadienio ir ketvirtadienio, nes galime išeiti iš namų, bendrauti, dalintis. Didelis darbas vyksta ir po užsiėmimų. Motyvuojame viena kitą susirašinėdamos mesendžeriu. Visada paklausiu mamų, kaip jaučiasi po treniruotės. Atsiranda naujų temų, kurios nesusijusios nei su vaikais, nei su sportu.
Kodėl Šakiai?
Gyvenimas mus su vyru „atkraustė“ į Jurbarką – kadangi turiu ir policininkės specialybę, pasinaudojau darbo pasiūlymu šiame mieste. Tačiau mano darbai vyksta Šakiuose. Žinoma, man būtų patogiau mamų bendruomenę suburti Jurbarke, tačiau kai pasiūliau šią idėją vietiniam Visuomenės sveikatos biurui, susidomėjimo nebuvo. Nepasidaviau, nuvažiavau į Šakius, juk šiuos miestus skiria tik 25 km. Susitikau su Šakių visuomenės sveikatos biuro direktoriumi Viktoru Lebedžinsku, papasakojau apie savo planus ir po kurio laiko gavau žinutę – kviečiame pradėti. Dabar labai susidraugavome, vedu treniruotes ne tik mamoms, bet ir senjorams, organizuoju pėsčiųjų žygius. Gimsta naujų idėjų, kartu pasvajojame apie sveikatingumo stovyklą šeimoms Zyplių dvare. Jau įsitikinau, kad reikia geros minties, geros komandos ir štai – svajonės pildosi.
Šakių visuomenės sveikatos centras suteikė galimybę sportuoti baseine, skyrė patalpas, kur galiu su mamomis vesti treniruotes, organizuoti nėščiųjų mokymus kaip akušerė. Per šiuos metus planuojame du kontaktinius užsiėmimų ciklus nėščiosioms moterims. Moterys, kurios lanko nėščiųjų mokymus, paskui mielai prisijungia prie mūsų bendruomenės, kur, kaip sakau, ir sportuojame, ir kavą geriame, o svarbiausia – smagiai leidžiame motinystę. Štai ir gimsta tęstinumas, nuo sporto nėštumo metu iki motyvuotos sportuojančių mamyčių bendruomenės jau susilaukus mažylio.
Džiaugiuosi, kad „Mano MAMA juda“ moterims iš kūdikio auginimo laikotarpio tikrai bus ką prisimint. Taip, nedrąsu ateiti pirmą kartą, bet tos, kurios pabando, supranta, kad bendrystė yra labai smagu. Bendrystė mamas labai sustiprina. Visada žinai, kad gali pasipasakoti, paklausti, atsiremti, paprašyti pagalbos ar patarimo. Man labai gera, kai matau, kaip užsimezga tikros draugystės, kaip mamos po treniruočių išsiruošia kartu pasivaikščioti, nors anksčiau nebuvo draugės. Šakių kavinėse mus jau pažįsta, nes atėjusios susistumiame stalus, prie kavinių išsirikiuoja vežimėlių autoūkis. Ir kalbamės tikrai ne tik apie kūdikius.
Minėjote, kad ne visi žavisi tokiomis iniciatyvomis, ar nebuvo nusivylimo, minčių – „ko čia plėšausi“?
Iš šono žiūrint, provincijoje turėtų būti labiausiai stovintis vanduo, daugiausia apatijos, bet mano patirtis priešinga. Kadangi esu gimusi Kaune ir iki šiol daug laiko ten praleidžiu, nėštumo metu nutariau suorganizuoti nėščiųjų iškylą Kaune. Pati laukiausi, atrodė, nuostabi idėja – susirinksime gamtoje, atsivešiu garso kolonėlę, surengsiu treniruotę, pasidalinsiu savo, kaip akušerės, patirtimi bei patarimais prieš gimdymą. Paskui pasivaišinsime, pabendrausime. Paskelbiau socialiniuose tinkluose ir puslapyje KasvykstaKaune – kad mamyčių laukia nemokama iškyla, kurios metu aš, kaip akušerė ir trenerė, vesiu mankštelę. Atėjau su didžiausiu pilvu, nes buvo jau beveik 9 nėštumo mėnesiai, atsitempiau garso kolonėlę, suorganizavau fotografą… Mintyse buvau laiminga, nes užsiregistravo net 15 nėščiųjų. Galvojau, bus nuostabus renginukas. Ir ką sau manote – atėjo tik trys būsimos mamos. Mane ištiko šokas – kaip taip gali būti, juk didelis miestas, besilaukiančių moterų daugybė. Manau, dideliuose miestuose net sunkiau surinkti mamas, nes čia didelė renginių, pramogų gausa. Noriu padrąsinti moteris kurti bendruomenes būtent rajonų centruose. Grįžtu prie minties, kad rajonas niekuo neatsilieka nuo didmiesčių. Jame irgi daug veiklų ir mamų, kurių akys žiba noru bendrauti ir energija.
Rajono centre daug dalykų gavome nemokamai – baseiną, salę. Štai jums ir privalumas gyventi rajone, nes didmiesčiuose tokio tipo treniruotės dažniausiai mokamos.
Mamų bendruomenės laikomos pačiu geriausiu vaistu nuo pogimdyminės depresijos. Pastebite?
