„Nepakeliama suvokti, kad gyvenime gali kilti aplinkybių, kai nesugebėsiu apginti tų, kuriuos myliu. Aš iš tiesų šito bijau“, – sako ukrainiečių rašytojas Saško Dermanskis. Daugiau nei 40-ies knygų vaikams autorius prisipažįsta labai mylintis vaiką savyje – juk vaikystė dažnai yra tai, kas šviesiausio žmonėms nutinka gyvenime. „Rašau vaikams, nes jie man patinka labiau nei suaugusieji“, – paprastai paaiškina savo pasirinkimą.
Ne taip seniai lietuvių kalba pasirodė 2018 metais Ukrainoje geriausia knyga vaikams pripažinta, 2020 metais Tarptautinės jaunimo knygų tarybos į IBBY Garbės sąrašą įtraukta apysaka „Merė“. Į lietuvių kalbą knygą išvertė Liudmila Monkevičė, išleido leidykla „Alma littera“.
„Merė“ – tai jautrus, pamokantis, fantastinių įvykių kupinas pasakojimas apie vienos šeimos kasdienybę, kurią aukštyn kojomis apverčia neįtikėtinų, netgi pavojingų įvykių virtinė. Ar šeimai pavyks sutelkti jėgas ir atgauti viską, kas buvo prarasta? O gal laimės nusipelno tik tas, kuris sugeba pasiaukoti dėl kitų?
Rašytojas pasakoja, kad rašyti vaikams jį įkvėpė vyriausios dukros gimimas. Šiandien pirmagimei Vladislavai – jau 21-eri, ji pati rašo eilėraščius. Vienuolikmetė Zlata taip pat rašo. Paties S. Dermanskio kelias prasidėjo nuo eilėraščių, kuriuos pasiūlė žurnalui „Takelis“ („Stežka“). Eilėraščius išspausdino, dar po kelių publikacijų debiutantas tapo žurnalo literatūros redaktoriumi ir vienu pagrindinių žurnalo autorių. Būtent čia jis šlifavo savo stilių, mokėsi iš klaidų, jaukinosi pirmosios knygos idėją.
Pirmoji S. Dermanskio knyga pasirodė 2004 metais, ją išleido leidykla „Tezė“ („Teza“). Šiandien rašytojo sąraše – jau 40 išleistų knygų, dauguma jų reguliariai perleidžiamos. Knyga „Nuostabi Pabaisa“ – pirmoji trilogijos apie paprastos mergaitės ir miško pabaisos nuotykius dalis – buvo perleista 20 kartų.
Su ukrainiečių rašytoju S. Dermanskiu kalbėjosi žurnalistė Laisvė Radzevičienė.
Mūsų kartos žmonėms iš senųjų pasakų atkeliavę nykštukai vis dar daro įspūdį. Tačiau vaikų pasaulis šiandien pilnas kitokių veikėjų, kurie atkeliauja iš kompiuterinių žaidimų ir filmų. Kaip manote, ar svarbu išlaikyti pasakos tradiciją?
Pasaulis dramatiškai keičiasi. Naujais laikais gimsta nauji mitai, naujos pasakos ir nauji jų veikėjai. Vis dėlto šiuolaikinės aktualijos tėra aplinkybės, kuriose atsiduriame kasdien, išoriniai atributai, į kuriuos reaguojame savo viduje. Istorijos kitokios nei ankstesniais laikais, tačiau mūsų vidinis kosmosas per šimtmečius ne tiek ir pakito. Savęs, savo vietos pasaulyje suvokimas grindžiamas tomis pačiomis kategorijomis kaip ir anksčiau. Kaip ir mūsų protėviai, mes džiaugiamės, mylime, abejojame, bijome, ieškome savęs, savo veikloje vadovaujamės gėrio ir blogio kategorijomis – taip, kaip jas suprantame.
