Žurnalistė, TV laidų vedėja ir nuomonės formuotoja Ugnė Siparė sako, jog iki Umos gimimo labai abejojo, ar ji turi įgimtą motinystės instinktą. Ir kai nėščiųjų kursuose lektoriai sakydavo: „Šita informacija labiau skirta tėčiams, nes mamos ir taip žino“, Ugnė kartu su vyrais išklausydavo dėstomą medžiagą, nes nebuvo tikra, ar pasąmonėje tikrai „žino“.
Su Ugne kalbamės apie jos motinystės atradimus.
Ugne, kas išrinko dukrytei gana retą vardą?
Umos vardas pirmai į galvą atėjo man. Paskui išbraukėme iš galimų vardų sąrašo, kuris buvo gana ilgas ir keitėsi per visus devynis mėnesius, ir tik prieš pat gimdymą prisiminėme vėl. Galų gale liko du vardai favoritai – Olivija ir Uma. Kažkas pastebėjo, kad Uma yra tarsi sudaryta iš mūsų su Mariumi vardų, tas argumentas ir lėmė, kad pasirinkome Umos vardą. Norėjome, kad vardas gražiai skambėtų Lietuvoje ir nebūtų sudėtingas užsienyje. Dabar pasaulis sumažėjęs, Lietuvoje gyvena nemažai užsieniečių, ir patys daug keliaujame. Pavyzdžiui, mano sesuo Laura gyvena Amerikoje. Atsimenu, kaip Amerikoje nuvykusi aplankyti sesės aš sakydavau savo pavardę „Galadauskaitė“ po vieną raidę, nes būdavo sudėtinga užpildyti dokumentus. Net ir vardą „Ugnė“ turėdavau kartoti keletą kartų. Norėjome, kad dukrytės vardas būtų nesudėtingas.
Pradedate naują etapą – tapote „Muzikinės kaukės“ vedėja. Galbūt muzika lydi jus nuo vaikystės?
Užaugau Marijampolėje, kur mergaites dainuoti moko garsi pedagogė Laima Lapkauskaitė, bet nedalyvavau nei „Olialia“, nei „Mokinukių“ kolektyvuose. Aš nuo darželio laikų iki pat mokyklos baigimo šokau. Šokių mokytoja Virginija Sagulina Marijampolėje ne mažiau garsi nei dainavimo mokytoja Laima.
Man patinka dainuoti, bet dainuoti specialiai nesimokiau. O domėjimasis muzika įaugęs į kraują. Stebiu, kas vyksta muzikos pasaulyje, nemažai žinau apie praeityje garsius muzikantus, muzikos istoriją. Draugų kompanijoje visada dainuoju, nes moku visas dainas. Labai džiaugiuosi, kad pradėjau vesti muzikinę laidą. Mes su vyru žiūrėdavome „Muzikinę kaukę“ ir anksčiau, aptardavome, kurie panašūs išore, kurie – dainavimu, kurie judesiais, – laida tikrai įtraukdavo.
Ar nėštumo metu klausėte daug muzikos?
Kiekvieną dieną! Ir taip yra visą gyvenimą, kiekvienas mano rytas prasideda nuo muzikos. Geriu kavą, valgau pusryčius ir klausau muzikos. Yra visokių studijų ir tyrimų, kad nėštumo metu labai gerai klausytis muzikos, tai palankiai veikia vaikelio vystymąsi. Nežinau, kiek tai moksliškai pagrįsta, bet man atrodo logiška, juk muzika ramina ir gerai nuteikia. Jei mama gerai jaučiasi, tai ir vaikelis gerai jaučiasi.
Vienu metu pastebėjome, kad Uma iškart nurimsta išgirdusi Edit Piaf! Tą atsitiktinai atrado Marius. Kartą ji verkė, Marius ėmė migdyti ir dainuoti Piaf dainą, ir Uma nurimo! Galvojame, gal atsitiktinumas. Kitąkart pabandėme, ir vėl tas pats. Akys pasidaro didelės, suklūsta, nurimsta, o paskui ir užmiega. Dėl Umos mūsų namuose net atsirado vinilinė Piaf plokštelė. O dabar Eltono Džono laikotarpis. Jis prasidėjo nuo garsiosios filmo „Liūtas karalius“ dainos „Can you feel the love tonight“, kadangi liaudiškų lopšinių moku nedaug, tad migdydama dainavau šitą dainą. Umai patiko! Sudarėme visą Eltono Džono grojaraštį specialiai Umai. Kartais migdydama dainuoju aš viena, kartais – duetu su Mariumi, o būna, kad ir visi trys. O vakar, pavyzdžiui, ji užmigo su „Bee Gees“. Čia ne mes sugalvojame, ko klausyti, čia ji diktuoja savo norus!
