Jeigu reikėtų rinkti Lietuvos garbės konsulus Fuertaventūroje, be abejonės, jais taptų Jurgos Baltrukonytės ir Algio Kriščiūno šeima. Šiandien juos kalbiname kiek neįprasta tema – kokias ekologijos pamokas jie išmoko šioje Ispanijos saloje ir ko išmokė savo dukrą Paulą (12 m.).
Jurga, priminkite skaitytojams, kokie vėjai jus nupūtė į Ispanijos salą keistu pavadinimu?
Vos Paula gimė, nutarėme pasimatuoti gyvenimą svetur – motinystės atostogos tam puikus laikas, galėjau dirbti per atstumą, todėl geresnio momento pabėgimui iš komforto zonos negalėjome laukti. Aišku, bėgome ne į Šiaurę, o į Pietus, nes svajojome apie kūdikio auginimą be botų, žieminių kombinezonų ir pirštinių. Juk kol reikia vaikus aprengti, pats būni toks šlapias, kad galėtum su maudymuku žiemą slidinėti. Iš viso Kanarų salyno labiausiai gundė Fuerteventūra – laukinė, tarsi skirta menininkams.
Koks pirmas buvo įspūdis, kai atvykote, – švaru, tvaru, ekologiška?
Pirmas įspūdis buvo tragiškas, gal net savotiškai ekologiškas – pavyzdžiui, plytelės suklotos taip, kad po lova jų nėra (taupumas). Užuolaidų nebuvo (taupumas). Žadėtame baseine vandens nebuvo (gal ekologija). Kai kurių baldų nebuvo – gaminomės iš atliekų, rastų prie konteinerių (antrinis panaudojimas). Bet greitai iš to būsto dingome, nes šeimininkų patarti nesugebėjome iš kaimynų vogti interneto (o to reikėjo darbui). Taigi įsikūrėme kitoje vietoje ir kasmet keitėme nuomojamus butus, kol pagaliau įsigijome savo.
Ar prieš 12 metų ekologijos srityje salos gyventojai buvo pasistūmėję už mus labiau?
Kai įsikūrėme savo namuose, nustebino vietinės savivaldybės atstovai – jie atvežė keturis skirtingų spalvų šiukšlių kibirus ir nuo tada viską labai patogiai rūšiuojame jau namuose. Fuerteventūros saloje turime keturis kibirus, o Lietuvoje – tris konteinerius prie namo. Kai pabaigiame jogurtą, iškart nešu į konteinerį – ir pasivaikštau, ir namų šiukšliadėžė laisvesnė.
Beje, Fuertaventūroje prie konteinerių vieną savaitės dieną galima palikti net baldus, avalynę – ten susirenka ieškantys, esu ir pati pasiėmusi dailią spintelę, ir pasiūliusi draugams. Labai patogu, kai yra skirta viena diena, tada visi suneša, o ko nepasiima – išveža šiukšlių mašinos. Konteinerių plotas iškart dezinfekuojamas ir plaunamas.
Paprastai turistinėse vietose sunku laikytis tvarumo, rūšiavimo standartų, nes daug kavinių, daug šiukšlių. Kaip pas jus?
Mūsų miestelyje turistų nedaug, čia gyvena vietiniai, dirbantys viešbučių versle, rytais jie juda į darbus kituose miestuose. Labai patogus vietinis susisiekimas, dažnai viešbučiai darbuotojams turi autobusiukus. Mažiau automobilių – daugiau ekologijos.
Saloje labai populiaru rinkti iš vandenyno išmestas šiukšles – dauguma, vaikštančių pakrante, tai įvardina kaip sportą. Eidama gatvėmis visada pakeliu ir surenku šiukšles – kadangi siaučia vėjai, jie dažnai išverčia šiukšliadėžes ir pridaro bėdos.
Ar sala išmokė jūsų šeimą naujų ekologijos įpročių?
Taip. Pirmas įprotis – taupyti vandenį. Jis kartais baigiasi netikėtu momentu. Kartą dažiausi plaukus ir atėjo metas nusiskalauti, o vanduo nebėga. Vyras bėgo pirkti į artimiausią parduotuvę. Nuo šiol turime kelias atsargines talpas, bet visada vandenį taupome.
Antras. Apskaičiuoti benziną, nes ne visur yra degalinių, tad tenka pasirinkti ekonomiškiausią maršrutą.
Trečias. Čia nereikia naujų drabužių, nes net tavo seniausi atrodo kaip iš naujausių kolekcijų. Drabužius keičiame, kai jie suplyšta arba kai juos išaugame (čia apie mane ir Paulą, Algis nebeišauga).
Saloje prisijungiau prie grupės, kuri vadinai maždaug „Nuostabiausi salos žmonės“, ten renkamos aukos, drabužėliai, batai nepasiturinčioms šeimoms, vienišoms mamoms, taip pat ir pabėgėliams. Tai vos ten ką pasiūlai, iš karto paima. Ir iš tiesų saloje daug mažesnis drabužių kultas, dukra Paula šiemet ėjo į mokyklą su tokia jau ankštesne uniforma, et sakė, neapsimoka pirkti naujos, juk kitais metais jau eisiu į institutą. Labai džiaugiuosi, kad ji sugeba su žirklėmis iš Algio ar mano drabužių susikonstruoti kažką jai patinkančio, tai tiesiog nuostabu – net jei tai neatitiktų Lietuvos grožio standartų.