Pasaka skatina skaitytoją atsigręžti į save, kartu su pasakojimo veikėju išgyventi vieną ar kitą istoriją, suvokti ir priimti savo sudėtingą prigimtį ir pasirinkti savo kelią. Todėl visai nesvarbu, kokie veikėjai pastūmės vaiką šio tikslo link, – tradiciniai ar šiuolaikiniai. Galbūt šiandien vaikams suprantamesni šiuolaikiniai filmų, komiksų ar kompiuterinių žaidimų veikėjai, tačiau rytoj atsiras naujų. Kada nors „Marvel“ herojai taip pat taps tradiciniais. Tiesą sakant, jau tampa. Kad ir kaip būtų, manau, kad nykštukai, elfai, slibinai, fėjos ir burtininkai visada žadins vaiko vaizduotę. Jei, žinoma, jie bus meistriškai parašytų istorijų veikėjai.
Vaikams įdomios nenuobodžios, įtraukiančios, vaizduotę žadinančios istorijos. Kad patiktų skaitytojui, veikėjui nebūtina tapti superherojumi. Pirmiausia jis turi būti gyvas, tikras – toks, kuriuo skaitytojas besąlygiškai tiki, net jei jis – mitinė būtybė. Apskritai, nėra svarbu, kas tu, svarbiau – koks tu.
Kartais vaikui lengviau susitapatinti su veikėju žmogumi, savo bendraamžiu, bet ne visada. Tiesą sakant, vaikai nestokoja fantazijos ir gali lengvai įsijausti į kokį nors gyvūną ar pasakos personažą. Veikėjui, apdovanotam antgamtinėmis jėgomis, gal kiek sunkiau sulaukti skaitytojo meilės nei iš pirmo žvilgsnio tarsi niekuo neišsiskiriančiam personažui, kuris siekdamas savo tikslo sugeba sutelkti visas pastangas. Superherojus naudojasi savo pranašumu, kurį jis tiesiog turi, o paprastasis veikėjas ypatingas galias, perlipęs per savo baimes, kompleksus, tingėjimą ir panašiai, generuoja pats. Pasikeisti į gera, tapti stipresniam – sunkiausias iššūkis, kuris gali iškilti kiekvienam iš mūsų. Būtent šį iššūkį privalo įveikti personažas, kurį skaitytojas pamils.
Jei kalbame apie superdidvyrius aplink mus, šis posakis dabar ypač tinka Ukrainai. Didvyriais tapo tūkstančiai, milijonai žmonių, kurie nė neįtarė, kokie yra stiprūs, užsispyrę ir vieningi. Visi jie verti tapti didvyriškais veikėjais tūkstančiuose svarbių istorijų apie gyvenimą ir mirtį, meilę ir neapykantą, apie ištikimybę ir išdavystę. Istorijose apie mus visus, apie ukrainiečių stiprybę, kurią atskleidė šis baisus karas. Šios istorijos jau gimsta. Ir jų bus vis daugiau. Deja…
„Atsakomybė už artimuosius – labai sunki našta. Ne kiekvienas sugeba ją nešti iki galo ir išlikti savimi“, – rašote. Ar šis suvokimas atėjo iš jūsų asmeninės patirties?
Žmonių psichika – ypatinga. Mes susikuriame laimingo, sėkmingo gyvenimo paveikslą ir visais būdais stengiamės jį paversti realybe. Šioje savo laimingoje ateityje nenumatome nei ligų, nei karų, nei skurdo, nei bado, nei žiaurumų. Todėl žmonės visais įmanomais būdais stengiasi atsiriboti nuo visko, ko nenori įsileisti į savo gyvenimą. Mes užsimerkiame prieš bėdas, jei jos mūsų neliečia. Net kai blogi dalykai vyksta šalia, žmonės dažniausiai stengiasi neįsileisti jų į savo širdį – kad neskaudėtų. Mums nepatinka, kai skauda. Tad kurčia širdis yra apsauginis mechanizmas. Tačiau toks saugumas – iliuzinis. Mūsų tyla ir aklumas tik padeda blogiui augti. Užsikemšame ausis ir užmerkiame akis, nors reikėtų garsiai šaukti apie šią problemą, kad išgirstų visas pasaulis.