Ar tikite, kad motinystėje yra kažkokios mistikos, ženklų, sutapimų?
Labiau tikiu genetika. Ji geriau paaiškina, kodėl susilaukėme mergytės, ne berniuko. Mano tėtis turi sesę, mano mama turi sesę, aš turiu sesę, Marius turi sesę, Mariaus mama turi sesę. Net mano močiutė iš 3 seserų. Mūsų giminėse daug moterų ir merginų. Kažkaip jaučiau, kad ir man gims mergaitė. Kitaip ir negalvojau. Žinoma, lytis nebuvo svarbi, svarbu, kad sveikas vaikas.
Įdomus sutapimas, kad Umos gimtadienis tą pačią dieną kaip ir mano sesers, jos abi gimusios gegužės 17-ąją. Artėjant gimdymui, gydytojai pasakė, kad terminas yra nuo 17 iki 19 dienos, maniau, kad gims 19. Juk negali sutapti, kad su teta gimtų tą pačią dieną! Paskui sesė juokėsi, kad mano dukrytė bus tokia pat dėmesio mėgėja, kaip ir aš, – nugvelbė visą dėmesį nuo tetos. Kadangi toks gražus sutapimas, tai Laurą pakvietėme į krikšto mamas, o krikštynas planuojame surengti vasarą.
Kartais poros prieš susilaukdamos vaikų „pasirepetuoja“, nusipirkdamos šuniuką ar kačiuką…
Prieš porą metų ir aš labai norėjau šuniuko. Bet Marius pasakė: „Jei dabar mes įsigysime šuniuką, tu nebenorėsi vaikų. Kai turėsime vaikų, o tu vis dar norėsi šuniuko, tada pagalvosime“. Supratau, kad čia yra logikos. Dabar sugalvojau gerą planą – kai Uma paaugs, kai visi vaikai užsinorės šuniuko, pasakysiu: „Gerai, bet tu pati turėsi jį vedžioti“. Aš niekada nesu turėjusi šuns. Žinau, kad dideliam šuniui reikia daug aktyvumo, gamtos, bet mūsų miestietiškam gyvenimo būdui tiktų kokios nedidelės veislės šuniukas.
Ar buvo toks etapas, kai atsidėjote tik motinystei, visas kitas veiklas palikusi nuošaly?
Laukdamasi Umos sakiau, kad dvejus metus būsiu namuose, motinystės atostogose. Bet auginant vaiką atsiranda laiko, kai galima nuveikti ir dar kažką. Umos labai geras charakteris, ji gerai miega naktį ir leidžia pailsėti mums, tad dieną nesijaučiu nuvargusi. Kol vaikas miega, kuriu instagramo įrašus, kartais būnu pakviesta vesti kokį renginį, kuris trunka tik porą valandų. Tad motinystę suderinu su darbine veikla, tai man leidžia pasijusti neiškrentančia iš aktyvaus gyvenimo. Net ir „Muzikinė kaukė“ nereikalauja mano laiko nuo ryto iki vakaro. Pasikeisdami su Mariumi Umą auginame patys be jokių auklių.
Laukdamasi irgi gyvenau labai aktyviai, dirbau ir sportavau, nes gerai jaučiausi. Gimdymo dieną dar buvau suplanavusi paskutinę nėštumo fotosesiją, kad vėliau galėčiau dukrytei papasakoti, kad kitą dieną po šitos fotosesijos gimė ji. Bet ryte atsikėlusi supratau, kad reikia atšaukti fotosesiją, nes jau buvo aišku, kad prasidėjo gimdymas.
Aš tokia nenustygstanti esu, man taip išeina natūraliai. Aš, atrodo, nieko specialiai nesiimu, bet vis tiek kažką veikiu. Matyt, tiesiog toks žmogus esu.
Ar motinystė jums nenuobodi?
