Prieš beveik 4 metus mamas nedrąsiai pasveikino tinklalaidė „Kalba mamos“. Šiandien projektas mylimas ir žinomas, o jo svarbiausias tikslas – mažinti vienišumo jausmą tarp mamų ir kviesti jas pasitikėti savimi. Juk kiekviena mama – geriausia savo vaikui, jos šypsena mieliausia, jos rankos apkabina šilčiausiai. Kalbamės su tinklalaidės kūrėja Marija Keršanskiene, kuri yra ir 2 vaikučių mama. Jonui dabar šešeri, o Elzei – dveji.
Pakalbėkime apie jūsų mamystės kelionę. Kokia buvo pradžia? Ar tokia, kokios tikėjotės?
Pagalvojus apie pradžią, kyla daug įvairiausių jausmų, bet ryškiausia mintis – buvo sunku. Mane, kaip ir tikriausiai daugybę pirmakarčių mamų, vis lydėjo mintis: „Kodėl niekas apie tai nepasakojo?!“ Tik vėliau supratau, kad iš esmės motinystei pasiruošti neįmanoma, nes niekas ir negali papasakoti, koks bus tavo vaikas, kaip tu reaguosi į tam tikras situacijas ir iššūkius. Daug kas išmokstama ir pajaučiama, tik augant vaikui ir susidūrus su konkrečiais klausimais.
Kartais pagalvoju, kad tapsmo mama patirtis mane galbūt taip supurtė todėl, jog anksčiau vaikai moters gyvenime man atrodė toks savaime suprantamas dalykas – tarsi natūraliai ateinantis gyvenimo papildymas, kai sutinki žmogų, su kuriuo nori sulaukti senatvės. Mano smegenys labiau fiksavo ir tikėjosi fizinių pokyčių, kuriuos atneš ta patirtis: daug buities, maistas, sauskelnės, verksmas, laiko sau trūkumas, vaikas ant rankų, žindymas, pasikeitęs kūnas ir kt. Sau atrodžiau visai „pasikausčiusi“, nes ne tik mačiau, kaip augo du mažesnieji broliai, bet ir padėjau mamai juos auginti, migdydavau, likdavau namie viena su jais. Be to, juk užaugau penkių vaikų šeimoje! Buitis manęs visiškai negąsdino, maisto gaminimas yra mano meilės kalba! Vaikų turėti nebijojau. Žinojau, kad tai nebus tik gražus suvenyras. O ir mama niekada nesisvaidė žodžiais, kad vaikai – tik saldumas ir lengvumas. Rodos, žinojau, kur brendu. Bet vis dėlto didesnė dalis dienų tikriausiai buvo pilnos nerimo, ne ramybės.
Viskas prasidėjo nuo gimdymo, kuris buvo gana komplikuotas ir iki pačios paskutinės minutės, lyg įtempto siužeto filme, nebuvo aišku, kaip viskas pasibaigs. Galų gale Jonas gimė pridusęs, nes buvo kelis kartus aplink kaklą apsisukusi virkštelė. Atsimenu, vyras džiaugiasi, mane bučiuoja, o aš siaubo pilnomis akimis žiūriu į jį ir klausiu: „Kur vaikas? Kodėl jis neverkia? Ar viskas gerai?“ Tai truko turbūt minutę ar kelias, bet man atrodė, kad ta tyla tęsėsi visą amžinybę. Tą akimirką atrodė, kad mano protas jau ruošiasi laidoti vaiką. Pasąmonė jau piešė laidotuvių vaizdus ir net spėjau pagalvoti, kaip reikės bendrauti su visais, kurie mus guos ir dalins užuojautas. Bet viskas baigėsi sėkmingai, Jonas pradėjo kvėpuoti. Jį padėjo man ant krūtinės, bet perspėjo, jog tik trumpam, – teks išnešti stebėti. Tačiau jis labai greitai atsigavo, pradėjo žįsti ir darkart jį apžiūrėjęs personalas pasakė, kad viskas gerai.
