Visus metus rašome apie savanorystę, nes manome, kad savanoriaujantys tėvai yra pats geriausias pavyzdys vaikams. Iki šiol kalbintų mamų vaikai dažniausiai būdavo maži, tik stebintys, kaip tėvai daro gražius darbus be pinigų.
Šio numerio viešnia – 3 vaikų mama Vilgailė Kariniauskaitė-Kvitka, kurios vaikai, prasidėjus karui, patys tapo savanoriais. Suaugęs sūnus Markas renka humanitarinę pagalbą ir koordinuoja pabėgėlių srautus Vakarų Ukrainoje, studentė dukra Oresta, studijuojanti Vilniuje, padėjo atvykti į Lietuvą savo mokslo draugėms ir jų šeimoms iš Ukrainos, o jauniausioji dukra, septyniolikmetė Danielė, vasarą padėjo mamai mokyti ukrainiečius lietuvių kalbos kursuose.
Kvitkų šeima neatsiejamai susijusi su Ukraina.
Ukrainiečių kalba – tarsi antra gimtoji
Žurnalistė Vilgailė Kariniauskaitė-Kvitka puikiai kalba ukrainietiškai. Dar studijų metais ištekėjusi už ukrainiečio Vitalijaus, ji ilgai gyveno vyro tėvynėje – iš pradžių Kijeve, vėliau jo gimtinėje Oleksandrijoje. Šeima susilaukė trijų vaikų. Ir likimas taip viską sudėliojo, kad prieš metus jie priėmė svarbų sprendimą persikelti gyventi į Lietuvą ir nusipirkti čia namus. Nes karo nuojauta buvo arti visą laiką.
„Mes su karo nuojauta gyvenome nuo pat 2014 metų. Vyro tėvų namas Protopipivkos kaime stovėjo visai netoli geležinkelio bėgių, ir mes nuolat matydavome, kaip važiuoja ilgiausi sąstatai su tankais ir kita karine technika Donecko kryptimi. Tie vaizdai neleisdavo užsimiršti. Visi žinojo, kad karas gali prasidėti visoje šalyje bet kurią akimirką, bet niekas netikėjo, kad tikrai tai įvyks,ׅ“ – pasakoja Vilgailė.
Kai vidurinioji dukra Oresta baigė konservatoriją ir turėjo apsispręsti, kur studijuos toliau, visa šeima priėmė sprendimą kraustytis į Lietuvą. Vilgailei tas sprendimas buvo lengvesnis, nei kitiems šeimos nariams, juk Lietuva – jos gimtinė, čia gyvena jau seni ir dėmesio reikalaujantys tėvai, sesers šeima. O vyrui ir vaikams tai buvo nelengvas išbandymas. Tik vyriausiasis sūnus Markas, kurį laiką augęs Lietuvoje, moka lietuviškai. Vyrui ir dukroms reikėjo išmokti lietuvių kalbą. Oresta padavė dokumentus į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją ir buvo priimta studijuoti (Oresta groja klarnetu). Tai tarsi patvirtino, kad trauktis nebėra kur, reikia važiuoti į Lietuvą. Tada šešiolikmetei Danielei surado tinkamą mokyklą-internatą „Vilniaus lietuvių namai“, kuriuose mokosi lietuvių kilmės vaikai iš viso pasaulio. Pirmi mokslo metai skirti išlyginamosioms studijoms – Danielė labai intensyviai mokėsi lietuvių kalbos, ir jau po pusmečio pradėjo kalbėti. „Mes net neįsivaizdavome, kad kalbos mokymosi įgūdžiai labai padės ateityje. Prasidėjus karui ir į Lietuvą atvykus pabėgėliams, aš pradėjau savanoriauti kaip lietuvių kalbos mokytoja, ir Danielė buvo pirmoji mano metodinė pagalba. Ji paskolino vadovėlius, pagal kuriuos mokiau suaugusius ukrainiečius lietuvių kalbos pagrindų. Tik vėliau mums, savanoriams, buvo duotos metodinės priemonės, kaip vesti užsiėmimus“, – pasakoja Vilgailė.
