Nadeždos vardas reiškia viltį. Būtent viltimi ukrainietė Nadežda Khavalkina gyvena pastaruosius pusantrų metų. Ji dviejų vaikų mama, Ukrainoje liko 8 metų dukra Margarita, o į Lietuvą Nadežda atvyko su trejų metų sūneliu Nikita. Jau metai jie čia. Ir jų istorija ypatinga – teko bėgti ne tik nuo karo, bet ir nuo mirtinos ligos.
Pasakoja Nadežda:
Ramaus gyvenimo pabaiga
„Mes gyvenome centrinėje Ukrainoje, Kirovogrado srityje, mažame Krapivnicki miestelyje. Turėjome nuosavą namuką, nesimaudėme prabangoje, bet ir nevargome. Vyras dirbo statybų sektoriuje, jam tekdavo važinėti po visą Ukrainą, o kartą buvo išvykęs uždarbiauti ir į Vokietiją. Aš buvau miestelio kultūros namų meno vadovė. Mano profesija – choreografė, vedžiau šokių būrelius.
Su vyru visada svajojome auginti du vaikus. Kai dukrytė Margarita kiek paaugo, nusprendėme, kad laikas planuoti antrą vaiką. Vyras labai norėjo sūnaus. Jo giminėje vien mergaitės, tad labai laukėme berniuko, kaip vyras sako, kad būtų kam pavardę perduoti. Nikita gimė labai sunkiai. Negana to, kad apie kaklą buvo apsisukusi virkštelė, gimęs iškart pasigavo infekciją, pateko į reanimaciją. Iš gimdymo namų grįžome tik po mėnesio. Bet atrodė, kad tuo visi vargai ir baigėsi. Nikita augo judrus, sveikas, būdamas devynių mėnesių, pradėjo vaikščioti, o paskui ir lakstyti – po namus siausdavo tarsi viesulas.
Liga iš giedro dangaus
Kai Nikitai suėjo dveji, vieną dieną jam sukilo temperatūra ir prasidėjo stiprūs pilvo skausmai. Susirietęs, susiėmęs už pilvuko verkė. Nuvažiavome į artimiausią ligoninę, ten Nikitai davė nuskausminančiųjų, pastatė lašelinę. Vaikas pasijuto geriau, mus išleido namo. Tačiau kitą dieną vėl tas pats. Negana to, jam tarsi pakirto kojas – nebegalėjo vaikščioti. Gavome siuntimą į apskrities Kirovogrado ligoninę, kad būtų atlikti visi reikalingi tyrimai.
Iš karto buvo diagnozuota, kad Nikitai pilve yra didelis auglys, o konkretesnės diagnozės reikėjo laukti savaitę. Širdyje buvo nuojauta, kad tai gali būti onkologinė liga. Ligos eiga buvo greita, vaikas geso akyse. Nikita atsidūrė reanimacijoje, jam nuolat buvo leidžiami vaistai nuo skausmo, nes auglys pilve kėlė dideles kančias.
Vasario 24-osios ankstyvą rytą paskambino vyras pasakyti, kad prasidėjo karas. O aš ligoninėje – tarsi kitame pasaulyje – laukiu tyrimų rezultatų, atrodo, koks dar karas, kai vaiko gyvybė kabo ant plauko? Tą pačią dieną, kai prasidėjo karas, sužinojau tikslesnę Nikitos diagnozę: 4 stadijos vėžys su metastazėmis plaučiuose, kojose, stubure, taip pat didelis auglys pilve. Žinojau, kad tokios stadijos vėžys palieka labai mažai šansų išgyventi.
Nors centrinėje Ukrainos dalyje tuo metu sprogimų dar nebuvo girdėti, karą pajutome ir mes. Būdavo skelbiami oro pavojai, reikėdavo eiti į slėptuves. Pirmąją chemoterapiją Nikitai darė ligoninės pusrūsyje. Tas pusrūsis buvo šildomas, nebuvo taip jau blogai, bet vis tiek sąlygos ne tokios, kaip ligoninėje. Abudu su vaiku ten persirgome kovidu. Pirmąją chemoterapiją Nikita ištvėrė labai sunkiai, nuolat verkė, buvo silpnas, beveik nieko nevalgė. Bet gydymas veikė, nes auglys pilve labai sumažėjo. Gydytojai kalbėjo, kad Nikitą nedelsiant reikėtų operuoti, bet tokia sudėtinga operacija galėtų būti atliekama nebent Kijeve. Bandėme susisiekti su Kijevu, o jie naujų pacientų nepriima. Kijevas tuo metu būdavo apšaudomas.
