Su Raimonda Oliveira Diogo kalbėjomės, kai moteris dar tik ruošėsi ypatingam įvykiui – turėjo bėgti pusmaratonį (21 km) Lisabonos maratone, o Lietuvoje net 6 miestų mamos tą pačią valandą turėjo patraukti su vežimėliais 2,1 km trasa. Projekto, kurį Raimonda surengė su organizacija „Mama mums rūpi“ tikslas – atkreipti dėmesį į pogimdyminės depresijos problemą.
Raimondos istorija jaudinanti ir įkvepianti, dovanojame ją – kaip geriausią motyvaciją pavargusioms, vienišumą jaučiančioms jaunoms mamoms. Kalbėjomės vaizdo skambučiu, nes Raimonda gyvena Portugalijoje.
9 metai Londone
Iš Joniškio į Londoną išvykau prieš 9 metus, būdama 20-ies, nes tuomet dar nežinojau, ką noriu veikti gyvenime. Londone dirbau didelėje korporacijoje, buvau komandos, administruojančios prabangaus gyvenamojo pastato registraciją, vadovė. Darbas buvo prie Bekingemo rūmų, su vaizdais į karalienės sodą ir kiemą. Netrūko įdomių iššūkių, bendravimo su aukštos įtakos žmonėmis. Londone sutikau savo dabartinį vyrą, kurio tautybė portugalas.
Nors darbas anaiptol nebuvo prastas, vis dėlto tai nebuvo svajonių karjera, atitinkanti mano įgūdžius ir aistras. Gana greitai supratau, kad gyvenu kažkieno kito gyvenimą. Tą, ką dirbu, kur gyvenu, ką veikiu, neatitinka mano vertybių. Atrodė, esu kažkokioje skylėje. Dabar iš to ima juokas, atsisukusi atgal galvoju, o Dieve, buvo idealios sąlygos, tik aš kaliau sau į galvą, kad esu nelaiminga ir nepatenkinta. Tiesiog buvau tarsi užprogramuota, kad turiu turėti gerai apmokamą darbą, namus, iki tam tikro amžiaus susilaukti vaiko, – ir ėjau tuo keliu. Atlikta, atlikta, atlikta. Bet savęs nepaklausiau, kodėl taip darau. Viską dariau dėl kitų, kad tilpčiau į standartinius rėmus.
Ieškodama savo kelio, išbandžiau daug dalykų. Dirbau nuolatiniame savo darbe, o po jo lankiau įvairiausius kursus, pavyzdžiui, floristikos, vestuvių planavimo. Tačiau niekas nepadėjo. Pamažu save izoliavau, nenorėdavau išeiti į viešumą ir susitikti su draugais, kad nereikėtų pasakoti apie savo gyvenimą. Tiesiog jaučiausi nelaiminga ir netikusi.
Dukrytės gimimas
Ir štai sužinojau, kad laukiuosi. Nėštumas buvo planuotas, džiaugiausi, kad pavyko taip greitai. Deja, palaimos jausmas tęsėsi neilgai. Su vyru buvome apsisprendę kraustytis gyventi į Portugaliją, tad mano nėštumo metu jis išsikėlė į Lisaboną, nes ten jau turėjo darbą, įrenginėjo mūsų būstą. Londone gyvenau viena, o vyras atskrisdavo pas mane (arba aš pas jį) porą kartų per mėnesį. Prasidėjo pandemija. Pasidariau dar vienišesnė, nes nebegalėjome susitikti su vyru. Mintis skaidrino tik kruopštus planavimas, kaip aš su visais šeimos baldais ir daiktais kraustysiuosi į Lisaboną.
Skaudžių atsiminimų pridėjo ir gimdymas. Nebuvo lengva, net sakyčiau kraupu. Nors 16 valandų tęsėsi sąrėmiai, reali veikla nevyko, kaklelis nesivėrė. Tada prasidėjo staigi mano ir dukros infekcija, gydytojai ilgai to nesuprato, o kai jau suprato, buvo pavėluota. Iš gydytojų veidų ir veiksmų supratau, kad situacija kritiška, mane staigiai operavo. Operacija nebuvo sklandi, verčiau apie tai negalvoti. Po operacijos gydytojai manęs atsiprašė, tai, kas įvyko, buvo ir jų klaida. Grįžus su dukrele namo, man galvoje labai ilgai atsikartojo vizijos, kas vyko, – palatoje, operacinėje. Įsivaizdavimas apie gimdymą buvo visiškai kitoks.
Lisabonoje
Vos atsigavusi su kūdikiu ant rankų skridau į naujus namus, kuriuose laukė visai kita rutina. Aš svetimoje šalyje, neturiu draugių, neturiu šeimos. Tik vyrą ir jo gimines. Kalbu svetima kalba. Pandemija. Visko per daug. Supratau, kad man reikia psichologo pagalbos. Aplinkoje, beje, niekas niekada man nebuvo pasakojęs apie jokius blogus dalykus, susijusius su kūdikio gimimu. Manos sesė augina tris vaikus ir visada yra laiminga. Tai mama liūtė, vaikai jai yra viskas. Ji niekada nėra užsiminusi apie jokį negatyvą, jos pavyzdys man sakė, kad motinystė yra kaip per sviestą. Jaučiausi nenormali – visoms moteris viskas gerai, o man vienai blogai?
