Indrė Stonkuvienė – ne tik televizijos laidų vedėja ir socialinių tinklų žvaigždė. Ji – ir įvairių socialinių projektų iniciatorė. Prasidėjus karui Ukrainoje, rašėme apie Indrės iniciatyvą padėti karo pabėgėliams. O jos akcija „Būk geras, nelauk Kalėdų“ padėjo šeimoms, kuriose auga neįgalūs ar sergantys vaikai.
Indrė buvo iniciatyvos „Moterų pasaulyje“ sumanytoja. Jai svarbu kalbėti apie motinystę be tabu ir nepagražintai, dalintis savo asmenine patirtimi. Kai esi atviras, vyksta tarsi gerumo mainai.
Su Indre kalbamės apie tai, kodėl moterims tokia svarbi kitų moterų draugija ir palaikymas.
Indre, dabar vis garsiau kalbama apie pogimdyminę depresiją, apie moterų emocinę būseną auginant vaikus. Kokia jūsų asmeninė patirtis šia tema?
Man ši tema labai artima! Tiesa, kad jaučiau pogimdyminės depresijos požymių, suvokiau jau vėliau, vaikams kiek paaugus. Nebijokime pasakyti, kad liūdesys dažnai pereina į pogimdyminę depresiją, nepilnavertiškumą, savivertės praradimą. Kai tavo pasaulyje atsiranda ilgai lauktas stebuklas, atrodo, turėtum būti pati laimingiausia. Tokią nuomonę formuoja ir socialiniai tinklai, kai matai kitas mamas pasipuošusias, pasitempusiais, gražiai aprengtus jų kūdikius, tvarkingus namus… Tada galvoji: kitoms viskas taip lengvai sekasi, o mano vaikas nemiega naktimis ir nuolat verkia. Kodėl aš nesusitvarkau? Ką darau ne taip? Aš motinystę įsivaizdavau visai ne tokią!
Iš savo patirties galiu pasakyti, kad motinystė visuomenėje nėra pakankamai įvertinta. Kai susilaukiau pirmosios dukrelės Cecilijos, visi mane sveikino ir klausė, o kokie tolesni planai, kokiuose projektuose dalyvausiu, ar dirbsiu televizijoje, kokių turiu karjeros tikslų? Sakė: „Taip, mes suprantame, auginsi vaiką, bet kas daugiau?“ Tarsi motinystė būtų nereikšmingas dalykas.
Aš pažįstu moterų, kurios prieš gimdymą buvo karjeristės, bet gimus vaikams jos tiesiog atrado save motinystėje. Joms karjera pasirodė ne tokia prasminga, kaip žmogaus auginimas. Motinystė reikalauja viso paros laiko, didžiulio dėmesio ir energijos. Gimus Pranukui, šiek tiek pasidaviau visuomenės spaudimui, kad šalia vaikų auginimo turiu daryti „kažką daugiau“, – jam buvo vos du mėnesiai, kai įkūriau savo verslą. Į darbo susitikimus važiuodavau su dviem mažais vaikais. Neturėjau pagalbos, kas man padėtų. Aš didžiuojuosi tuo laikotarpiu, bet jo pakartoti nenorėčiau ir kitoms nerekomenduočiau. Kol vaikai maži, moteris turi superjėgų (o gal po gimdymo vis dar veikia hormonai), atrodo, kad gali viską padaryti pati, be pagalbos. Aš, matyt, norėjau įrodyti, kažkam įtikti, kad esu ne tik mama, bet ir kūrybininkė, verslininkė, laidų ir renginių vedėja!
Dabar manau, kad tie pirmieji metai auginant vaiką ir skirti susipažinti su nauja savimi kaip mama, su nauju žmogučiu, atėjusiu į šeimą. Be to, juk kūdikiai ir serga, būna sunkių etapų, didelio nuovargio, nesėkmių, kurias praeina visi tėvai.
Visa tai supratau Pranukui truputį paaugus, kai ėmiau gilintis, kas svarbu man pačiai, o ne primestoms visuomenės normoms. Aš supratau, kad bendrumas ir dalinimasis išgyvenimais reikalingas kiekvienai jaunai mamai. Prieš 9 metus buvau viena pirmųjų, kuri išdrįso viešai kalbėti apie pogimdyminę depresiją. Moteris reikia šviesti!
