Jei sutiksite būrelį mamų su vežimėliais, tikslingai judančių numatytu maršrutu – mieste ar kokiame nors istoriniame ansamblyje, – matyt, tai bus Evelinos suburta kompanija.
Gidė Evelina Kaveckienė, augindama sūnelį Juozuką (11 mėn.) įveiklino savo žinias – įkūrė mamų bendruomenę „Šeimos kelionės“ ir pakėlė nuo sofų daugybę mamų. Žinome, kad skaitytojos šioje vietoje pavartys akis, nes auginti kūdikius – tikrai ne sėdėjimas, bet leiskite pasakyti sparnuotai, nes Evelina ir suteikė mamoms sparnus.
Su Evelina kalbamės apie smagią ir prasmingą jos veiklą.
Idėja – mamų pasivaikščiojimai su gidu
Mintis pasiūlyti mamos pasivaikščiojimus su gidu manęs neapleido nuo nėštumo pradžios. Mano išsilavinimas – menotyrininkė, turiu gido kvalifikaciją, dirbu gide nuo 2018 metų. Tai nėra mano pagrindinė veikla – visada turėjau ir kitą darbą, gide dirbau savo malonumui. Man tai iš tiesų yra malonumas! Mėgstu kultūrą, gamtą, istoriją, o atradusi šią aistrą dar ir jaučiu pasimėgavimą, kad supažindinu kitus žmones.
Idėja pasiūlyti mamoms, auginančioms pačius mažiausius, iki tol mažai populiarią laisvalaikio pramogą – turus su gidu – prasidėjo nuo negatyvios patirties. Kai Juozukui buvo 2 mėnesiai, dalyvavau miško maudynėse. Tai ne tik paprastas pasivaikščiojimas mišku, bet ir mėgavimasis juo per jusles, kai vadovas užduoda tam tikras užduotis, ir įgalinama uoslė, kvapas, skonis, lytėjimas ir rega. Ši veikla mažina stresą, atpalaiduoja. Iki maudynių likus kelioms dienoms, paskambinau gidei ir paklausiau, ar galiu dalyvauti su mažyliu? Leidimą gavau, tačiau kai atvykau į renginį, pajutau nemalonius žvilgsnius, nugirdau nemalonių replikų. Pavyzdžiui, viena dalyvė gąsdino, kad miške važiuodama su vežimėliu galiu sukratyti kūdikiui smegenis, tad neturėčiau džiaugtis, kad jis ramiai miega…
Suprantu, tai nebuvo renginys mamoms su kūdikiais, bet aš atėjau su sūneliu, nes norėjau praskaidrinti savo kasdienybę, bet nenorėjau niekam palikti vaiko. Pagalvojau, kad sudalyvauti su vežimėliu bus smagi patirtis, tačiau ji nebuvo pozityvi vien dėl to, kaip mane priėmė.
Grįždama iš šios kelionės pagalvojau, kad turiu kurti kažkokią panašią veiklą mamoms, – turus, ekskursijas, pasivaikščiojimus, bet kad jos nesijaustų baltomis varnomis ir nepatirtų spaudimo, neva gimus vaikui turi likti namie, sėdėti ant sofos ir sūpuoti mažylį.
Visada buvau aktyvi, tad norėjau ir aktyvios motinystės. Blogai jaučiuosi, jeigu per ilgai užsibūnu namuose, darosi nuobodu, jaučiu diskomfortą. O kai aktyviai įsitraukiame – keliaujame, vaikštome gamtoje, tyrinėjame miestus, dalyvaujame įvairiose pažintinėse veiklose, – esu laiminga, ir matau, kad kitus darau laimingus. Be abejo, vaikas tokiose programose irgi rodo pasitenkinimą, darosi socialesnis, įgija vis naujų patirčių, bendrauja su suaugusiaisiais ir vaikais. Tuomet esu daug laimingesnė.
Apie visa tai galvodama, nutariau sukurti mamoms atskirą turinį, pritaikytą prie motinystės niuansų: patogaus kūdikiams laiko, apgalvotų sustojimų maitinimui ir higienai, gero vežimėlių pravažumo ir t.t.
Kas svarbiausia mamai
Esu iš Trakų, tad pirmajai ekskursijai pasirinkau jaukiausią ir patogiausią kampelį, kurio istoriją išmanau nuo mažens. Kadangi vieta man buvo puikiai žinoma, galėjau daugiau dėmesio skirti ekskursijos atmosferai kurti.
Apie tai daug mąsčiau, prieš pradėdama veiklą, – kuo ši paslauga turėtų būti išskirtinė? Patirtis, į kurią kviečiu mamas, ypatinga tuo, kad čia jos patenka į labai saugią aplinką. Mamos gali ramiai, be mažiausio streso atliepti visus mažylių poreikius.
Kiekviena mama stengiasi, kad vaikui būtų gerai, tai prigimtinis šauksmas. Todėl bet kurioje mano siūlomoje kelionėje – tai gali būti ekskursija, edukacija arba jungtinė veikla – visada pirmiausia bus pagalvota apie tai, kad mamai būtų patogu pamaitinti, pakeisti sauskelnes, prisėsti, palaikyti mažylį. Niekur neskubame, judame tokiu tempu, kad visos galėtų ramiai sureaguoti į savo mažylį taip, kaip reikia.