Namų durys atviros pabėgėliams
Vilgailės Kariniauskaitės-Kvitkos šeima įsikūrė Naujojoje Akmenėje. Galbūt ir būtų norėję apsistoti kur nors netoli Vilniaus, arčiau dukrų mokslo. Tačiau mieste butų kainos buvo per didelės, o kaime ne visur geras interneto ryšys. Internetas darbui labai svarbus, mat Vilgailė dirba ukrainiečių–lietuvių kalbų vertėja. Tai ji darė ir gyvendama Ukrainoje – versdavo dokumentus įvairiausioms institucijoms. Lietuvoje įperkamas būstas pasirodė Naujojoje Akmenėje. Buvo girdėję, kad nuo 2014 metų čia atsikraustė daug ukrainiečių iš aneksuoto Krymo ir okupuotos Donecko srities. Moteris galvojo, kad tokioje aplinkoje bus lengviau pritapti jos vyrui Vitalijui. Gana greitai šeima nusipirko erdvų butą ir pradėjo naują gyvenimo etapą. O vasario 24-osios įvykiai apvertė pasaulį aukštyn kojomis.
„Jau pirmomis karo dienomis pradėjau kviesti pažįstamus ukrainiečius į Lietuvą ir koordinuoti jų atvežimą. Beveik dvidešimt metų išgyvenusi Ukrainoje, turėjau daug pažįstamų. Vyro pusbrolis gyvena netoli Irpinės, kur buvo vykdomi kraupūs rusų nusikaltimai. Kvietėme bėgti iš ten kuo greičiau. Pusbrolis palikti šalies negalėjo, bet jo žmona Nataša su dešimtmečiu sūnumi Bogdanu išvažiavo dar iki subombardavimo. Vėliau sužinojo, kad jų bute po sprogimų išdužo visi langai. Giminaičiai apsigyveno mūsų namuose, tada iš tiesų pasidžiaugėme, kad turime trijų kambarių butą ir galime užleisti kambarį pabėgėliams. Vėliau Nataša su sūnumi išvyko į Škotiją, tikėdamasi ten lengviau susirasti darbo. Mūsų namai buvo tik tarpinė stotelė bėgant nuo karo.
Kaip sunku buvo įkalbinti atvykti vyro mamą Niną! Mano anyta per pandemiją labai sunkiai sirgo kovidu, jos širdis nesveika. Tokiam ligotam žmogui atlaikyti kelias paras trunkančią kelionę tikrai sudėtinga. Net kelis kartus ji atvažiuodavo iki geležinkelio stoties, nusipirkdavo bilietą ir… iš baimės taip ir neįsėsdavo į traukinį. Visur buvo pilna kariškių, didžiuliai srautai bėgančių nuo karo žmonių. Galų gale giminaičiai įsodino anytą į traukinį, ir ji po kelių parų atvyko į Naująją Akmenę, kur gyvena pas mus iki šiol. Turbūt labiausiai iš visų pažįstamų žmonių ji laukia karo pabaigos, nes kiekvieną dieną kalba, kaip nori grįžti į buvusį gyvenimą, susitikti drauges ir kaimynes. Nina labai ilgisi Ukrainos“, – sako Vilgailė.
Jai nuostabu, su kokiu entuziazmu lietuviai rūpinasi karo pabėgėliais. Prasidėjus karui, seniai matyti klasės draugai ją susirado per socialinius tinklus ir ėmė klausinėti, ar kam nors iš pažįstamų ukrainiečių nereikia pastogės ar kitokios pagalbos, mat žinojo, kad Vilgailė daug metų gyveno Ukrainoje. Kai kurie klasės draugai iš Radviliškio važiuodavo į Lenkijos pasienį ir veždavo pabėgėlius į Lietuvą.