Vyras po kelių savaičių grįžo į darbus, dienomis likau viena su neramiu kūdikiu. Jau vidurdienį ašarų pilnomis akimis rašydavau vyrui žinutes: „Negaliu jo nuraminti. Nesuprantu, kas jam yra. Gal gali grįžti?“ Turbūt nemažai mamų atpažins situaciją, kai negali pasigaminti valgyti, nes ant rankų nuolat neramus kūdikis. Arba bandai kažkaip viską pasidaryti viena ranka. Kurį laiką juokinga ir socialiniuose tinkluose daliniesi šmaikščiais juokeliais apie tai, kaip mamos viską moka pasidaryti viena ranka, bet ilgainiui tai tikrai išvargina. Supranti, kad kažką reikia keisti. Aišku, kartu su tuo nuovargiu ateina ir „blogos mamos“ jausmas, nes atrodo, kad visos kitos kažkaip susitvarko, tik man nepavyksta net spėti pavalgyti, kol vaikas miega.
Sūnus labai godžiai žįsdavo, todėl nuolat prisirydavo oro ir springdavo, reikėdavo vis padėti jam atsirūgti. Jam nuolat pūsdavo pilvą ir, atrodė, kad ištisai verkia. Užmigdavo tik sūpuojamas, miegodavo didžiąją dalį savo gyvenimo tik ant rankų. Pamenu, gana ilgai bijodavau išeiti su juo ilgesniam laikui iš namų, nes reikėdavo viena ranka stumti vežimą, o kitoje nešti vaiką. Kai dabar pamatau taip einančią mamą, norisi sustoti šalikelėje, išlipti iš mašinos ir parlydėti ją iki namų, nes tikrai žinau, kokia neviltis gali apimti, jei kiekvienas tavo išėjimas iš namų baigiasi būtent taip, o nešynėje vaikas irgi verkia.
Laikui bėgant, pajutome didžiulį nuovargį, nors ir turėjome daug vilties, kad visa tai laikina ir jau tuoj tuoj bus geriau. Bet viskas tik sunkėjo, nes nuovargis kaupėsi, o vilties, matant kitų vaikus ramiai miegančius, vis mažėjo.
Labai ryškiai atsimenu tą nuolatinį lengvesnio gyvenimo laukimą. Galvojome, kad tikriausiai tokie neramūs vaikai yra visi, kad normalu, jog kūdikis dieną naktį miega tik ant rankų, kad užmiega tik sūpuojamas, kad dažnai prabunda. Tikriausiai tai ir turi omenyje žmonės sakydami, kad vaikus auginti nelengva. Man atrodo, kad tik pradėję dalintis savo patirtimi su kitais tėvais supratome, jog ne visi susiduria su tokiais iššūkiais, tad pradėjome ieškoti priežasčių.
Po įvairių tyrimų, kai sūnui buvo metai ir dešimt mėnesių, pagaliau sužinojome, kad jis netoleruoja kviečių baltymo. Vėliau išsiaiškinome, kad Jonas yra ir jautrus vaikas. Tai tikrai atvėrė akis ir padėjo į viską žiūrėti ramiau, labiau pažinti ir mylėti savo vaiką. Motinystės pradžia ilgą laiką vertė mane jaustis nevykėle – kad nesugebu susitvarkyti, nemoku auginti savo vaiko, esu „ištižusi“. Tik praėjus trejiems metams po sūnaus gimimo, pajutau, kad norėčiau daugiau vaikų.
Ar antroji patirtis buvo kitokia?
Taip, antrą kartą daug kas buvo visai kitaip.