Veiklos esmė – suderintos dvi galimybės. Pirma – galimybė atliepti kūdikio poreikius, antra – galimybė domėtis, tobulėti, pramogauti ir kurti bendrystę su kitomis mamomis. Kokias vietas aplankome ir kokius faktus sužinome, nėra tiek svarbu, kaip pati atmosfera.
Labai džiaugiuosi matydama, kad bendruomenė auga, mamos susidraugauja, sugrįžta vis į naujus turus.
Kur keliauja mamos
Pirmąsias mamas pakviečiau per feisbuką – sukūriau paskyrą „Šeimos kelionės“, dabar turime paskyrą ir instagrame. Socialiniai tinklai man nebuvo nauja, nes jau turėjau sukūrusi kelionių puslapį.
Dabar „Šeimos kelionių“ puslapis turi beveik tūkstantį sekėjų, kuo toliau, tuo lengviau mamytes suburti, nes jos papasakoja viena kitai, be to, – labai daug auditorijos grįžta. Dažnai mamos, sudalyvavusios viename renginyje, mielai ateina ir į kitus. Projektas vystosi labiau kaip bendruomenė, o ne kaip kliento ir verslininko santykis. Matau mamas, ateinančias ketvirtą ar penktą kartą, kuriasi draugystės.
Na, o pirmą kartą atėjo dvi mamos, keturi jų vaikai bei aš su Juozuku. To visiškai pakako man pasitreniruoti. Vėliau būdavo kur kas masiškesni susibūrimai, kai susirinkdavo apie 10 mamų su vežimėliais – Pažaislis, Raudondvaris, Trakai. Mamos pačios siūlo, ką norėtų pažinti, o aš sudarau galimybę
Štai – mamos panoro Raudondvario. Ką gi – atvažiavau į žvalgybą patyrinėti, ką joms įdomaus galėčiau parodyti. Nuėjau apsižiūrėti, kiek mamoms su kūdikiais prieinamas Kauno rajono muziejus Raudondvario dvare. Nors jame esu buvusi ne kartą, bet niekada neatkreipdavau dėmesio, ar jis draugiškas kūdikiams. Neprisiminiau, nei kur laiptukai, nei kur tualetas. Manęs laukė nuostabus atradimas! Kai dėsčiau savo tikslus muziejininkams, iš kabineto iškišo galvą muziejaus edukatorė AlinaJi pasakė, kad neturi programų kūdikiams su mamomis, tačiau mielai sukurs specialiai mano ruošiamam turui. Ir sukūrė edukaciją kūdikėliams iki metų. Išėjo fantastinis, organiškas bendradarbiavimas.
Edukaciją ji sukūrė per pusantros savaitės, programa labai pasiteisino ir gyvuoja iki šiol. Dalis programos skirta mamoms (parke), o dalis – kūdikiams (muziejaus patalpose). Alina sukūrė patyrimines dėžutes, kuriose kūdikiai randa gamtinės medžiagos, natūralių lavinimo priemonių. Šių edukacijų net atvažiavo filmuoti LRT.
Neseniai keliavome su mamomis iš Kauno į Vilnių traukiniu, o Vilniuje lankėmės Bernardinų vienuolyno ansamblyje su vietiniais gidais. Skambinau į Lietuvos geležinkelius, informavau, kad norės keliauti mamų grupė su vežimėliais. Maloniai nustebino, kad tokia didelė įmonė dėl mažos grupės pasistengė. Mums skyrė palydovą, kuris padėjo sukelti vežimėlius į vagoną, skyrė patį šventiškiausią vagoną, kuriame buvo Kalėdų eglutė, o atvykus į Vilniaus stotį mus pasitiko atstovė, kuri padėjo saugiau pereiti pervažas (kad nereikėtų su vežimėliais leistis į požeminę perėją). Iš Kauno važiavome 7 mamytės, o Vilniuje prisijungė kitos mamos.
Malonūs nustebimai
Šie epizodai patvirtina, kad jeigu rodai iniciatyvą, jeigu atstovauji grupei (o ne pats vienas), tai iš žmonių galima tikėtis geranoriškumo ir palaikymo. Dažniausiai atliepimas būna teigiamas ir paneigia mitą, kad mama yra užribyje. Daug kas yra mamos rankose, bet kai yra susijungusi mamų grupė, tada viskas kur kas lengviau. Jeigu viena mama prieis prie traukinio, nesu tikra, ar ją apsiims globoti palydovas. Taip, drąsi ir atkakli mama pramuš sienas, dėl jos ir rampą nuleis, kad įvažiuotų su vežimėliu, bet mažiau drąsi mama greičiausiai temps vežimuką pati.
