
Monika – aštuntoji, rubrikos „Veikli mama“ herojė. Ji gali būti motyvatorė norinčioms pradėti sportuoti, ypač išbandyti bėgimą.
Monika Antropikė (33 m.) ir jos šeima – vyras Robertas (33 m.) bei 3 vaikai Adomas (6 m.), Nojus (4 m.) ir Augustė ( 1,5 m.) iš Vilniaus – gyvena sporto ritmu visais metų laikais. Bėgimas yra tik Monikos laisvalaikis, moteris dirba vienoje įmoniu grupėje darbo užmokesčio grupės vadove.
Esate daugiavaikė šeima. Su kokiais iššūkiais susiduriate augindami 3 vaikus?
Kai vaikai namuose trys, tai ir rūpesčių turime trigubai daugiau, namuose niekada nebūna tylu, ramu ir liūdna. Mes visada veiksme, kartais juokaujame, kad sukamės per dieną kaip voverės rate, o vakare po dienos maratono vos pakeliame rankas. Tačiau trys vaikai – tai ne tik trigubai daugiau rūpesčių, džiaugsmo ir meilės tikrai kur kas daugiau.
Iki sukuriant šeimą gyvenimas buvo kur kas nerūpestingesnis. Į darbą galėdavau lėkti numigusi vos kelias valandas, draugams visada rasdavau laiko. Spontaniškoms kelionėms irgi visada sakydavau taip. Dabar labai svarbu planuoti laiką, susidėlioti prioritetus.
Kaip jūsų gyvenime atsirado sportas?
Buvau pamilusi bėgimą dar iki vaikų gimimo, tada per gana trumpą laiką bėgiojant pavyko padailinti kūno formas ir išsikrauti po sunkios darbo dienos. Sporto teko atsisakyti, kol laukiausi. Po kiekvieno vaiko gimimo stengiausi kuo daugiau judėti, daug vaikščioti su vežimėliu. Po Augustės gimimo praėjus kiek daugiau nei pusmečiui, nusprendžiau, kad noriu grįžti į bėgimą. Tada bėgiojau su vežimėliu, teko taip ir varžybose sudalyvauti. Tiesa, mano kompanionė nesidžiaugė šia avantiūra, finišo liniją kirtau su dukra ant rankų ir stumdama vežimėlį kita ranka.
Bėgime labai svarbu turėti tikslą, tad tąkart išsikėliau sau tikslą nubėgti pusmaratonį – 21,1 km. O apetitas juk kyla bevalgant, pasiekus šį tikslą, mintyse jau dėliojosi nauji iššūkiai, maršrutai ir nauji tikslai. Tad toliau laukė Vilniaus maratonas – (21,1 km), bėgimas „Trail Kuršių Nerija“ (12 km), kasmet dalyvauju naktiniame moterų bėgime, „Iron mama“ triatlono varžybose. Nesenai teko dalyvauti triatlono varžybose estafetėje bėgimo rungtyje, kur kartu su aktyviomis nuostabiomis mamomis užėmėme II vietą. Tąkart labai didžiavausi tiek savimi, tiek visa savo komanda.
Kodėl aš tai darau, juk taip sunku… Dažnai tokios mintys aplanko, ypač kai treniruotę tenka atlikti po sunkios darbo dienos. Tačiau nubėgus užsibrėžtą atstumą visada aplanko laimės jausmas, nes juk bėgant gaminasi laimės hormonai endorfinai.
Didžiausias šių metų tikslas rugsėjo mėnesį – Berlyno maratonas, kuriame bėgsiu 42,2 km. Kitąmet svajoju apie bekelės bėgimą Kapadokijoje.

Kaip pavyksta suderinti darbą, namus, šeimą, laisvalaikį?
Vadovaujuosi taisykle – kuo daugiau darai, tuo daugiau ir padarai. Šiuo metu mano komandoje darbe yra 11 nuostabių merginų. Namuose laksto 3 padaužos, kuriems labai stengiuosi skiepyti meilę gyvenimui ir sportui. Dažnai tenka bėgioti visiems kartu, arba stumiant vežimėlyje dukrytę, arba su berniukais, kurie šalia važiuoja dviračiu. Be abejo, vyro indėlis tiek į mano karjerą, tiek į šeimos santykių ir vertybių puoselėjimą, vaikų priežiūrą ir sportavimą kartu yra labai didelis. Jei nebūtų tokio palaikymo iš šalies, tiek visko tikrai nesuspėčiau, gal net neatrasčiau savyje tiek motyvacijos.
Vyras pats bėgioja 10 metų, todėl patarimų niekada negaili. Vaikai taip pat mielai leidžiasi su manimi į kelią. O kai matau, kaip vaikai džiaugiasi ir mėgaujasi sportu, motyvacija bėgti tik dar labiau išauga. Vaikai dalyvauja beveik visose varžybose kartu su mumis – vaikų distancijose.
Pradėti bėgioti maratonus gali kiekviena moteris, nežiūrint amžiaus, svorio kategorijos?
Maratonų bėgti kiekviena negali, bet kiekvienai to ir nereikia. Tačiau bėgioti gali kiekviena, o pradėti reikia po truputį – išeinant pasivaikščioti. Vėliau truputį prasibėgti, truputį prasieiti ir taip pamažu didinti bėgimo laiką. Svarbu atrasti malonumą ir mėgautis tuo, ką darai.
Simona Juodsnukienė