Per septynis mėnesius, kol auginame Umą, nė karto nepagalvojau, kad man nuobodu. Su Uma nėra monotonijos, kasdien kažko naujo išmoksti: čia ji šliaužia, čia prasideda papildomas maitinimas, čia jau ateina laikas duoti ir mėsą… Vis atsiranda naujų dalykų, kurių mokausi. Su Uma einame į kūdikių baseiną, kartais tik mudvi, o kartais – visi trys. Stengiuosi visas tas patirtis sugerti, nes šis laikas ypatingas, svarbu nepraleisti ir pasimėgauti.
Turime draugų su panašaus amžiaus vaikais, turbūt natūraliai suartėji su žmonėmis, kurie gyvena panašiomis aktualijomis. Mėgstame daug vaikščioti. Gyvename pačiame miesto centre, kai atsikraustėme, džiaugiausi, kad visur galėsime nueiti pėsčiomis, daug vaikščioti po senamiestį. Bet iki Umos gimimo tam radome laiko gal tik porą kartų. Užtat su Uma vaikštome kasdien! Nė vienais metais taip dažnai nėjome prie Katedros eglės ir nesidžiaugėme kalėdine atmosfera, kaip šiemet. Man visada atrodydavo, kad Kalėdos – tokia nuostabi šventė, tik dažnai nespėji jų išjaust. O dabar jau atrodo, kad tikrai atsidžiaugiau tiek, kiek pridera.
Turite beveik šimtatūkstantinį sekėjų būrį socialiniuose tinkluose. Šita veikla džiugina ar kartais ir skaudina?
Esu atvira, daug kalbanti, norinti dalintis, pasakoti, bendrauti, tad socialiniai tinklai labai tinka mano charakteriui. Visada noriai dalindavausi savo išgyvenimais su kitais, tik dirbant žinių laidose televizija mane kiek ribojo. O dabar esu laisva, kiek širdis geidžia ir kiek turiu ūpo. Stengiuosi palaikyti pozityvumą, bet ne apsimesti, kokia esu laiminga, jei taip nėra. Laikausi požiūrio, net jei ryte atsikeli ne ta koja, tai daugiau šypsokis, ir viskas bus gerai, įtikinsi tuo save, todėl diena pagerės.
Neigiamų komentarų daugiau būna po straipsnių, manęs tai nejaudina, neskaitau, nežiūriu, tikiu, kad mane seka tie žmonės, kuriems aš įdomi. Atgalinis ryšys natūralus – kokią energiją spinduliuoji, tokia ir pas tave sugrįžta. Nestebinu savo sekėjų kokiomis nors radikaliomis idėjomis, kad žindysiu iki paauglystės ar maudysiu vaiką eketėje. Aš apskritai labai paprastai žiūriu į gyvenimą ir į vaiko auginimą.
Turite vaikų gydytoją, kuriuo tikite ir pasitikite?
Savotiškus namų darbus atlikau dar laukdamasi, pasirinkau gydytoją, kuria visiškai pasitikiu. Jei ji ką pasako, nepuolu to paties aiškintis dar su keliolika šaltinių – tai kainuotų per daug laiko ir pastangų. Visus klausimus aiškinuosi su gydytoja, o ne su mamų forumais. Suprantu, gal mamos rašo tiesą, kad jų vaikui buvo vienaip, bet gal mano vaikui bus visiškai kitaip? Juk kiekvienas atvejis individualus.
Didelių sveikatos problemų su Uma dar nebuvo, tik kartą buvo pakilusi temperatūra. Ir tai ne iki 40, o iki 38. Paskambinau gydytojai paklausti, ką daryti, o ji pasiūlė palaukti rytojaus ir pažiūrėti. Kitą dieną temperatūra jau buvo nukritusi.
Diegliukai pirmais mėnesiais vargino neilgai, gydytoja iš anksto buvo rekomendavusi ir silpnesnių, ir stipresnių vaistų, jei pirmieji nepadėtų. Tą etapą gana lengvai praėjome.
Dabar laukiame dygstant dantukų, kol kas dar neturi nė vieno. Man mama sakė, kad man dantys išdygo vėlai, tik sulaukus metų. Gal ir Umai vėliau išdygs, nieko baisaus, vis tiek kažkada išdygs. Dabar jei jau verkia, mes sakome: „Turbūt dantukas?“ Ir labai ramiai tai priimame.
Ir mano, ir Mariaus mamos pasakojo, kad kūdikystėje mes buvome ramūs vaikai. Aš labai anksti pradėjau miegoti savo lovytėje atskirame kambaryje. Buvau tokio paprasto charakterio, kad mane buvo galima palikti ir po savaitės ateiti patikrinti, ką veikiu. Tik paskui tapau labai aktyvi. Gal ir Umai bus taip pat?