Po pirmo gimdymo jaučiausi labai keistai – lyg gimdymas būtų buvęs ne mano. Norėjau kitokios patirties. Iš pirmojo gimdymo išsinešiau kažkokį ligonės jausmą, o iš antrojo – stebuklo, švelnumo, jėgos ir pasitikėjimo savimi. Žinios leido jaustis ramesnei ir būti pilnateise proceso dalyve, stovėti prie gimdymo vairo ir gebėti pasirinkti, kas ir kada man geriau.
Labai daug vertingos informacijos sužinojau įrašinėdama pokalbius apie pasiruošimą gimdymui, hipnogimdymą su Sigita Valevičiene, skaitydama Romualdo Šemetos knygą „Gimdymas su šypsena“ ir įvairius užsienio tinklaraščius, skirtus gimdymo temai.
Klausydama ir skaitydama kitų moterų istorijas patikėjau, kad ir mano patirtis gali būti gražesnė, todėl labai daug domėjausi, kas vyksta su moters kūnu nėštumo ir gimdymo metu, kasdien, iki pat gimdymo dienos, mankštinausi. Jaučiausi puikiai, net geriau, nei pirmojo nėštumo metu. Tada jau žinojau, kad gimdymas yra labai intensyvus procesas ir fiziškai, ir psichologiškai, todėl jam reikia ruoštis atsakingai. Visi tie kūdikio daiktai atrodė tokia smulkmena!
Ne veltui apie gimdymą kalbu tiek daug – tai ypač svarbi tapsmo mama dalis. Tai rodo ir tyrimai – gimdymo patirtis daro reikšmingą įtaką motinystės patirčiai. Tik nenoriu būti suprasta klaidingai – nemanau, kad jam įmanoma 100 procentų tobulai pasiruošti. Kiekvienas gimdymas yra atskira istorija, unikalus ir nepakartojamas. Į antrąjį gimdymą ėjau su mintimi, kad mano darbas – pajausti save, savo kūną ir daryti geriausia, ką galiu. Ir kad nėra vieno „teisingo“ gimdymo.
Kokia mama jaučiatės dabar?
Daug ramesnė ir labiau pasitikinti savimi. Nors būna visokių etapų, bet ir jie jau taip nebegąsdina, žinau, kad viskas praeina.
Nežinau, kas tam turėjo daugiau įtakos – mamų bendruomenė, kurią man leido suburti šie pokalbiai, ar tiesiog mano pačios motinystės patirtis, – bet man nebereikia niekam įrodinėti, kad vaikų auginimas yra tikrai sunkus darbas. Bet nereikia, ir kad man pritartų. Nereikia patvirtinimo. Nes pati žinau. Kažkur skaičiau patikusią frazę, kad tavo patirtis, kad ir kokia ji būtų, yra teisinga ir tikra. Nereikia jokio patvirtinimo iš šono, kad ji taptų legali. Jeigu tu taip jauti, tai taip ir yra. Tai yra tiesa. Tavo tiesa.
Žinau, kam ir kodėl skiriu savo laiką, kokius žmones noriu auginti, ką man reiškia šeima. Dabar jau žinau, kad ir su kiekvienu vaiku mes esame skirtingos kaip mamos, atrandame save naujai, keičiamės. Ne taip bijau suklysti, lengviau sau ir kitiems atleidžiu už klaidas. Lengviau paleidžiu lūkesčius, lengviau keičiu planus ir prisitaikau prie visiško gyvenimo su vaikais nepastovumo.
Jau gimus sūnui, skaičiau ir domėjausi apie vaikų raidą, psichologiją, auklėjimą, o iš smalsumo gimdavo ir iki šiol gimsta dauguma tinklalaidės pokalbių temų. Šie pokalbiai mane nuo pat pradžių labai stiprino ir leido vis labiau pasitikėti savo širdimi, nuojauta, sprendimais. Gana greitai ir aš, ir vyras supratome, kad leisti aplinkai diktuoti, kaip turime auginti savo vaiką, yra nesąmonė. Jei aš noriu ilgai žindyti pagal poreikį, nesistengti žūtbūt išmokyti miegoti ir būti be manęs kuo anksčiau, ilgai neleisti į darželį ir kas vakarą grįžti iki migdymo meto, aš būtent taip ir darysiu, ir nė kiek dėl to nesuksiu sau galvos.
