Arvydas – pozityvus ir laimingas lyg vaikas, kuris ką tik suvalgė didžiulę porciją savo skaniausių ledų. Bet tik jis pats žino, kas jam atneša laimės daug daugiau negu ledai. Šis paprastas vaikinas turi nepaprastos energijos geriems darbams.
Arvydai, trumpai papasakok apie savo paties ligos istoriją.
Nors mano liga prasidėjo nuo pat gimimo, apie ją sužinojau tik būdamas trylikos per paprastą, planinę apžiūrą. Tokio amžiaus vaikai paprastai jau būna išaugę tokius smulkius defektus kaip širdies ūžesys. Bet man jį nustačius, gydytoja sunerimo ir išsiuntė į Kauną, kur buvo nustatyta gana rimta įgimta širdies yda.
Ar nuo pat mažumės traukė automobiliai?
Kadangi turiu vyresnį brolį, kuriam labai patiko rūpintis ir domėtis automobiliais, jis visada kviesdavosi mane kartu. Apžiūrėti, pataisyti, padažyti ir kitiems darbeliams. Jo dėka, išmokęs viską apie automobilius, užsiliepsnojau noru rūpintis jais. Tai yra mano planas A! Aš nenoriu galvoti apie jokį kitą planą B, nes tada neatsiduočiau visas planui A! Nors šio darbo, žinau, niekada nemesiu, ieškau savirealizacijos ir kitoje srityje
Nuo ko prasidėjo tavo noras dirbti su vaikais?
Viskas prasidėjo nuo savanorystės būnant mokyklos tarybos pirmininku. Lietuvos šimtmečio proga mes su klasiokais surengėme iniciatyvą „100 valandų gerų darbų“. Visiškai atsitiktinis sprendimas buvo nuvykti į Klaipėdos sutrikusio vystymosi kūdikių namus ir ten aš užsibuvau gerokai daugiau negu suplanuota. Aš pasilikau ten savanoriauti iki dabar ir, manau, su visam! Galbūt su mano pagalba jie ateityje galės daryti daugiau. Be galo džiaugiuosi, kad atsirado ir daugiau savanorių bei žmonių, kurie kitaip prisideda prie tos įstaigos mažųjų gyventojų laimės.
Kas pakurstė norą likti su vaikais net ir po gerų darbų projekto?
Aš turiu pusbrolį, kurį nuo vaikystės prižiūrėdavau, su juo leisdavau laiką. Atrodo, kad tai man gaudavosi savaime! Aš mokėdavau jį užimti, mokėdavau su juo susitvarkyti. Tada ir supratau, kad man gera būti su vaikais. Noriu suprasti vaikus, noriu padaryti juos bent truputį laimingesnius, man gera su jais būti ir tai gaunasi natūraliai, aš noriu prisidėti prie jų gerovės kasdienybėje ir ateityje.
Ar nujautei, kad tapsi „Lietuvos garbės” nominantu?
Nesitikėjau. Nesijaučiu tokiu žmogumi, kuris galėtų būti nominuotas ar apdovanotas. Aš paprastas žmogus. Bet tą žiemą nutiko neįtikėtinas dalykas. Man parašė brolis, kad jis mane užrašė – nominavo „Lietuvos garbėje 2022″. Tada brolio žmona, mama ir kiti visai nepažįstami žmonės pradėjo rašyti lygiai tokias pačias žinutes! Gerai… Žinojau, kad nominavusių mane – daug, bet, kad man paskambins iš „TV3″ televizijos ir pasakys „filmuojam”, vis dar nesitikėjau. Filmuojant taip pat nesitikėjau, kad tikrai to filmuko prireiks, maniau, kad dar atrinks kažką kitą į mano vietą. Taip maniau iki pat tos akimirkos, kol nebuvo oficialiai man pranešta, kad aš nominantas, kuris kovo vienuoliktąją lips ant scenos! Įteikimų dieną aš jaučiausi labai prastai, kadangi dar nebuvo spėjęs praeiti stiprus peršalimas. Nuo pat ryto vyko repeticijos, grimavimai ir kiti pasiruošimo darbai, kuriuos pamenu miglotai… Atgijau tik tą akimirką, kai prieš visą Lietuvą tiesioginio eterio metu reikėjo tarti žodį. Nors ir ruošiau kalbą, tą akimirką, dėl patiriamos euforijos, viską pamiršau… Išskyrus žodžius „myliu mamą”. Labai gerai pamenu ir, ką man nulipus nuo scenos apkabinęs pasakė Marijonas Mikutavičius. Tą dieną susilaukiau daug komplimentų ir įžymių žmonių žvilgsnių. Tas vakaras įsimintinas visam mano gyvenimui.
Kaip tavo liga dabar?
Neturiu jokių žalingų įpročių, stengiuosi atsargiai sportuoti, kuo daugiau patirti teigiamų emocijų ir išnaudoti kiekvieną gražią man duotą akimirką. Gal kada nors prireiks operacijos, bet šiuo metu apie tai aš negalvoju.
Noriu paversti savanorystę madinga! Noriu sukurti svetainę savo savanorystės projektui ir atskiras socialinių medijų paskyras skirtas tik tam. Aš daug investuoju į šią veiklą ir darysiu viską, kad ir kiti turėtų galimybę patirti tą džiaugsmą suteikiant vaikams pagalbą. Savanorystė daro pasaulį gražesnį. O kalbant apie savo asmeninius planus… Galvoju apie persikraustymą į sostinę, bet negaliu palikti jūros, prie kurios man taip gera būti, todėl tai dar irgi tik planai.
Ko palinkėtum tėvams auginantiems vaiką su negalia?
Palinkėčiau tikėti savo vaiku. Tėvai kartais dėl ligos nuleidžia rankas. Niekada nesuabejokite savo vaiku! Tai jūsų vaikas. Darykite viską, kad jūsų vaikas būtų savarankiškas ir nenustotų svajoti. Yra sakoma, kad jeigu tu turi svajonę ir ja tiki – tu jau pusę kelio nuėjęs. Mintys realizuojasi, todėl galvokit apie savo vaiką visada tik geriausiai ir mylėkite jį visada tokį koks jis yra.
ARVYDO MAKARO LABDAROS IR PARAMOS FONDAS, SKIRTAS SUTRIKUSIO VYSTYMOSI KŪDIKIŲ NAMAMS LT937300010172415106
Monika Petkevičiūtė