Ėmėme ieškoti pagalbos užsienyje, ir mano tėtis prisiminė, kad turi feisbuko draugą lietuvį. Mano tėtis nuo 2014 metų kariauja. „Pokalbių ruletėje“ dažnai kalbėdavo apie karą ir politiką su žmonėmis iš viso pasaulio. O su lietuviu Antanu iš Mažeikių užsimezgė ir asmeninė draugystė, nes atitiko požiūris į daugelį dalykų. Prieš kelerius metus Antanas net buvo atvažiavęs į Ukrainą, susitiko su mano tėčiu.
Kai Antanas sužinojo apie mūsų nelaimę, iš karto pasakė: „Ruoškitės, atvažiuosiu pats jūsų pasiimti“. Jo dukterėčia Vilniuje pradėjo ieškoti, kas galėtų mus priimti gyventi ir suteikti gydymą. Antanas net buvo pasiryžęs parduoti vieną iš savo automobilių, kad būtų lėšų Nikitos gydymui, jeigu to reikės. Tada pirmą kartą sužinojau apie Lietuvoje veikiančią organizaciją „Mamų unija“, kuri padeda onkologinėmis ligomis sergančių vaikų šeimoms. Susisiekėme su šia organizacija, kuri labai jautriai sureagavo į mūsų problemą, drąsino, kad mūsų laukia. Mums pasakė, kokius dokumentus atsiųsti, kokie bus reikalingi medicininiai įrašai.
Teko ryžtis nelengvai kelionei.
Savadarbis „reanimobilis“ su raudonu kryželiu ant šono
Pradėjome ieškoti galimybių, kaip Nikitą išvežti į Lietuvą. Mūsų atveju būtų reikėję reanimobilio, bet prasidėjus karui apie tokią galimybę nebuvo net kalbos.
Gydytojai stabilizavo Nikitos būklę ir paruošė jį kelionei. Pažįstamas žmogus ant savo automobilio užsiklijavo Raudonojo kryžiaus ženklą, kad automobilių spūstyse mus praleistų be eilės, ant galinės sėdynės paguldėme Nikitą ir išvažiavome iki Ukrainos–Lenkijos sienos. Ten mūsų turėjo laukti Antanas.
Nors Nikita sėdėti negalėjo, bet kelionę atlaikė gana normaliai. Beveik visą laiką snūduriavo. Žinoma, pakeliui matėme išsprogdintų pastatų, sudegusios karo technikos, bet kelionės metu mūsų bent jau neapšaudė. Nikitos tėtis mus galėjo lydėti tik iki sienos, nes vyrų karo metu iš šalies neišleidžia. Jis padėjo panešti krepšį su daiktais, o tada jau viską perėmiau aš viena – ant rankų nusilpusį Nikitą, ant peties – daiktus. Žvilgsniu atsisveikinome, suvokdami, kad abiejų laukia karas, – ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Per sieną mus praleido be eilės. Lenkijos savanoriai davė kavos, kažko užkąsti, buvo taip gera pajusti svetimų žmonių globą, užuojautą.
Lietuvos gydytojai ir savanoriai
Kelionės metu Antanas vis drąsino, kad pateksime į geras rankas, ne vienas jo pažįstamas sirgo onkologine liga, bet gydytojai padarė viską, kad gyventų ir net visiškai pasveiktų. Sakė, kad Lietuvoje yra puiki medicininė pagalba, moderniausia įranga, geri specialistai. Važiavau su viltimi, kad čia gydytojai patikslins diagnozę ir galbūt paaiškės, kad Nikitai – ne pati agresyviausia vėžio forma.
Į Vilnių atvykome šeštadienį, tad turėjome dar porą dienų atsigauti ir pailsėti, nes pirmadienį jau laukė vizitas pas gydytojus. Iškart gavome kambarį apsistoti „Mamų unijos“ Šeimos namuose – tai „Mamų unijos“ fondo įkurti namai, kuriuose gali apsigyventi onkologinėmis ligonis sergančių vaikučių šeimos ir gauti visą reikalingą specializuotą kompleksinę pagalbą: nuo apgyvendinimo paslaugų iki reabilitacijos bei psichosocialinės pagalbos. Buvome vienintelė šeima iš Ukrainos, kiti – lietuviai. Nudžiugino puikios sąlygos, primenančios jaukius namus, ir mus pasitikusių „Mamų unijos“ fondo komandos žmonių rūpestis. Reikėjo susitvarkyti dokumentus, atlikti tam tikrus formalumus migracijos tarnyboje, kad galėtume gauti medicininę pagalbą.
