Fotografuojančiai dulai Giedrei Juškienei dėl vyro karjeros teko keletą metų pagyventi Berlyne. Trumpa Giedrės emigracija atnešė naudos… visoms Lietuvos gimdyvėms. Dviejų dukrų mama Giedrė – dabar Gytei 5 metai, o Majai 2 metai – pasakoja, kaip atsirado bendruomenė „Namų mama“.
Atradimas Vokietijoje
Kai pirmajai dukrai buvo beveik metukai, vyras gavo darbo pasiūlymą Berlyne. Buvau nutarusi dukrą pati auginti bent iki 3 metų, todėl mielai sutikau važiuoti kartu. Gražus miestas (buvau jame kartą buvusi) paliko gerus įspūdžius, tad kodėl gi ne. Pragyvenome ten 4 metus, susilaukėme antros dukros, ir tik dabar ruošiamės grįžti namo į Lietuvą.
Gyvendama Vokietijoje atradau iniciatyvą, kurią pavadinome „Namų mama“ ir dabar bandome populiarinti Lietuvoje. Tai mamų bendruomenė, kurioje jau esančios mamos padeda besilaukiančioms ar ką tik pagimdžiusioms mamoms.
Skirtingos gimdymo patirtys
Impulsas, kodėl ieškojau tokios bendruomenės, matyt, buvo mano pirmojo gimdymo patirtis. Viskas tarytum vyko normaliai, tačiau mano įsivaizdavimai buvo visai kitokie. Galvojau, kai nueisiu į gimdymo namus, mane apsups dėmesiu, atlieps mano poreikius, domėsis, kaip aš noriu gimdyti, kaip jaučiuosi. To nesulaukiau. Jiems mažiausiai rūpėjo, ko noriu aš, o stengėsi be diskusijų atlikti intervencijas – nuleisti vandenis, skatinti. Nors per daug apie tai neišmaniau, man tarsi vidinis balsas sakė, kad turiu save saugoti nuo tokių įsikišimų. Kartkartėmis į palatą užsukdavo personalas, šalia buvo vyras, bet gimdydama jaučiausi labai viena, nesaugi. Trūko moteriško palaikymo, jau gimdžiusios moters buvimo šalia.
Po gimdymo atskirtis tęsėsi. Kai Gytei buvo 7 mėnesiai, vyras išvažiavo dirbti į Berlyną, o aš kurį laiką buvau likusi Lietuvoje viena su dukra. Po to ėjo nauja atskirtis, kai jau išvykau į Berlyną, – nors buvau šalia vyro, bet be savo sociumo.
Laukdamasi antros dukters, jau žinojau, ko tikėtis, supratau, kaip svarbu laukiantis, gimdant ir po gimdymo turėti pagalbą. Susiradau dulą, šis sprendimas buvo pats geriausias. Susitariau gimdyti natūralaus gimdymo centre, kur prižiūri tik akušerės. Gimdymas buvo apsuptas moteriško palaikymo. Jaučiausi labai saugi. Į bet kurį mano klausimą buvo atsakyta, į bet kurį norą – atliepta.
Net neabejoju, kad tokios skirtingos gimdymo patirtys turėjo įtakos ir mano būsenai po gimdymo. Juolab kad Lietuvoje, kai grįžau namo su kūdikiu, niekas manimi nebesidomėjo, o Vokietijoje po gimdymo net kelis kartus į namus atėjo akušerė. Ir ji domėjosi ne tik kūdikiu, bet ir manimi.
Gerosios patirties verta kiekviena
Turėdama tokias skirtingas gimdymo patirtis, labai norėjau, kad kuo daugiau moterų išgyventų tą gerąją. Bet supratau, kad, norint mano vokiškąją patirtį perkelti į Lietuvą, reikėtų keisti visą sistemą, tam aš bejėgė. Kai pasidomėjau, ar realu inicijuoti, kad po gimdymo moteris namuose aplankytų akušerė, man atsakė, kad tam reikės daugybės metų.