Ši mintis – kaip padėti mamai po gimdymo grįžti prie įprasto gyvenimo – visuomet kirba mano galvoje. Mes net suorganizavome pogimdyminės depresijos prevencijos projektą. Tai paskaitos su psichologais, mankštos, pabėgimas nuo rutinos, baseinas be vaikų. Pamenu, Šakių visuomenės sveikatos centrui pasiūliau projektą, kad mamos atsipalaiduotų, pailsėtų, pabendrautų su psichologu. Ir po savaitėsyko ta baisi tragedija Kaune, kai nusižudė jauna mama su dukrele.
Papasakosiu apie pogimdyminę depresiją iš asmeninės patirties. Kai pagimdžiau pirmąją dukrą Jogailę, manau, kad patyriau šią būseną, nors niekas man diagnozės nenustatė. Nėštumo metu išgyvenau didžiulį stresą, nes vos nepraradau vyro. Kai buvau nėščia ketvirtą mėnesį, Ričardas susirgo legionelioze. Ligos rimtumą supratau prie reanimacijos durų, kai gydytojai teikė mažai vilčių vyrui išgyventi. Ši liga – tai mirtina infekcija, kuria užsikrečiama buityje, kai vandens sistemose dėl prastai pašildomo vandens dauginasi legionelės bakterijos. Jos įkvepiamos su vandens garais į plaučius, greitai juos apima, liga progresuoja, o dažnai diagnozuojama tik po paciento mirties. Laimė, kad vyrui pavyko išgyventi, kai jis išėjo iš ligoninės, po mėnesio atšokome savo vestuves. Vyro liga labai paveikė mano emocinę būklę, prasidėjo priešlaikinio gimdymo simptomai. Teko visas savo veiklas sustabdyti, nieko daugiau nebenorėjau, tik išsaugoti nėštumą.
Dukrytė gimė rudenį, manau, tai irgi davė savo – tamsu, niūru. Be to, dukra gimė labai nerami. Tris valandas verkdavo, 15 minučių pamiegodavo. Ir taip dieną naktį. Tapau nebepanaši į save. Turiu labai gerą draugę Eriką (su ja susipažinome studijų metais, kai studijavau akušeriją, LSMU plaukimo būrelyje), kuri tik dabar man atsivėrė, nes nenorėjo manęs įžeisti pogimdyminiu metu. Ji man sako: kai Jogailė buvo kūdikis, nebuvai į save panaši, akys pajuodusios, išsekusi, kaulai švietė, atrodei 10 metų senesnė. Taip ir jaučiausi, kaip ji papasakojo. Prasidėjo nemiga, niekaip negalėdavau atsipalaiduoti, užmigti, erzindavo visokie pašaliniai garsai, širdis daužydavosi.
Mane gelbėjo tik tai, kad visomis jėgomis į pagalbą įsijungė vyras ir mano močiutė (dukryčių prosenelė), kuri ir iki šiol man labai padeda. Ji išleisdavo mane pasportuoti. Tada gyvenome Kaune, ten vyko projektas „Judėk sveikai“, aš palikdavau vaiką vyrui ir močiutei, o pati išvažiuodavau valandai į sporto salę. Nemiegojusi, nepailsėjusi, aš vis tiek rasdavau valios nuvažiuoti pasportuoti ir po treniruotės grįždavau visiškai kitas žmogus. Po truputį kūnas pradėjo atsipalaiduoti, pavykdavo užmigti. Mane tas ištrūkimas iš namų atgaivindavo, sportas padėdavo kūnui, o pabėgimas nuo rutinos – mano emocinei būklei. Tai truko bene metus laiko, kol dukrytė leido šiek tiek atsikvėpti. Beje, ji normaliai nemiegojo iki 4 metų. Aš vaikų auginimą įsivaizdavau visai kitaip, matyt, psichologiškai buvau nepasiruošusi tokiam ekstremaliam auginimui, užtat prieš antrąją dukrytę buvau visiškai rami. Nesiekiu išgąsdinti nėštukių, bet noriu, kad jos psichologiškai pasiruoštų pogimdyminiam laikotarpiui, ir pasakoju, kaip man pavyko grįžti į normalų gyvenimą bei mėgautis motinyste.
Kaip sugebate vesti treniruotes, kai pati tai laukiatės, tai gimdote?
Sulaukiu nuostabos, tai tikrai. Laukdamasi antros dukros, vedžiau mankštas beveik iki gimdymo, o dabar kai kurias treniruotes vedu su kūdikiu ant rankų. Pamenu, kartą vedžiau treniruotę lauke ir visus pratimus rodžiau laikydama 6 mėnesių dukrą. Po treniruotės gavau žinutę iš vienos moters, cituoju: „Dabar supratau, kad viskas įmanoma, o skųstis, kad neturiu jėgų ar su vaiku sunku ką nors nuveikti, neturiu teisės“. Nėra jokių kliūčių mamai daryti tai, ką ji nori. Vaikas tikrai tam negali sutrukdyti. Nes sportuoti galima su kūdikiu, o visi pratimai turi pozas, kurias galima atlikti laikant vaikutį į ant rankų. Profesionalus moterų po gimdymo treneris išmanys ne tik pratimų techniką, jis taip pat mokės jausti mamą ir vaiką, visuomet sugebės pritaikyti ir parodys pratimus pagal situaciją, ar vaikas verks, ar miegos. Tai atskleidžia trenerio profesionalumą, nuo to priklauso mamos motyvacija tęsti tai, ką pradėjo.
Neila Ramoškienė
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Bendruomeniška motinystė“ ir 2023 metams skyrė 3800 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2023 balandžio 5 dieną.