Auginant pirmą vaiką atrodė, kad gyvenimas eina pro šoną, visi ten kažkur, toli, siekia savo karjerų ir užkariauja pasaulį, eina į teatrus, koncertus ir semia gyvenimą saujomis, kol aš sėdžiu namie (net jeigu ir daug keliavome, ir visai netupėjome tuose namuose). Bet laikui bėgant supratau, kad tai absoliutus melas. Aš auginu žmogų. Ir tai fantastiškai prasminga! Jaučiuosi labiau nei bet kada anksčiau kurianti pasaulį. Nors ir suprantu, kad vaikas – ne molio gabalėlis, ir nenulipdysiu jo taip, kaip noriu tik aš, nes vaiką augina ir jo tėtis, ir seneliai, ir auklėtojai, ir visuomenė. Bet tai, kiek laiko ir meilės skiriame vaikams, tikrai atsiperka ir gana greitai galima pamatyti to vaisius. Ir jie labai saldūs.
Džiaugiuosi, kad mudviejų su vyru požiūris į daugelį klausimų, susijusių su vaikų auginimu, sutampa. Kartu domimės, skaitome knygas ir daug kalbame apie tai, kokius žmones norime užauginti, ką mums reiškia šeima.
Kaip jūsų gyvenime atsirado tinklalaidė mamoms?
Daugelyje patirčių jaučiausi gana vieniša, nes artimoje aplinkoje nebuvo šeimų, kurios augintų jautrius vaikus ir susidurtų su rimtesniais iššūkiais. Kadangi sūnus geriausiai miegodavo vežimėlyje, vaikščiodama norėjau tą laiką praleisti prasmingai, tad klausydavau įvairiausių tinklalaidžių apie motinystę. Jų beklausydama supratau, kad daugybė mamų išgyvena panašius jausmus, susiduria ne tik su tokiais kaip mano, bet ir didesniais iššūkiais. Tai suteikė daug ramybės ir žinojimo, kad nesu viena tokia sutrikusi ar ne visada žinanti atsakymus, kad vaikų auginimas yra nuolatinė augimo, mokymosi, savęs ir pasaulio pažinimo kelionė.
Pokalbiai, kurių klausydavau, mane ir prajuokindavo, ir ramindavo, ir skatindavo kažkuo labiau pasidomėti, padėdavo rasti atsakymus, kažką geriau suprasti. Neretai jie suveikdavo ir terapiškai, nes mamos atvirai dalindavosi savo patirtimis ir jausmais. Mane sužavėjo tai, kad galiu pajusti tokią šiltą bendrystę su moterimis, kurių net nepažįstu. Nieko panašaus neradusi lietuvių kalba, pamaniau, kad tokios tinklalaidės sukūrimas būtų puiki proga po studijų baigimo panaudoti savo žinias, meilę garso žurnalistikai ir kartu sukurti galimybę tokią bendrystę pajusti ir kitoms Lietuvos mamoms, kurios jaučiasi vienišos.
Kodėl pasirinkote tokį formatą?
Stumdant vežimėlį, man buvo nepatogu nei skaityti, nei žiūrėti vaizdo transliacijas ar jutubą. Man patinka lėti, gilūs pokalbiai, o jų klausytis gali tik tada, kai turi laiko, pavyzdžiui, daug laiko leidžiant lauke ir stumdant vaiko vežimėlį. Be to, kad aš tiesiog labai myliu radiją, man dar labai patiko mintis, kad nereikės sukti galvos, kaip atrodai prieš kamerą, nors kamerų ir nebijau, bet tikrai žinojau, kad auginant mažą vaiką laiko makiažams, drabužių deriniams ir ilgiems pasiruošimams rasti bus tikrai sudėtinga. Pašnekovės iki šiol dažniausiai labai apsidžiaugia, jog nebus filmuojama, – jos gali labiau atsipalaiduoti.