Pirmadienį ligoninėje paaiškėjo, kad Nikitos kraujo tyrimai labai blogi, net kritiniai. Jei normalus trombocitų skaičius yra 130–140, tai mūsų sūnelio buvo tik 9. Lietuvos gydytojai pakartojo visus reikalingus tyrimus, kuriuos mums buvo darę ir Ukrainoje. Vėl savaitę turėjome laukti patikslintos diagnozės. Kokia jaučiausi laiminga, kai paaiškėjo, kad Nikitai ne neuroblastoma (pati pavojingiausia vėžio forma, sergantys ketvirta neuroblastomos stadija išgyvena tik 5 procentai ligonių). Nikitos diagnozė buvo germinogeninis navikas! Šansai gyventi padidėjo. Susijaudinusi skambinau vyrui, dalinausi su juo visa informacija. Rūpėjo ir tai, kaip laikosi su seneliais likusi aštuonmetė dukrytė. Dabar ji be mamos jau daugiau kaip metai. Sakė, jog kartais vakarais, kai labai ilgisi mamos, pasiima mano chalatą ir jį uosto. Negaliu jums to pasakoti be ašarų…
Apskritai, kai galvoju apie tai, ką mūsų šeimai teko išgyventi pastaruosius pusantrų metų, nesuvokiu, kaip visa tai mes ištvėrėme. Visą gyvenimą aš bijojau tik dviejų dalykų – tikro karo ir onkologinės ligos. Nors mūsų kaime vyresnio amžiaus žmonės vėžiu serga dažnai, bet nebuvau sutikusi nė vieno vaiko, kuris sirgtų ta liga. Kartais pagalvodavau, ir kaip tėvai tai atlaiko? Likimas taip nusprendė, kad su abiem savo gyvenimo baimėmis aš susitikčiau vienu metu. Ir vėžiu, ir karu.
Lietuvoje pirmą kartą susidūriau su tuo, kad gydytojai klausia ne tik apie vaiko, bet ir mamos savijautą. Man tai buvo nauja. Ukrainoje niekas į mamos psichologinę būseną nekreipė dėmesio – turėjai tiesiog ištverti. Pamenu, kaip ten verkdavau naktimis, o ryte vėl turėdavau būti stipri ir nerodyti savo emocijų. Nikitos ligos pradžioje gyvenau tarsi rūke, nes tikriausiai smegenims per didelis krūvis suvokti visą tą siaubą. Bet su vyru niekada nepraradome vilties, kad Nikita gyvens.
Kova už Nikitos gyvybę
Lietuvoje Nikitai vėl buvo skirtas chemoterapinis gydymas. Liga gerai pasidavė gydymui, auglys vis mažėjo, gydytojai kalbėjo, kad iš viso reikėtų 6 seansų. Po kiekvienos chemoterapijos būdavo 3 savaičių pertrauka atsigauti „Mamų unijos“ namuose, tada vėl lašindavo chemiją. Dėl kalbos barjero nelabai supratau, apie kokią operaciją gydytojai kalba. Man atrodė, kad laukia nelabai sudėtinga pilvo operacija pašalinti auglio likučius. Tačiau artėjant operacijos dienai chirurgas man labai konkrečiai paaiškino, ko tikėtis. Operacija sudėtinga, nes auglys tarsi siūlais apraizgęs vidaus organus. Prognozavo, kad operacija gali trukti nuo 3 iki 5 valandų. Iš tiesų ji truko 8 valandas. Tai buvo pačios sunkiausios valandos mano gyvenime, sėdėjau palatoje ir meldžiausi. Žinau, kad tuo metu meldėsi ir visi artimieji Ukrainoje. Paskutinėmis valandomis vis eidavau klausti, ar dar nesibaigė, seselės mane ramino, kad po operacijos gydytojas būtinai ateis pakalbėti. Galų gale į palatą atėjo operavęs gydytojas ir pasakė, kad operacija buvo labai sudėtinga, bet sėkminga, atrodo, kad pavyko pašalinti visus auglio likučius.
Nikita labai sunkiai atsigavo. Reanimacijoje jis gulėjo vienas, manęs ten neleisdavo, negalėjau net pasirodyti jam akyse. O jis toks mamyčiukas, toks prisirišęs prie manęs!
