Dvejus metus mus valdė baimė viruso, kuris žmones dalijo į skirtingas stovyklas. Kartais atrodydavo, kad netenkame jautrumo, supratimo, pagarbos. Tačiau šiandien kaip niekada esame vieningi, draugiški ir jautrūs Ukrainos žmonių skausmui ir jų šių dienų kasdienybei.
Kraupūs vaizdai iš karo zonos, motinų ašaros, vaikų verksmas, maisto ir pastogės netekimas, visiška humanitarinė žlugtis – tai lyg žiaurus kino filmas, tačiau tokia yra XXI amžiaus realybė. Būtų nejautru toliau apsimesti, kad gyvename labai gražiame pavasariu alsuojančiame burbule. Daugelis Lietuvos šeimų jau prisijungė prie įvairių akcijų, iniciatyvų, labdaros renginių gelbėti ir palaikyti Ukrainos žmones. Didelės pinigų perlaidos pasiekė karo nualintą šalį, o humanitarinės automobilių vilktinės nepaliauja vežti paramą nuo Lietuvos žmonių į karo zoną.
Viena iš tokių iniciatyvų gimė po Aziją tuo metu keliavusiai fotografei Oksanai Bražiūnienei (Matine_studio). Tuomet, kai prasidėjo karas, Tailande apie tai nebuvo net girdėti. Nenuostabu, nes po COVID-19 protrūkio ši šalis visai neseniai atvėrė savo sienas, tad ir turistų ne itin daug sutinkama. Tačiau žinutės skriejo iš Lietuvos, visi portalai vien apie tai rašė. Atostogų džiaugsmą ėmė temdyti nerimas. Situacija kardinaliai pasikeitė, kai grįžtant į Lietuvą Turkijos oro uoste Oksana pastebėjo daug įstrigusių įvairių tautybių žmonių, čia apie vykstančius neramumus buvo kalbama garsiai. Grįžusi namo ir net neišpakavusi lagaminų Oksana greitai suorganizavo paramos fotosesiją, skirtą Ukrainoje likusioms šeimoms. Kaip Oksana sako, nors parama mažytė, bet ji kažkam gali išgelbėti gyvybę.
Netrukus prie akcijos prisijungė dizainerė, Vilniaus dailės akademijos profesorė Jolanta Talaikytė, kuri fotosesijai davė savo gamybos sages. Neabejinga liko prekinio ženklo „Go.Mantė“ įkūrėja Vidmantė Martikonytė, kurios siūta Ukrainos vėliava buvo vienu iš pagrindinių akcentų, o „Visos šventės“ įkūrėja Diana A. skyrė baltas gėles ir balionus.
Žinoma, didžiausias indėlis buvo į fotosesiją atvykę žmonės, kurių paaukoti fotosesijai pinigai keliavo paremti karo nualintiems Ukrainos žmonėms. Visi fotosesijos dalyviai vilkėjo baltus rūbus, simbolizuojančius taiką.
Monika Antropikė, 3 vaikų mama:
Jaučiame visą emocijų amplitudę. Nuo išgąsčios, baimės, nerimo, streso, beviltiškumo jausmo, iki susižavėjimo ukrainiečių tauta, jų didvyriškumu. Matant ir girdint jų prezidentą ir kiekvieną, kuris kovoja už savo šalį ir laisvę, apima šilti ir broliški jausmai. Stengiamės dalyvauti daugelyje iniciatyvų, kad bent kažkiek prisidėtume prie šios šalies nelaimės. Surengta fotosesija – labai graži iniciatyva su labai kilniu tikslu. Слава Украине!
Jurgita Jadeškaitė, 4 vaikų mama:
Pamačius pranešimą apie tokią paramą, net nekilo abejonių, kad reikia prisidėti. Tokioje situacijoje, kokia dabar yra pasaulyje, visos mintys tik ir sukasi, kaip prisidėti prie pagalbos ir paramos tiems, kuriems dabar reikia labiausiai. Kai patys auginame ne vieną vaiką, pirmiausia norisi jiems padėti kartu su mamomis.
Diana Aleinikova, 2 vaikų mama:
Mano giminaičiai liko Ukrainoje. Širdis plyšta. Pasiūlėme jiems atvykti pas mus, bet jie negali. Ji karininkė, o vyras buvęs policininkas. Širdį skaudą kas dieną. Vaikai dar maži, 3 ir 4 metukų, su jais nekalbame šia tema, ir stengiamės nerodyti emocijų, galbūt blogai elgiamės, bet kaip mama jaučiu, kad kol kas nereikia.
Simona Juodsnukienė, 2 vaikų mama:
Širdį skauda matant vaizdus, kaip mamos bėga iš karo zonos su kūdikiais, gimdo rūsiuose, baisu matyti sugriautus namus ir visą kurtą gerovę. Tikiu, kad mūsų parama padeda sunkiomis akimirkomis žmonėms, kurie nepraranda vilties matyti savo laisvą šalį.
Raminta Žilionytė, 1 vaiko mama:
Kai tik sužinojau, kad vyksta karas, pirmoji mintis, kuri atėjo į galvą, kuo galiu būti naudinga Ukrainai, kuo galiu padėti. Pirmiausia ieškojau, ar reikia medikų pagalbos, išsiunčiau kelis laiškus. Tuomet įsiregistravau „Stiprūs kartu“. Beieškodama naujienų, pamačiau kvietimą į šeimos fotosesiją paremti Ukrainą. Esu mama, man skauda dėl Ukrainos motinų, kad jos praranda savo vaikus, savo namus. Dūžta žmonių kurtos gražios svajonės ir lieka tik viena – grįžti į savo žemę, apkabinti tuos, kurie kovojo, kurie liko.