Kaip pajausti pirmuosius pogimdyminės depresijos ženklus?
Asmeniškai man tai buvo jausmas, kad patekai į kažkokį užburtą ratą, iš kurio negali ištrūkti. Pabundi ryte, ir slogi nuotaika, niekas neteikia džiaugsmo. Tau žmonės sako: „Juk viską turi, vaikai sveiki, namai gražūs, pinigų netrūksta, vyras šalia“. Tu tai supranti, bet kažkas nesuveikia, kad galėtum jaustis laiminga. Greičiausiai esi tiek pervargusi, išsibarsčiusi, kad nebesuvoki savo pačios poreikių, to virsmo, kuris vyksta tapus mama. Imi kaltinti save ne tik dėl to, kad nespėji suktis buityje, bet ir dėl to, kad nebesugebi džiaugtis gyvenimu. Žinau, kad kartais moterys tame jausme užsibūna metų metus, nes gėda pasakyti, kad blogai jautiesi. „Nevaryk Dievo į medį!“ – dažnai tokia būna aplinkinių reakcija.
Kiekviena moteris turi surasti kelią, kuris jai geriausiai padeda, – ar skaityti tam tikrą literatūrą, ar medituoti. Aš supratau, kad man padeda juokingų vaizdelių apie mamos kasdienybę kūrimas. Pradėjau kelti į internetą vaizdelius ir sulaukiau daugybės mamų palaikymo. Taip po truputį ėmė burtis mamų bendruomenė.
Be jokios strategijos ir išankstinio plano sugalvojau padaryti renginį mamoms, kad galėčiau jas gyvai pamatyti ir apkabinti. Tai buvo prieš 9 metus. Negalvojau, ar toks renginys bus pelningas, ar turėsiu pati sumokėti iš savo kišenės, – ėmiau ir padariau. Pati stovėjau prie įėjimo ir sveikinausi su kiekviena atėjusia mama, kiekvieną apkabinau. Aišku, tai išvargino, nes po to dar turėjau vesti dviejų valandų renginį, bet aš tai dariau įsiklausydama į vidinį balsą. Nebegalvojau, kas ką pasakys, ar tokiu elgesiu „pataikau“ į priimtas elgesio normas. Dariau tai, ko man iš tikrųjų norėjosi.
Kokie būna tie moterų vakarėliai su Indre Stonkuviene?
Renginių programa keičiasi kartu su manimi, per tuos devynerius metus paaugo mano vaikai, keitėsi mano, kaip mamos, kasdienybė. Scenarijaus aš niekada neturėjau ir dabar neturiu, kiekvienas renginys – tai savotiškas stendapas (improvizuotas pasirodymas prieš auditoriją – redakcijos past.). Nuo to pirmo ,,labas vakaras‘‘ suprantu, kokia publikos nuotaika, apie ką kalbėsime tą vakarą. Yra ir juokingų asmeninių istorijų, su kuriomis susitapatina kitos. Daug dalykų supranta tik moterys, net nereikia daugžodžiauti. Tarp eilučių visada tvyro tarpusavio supratimas: „Ir tau taip buvo, kaip man?!“ Kiekvienas toks renginys – tai įkvepiantis, motyvuojantis ir atpalaiduojantis vakaras, kai tu jautiesi tarsi savo draugių rate, tik energija keliasdešimt kartų stipresnė. Ta energija, kuri tvyro renginyje, nenusakoma žodžiais. Apvažiavome Lietuvą, ir jau juokais sakau, kad esu tarsi kokia Džordana, rengianti turą po visą šalį. Labai smagu, kad pačios moterys organizuojasi, randa savo mieste vietų, kur galėtų vykti renginys. Pavyzdžiui, Tauragėje bilietai buvo išpirkti per dvi valandas. Man rašo moterys, kad mūsų su vadybininke Ema organizuojamuose vakarėliuose jos dalyvavo jau ne vieną kartą, nepatingi atvykti ir į kitą miestą. Dabar renginiuose „Šokiai kam per 30 ( ir širdyje)“ dalyvauja 300–400 moterų, būna pilnas klubas, kiek tik jame telpa! Tauragėje dalyvavo gal 600 moterų! Kartais ateina kelios moterų kartos, dukros atsiveda mamas ir net močiutes. Viena devyniasdešimtmetė po renginio man padėkojo, kad labai smagiai praleido laiką, o jos jaunystės laikais taip atvirai kalbėti buvo neįprasta. Sykį po renginio kalbėjau su moterimi, kuri pasakė, kad tai pirmas jos išėjimas iš namų po gimdymo.