Nesijaučiau gerai nei prie vyro, nei prie vaiko, nesugebėdavau išspausti šypsenos, nuolatos buvau liūdna, nepajėgiau pasidžiaugti, kad esu mama. Atrodė, dar pati nesugebu (o gal nenoriu?) to naujo statuso priimti.
Psichologės pagalba
Pogimdyminės depresijos būsena telkėsi pamažu. Tai kamuolys įvairiausių patirčių ir emocijų. Darbo ir svajonių neišsipildymas, gyvenimo prasmės nesuvokimas, nežinojimas, „kas aš esu“, vienatvė nėštumo metu, sunkus gimdymas, pogimdyminis periodas naujuose namuose.
Supratau, kad man reikia pagalbos, ir susiradau psichologę lietuvę, bendravome nuotoliniu būdu. Tos sesijos, beje, jų nebuvo daug, vos 6, man labai padėjo. Įsitikinau, kad tai, ką aš išgyvenu, yra normalu. Mokiausi priimti save, suprasti pasikeitimų svorį. Gimus vaikui, pasikeičia visas gyvenimas. Turi susikurti naujus ryšius – su vyru, darbu, draugais, nes viskas pasikeičia. Tiesa, psichologė man depresijos nenustatė, o įvardino, kaip normalų hormonų pasikeitimą. Mano būsena, pasak psichologės, buvo labai arti depresijos, bet faktas, kad pati ieškojau pagalbos ir radau ją anksti, neleido depresijai įsibėgėti.
Dramblys kambaryje
Per motinystės atostogas turėjau laiko galvoti, planuoti, svarstyti, ką man daryti, kokia veikla užsiimti. Baigiau intensyvius jogos mokymo kursus. Dabar esu sertifikuota jogos mokytoja, vedu užsiėmimus mamoms, nėštukėms, moterims.
Supratau, kad reikia imtis dar kažko. Bet ko? Dar Londono laikais jaučiau didžiulį poreikį kažkam padėti. Vis galvodavau, ką galiu padaryti su savo įgūdžiais, aistromis, pomėgiais. Kaip galiu prisidėti prie visuomenės, bendruomenės, kaip savanorė. Pirma mintis buvo imtis veiklos, kuri palengvintų vėžiu sergančių žmonių ir jų artimųjų dalią. Mano tėtis mirė nuo vėžio prieš porą metų, ta tema man atrodė artima.
Bet kai pati patyriau sunkią motinystės pradžią, man atsivėrė akys – štai mano kelias. Supratau, kad yra daugybė moterų, kurios išgyvena kažką panašaus, bet apie tai nešneka, o Lietuvoje tai išvis tabu. Pajutau temos aktualumą. Jeigu mes apie tai nekalbame, vis tiek dramblys yra kambaryje ir problema lieka. Mamos užsidaro ir save kaltina, nesuprasdamos, kas tuo metu vyksta jų vidiniame pasaulyje.
Taip mano kelyje atsirado „Mama mums rūpi“ organizacija. Kai ieškai išeičių, kai daug apie tai skaitai, pradedi domėtis – akivaizdu, kad tavo akyse ir kelyje atsiranda reikalinga informacija. Pajutau, kad kalbame panašiomis temomis, ir parašiau šios organizacijos moterims – kad norėčiau ką nors kartu organizuoti. Buvau metusi sau iššūkį sudalyvauti Lisabonos maratone (jis vyksta kasmet) ir nubėgti pusmaratonį. Nutariau sujunti šiuos du dalykus – bėgiojimą ir savo suplanuotą misiją.
Bėgiojimas
Pradėjau bėgioti praėjus 3 mėnesiams po gimdymo. Kodėl? Reikėtų papasakoti priešistorę. Nuo paauglystės buvau visiškai apleidusi savo kūną. Viduje jaučiau energiją, norą judėti, bet niekada to įpročio nesugebėjau užauginti. Puiku, bėgsiu – nutardavau. Savaitę pabėgiodavau, ir viskas. O gal sporto klubas? Puiku, lankysiu. Kelias savaites pavaikščiodavau, o kitus 11 mėnesių nenueidavau. Mačiau kitų žmonių nuoseklumą, užsispyrimą, sportinę rutiną. Užsidegdavau, pabandydavau ir mesdavau. Tai, sakyčiau, buvo didžiausia gyvenimo kova, kuri tęsėsi nuo 20 iki 30 metų. Negalėjau nieko daryti nuolatos. Neradau sau tinkamos formulės. Ir vėl kildavo tas pats klausimas – kas man yra blogai?