Jei pasaulio bendruomenė, taip pat ir Ukraina, būtų adekvačiai reagavusi į Rusijos karą su Gruzija 2008-aisiais, nebūtų kilęs dabartinis karas Ukrainoje.
Neseniai, skaitydamas paskaitą Jeilio universiteto studentams, Timothy D. Snyderis pabrėžė: „Ukraina visada buvo absoliučiame svarbiausių Europos istorinių įvykių centre. Kartais sunku nukreipti žvilgsnį į tai, kas svarbiausia. Nes ten, kur svarbiausia, ir yra tamsiausia. Ir labai dažnai Ukraina yra savotiška tamsos širdis, į kurią nelengva žiūrėti, bet tai nereiškia, kad ji nėra svarbi.“
Norėtųsi, kad mes visi galiausiai prisimintume, kam mums reikalinga širdis, ir nugalėtume tamsą.
Iš tiesų, knygoje kalbate apie kurčią širdį. Ar tai dėl širdžių, kurios negirdi arba nemoka klausyti, šiandien pas jus vyksta karas?
Tai labai skaudus klausimas. Ne tik man, bet ir daugeliui ukrainiečių, kuriuos kasdien kankina mintis: aš per mažai prisidedu prie mūsų pergalės. Daugelis mano kolegų, pažįstamų, giminaičių stoja ginti savo krašto su ginklu rankose, o aš – ne. Tai neduoda man ramybės ir neduos iki dienų pabaigos arba tol, kol neatsidursiu apkasuose.
Tačiau kol kas aš Kyjive. Prisijungiau prie savanorių, teikiančių tarptautinę humanitarinę pagalbą nuo karo veiksmų nukentėjusiems žmonėms; kiek galiu, remiu savo du brolius, kurie šiuo metu kariauja; po truputį aukoju ginkluotosioms pajėgoms; stengiuosi rašyti, kartais internete ar gyvai susitinku su skaitytojais – kai kurie jų yra vaikai, pabėgę nuo karo į kitas šalis.
Žmonija atbuko. Kiekvienam (-ai) pirmiausia rūpi tai, kas susiję su juo (ja) pačiu (-ia) ar jo (jos) artimaisiais. Net tragiškiausios naujienos iš kokios nors tolimos šalies mums tėra dar vienas vaizdas televizoriuje, ne daugiau. Jei žmonija 2014-aisiais būtų paėmusi į širdį Rusijos agresiją Kryme ir Rytų Ukrainoje, dabar neturėtume Bučios, Iziumo siaubo, nebūtų Mariupolio tragedijos, Charkivas nebūtų subombarduotas, nebūtų okupuotas Chersonas ir daugelis kitų Ukrainos miestų ir kaimų.
Nenoras išeiti iš komforto zonos – štai kas mus verčia užsimerkti ir užsikimšti ausis prieš svetimas problemas.
„Merėje“ gražiai aprašėte vyro ir žmonos, mamos ir tėčio santykį. Ar rašydamas galvojote apie tai, kad knygą būtų įdomu skaityti ir suaugusiesiems?
Vaikų literatūrą visuomet laikiau universalia. Nė ant vienos mano knygos nėra užrašo: „Suaugusiesiems skaityti draudžiama!“ Atvirkščiai – beveik visuomet tarp eilučių palieku žinučių suaugusiesiems. Man patinka pasijuokti iš mūsų, suaugusiųjų, arogancijos, apsimestinio rimtumo, kartais išsakau tai, kas man neduoda ramybės. Žinau, kad mano parašytas knygas vaikams skaito nemažai suaugusiųjų.
Jeigu turėtumėte magiškų galių, kaip jūsų knygos herojai, kokį stebuklą pirmiausia padarytumėte?