Ką jau pavyko nuveikti?
Per beveik 4 metus esame įrašę 65 pokalbius, nuo 2022 metų pavasario Vilniuje organizuojame „Mamų rytmečius“, kuriuos ilgiau nei pusmetį organizavome kiekvieną savaitę, o nuo šio pavasario susitinkame du kartus per mėnesį. Tinklalaidės pokalbiuose stengiuosi pagrindine ašimi laikyti mamą, o ne vaiką ir jo auginimo klausimus, bet į rytmečius kviečiame įvairių sričių specialistus pabendrauti mums aktualiomis temomis, kurios svyruoja nuo įvairių tėvystės, vaikų ugdymo filosofijų, iki kvapų, judesio terapijų ir kt. O kartais susitinkame tiesiog pabendrauti ir pasidalinti džiaugsmais, iššūkiais, tuo, kuo gyvename. Rytmečiai be jokių svečių irgi labai gausiai lankomi mamų.
Labai norisi rytmečių idėją „nešti“ per Lietuvą, nors ir žinau, kad tokie mamų bendrystės ratai įvairiuose miestuose ir miesteliuose vyksta jau daug metų, o kai kur mamos be didelių organizavimų susiburia į mažesnes grupeles ir susikuria savo kaimą. Pirmojo pokalbio su psichologe Sigita Valevičiene metu išgirdau, kad bendrystė noras nėra tik kelių mamų nepagrįstas noras pasiplepėti, – moksliniai tyrimai rodo, jog draugių turėjimas ir galimybė saugioje erdvėje dalintis tuo, kas svarbu, turi reikšmingą įtaką emocinei sveikatai. Vieno mokslinio tyrimo metu mamos, išgyvenančios pogimdyminę depresiją, buvo suskirstytos į tris grupes ir gydytos skirtingais būdais: taikyta psichoterapija, vartojami antidepresantai ir aktyvinti socialiniai ryšiai. Tyrimo rezultatai parodė, jog būtent trečiasis vaistas – draugystė – veikia geriausiai.
Mums labai pasisekė, kad tuo metu, kai pradėjome ieškoti rytmečiams erdvės, nes kavinėse susitikinėti pasirodė nepatogu, vienas darželis pasiūlė savo erdvę su sąlyga, kad į rytmečius priimsime ir jų bendruomenės mamas, nes jie irgi planavo organizuoti tokius mamų susitikimus. Iki šiol manau, kad tai nuostabi bendradarbiavimo idėja, kuri galėtų gyvuoti įvairiuose miestuose tiek valstybiniuose, tiek privačiuose darželiuose.
Šiais metais tinklalaidėje atsirado ir nauja – maisto temų – rubrika, kurioje įvairius mitybos specialistus, gydytojus ir mamas kalbina tinklaraščio „Mama, ką valgom?“ kūrėja Morta Belenavičienė.
Kuo labiausiai džiaugiatės?
Tikriausiai tuo, jog pavyko sukurti mamų bendruomenę ne tik sau, bet ir kitoms mamoms, kurios ieško supratimo, draugystės, ramybės. Kurdama šią tinklalaidę, atradau daugybę nuostabių moterų, užsimezgė daug gražių draugysčių. O treji metai kantraus ir nuoseklaus darbo leido susikurti ir darbo vietą. Nors darbas sau turi savų pliusų ir minusų, reikia tikrai daug savidisciplinos, ir kad rastum laiko darbui, ir kad kiekvieną laisvą minutę nedirbtum, bet matau, kiek daug laisvės tai suteikia auginant mažus vaikus.
