Manau, vaikai gaus daug pamokų visam gyvenimui, ir apie gėrio ir blogio kovą, ir apie pagalbą vieni kitiems, savanorystę, drąsą
Atlikėja Oksana Pikul sako, jog šiuo metu išgyvena savotišką deja vu: kai ji pati buvo tokio amžiaus, kaip dabar sūnus Dominykas, Lietuva vadavosi iš Sovietų sąjungos, vyko baisieji sausio įvykiai. Dominykui tenka išgyventi kitą Rusijos agresijos laikotarpį.
Oksana, turite ukrainietiško kraujo – kaip šį laikotarpį išgyvena jūsų šeima?
Dominykas klausia: „Kur dabar senelis? Kada galėsime pas jį nuvažiuoti? Kodėl mes jį matome tik per kamerą?“ Mano tėtis gyvena Ukrainoje, todėl visus šių dienų įvykius išgyvename dar jautriau. Susėdame su mama pakalbėti, kas dedasi pasaulyje, ir kartais pastebiu, kad tarpusavyje kalbame taip, kad suprastų ir Dominykas. „Kokie okupantai negeri, žūsta nekalti žmonės. Taip negalima elgtis“, – kalbame tokiomis frazėmis, kaip suaugę žmonės tarpusavyje paprastai nesikalba. Nes matome – jis gaudo kiekvieną žodį, jis nori suvokti, kas vyksta. Manau, vaikai gaus daug pamokų visam gyvenimui, ir apie gėrio ir blogio kovą, ir apie pagalbą vieni kitiems, savanorystę, drąsą.
Dominykas lanko priešmokyklinę grupę?
Dabar jam šešeri, lanko privataus darželio paruošiamąją grupę. Kai reikėjo rinktis darželį, rinkomės ne vien pagal atsiliepimus internete. Tarp mano klienčių daug kas leidžia vaikus į privačias ugdymo įstaigas. Išklausinėjau jų nuomonės. Nepatingėjau pasikalbėti ir su vyresnių klasių moksleiviais. Taip ir pasirinkome Vilniaus privačią gimnaziją. Kitais metais Dominykas eis į šios mokyklos pirmąją klasę, bus tęstinumas.
Dabar, priešmokyklinėje grupėje, vaikai atlieka ne tik visokias užduotėles, bet pratinasi ir prie uniformų, tvarkos pamokoje. Ir namuose kiekvieną dieną darome „namų darbus“, esame supirkę įvairių pratybų sąsiuvinių. Dominykas jau moka skaityti, skaičiuoti, manome, pirmoje klasėje jam turėtų gerai sektis. O pradžia labai svarbi, nes jei vaikas turi motyvacijos stengtis, būti geriausiu, jam tada patinka ir eiti į mokyklą.
Aš pati mokiausi valstybinėje mokykloje, ir prisiminimai iš jos tik geri – buvau aktyvus vaikas, dalyvaudavau sportinėje ir užklasinėje veikloje. Bet mes privačią mokyklą sūnui rinkomės dėl to, kad ten mažesnės klasės, galbūt greičiau sureaguojama į vaiko poreikius.
Ar Dominykas labiau sportininkas – į tėtį, ar muzikantas – į mamą?
Polinkis į sportą labai stiprus, bet tai normalu – tėtis profesionalus krepšininkas, aš buvau profesionali gimnastė. Močiutė (mano mama) buvo trumpųjų distancijų bėgikė, o Simo tėtis žaidė krepšinį. Taigi sportas yra Dominyko genuose. Jis ir dabar darželyje eina į sportinių žaidimų būrelį. Nuo pirmos klasės, jei norės, galės lankyti ir daugiau sportinių būrelių, nes jam išsikrauti ir pasportuoti – didelis malonumas. Tarp savo bendraamžių Dominykas aukštas, jam tinka dvejais metais vyresnių vaikų drabužiai.
Jei paliekame su seneliais, žinome, kad dažniausiai laiką leis kur nors aktyviai gamtoje. Vaikui reikia išsikrauti, nes jei energijos neišlieja lauke, tada ją lieja dūkdamas po namus. Dominykas gali pabūti ir ramiai, jei veikla jį domina. Pavyzdžiui, geras filmas ar kokia dėlionė, rankdarbiai. Bet laimingiausias būna dūkdamas žaidimų kambaryje.
Šiemet dalyvaujate „Muzikinėje kaukėje“ – ar sūnus stebi šį projektą?
Dariaus Kučio nuotr.
Kai repetuoju „Muzikinės kaukės“ filmavimams, pagal vaiko reakciją suprantu, kiek gerai esu pasiruošusi arba kiek man tinka tas muzikinis kūrinys. Aš repetuoju namuose, tad Dominykas mato visą procesą. Kartą atėjo į mano kambarį ir pradėjo ploti. O yra buvę, kad paprašė patylėti. Taip atsitiko repetuojant Rihannos dainą. Man ta daina buvo labai nepatogi – kai diapazonas neatitinka, o tu bandai išdainuoti, gerai neišeina. Paskui tą dainą žeminome pustoniu ar visu tonu. Taigi Dominykas yra pirmasis mano kritikas šiame projekte. Jis visada žiūri „Muzikinę kaukę“ per televizorių. Kartais manęs nepažįsta, kai virsmas būna labai didelis. Pavyzdžiui, kai įsikūnijau į Rytį Ciciną, Dominykas nė už ką nenorėjo pripažinti, kad čia jo mama.