Supermamas Berlin
Gyvenime daug dalykų atrandu intuityviai, tiksliau – ne atrandu, o jie patys pas mane ateina. Taip nutiko ir šį kartą. Už akies užkliuvo dulų asociacijos skelbimas, kad pirmą kartą nuotoliniu būdu organizuojami pogimdyminių dulų mokymai (postpartum dula). Pagalvojau – tai man! Pabaigsiu šiuos mokymus, tapsiu pogimdymine dula ir grįžusi į Lietuvą padėsiu nors vienai mamai, jeigu negaliu pakeisti sistemos. Tai juk irgi bus pokytis, be to, skleisiu žinią. Tiesa, nuotolinė grupė nebuvo surinkta ir mokymai neįvyko, bet aš jau buvau užsidegusi, susiradau amerikiečių kompaniją ir mokymus vis tiek baigiau – tapau pogimdymine dula.
Besimokydama pamačiau, kad Vokietijoje yra dar viena organizacija, kuri padeda mamoms po gimdymo, ji vadinasi „Supermamas Berlin“ (https://supermamasberlin.wordpress.com/). Tai iš Šveicarijos kilusi iniciatyva, kurios idėja tokia: suburiama nemokama savanorių bendruomenė, kurioje mamos padeda ką tik pagimdžiusioms moterims, – atneša šviežiai pagaminto maisto ir skiria šiek tiek laiko bendravimui. Pabandžiau įsilieti į šią organizaciją, nes man Berlyne trūko bendruomeniškumo, labai norėjau pabendrauti su kitomis mamomis. Kai Majai buvo 5 mėnesiai, įsiregistravau ir pradėjau lankyti mamas jų namuose. Vyresniąją dukrą nuvesdavau į darželį, o mamas lankydavau su mažąja, kartais ir viena. Nunešdavau maisto, pasikalbėdavau.
Bandom ir Lietuvoje?
Tuo metu, kai buvo renkamos moterys pogimdyminių dulų mokymams nuotoliniu būdu, viena mama iš Lietuvos – Patricija – sukūrė „Telegram“ grupę, kuri mus visas apjungė. Kai mokymai buvo atšaukti, grupė liko. Susirašinėjome ir bendravome toliau. Pasidalinau apie mano atrastą organizaciją „Supermamas Berlin“ ir pasiūliau tokią įkurti Lietuvoje. Norinčių neatsirado, idėja nugeso.
Tačiau po metų, kai jau tvirtai žinojau, jog grįšiu gyventi į Lietuvą, vėl atgimė mintis sukurti čia tokią iniciatyvą. Vienai tokius dalykus daryti nėra paprasta, pradėjau ieškoti bendraminčių, vėl kreipiausi į senąją „Telegram“ sukurtą dulų grupę, ir dvi moterys sutiko – Patricija ir Edita.
Prašyti pagalbos normalu
Kodėl jaudinuosi dėl kitų gimdyvių, juk savo vaikus jau pagimdžiau? Motinystė mane įtraukė, be to, turėjau ir neigiamos patirties – didelį vienišumo jausmą, kai gyvenau pirmuosius mėnesius Berlyne. Be galo jautriai reaguoju į kitų moterų išgyvenimus. Kai nusižudė jauna mama Kaune, aš tiek verkiau… Vis galvoju – privalau kažką daryti, sukurti pokytį, nes ir nuo manęs vienos daug kas priklauso. Domiuosi psichologija, analizuoju žmonių elgesį ir dabar jau suprantu, kodėl man buvo taip blogai po pirmojo gimdymo. Aš nedrįsau ir bijojau prašyti pagalbos. Net nesuvokiau, kad galiu iš kažko jos tikėtis ar ieškoti. Prašyti pagalbos atrodė tiesiog gėda. Lietuvių požiūriu – ko tu dar nori, juk gavai vaiką ir turi džiaugtis.
O iš tikrųjų pagalbos prašyti yra normalu. Būtent tai mane labiausiai ir nustebino, kai gyvenau Vokietijoje, – mamos ten sako, kad joms sunku, ir drąsiai prašo pagalbos. Jos visiškai be skrupulų dalinasi vaiko priežiūra su vyrais, išnaudoja visus pagalbos variantus – dulas, mamas-pagalbininkes, pagalbą samdo. Kultūra ten vis dėlto kitokia, jos labiau save myli.