Vilgailės šeima pakvietė dukrų mokslo drauges. Vienai merginai pavyko toliau tęsti studijas Vytauto Didžiojo universitete Kaune, kita įstojo į LMTA Vilniuje. Kai kurios draugės atvažiavo su šeimomis, o, pavyzdžiui, Sonia, – tiesiai iš studentų bendrabučio Kijeve. Jos mama negalėjo bėgti, nes prižiūri sergantį senelį. „Pamenu, kad Sonią turėjome įkalbinėti bėgti beveik jėga. Mergaitė liko ištuštėjusiame studentų bendrabutyje Kijeve, matė degančius namus, žuvusius žmones. Pasakojo, kad ją ištiko šokas ir keletą dienų net nesileido į slėptuvę, o gulėjo lovoje šaltame bendrabučio kambaryje. Kelias dienas Soniai teko praleisti ir slėptuvėje, 8 laipsnių temperatūroje miegoti ant cemento grindų. Peršalusią ir persigandusią mergaitę galų gale savanoriai atvežė į Lietuvą, o pusę jos lagamino užėmė atsivežtas muzikos instrumentas – klarnetas. Dabar Sonia mokosi ir dirba orkestre Vilniuje,“ – džiaugiasi Vilgailė.
Ukrainoje likusius namus užleido pabėgėliams
Prieš metus persikėlusi į Lietuvą Kvitkų šeima ketino parduoti Ukrainoje likusį nekilnojamąjį turtą. Mieste jie turėjo 2 kambarių butą, kaime – senelių sodybą. Tačiau parduoti iki šių metų vasario taip ir nesuspėjo, o tada prasidėjo karas.
Į Lietuvą paskambino Protopipivkos kaimo kultūros namų direktorė paklausti, galbūt jie sutiktų tuščią senelių namą užleisti pabėgėliams iš Rytų Ukrainos? Žinoma, sutiko, ir jų namuose neatlygintinai apsigyveno šeima iš Bachmuto (dabar Bachmutas jau visiškai nušluotas nuo žemės paviršiaus, kaip ir Mariupolis). O butą mieste užleido marčios pažįstamiems iš Donecko srities. Sūnus Markas net apmoka tos pagyvenusios šeimos komunalines paslaugas. Oleksandrijoje ir Protopipivkoje dar sąlygiškai ramu, namai nesugriauti, nors dėl oro pavojaus žmonėms kartais tenka bėgti į slėptuves. Vieną naktį oro pavojaus sirenos buvo įjungtos net 17 kartų. Bombardavimai vyksta maždaug už 50 kilometrų nuo Oleksandrijos.
„Sūnus Markas su žmona Kristina liko Ukrainoje, Ivano Frankivsko mieste. Tik iš Charkovo, kur jie gyveno ir dirbo iki karo, persikėlė į Vakarų Ukrainą. Jie abu įsitraukė į savanorystę kaip pabėgėlių koordinatoriai, juk daug žmonių norėdavo tiesiog kur nors apsistoti porai naktų, kad galėtų pailsėti ir traukti toliau į Lenkiją ar Vokietiją. Nuo karo bėgo šeimos su mažais vaikais, seneliais. Jaunesni žmonės daugelis liko dirbti Ukrainoje, tik toliau nuo fronto linijos. Jiems Markas su Kristina padėdavo surasti kur apsigyventi ilgesniam laikui Lvovo srityje“, – pasakoja Vilgailė.
Kalbos kursai Naujojoje Akmenėje
Vilgailė sako, kad išgirsti ukrainietišką kalbą Naujojoje Akmenėje buvo galima ir iki karo. Naujoji Akmenė susigiminiavusi su Mariupolio miestu, miestus siejo ilgametė draugystė, todėl po 2014 metų čia atvyko daug ukrainiečių iš aneksuotų sričių. Naujojoje Akmenėje net susikūrė ukrainiečių bendruomenė. Šį pavasarį ukrainiečių dar padaugėjo. Pavyzdžiui, iš Bachmuto atvyko visas autobusas, nes vienai Bachmuto energetikos įmonei vadovavo būtent lietuvis, kuris ir padėjo suorganizuoti įmonės darbuotojų kelionę į Naująją Akmenę.