Ar esate atspari kūdikio reikmenų, drabužėlių, žaislų pirkimui?
Turiu atsparumo saugiklį – vyrą (juokiasi). Tarkime, nusprendžiame, kad mums reikia patogios sulankstomos lovytės, nes važiuojame pas vienus ir kitus senelius. Nueiname į parduotuvę, o ten tiek daug gražių dalykų! O vyras man sako: „Ugne, mums šitų daiktų nereikia, mums reikia tik lovytės“. Ir viskas, problemos kaip nebūta. Mane reikia grąžinti ant žemės, ir Marius yra mano sveiko proto saugiklis.
O kitas dalykas, kad dar turime išprotėjusių iš laimės senelių! Seneliai retai ką išrenka patys, dėl kiekvieno didesnio pirkinio pasitaria, paklausia, ko mums labiausiai reikia, ar mes neturime to daikto, kurį jie rengiasi pirkti. Daiktų kalno norisi išvengti, nes gimus Umai bute vietos tikrai sumažėjo – vežimėlis, maitinimo kėdutė, maniežas, žaislai…
Ugne, kaip po gimdymo grįžote į ankstesnę fizinę formą, ar reikėjo specialių pastangų?
Nėštumo metu visiškai negalvojau apie priaugtus kilogramus, man atrodė tokia stebuklinga būsena, kai tu savyje augini kitą žmogų! Nė sekundei nebuvo šovusi mintis, o kaip aš pati atrodau. Suprantu, daugelis pasakys ir bus teisūs, kad lengva man kalbėti, kai tokia genetika. Mūsų giminėje moterys smulkios, lieknos. Per nėštumą nepriaugau daug svorio, tad nereikėjo jo ir mesti.
Gimdymo namuose gydytoja man patarė iškart dėvėti ortopedinį diržą, kuris padeda pilvukui, ir pradėti daryti lengvus fizinius pratimus. Iš pradžių tik pakilnoti kojas, padaryti keletą atsilenkimų. Po savaitės jau kiek daugiau, paskui – dar daugiau. Visą gyvenimą sportavau, ir per nėštumą lankiau nėščiųjų mankštas, tad poreikis judėti visada buvo. Uma gimė šiltuoju metų laiku, kai galima daug būti gamtoje, vaikščioti. O nuo rudens pradėjau lankyti sporto klubą, individualiai sportuoju su trenere. Rasti valandą laiko sau nėra kažkokia didelė prabanga. Ir man didžiausias motyvas yra ne išvaizda, o gera sveikata, kad būčiau stipri, galėčiau pakelti ir vaiką, ir vežimėlį, kai reikia jį įsidėti į automobilį.
Ką naujo davė motinystė, kokių naujų bruožų atradote savyje?
Aš esu kantri, tai visada žinojau, bet supratau, kad esu dar kantresnė, negu maniau. Galvojau, man darbas pirmoje vietoje, o dabar žinau, kad šeima yra numeris vienas, ir į nieką nekeisčiau šito jausmo. Koks nuostabus jausmas susirinkti per šventes, kai mažas vaikas tarsi vėl apjungia, suklijuoja visą giminę, vėl yra dėl ko stengtis, kuo džiaugtis.
Anksčiau galvojau, kad neturiu įgimto motinystės instinkto. Tarp mano draugų ir giminių ilgą laiką nebuvo mažų vaikų, aš net rankose kūdikio nebuvau laikiusi. Paskutinis kūdikis, kurį mačiau, buvo mano pusbrolis, tada man buvo 4 metai. Laukdamasi Umos, net bijojau, kaip reikės tą vaikutį paimti, kad nesulūžtų? Buvo juokinga, kai kartą su Mariumi jutube žiūrėjome filmuką apie kūdikių verksmo kalbą, ten rodė verkiantį vaikelį ir aiškino, kaip verkia iš alkio, o kaip norėdamas miego. Peržiūrėjau tą įrašą daug kartų ir vis tiek atrodė, kad verkia vienodai. O dabar iš Umos veido išraiškos ir verksmo aš viską suprantu. Kai vaikas yra tavo, supranti viską, ką jis nori tau pasakyti.
Ginta Liaugminienė, nuotraukos gerdos Semčišinos
Susiję straipsniai