Mūsų tikslas – pakeisti požiūrį, kad prašyti pagalbos yra silpnumas ir gėda. Kitos mamos atneštas ir prie durų paliktas šilto maisto dubenėlis gali padaryti stebuklą, sumažinti atskirtį ir vienišumą. O ką jau kalbėti apie pabendravimą.
Ko man būtų reikėję
Man po gimdymo labiausiai būtų reikėję ne maisto, net ne ilgų bendravimo valandų, o paprasto klausimo – kaip tu jautiesi? Visi, kurie ateidavo, gėrėdavosi kūdikiu, o aš jaučiausi tarsi manęs nebėra, esu išnykusi. Norėdavau pasakyti – žiūrėkite, čia dar esu ir aš. Bet neišdrįsdavau. Žinoma, vyras buvo šalia, ateidavo draugės, šeima, bet man labai norėjosi, kad mane atjaustų moteris, kuri patyrė tą patį.
Lepinamoji mama
Taigi po truputį užgimė Lietuvėms skirta uždara savanorystės grupė „Namų Mama“. Tinklalapyje www.namumama.lt registruojame savanores, kurios nori padėti, bei tas moteris, kurios laukiasi, ruošiasi gimdyti ar jau pagimdė ir norėtų po gimdymo tokią pagalbą gauti. Kuo daugiau mamų užsiregistruos, tuo efektyvesnė bus grupės veikla. Dėl autorių teisių kreipėmės į organizacijos būstinę Šveicarijoje (https://www.supermamans.ch/). Jie mums suteikė leidimą ir visą informaciją. Teko iš anglų kalbos verstis terminus ir juos adaptuoti Lietuvai. Ta mama, kuri padeda, vadinasi „Helpingmama“, pritaikyti lietuvišką žodį buvo paprasta – „Padedanti mama“. O ta mama, kuriai suteikiama pagalba, vadinasi „Bubblemama“, lietuviškai „Lepinama mama“. Žinoma, ta mama, kuri pabuvo lepinama, po kurio laiko gali tapti padedančiąja. O padedančioji mama nebūtinai turi būti neseniai pagimdžiusi! Tai gali būti bet kokio amžiaus moteris, ir net nebūtinai mama. Organizacijos kontekste „mama“ – platesnė sąvoka. Tai globėja, guodėja, lepintoja.
Kiekviena mama nusipelno lepinimo po gimdymo. Ir žinote, kas įdomiausia? Registruojasi moterys, kurios augina po 3 vaikus, kūdikius, atrodo, jas pačias dar reikia lepinti ir lepinti, bet jos nori padėti kitoms. Nes pačios ieško bendrystės. Tai abipusiai mainai.
Judėjimas yra visiškai savanoriškas, čia nefigūruoja jokie materialūs atsiskaitymai. Ta mama, kuri apsiima globoti, savo laiką ir maistą, jeigu atneša, aukoja neatlygintinai.
Mes visai ne uždari
Ar įmanoma tokį judėjimą užkurti Lietuvoje, kur žmonės gana santūrūs? Kai pradėjome kurti, ši baimė man buvo didžiausia. Kažin, ar Lietuvos moterys bus pakankamai atviros priimti tokią naujovę? Bet supratau, kad mūsų moterys yra tikrai atviros.
Matau didelę šios organizacijos ateitį. Palangoje netrukus rengsime motinystės temas gvildenančią konferenciją, ji irgi bus viena iš lepinimo formų toms mamoms, kurios nori ištrūkti iš namų, patobulėti. Turime viziją organizuoti keliones, festivalius.
Jei esate mama, norite ir galite skirti šiek tiek laiko kitai mamai, kuriai šiuo metu reikia palaikymo, kviečiame užpildyti Anketą Padedančiai mamai puslapyje www.namumama.lt. O jei esate mama, kuriai reikia šiuo metu palaikymo (laukiatės, esate neseniai pagimdžiusi, turite komplikuotą situaciją, auginate viena ar tiesiog ieškote bendrystės), kviečiame užpildyti Anketą Lepinamai mamai tame pačiame puslapyje.
Neila Ramoškienė
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Bendruomeniška motinystė“ ir 2023 metams skyrė 3800 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2023 balandžio 5 dieną.