„Mūsų giminaičiai Nataša ir Bogdanas buvo vieni pirmųjų pabėgėlių Naujojoje Akmenėje, todėl sulaukė daug dėmesio. Sužinojęs apie juos, mero pavaduotojas atėjo pas mus į namus, atnešė dėžę labdaros iš Maisto banko. Susipažinome, papasakojau, kad esu vertėja. Kitą dieną skambina ir klausia, ar nenoriu padėti vesti lietuvių kalbos kursų suaugusiesiems? Viena mokytoja jau buvo – tai rusė, jau 20 metų gyvenanti Lietuvoje ir gerai išmokusi mūsų kalbą. Bet jai vienai krūvis buvo per didelis. Sutarėme, kad ji ves kursus jau pažengusiems, o aš – pradedantiesiems. Niekada nebuvau dirbusi mokytoja, neturėjau nei vadovėlių, nei patirties. Išsiunčiau SOS savo dukroms: juk Danielė mokėsi lietuvių kalbos gimnazijoje, o Oresta buvo užsirašiusi į kursus universitete. Merginos greitai man perdavė savo užrašus ir vadovėlius. O dabar turiu jau pora gerų vadovėlių, kurie sukurti specialiai suaugusiesiems. Į mano grupę atėjo daug medikių, kurios nori dirbti pagal profesiją, nes gydytojų ir slaugytojų provincijoje labai trūksta. Mano pirmojoje grupėje buvo apie 10 žmonių. Žmonės keičiasi – vieni ateina, kiti išeina. Nuo pat pradžios liko gal 4 kursų lankytojai, o dauguma susiranda darbą ir kursų nebelanko, sunku suderinti šias abi veiklas,ׅ“ – sako Vilgailė.
Vilgailei teko dirbti vertėja Užimtumo tarnybos organizuotuose kursuose, kur grupelė ukrainiečių mokėsi picų kepėjų amato. Kai kurios moterys po kursų baigimo gavo darbo kavinėse.
„Lietuvių kalba nėra lengva, o čia žmonės atvyksta jau vyresnio amžiaus, patyrę didžiulį stresą, todėl stengiuosi nesukurti nereikalingos įtampos. Visada kursuose pradedu ne nuo to, kokia sunki lietuvių kalba, o nuo to, kiek daug panašių žodžių mes turime. Pajuokauju, kad arielka – tai gorilka (degtinė), dėkoju – diakuju, verta – varto ir t.t. Tokių žodžių, ir norminės kalbos, ir barbarizmų – daugybė, mokėdamas juos jau gali suprasti, apie ką kalbama. Kartasi man sako: „Ko gero, mes niekada tos kalbos neišmoksime“. O aš tuoj parodau Svetos pavyzdį, kuri, pragyvenusi Lietuvoje 20 metų, jau kalba be jokio akcento. Viena pirmųjų mano mokinių buvo ukrainiečių kalbos mokytoja iš Lucko. Ji gabi kalboms ir savarankiškai pažengė taip toli, kad mano vedamų kursų jau nebelanko, – jai su visa grupe mokytis per lengva. O kita mano mokinė Sabrina iš Mykolajivo srities – jauna mergina, ką tik baigusi mokyklą atvažiavo į Lietuvą, porą mėnesių palankė kursus ir dabar jau studijuoja aukštojoje mokykloje. Smagu dėl tų žmonių, kurie čia įsitvirtina, prigyja“, – sako Vilgailė.
Vilgailė mano, kad lankyti lietuvių kalbos kursus ukrainiečiams naudinga jau vien dėl to, kad jie čia susiranda naujų pažįstamų, prasiplečia jų bendravimo ratas. Jauna moteris Julija su dukra atvyko iš karo zonos Horlivkos. Ji gal mėnesį Naujojoje Akmenėje sėdėjo užsidariusi, patyrusi didžiausią šoką. „Sakydavau: Julia, atsipalaiduok, čia nebombarduoja. Kursuose ji susidraugavo su kitomis moterimis, ėmė bendrauti, matydavau miesto parke vaikštančią jau ne vieną. Ir jai puikiai sekasi mokytis lietuvių kalbos! Galima sakyti, kad ji jau kalba lietuviškai! Tai pačios geriausios mano savanorystės patirtys, kai matai, jog pamažu, tarsi nepastebimai, keičiasi žmonių gyvenimai“, – sako Vilgailė.
Ginta Liaugminienė, Ksenya Rohachova nuotrauka
„Mamos žurnalas“
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Savanorystės pamokos šeimoje“ ir 2022 metams skyrė 4500 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2022 gruodžio 6 dieną.
Susiję straipsniai