Kai laukiausi ir mano kūnas pasikeitė, fiziškai jaučiausi labai prastai ir pirmą kartą įvertinau, ką mums reiškia kūnas apsikritai. Jaučiausi tarsi katė, uždaryta į dėžę, kuri spaudžia iš visų pusių ir neleidžia pajudėti. Lyg ant plaučių kažkas būtų uždėjęs akmenį, neleidžiantį kvėpuoti. Pradėjau eiti pasivaikščioti, nes kito varianto per pandemiją nebuvo. Eidavau kasdien po 2 valandas, stebėdavau dviratininkus, bėgikus ir galvodavau – Dieve, kaip aš nevertinau savo kūno, kaip neišnaudojau savo galimybių, o dabar, kai noriu tai daryti, negaliu. Kita vertus, juk nėštumas yra tik minimalus nepatogumas, netapau luoša. Supratau, kad viskas, tai paskutinė riba, ir kai tik galėsiu, aš atsiprašysiu savo kūno ir atsiimsiu su kaupu. Gana. Nebebus kaip buvo, dedu tašką.
Po gimdymo ėmiausi jogos, tai nuostabus atsigavimo būdas, nes išjudina kūną, sugrąžina lankstumą. Kai praėjo trys mėnesiai po gimdymo, pajutau, kad galiu imtis ko nors stipresnio.
Nuo 15 minučių iki pusmaratonio
Nutariau bėgti kasdien po 15 minučių. Nesvarbu, kokiu tempu, svarbu minutės. Buvo taip sunku! 15 minučių tęsdavosi kaip amžinybė, ir bėgdama daug kartų klausiau savęs – ar aš tikrai noriu tai dalyti? Bet po tų 15 minučių užplūsdavo pasitenkinimas, jausdavausi visiškai kitaip. Puiku, dabar bandysiu bėgti 20 minučių. 25 minutes. 30 minučių. Atsivėrė durys į, atrodo, kitą pasaulį.
Stengdavausi bėgti 5 dienas per savaitę, pandemijos laikas buvo patogus, nes vyras dirbo iš namų ir pabūdavo su dukra. Bėgiojimas man buvo atsiplėšimas nuo rutinos, pakvėpavimas, pabuvimas gryname ore, išsikratymas, išsišokinėjimas. Atrodydavo, kad bėgdama numetu nuo savęs viską, kas susikaupę. Buvau nustebusi, kad noriu tai tęsti, juk iki tol sportuodama buvau tokia nestabili.
Kai pajutau, kad esu sustiprėjusi emociškai, dvasiškai ir fiziškai, priėmiau pusmaratonio iššūkį. Tam, kad būčiau disciplinuota, kelčiau sau tikslus, įrodyčiau sau, kad galiu, nors nesu atletė ar bėgikė. Jeigu galiu bėgti 5 kartus per savaitę, galbūt galiu nubėgti ir 21 km? O juk seniau negalėdavau nubėgti net 5 km, nes apsivemdavau.
Buvo labai įdomu, kaip žmonės ruošiasi maratonams, kaip treniruojasi, kaip ilsisi, ką valgo, kokia jų disciplina. Beje, kalbant apie pastarąją, ji labai reikalinga mūsų psichologinei sveikatai. Kai turime rutiną, tikslus, discipliną, mums daug lengviau. Ruoštis man padėjo „Nike“ bėgimo programėlė. Beje, vyras irgi užsidegė, ir mes pakaitomis prižiūrėdami vaiką abu ruošėmės Lisabonos 2021 metų maratonui. Reikiamą atstumą pavyko nubėgti po 5 mėnesių treniruočių. 21 km nubėgau gana greitai, per 2 valandas ir 5 minutes.
Bėgimas už mamas
Nežinojau, ar labai noriu bėgti kitus maratonus. Toks intensyvus pasiruošimas nėra labai didelis malonumas. Tad 2023 metų pusmaratoniui mane užrašė vyras. Tačiau šį kartą man kažko trūko – idėjos, ugnelės, motyvacijos. Tuomet ir gimė mintis sujungti bėgimus Lietuvoje ir Lisabonoje. Nuostabus jausmas, turėti aiškią motyvaciją, suvokti to bėgimo vertę. Kiekvienam veiksmui turi būti atsakymas – kodėl? Kad atsirastų energija ir aistra tam, ką darai. Kai pamačiau didesnę, platesnę savo bėgimo viziją, užaugo sparnai.
Nutariau – vėl bėgsiu Lisabonoje, vėl 21 kilometrą, tačiau paraleliai suplanavome įjungti ir mamas iš Lietuvos. „Mama mums rūpi“ suorganizavo 6 miestų moteris. Jos tą pačią dieną tuo pačiu laiku su vežimukais rinkosi numatytose vietose. Aš bėgau 21 km, o jos ėjo 2,1 km, bet mintis ta pati – skleisti žinią apie pogimdyminę depresiją, apie tai, kaip moteriai gali būti sunku. O renginio tikslas – surinkti tam tikrą sumą, kuri vėliau bus skirta psichologo konsultacijoms.
Neila Ramoškienė
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Bendruomeniška motinystė“ ir 2023 metams skyrė 3800 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2023 gegužės 1 dieną.