Galų gale jį perkėlė į paprastą palatą, kurioje jau galėjo būti kartu su manimi. Buvo silpnas, netekęs daug svorio, neturintis apetito. O paskui iš chirurginio skyriaus vėl patekome į onkologinį – paskutinei, šeštajai, chemoterapijai. Ji buvo sunki, nes šįkart pasireiškė daugybė šalutinių reiškinių: ištino limfmazgiai, padidėjo tonzilės, sutrūkinėjo sausa oda, atsirado didelių bėrimo plotų. Atrodė, kad kiekvieną rytą prabudus prisidės dar kokia nors sveikatos problema. O paskui mus pasiuntė į reabilitaciją Druskininkuose. Tyrimai rodė, kad vėžio ląstelių organizme nebėra. Vieną siaubą įveikę, turėjome judėti toliau – reabilituoti metastazių pažeistas kojytes, mokyti iš naujo Nikitą vaikščioti.
Paskutinis pasimatymas su kovojančiu seneliu
Prieš Naujuosius metus mus išleido į Ukrainą aplankyti artimųjų. Neapsakomai buvau jų pasiilgusi vyro, dukrytės, tėvų. Visa mūsų giminė gyvena tame pačiame miestelyje – ir mano, ir vyro tėvai. Mūsų parvažiavimas buvo didžiulis įvykis visai giminei – ačiū mus globojančiam Antanui iš Mažeikių, kad ir šįkart pasisiūlė nuvežti ir parvežti savo mašina. Ta proga iš fronto net išleido mano tėtį, kad keletą dienų pabūtų su šeima. Mano tėčiui buvo 49 metai, jis kariavo nuo pat Krymo okupacijos pradžios, nuo 2014 metų, o Rusijai įsiveržus į Ukrainą 2022 vasarį, išėjo į frontą kartu su savo broliu. Prieš Naujuosius susitikome, o paskui jis grįžo į frontą prie Bachmuto. Ir gruodžio 30-ąją gavome žinią, kad žuvo! Paskambino mano dėdė, ir pasakė, kad jo akyse tanko sviedinys užmušė brolį – mūsų tėtį! O kol kūnas neatpažintas, net palaidoti negalime – jis laikomas dingusiu be žinios.
Vėl į Lietuvą
Sausio 28-ąją Antanas parvežė mus į Lietuvą, nes Nikitos sveikata vėl pablogėjo. Jam ėmė pūsti pilvą, reikėjo išsiaiškinti, kokios priežastys. Gydytojai įtarė žarnų nepraeinamumą. Laukė dar viena operacija. Vėl žiaurus sutapimas – operacijos dieną artimieji Ukrainoje pranešė, kad važiuoja atpažinti tėčio kūno, kad galėtų parsivežti ir palaidoti kaime.
Dabar Nikita stiprėja, po operacijų ir chemoterapijų raumenys labai nusilpę, o metastazės stubure buvo pažeidusios judėjimo funkcijas. Iš prigimties jis labai judrus vaikas, tad vos pasijutęs geriau ėmė šliaužioti, nes vaikščioti dar negali. Kartais jau pats atsistoja, tik kojytes stato netaisyklingai, ant pėdų kraštų. Laukia ilga reabilitacija, kol atsigaus. Džiugina tai, kad jau priaugo svorio, kurio dėl ligos buvo netekęs. Nors kalba nelabai aiškiai, aš suprantu, ką nori pasakyti. Jau pats žaidžia su žaisliukais, sugalvoja savo žaidimų – kaip normalus sveikas vaikas.
Svajoju, kad greičiau pasibaigtų karas, mes grįžtume namo ir Nikita nubėgtų per kiemą savo kojomis. Taip, kaip įamžinta vaizdo įrašuose, kai jis buvo dvejų metukų, iki ligos. Neprarandu vilties. Svarbiausia, jis gyvas. O visa kita bus taip, kaip turi būti.
Paremti „Mamų unijos“ fondo globojamas ukrainiečių šeimas galite pinigine auka:
Paramos ir labdaros fondas „Mamų unija“
- Įmonės kodas 302288579
- Swedbank, AB filialas Lietuvoje
- Banko kodas 73000
- Sąskaitos Nr. LT77 7300 0101 4079 5625
- SWIFT kodas HABALT22
Ginta Liaugminienė, Saulės Rygertaitės nuotraukos
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Vaikai, pažinę karą“ ir 2023 metams skyrė 4000 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2023 metų gegužės 24 dieną.
[custom-related-posts title=”Susiję straipsniai” order_by=”title” order=”ASC” none_text=”None found”