Turai kiekvieną savaitę
Turus rengiu kiekvieną savaitę. Stengiuosi jau keliavusioms su manimi mamoms bent 2 kartus per mėnesį pasiūlyti ką nors naujo. Mamos pačios nurodė, kad norėtų keliauti tokiu intensyvumu. Kartoju ir jau esamus turus naujoms mamoms, kurios nori išbandyti keliones su mumis. Tad kai kurie turai yra nauji, o kai kurie nuolatos kartojasi, nes jie pasiteisinę, tobulai atidirbti ir kaip magnetukai traukia naujas mamas.
Turų yra įvairiausių, pavyzdžiui, Kaune turime interaktyvų turą senamiestyje, kai mamos iš maišelių traukia daiktus-užuominas ir pagal jas bando atspėti, kuo daiktas susijęs su mūsų maršrutu. Ištraukei silkę, kuo ji čia dėta? O pasirodo, silkė buvo viena pagrindinių importo prekių senajame Kaune, ir nukeliaujame prie Hanzos miesto sandėlių. Po tokių turų mamos sako – kaip buvo smagu pamąstyti ne tik apie vaikus! Nors tai skamba savanaudiškai, bet. Kalbame apie istoriją, kultūrinius, visuomeninius dalykus, tai mamai pradeda psichologiškai atitolti nuo slogutės, kosuliuko, buteliuko. Žinoma jeigu įvesčiau taisyklę apie vaikus nekalbėti, nepavytų. Kai susėdame kavinukėje po ekskursijų, mamos netęsia pokalbio apie silkių importą senovėje, jos pradeda kalbėti apie mažylius, ir tai nuostabu.
Nebėgame nuo kūdikio auginimo temų dirbtinai, kalbamės apie darželių pasirinkimus, grįžimą į darbą ir t.t. Tačiau labai gera šį turinį praskiesti.
Kaip parengiamas turas
Kai sugalvoju kryptį, pirma važiuoju ištyrinėti, kaip viskas atrodo vietoje. Svarbiausias dalykas – ar bus galima fiziškai judėti tuo maršrutu stumiant vežimėlį. Ar yra laiptai, ar yra kliūtys? Žinoma, jeigu yra laiptelių, tai nereiškia, kad turo atsisakysiu. Jokiu būdu! Bet įvertinu, ar padėdamos viena kitai galėsime vežimukus perkelti, pernešti. Vadinu tai priimtina rizika, nes vienai mamai toks maršrutas gal bus nemalonus, o einant grupėje bus tikrai įveikiamas
Antras labai svarbus dalykas – kūdikio ir mamos komfortas. Kadangi pati auginu vaiką, labai lengvai pajaučiu, ko reikia. Žiemos sąlygomis po pusvalandžio jau gali atsirasti mažylių, kurie pradės nerimauti. Tad stengiuosi, kad žiemos turas būtų suskaidytas, su daugiau pertaukėlių, kad mamos rastų suoliuką ar kavinę. Per pusvalandį turi būti pasiekiama šilta vieta, kad mama galėtų pažindyti, nereikėtų sniegyne glausti vaikučio prie krūties.
Jeigu tinka infrastruktūra, atstumas, vykstu į biblioteką rinkti medžiagos. Skaitau, ruošiuosi, kaip bet kuris gidas ruošiasi ekskursijai. Labiau mėgstu turui ruoštis skaitydama knygas, nei rinkdama medžiagą internete. Nesakau, kad internete neįmanoma rasti gerų šaltinių, tačiau ruošdamasi iš knygų derinu ir kitą savo siekį – per motinystę kuo mažiau sėdėti prie kompiuterio.
Mama mamą jaučia, o kūdikiai – dar labiau
Keliaujame grupėse dažniausiai iki 10 mamų, tai optimaliausias skaičius, kai galime viena kitą jausti. Įsivaizduokite, 10 mamų, 10 kūdikėlių, kiekvienam vis kitokia diena, kitokia nuotaika. Tačiau nepatikėsite, beveik niekada nebuvo jokių nukrypimų. Mamos nusiramina, kad čia saugu, ramu, ramybė persiduoda kūdikiams, ir mes judame be didesnių iššūkių.
O jeigu reikia, visos mobilizuojamės ir viena kitai padedame. Kartą vedžiau ekskursiją Trakuose, ir Juozukas, kaip tyčia, buvo neramus, jam reikėjo manęs – nors tu ką. Tad paėmiau Juozuką ant rankų, ir – kokia sėkmė – viena mama atvyko su vyru, tad jis pavežė mano vežimėlį. Sprendžiame problemas kaip bendruomenė – be chaoso ir streso.
Mamoms to reikėjo
Esu laiminga, kad idėja pataikė į nišą. Nėra daug organizatorių, kurie tai darytų, o mamoms to reikia. Kai vaikas paauga, pramogų pasiūla tampa labai didelė, laukia žaidimų kambariai, mokyklėlės, renginiai. O kai kūdikis dar vežimėlyje, veiklos daug mažiau. Norėčiau veiklą plėsti į kitus miestus, turus ves ir mano kolegės gidės, kurios pačios dabar augina kūdikius.
Neila Ramoškienė, nuotraukos Agure photography ir iš asmeninio albumo
Susiję straipsniai