Anksčiau vienas mano projektų vadinosi „Moterų pasaulyje“, dabar jo nebeliko, atsirado „Šokiai kam per 30 ( ir širdyje)“, bet esmė ta pati – burti moteris, kalbėti apie savo patirtis atvirai, nebijoti pasijuokti iš savęs.
Kai atvirai pasakoji apie nepagražintą kasdienybę, kitoms tarsi palengvėja, kad netobulos – ne jos vienos. Daugelyje mano papasakotų situacijų jos atžįsta save.
Taip ir susikuria moteriškas solidarumas, atsiranda unikalūs renginiai, kur dalinamės energija ir įkvepiame vienos kitas. Mūsų kartoje jau kalbame apie emocinį intelektą, o ankstesnėms kartoms tai buvo negirdėtas dalykas. Bet intuityviai moterys visais laikais burdavosi į krūvą – palaikydavo viena kitą visais motinystės etapais.
Kokiame etape esate dabar jūs pati?
Palikau funkcinės mamos etapą, esu kitame, labai įdomiame, nes matau, kaip mano vaikai darosi vis labiau savarankiški, kaip formuojasi kaip asmenybės, bendrauja su kitais žmonėmis. Su jais stengiuosi kalbėti apie empatiškumą. Vienoje psichologinėje knygoje radau terminą „acomedido“ – kai vaikas savo egoizmą, labai dažnai iškylantį „aš“ pastumia į šoną ir apsidairo, o kaip jaučiasi kiti, gal jiems reikia pagalbos? Kiekvienas vaikas gimsta egoistas, man atrodo, mūsų, tėvų, pagrindinė pareiga prigesinti tą ego ir ugdyti empatiškumą bei kritinį mąstymą.
Man labai svarbu neprarasti ryšio su vaikais, kaip aš pati esu nepraradusi su savo mamyte ir sese. Jei būnu svečiuose pas mamytę, turiu būtinai įkelti į feisbuką istoriją, kad paskui laimingai grįžau namo. Arba paskambinti ir jai pasakyti, kad iš renginio jau parsiradau. Vaikai irgi dažnai man siunčia žinutes, kartais darbo metu, juokauju, kad aš juos greitai užblokuosiu. Pavyzdžiui, dabar Cecilija su Pranuku yra Švedijoje, jie su mokykla išvažiavo į ekskursiją, ir mes nuolat susirašome žinutėmis. Mokykla labai šauni, visai kitokia, negu buvo mano laikais. Pavyzdžiui, pernai Cecilija dalyvavo moksleivių mainuose ir savaitei buvo išskridusi į Turkiją, gyveno turkų šeimoje, mokėsi vietinėje mokykloje. O juk dar maža, šiemet ji penktokė, Pranciškus trečiokas.
Negraužiu vaikų dėl blogesnio pažymio, jie patys daugiau išgyvena, negu aš. Sakau, nieko čia tokio, svarbu sužinoti, ko nemokėjai.
Kaip sekėsi išeiti iš funkcinės mamos vaidmens? Ar nesinorėjo ilgiau jų lepinti, laikyti mažais, patarnauti?
Po skyrybų jautiesi kaltas, kad ir vaikai turėjo išgyventi tą skausmą, todėl natūralu, kad nori juos labiau pagloboti, padaryti jų darbus, pataikauti. Tai normalu, tik svarbu toje būsenoje per ilgai neužsibūti. Man iškrito korta, kad gyvenime atsirado mylimas žmogus (Vidas Bareikis – red. past.). Vidas juokiasi, kad mūsų namai yra „rožinės kareivinės“. Aš perprantų, kada iš tikrųjų vaikas serga, kada patingi. Pavalgei – nusinešk lėkštę. Atsikėlei – pasiklok lovą. Taisykles turi kartoti ir kartoti, tai reikalauja kantrybės ir energijos. Gerai, kai yra toks partneris kaip Vidas, nes viena palūžčiau, kartais taip nelengva atlaikyti visus tris mūsų vaikus. Jei Vido nėra namuose, kartais jam paskambinu, kad išgirsčiau: „Tu gera mama, net jeigu jiems dabar pasakysi, kad reikia išjungti kompus ir eiti miegoti“. Įsikrunu nuo to jo palaikymo ir galiu toliau veikti. Partnerystė, komandinis laikas – tai geriausia, kas man nutiko.