Ypatingų sūnaus muzikinių gabumų nepastebėjau, bet tikrai turi klausą ir šiaip yra jautrus garsui. Kai buvo mažiukas, labai reaguodavo į aplinkos triukšmą, pavyzdžiui, į kieme burzgiančią žoliapjovę ar traktorių. Iškart užsikimšdavo ausis, jam būdavo nemalonu. Ir koncertų metu yra taip buvę, kai atsiduria netoli kolonėlių. Jei tenka koncertuoti vasarą, dienos metu ir tai nėra privatus renginys, kartais pasiimu Dominyką. Jam patinka, yra net užlipęs ant scenos šokti kartu su mumis.
Kas labiausiai patinka Dominykui, kas jį džiugina?
Jam didžiausias apdovanojimas – susitikti su draugais ir važiuoti į žaidimų kambarį. Kai per karantiną žaidimų kambariai nebeveikė, buvo didelis praradimas. O jau patekus į žaidimų kambarį, būna sunku išvesti namo, tenka padirbėti su pažadais ir argumentais. Aš manau, žaidimų kambaryje jis galėtų ir nakvoti.
Maistu Dominyko nelabai nudžiuginsi. Saldumynų ir greito maisto jis apskritai nemėgsta, skaniausias patiekalas – barščiai. Maitinasi kiek kitaip, nei visi vaikai, nes netoleruoja laktozės. Mūsų namuose jau kelerius metus nėra produktų su laktoze – pripratome pirkti kitokius produktus, gaminti kitokius patiekalus. Jei Dominykas suvalgo kokį produktą su varške, sviestu ar kitu pieno produktu, prasideda alergija. Esame įspėję ir darželį, kad jo meniu turi būti be laktozės. Dabar daugelyje prekybos centrų yra nemažas produktų be laktozės pasirinkimas, šeimai prisiderinti prie Dominyko mitybos atrodo visai paprasta. Dabar net juokinga, kodėl pradžioje reikėjo taip jaudintis.
Kokia ekstremaliausia patirtis auginant Dominyką?
Tai atsitiko prieš kokius metus – buvo Velykos, ir jis nusprendė pašokinėti ant lovos, kol aš nematau, nes paprastai tai draudžiu. Jis tą „planą chuliganą“ įvykdė, bet netyčia susipynė kojos ir pakrito ant čiužinio. Smūgio pakako išsimušti du pieninius dantukus. Raudodamas atnešė man tuos dantukus, visas kruvinas, išsigandęs, kad išsimušė. Svarstėme, ar kreiptis į gydymo įstaigą. Bet žaizdelės užsitraukė, ir greitai išdygo du „naujokai“. Matyt, tie pieniniai ir šiaip vos laikėsi ir klibėjo. Pas Dominyką visada ateina dantukų fėja. Juokavome, kad tik nesugalvotų išsimušti ir kitų dantų, apsidžiaugęs dėl fėjos dosnumo už du dantis.
Mūsų šeimoje dantukų fėja yra toks pat gyvas personažas kaip ir Kalėdų Senelis, kuris ateina per kaminą. Pernai jis atnešė dovanų, palikdamas miltuotus pėdsakus. Kai Dominykas pamatė, jam buvo tiek įspūdžių, kad dar porą savaičių mums vis kartojo: „Bet matai, Senelio pėdsakai liko!“ Kartais, kai vaikštome po mišką, jis irgi tikrina pėdsakus, tikisi, kad tarp katinų ar kiškių pėdsakų gali pamatyti ir Kalėdų Senelio.
Ar taikote kokius auklėjimo metodus?
Dariaus Kučio nuotr.
Turime lipdukų sistemą, kuri mūsų šeimai labai pasiteisino. Tarkime, paprasta problema – vaikas nemoka pralaimėti. Žaidžiame kokį stalo žaidimą, ir negali laimėti niekas kitas, tik jis. Jei laimi ne jis, šaukia: „Taip nežąsininga (neištaria taisyklingai žodžio „sąžininga“.) Mokome, kad gyvenime laimėtoją reikia pripažinti ir jam paspausti ranką, pasidžiaugti dėl jo pergalės. Mūsų lipdukų sistemą sudaro 6 langeliai. Už tinkamą elgesį gauni lipduką, surinkus 6 lipdukus laukia apdovanojimas. Tai gali būti kokia nors mėgstama veikla, tarkime, ėjimas į žaidimų kambarį, žaidimas kartu su juo kamuoliu, bėgimas drauge iki upelio ir atgal.
Apdovanojimas gali būti ir mėgstamos skrudintos bulvytės arba žaislinė mašinėlė. Pinigais neskatiname daryti gerus darbus. Ta sistema padeda suformuoti norimą elgesį, mums ją rekomendavo specialistai, ir tai labai stipriai veikia. Tik turi būti nuoseklus, kas kartą taikyti tuos pačius principus, nesvarbu, ar kalbėtume apie elgesį darželyje, namuose ar atostogaujant. Mes taip dirbame nuo 2–3 metukų. Esu girdėjusi nuomonių, kad nėra gerai, kai už gerą elgesį vaikas skatinamas atlygiu. O aš manau, kad čia nėra nieko blogo, mes irgi dirbame tam, kad uždirbtume pinigų, mokomės, kad įstotume į universitetą, tai natūralu, kad ir čia galimas atlygis už gerą elgesį.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