Taip pat labai smagu, kad „Kalba mamos“ veikla vis auga ir plečiasi, – šiuo metu prie projekto prisideda aštuonios mamos.
Kokios tinklalaidės temos sulaukė didžiausio susidomėjimo?
Iki šiol daugiausia dėmesio sulaukia gimdymo, motinystės psichologijos temos ir tie pokalbiai, kuriuose su mamomis ar psichologais gilinamės į mamos jausmų pasaulį. Manau, kad taip susiklostė labai natūraliai, nes nuo pat pradžių būtent moters tapsmas mama ir visi su tuo susiję klausimai man ir buvo įdomiausi, jiems pokalbiuose iki šiol skiriame didžiausią dėmesį. Bet jau seniai esu pastebėjusi, kad „Kalba mamos“ auditorija yra tikrai labai smalsi – jai įdomios labai įvairios temos, todėl kartais pakalbame ir apie įvairias tėvystės filosofijas, sveikatą, projektus, iniciatyvas, organizacijas, kurių veikla prasminga ir aktuali šeimoms.
Galbūt sulaukiate mamų pasidalinimų? Kokie jie?
Taip, būtent jie nuo pat pirmųjų pokalbių iki šiol yra didžiausia motyvacija ir skatinimas kurti, todėl jaučiuosi už tą grįžtamąjį ryšį labai dėkinga. Mamos rašo ir laiškus, ir žinutes, ir gatvėje ar parke susistabdę dėkoja už pokalbius. Kai kurios mamos dalinasi, kad jie padėjo išlipti iš gilių emocinių duobių, išdrįsti ieškoti pagalbos ar tiesiog žinoti, kad yra ne vienos sutrikusios, ne visada žinančios, kaip pasielgti. Bendrumo jausmas yra labai reikalingas. Džiaugiuosi, kad ir man šie pokalbiai jį dovanoja.
Kaip manote, ko labiausiai reikia šiuolaikinei mamai?
Manau, kad pasitikėjimo savimi. Mums tikrai netrūksta informacijos, bet bendraujant su mamomis dažnai girdžiu labai daug abejonių ir nerimo. Norėtųsi padrąsinti mamas tikėti savimi, nes jos geriausiai pažįsta savo vaikus ir žino, ko jiems reikia. Jaučiu, kad nuo pat pradžių tai ir buvo vienas iš „Kalba mamos“ tikslų, – kalbinant mamas apie pačias įvairiausias jų patirtis, padrąsinti jas rinktis savo, vienintelį tokį, motinystės kelią.
Kokie jūsų ateities tikslai šioje srityje?
Pastaraisiais metais labai aiškiai pajutau, kad noriu sukurti erdvę, kurioje mamos galėtų ne tik klausyti pokalbių, rasti bendrystę, bet ir realią pagalbą, psichologų teikiamas tiesiogines konsultacijas internetu, teminius terapinius mamų ratus, organizuojamus įvairių sričių, pavyzdžiui, dailės ar muzikos terapijos, specialistų ir kt.
Kaip tik balandžio pradžioje sudalyvavome Inovacijų agentūros organizuojamo socialinio verslo pre-akceleratoriaus atrankoje ir patekome tarp 30 atrinktų komandų. Laukia trys intensyvūs darbo mėnesiai, siekiant sukurti platformą, kurioje mamos rastų ir įkvepiančią, palaikančią bendruomenę, ir reikalingą, patikimą informaciją, ir, jei reikia, profesionalią psichologų pagalbą čia ir dabar. Turime ne vieną panašią platformą, orientuotą į vaikų raidą, auginimą. Mums norisi, kad būtų ir tokia, kurios centre – mama.
Visus pokalbius galima rasti www.kalbamamos.lt
FB ir IG: Kalba mamos
Justina Dirginčienė
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Bendruomeniška motinystė“ ir 2023 metams skyrė 3800 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2023 liepos 14 dieną.
Susiję straipsniai