Tiesa, mūsų saloje nėra dėvėtų drabužių parduotuvių, nebent labdaros punktai prie bažnyčių, ten drabužius bei maistą dalija nemokamai.
Kas jums patiems, auginant Paulą, atrodė labiausiai netvaru ir teršiančio planetą – sauskelnės, maistelio pakuotės, didžiulis kiekis plastiko?
Turbūt tos komfortiškos sauskelnės. Bet kadangi daug keliavome, labai greitai sugalvojau, kad daug patogiau vaiką pripratinti prie puoduko nei nuolat ieškoti, kur čia pakeisti vystyklus. Jau pusės metų ji sugebėjo reikalus atlikti visur, tereikėjo su savimi vežiotis puoduką. Sykį sustojome ant bedugnės krašto, nes Paula ėmė šaukti aaa. Na ir ką, padarė, viską nuplovėme buteliu vandens ir toliau keliavome.
Auginau Paulą su sauskelnėmis, nes su daugkartinėmis sauskelnėmis man būtų buvę sunkiau… O juk jų skalbimas irgi nėra be muilo? Mano tikslas buvo, kad vaikas kuo anksčiau darytų į normalų tualetą, nes labai greitai atsisakiau ir naktinio puoduko.
Prie normalaus maistelio pratinome gana greitai, juk daug keliavome, visur rasdavome tai paprastų ryžių, tai košės, pieno, vaisių. Atvirai pasakius, niekada neskaičiau, nuo kokio mėnesio ką reikia vaikui duoti, kažkaip savaime buvo matyti, ką ji mėgsta, ir kad viskas yra nuostabiai gerai. Mano atradimas – paprastas vanduo vietoj sulčių. Ir, aišku, labai gudriai ir greitai perėjau prie vieno maisto ruošimo visai šeimai (čia ne ekologija, o tingėjimas).
O žaislus Paulai pirko mano tėvai, draugai, to visai nekontroliavau ir nereguliavau.
Turite pirkinių planą – vaikui perkate spontaniškai ar apgalvotai, pati Paula susiplanuoja, ko ir kada reikės?
Dabar Paulai 12, ji aiškiai žino, ko jai reikia. Mūsų namų išskirtinė savybė – labai mažos spintos. Tad nusipirkus naujų daiktų, teks sutvarkyti iš naujo visą spintą, o to niekas nenori. Labai geras taupymo skatinimas.
Žinoma, dėžučių ir didesnių pakuočių nemetame, o nešame į sandėliuką, kad paskui panaudotume kalėdinėms dovanoms pakuoti. Mūsų sandėliukas jau galėtų tapti Kalėdų Senelio dirbtuvėmis, tiek ten dėžučių ir maišelių, kurių negalima išmesti.
Kokie jūsų maisto pirkimo įpročiai? Ar susidarote savaitės pirkinių sąrašą, kaip dabar rekomenduojama?
Deja, maistą perkame spontaniškai, bet mano taisyklė tokia – pirma suvalgome, kas yra šaldytuve, tada perkame. Kadangi į maisto parduotuvę Lietuvoje einu per mišką, o saloje – per vandenyną, abu nuėjimai būna šventė, tarsi terapija, galiu eiti kad ir kasdien dėl kelių bulvių.
Kaip ekologijos moko Paulos mokykloje?
Ten yra ekologijos pamokos, rodomi filmukai, vyksta diskusijos, klasės eina į žygius ir renka šiukšles. Vaikai motyvuojami. Bet vaikai yra vaikai, vis tiek juos reikia stabdyti nuo nereikalingų pirkinių.
Mano auklėjimas pagrįstas tuo, kad vaikus reikia kuo dažniau girti. Giriami jie atsipalaiduoja ir elgiasi dar geriau – kaip ir mes, suaugusieji. Todėl Paulą už kiekvieną tvarų spendimą, pavyzdžiui, kai atsisako pirkinio, pagiriu.
Kas jūsų namuose būtų pats blogiausias poelgis, kalbant apie ekologiją?
Daugybė maisto pakuočių yra iš plastiko, tiesiog išpakuoji prekes ir išmeti daugybę plastiko. Nuoširdžiai prisipažinsiu, norėčiau su savo krepšeliu eiti į turgų, bet nespėju, beveik viską užsisakau internetu.
Koks jūsų šeimos (ar jūsų) pats ekologiškiausias įprotis?
Galvoti apie ekologiją.
Ačiū už pokalbį.
Neila Ramoškienė
Nuo redakcijos: Žurnalistė Jurga Baltrukonytė rašo knygas vaikams. Pradėjo, kai Paula buvo maža, tad pirmosios knygos skirtos mažiesiems: „Keksiukas po pagalve“, „Blynai spintoje“, „Torčiukas ant debesėlio“, „Filmukai“. Paulai augant, Jurga rašo paaugliams, pernai išleista knyga „Dvynukai sekliai pavojuje: bakterijų byla“. O naujausia Jurgos knyga bus apie berniuką, augantį Raganų vaikų namuose. Ten kitos taisyklės, siaubingas gyvenimas, o kelias rasti mamą toks sudėtingas. Nekantriai laukiame.
„Mamos žurnalas“
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Žalia šeima“ ir 2022 metams skyrė 3500 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2022 spalio 11 dieną.
[custom-related-posts title=”Susiję straipsniai” order_by=”title” order=”ASC” none_text=”None found”