Kaip mėgsta laiką leisti jūsų jungtinė šeima?
Antrą vasarą turime sodybą, smagu pabūti joje. Kai leidžiame laiką su vaikais, norisi tai daryti kuo kokybiškiau. Tu negali pasakyti: „Telefonui – ne, kompui – ne“, ir nieko nepasiūlyti į vietą. O ką veikti? Mes vaikystėje karpydavome, o jie nekarpys, jie kita karta. Vidas širdies gilumoje yra pedagogas, jam patinka mokyti, užsiimti su vaikais, kartu sportuoti, tai didžiulis pliusas. Jis jei mato, kad jei aš pavargusi, ragina vaikus padėti, patarnauti man, o ne reikalauti kažko iš manęs.
Mūsų šeimai patinka aktyvus laisvalaikis. Mes mėgstame vaikščioti, bėgioti, daryti mankštą, maudytis, žaisti tinklinį, šokinėti ant batuto, spardyti kamuolį. Patinka ir stalo žaidimai. Pagal galimybes keliaujame. Skyrybos šiuo atžvilgiu net padėjo, nes dabar vaikai keliauja daugiau, – ir su manimi, ir su savo tėčiu
Kuo domisi jūsų vaikai? Kokius talentus pastebite jau dabar?
Cecilija labai organizuota, charizmatiška. Jai patinka scena, antrą sezoną lanko privačias dainavimo pamokas, jai patinka filmuotis, kurti vaizdelius internetui. O Pranukas šį sezoną yra krepšininkas, o praėjusį sezoną buvo futbolininkas. Jis talentingas sportininkas, treneriai patys jį susiranda, o svarbiausia – jam patinka sportuoti, matau, kad nori. Dar Pranas turi labai gerą humoro jausmą, jo pastabos dažnai prajuokina vaikus mokykloje, kaip ir mus namuose. Kartais dėl elgesio tenka taikyti kortelių sistemą – jei negauni pastabų, gali naudotis privilegija ilgiau pažaisti kompiuteriu, ar panašiai.
Mane džiugina Cecilijos savarankiškumas. Vasarą ji klausė, kaip galėtų užsidirbti pinigų? Teko pasukti galvą, nes vienuolikos metų vaikas niekur oficialiai dirbti dar negali, o namuose už paklotą lovą mokėti pinigų nederėtų, – tai kiekvieno šeimos nario pareiga. Sugalvojome, kad vaikai galės užsidirbti už papildomus darbus. Tokių atsirado sodyboje, kai reikėjo nunešti šakas. Dar pinigų užsidirbo nuplaudami mūsų automobilius, padėdami reklamuoti renginį. Kartą Cecilija pagamino avokadų skrebučių mano draugams – dvylikos žmonių kompanijai. Užkandis išėjo labai skanus, Cecilijai patinka gaminti, ir puikiai pavyksta!
Man labai svarbu užauginti vaikus gerais, empatiškais žmonėmis, kad gebėtų išreikšti ir valdyti savo emocijas. Ne pažymiai svarbiausi, bet mokymasis – kaip darbo procesas – labai svarbus. Kažkada jie turės dirbti, įgyti profesijas, užsidirbti namams ir pramogoms. Žinoma, tėvai gyvenime gali padėti, bet labai geras jausmas žinoti, kad viską padarei pats. Vidinio stuburo auginimas ir yra svarbiausias.
Ginta Liaugminienė, nuotraukos Auros Skulskytės ir Katažynos Palubinskos
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Bendruomeniška motinystė“ ir 2023 metams skyrė 3800 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2024 metų sausio 23 dieną.