Prikelčiau rusų nužudytus ir nukankintus vaikus. Priartinčiau pergalę ir nubausčiau visus, kurie yra kalti dėl siaubingų nusikaltimų mano tautai.
Istorija neteikė ypatingų iliuzijų dėl santykių su rusais. Šimtus metų jie bandė mus sunaikinti. Protingi žmonės žinojo, kad karas neišvengiamas. Bet praktiškai niekas negalėjo įsivaizduoti, kad šis likimas ištiks mūsų kartą. Kaipgi šitaip, galvojome mes, juk dabar XXI amžius?! Tačiau pasaulis mato, kas vyksta…
Žinau, ukrainiečiai nustebino pasaulį. Tam tikra prasme nustebinome ir patys save. Dar Orumo revoliucijos metu supratome, kad esame jėga, gebanti susivienyti ir atsispirti neteisybei, tačiau tai, kas su Ukrainos visuomene vyksta šiandien, yra šimtą kartų stipriau. Priešas mus puolė atvirai, visu ūgiu. Ukraina kovoja. Įnirtingai, be kompromisų. Nes mes neturime pasirinkimo – nes tai kova už teisę gyventi.
Todėl kovoja ir žūsta skirtingi žmonės, nepriklausomai nuo amžiaus, profesijos, lyties.
Todėl nesuskaičiuojamas skaičius savanorių lyg tos skruzdėlės į skruzdėlyną į Ukrainą tempia viską, kas priartina mūsų pergalę. Todėl net vaikai renka lėšas kariuomenės reikmėms.
Ką šiuo metu veikiate, kokioje kasdienybėje gyvenate?
Mūsų pokalbyje prisiminėte, kaip vaikystėje vos nenuskendote. Aš taip pat turėjau tokios patirties. Tad šiuo metu jaučiuosi panašiai: akimirką jauti, kad grimzti į dugną, stinga oro, virš tavęs užsiveria tamsa. Bet paskui gauni gurkšnį oro, pamatai šviesos blyksnį – ir vėl kovoji, kapanojiesi, bandai išsilaikyti paviršiuje. Deja, neilgai… O tada vėl viskas iš naujo… Taip gyvena milijonai ukrainiečių.
Baisios naujienos iš fronto, iš okupuotų ar išlaisvintų teritorijų panardina į sielvartą, tempia į dugną, bet ir pakursto neapykantą priešui.
Literatūros bendruomenė sulaikiusi kvapą laukia žinių apie rašytoją Volodymyrą Vakulenką – nepaprastą menininką, drąsų patriotą, kuris pakliuvo į priešo rankas pirmosiomis Iziumo srities okupacijos dienomis. Volodymyras vienas augino sūnų Vitaliką. Berniukas – autistas, todėl okupantai jį paleido, perdavė seneliui. Naujausios žinios labai skaudžios – yra įtarimų, kad Volodymyro kūnas rastas masinėje kapavietėje Iziume.
Beje, kai rašydamas apysaką „Merė“ kūriau Andrijko personažą, nuolat galvojau apie Vitaliką, nes jis vienintelis autistas berniukas, su kuriuo man yra tekę kelis kartus pabendrauti.
Džiaugsmą dėl pergalių ir išlaisvintų teritorijų keičia siaubas suvokus, kokia karinių pergalių kaina ir ką teko patirti kankinimų, prievartavimų ir žudynių aukoms.
Taip ir gyvenu. Jaučiuosi be galo dėkingas tiems, kurie mus gina ir nepasiduoda, tiems, kurie padeda kariams užnugaryje, tiems, kurie ginklais, lėšomis ir geru žodžiu palaiko Ukrainą (ypač nuostabiajai lietuvių tautai!), nekenčiu priešo, juo bjauriuosi, bijau dėl savo artimųjų ir visos Ukrainos likimo. Ir tikiu Pergale. Visi mes tikime, todėl neabejotinai laimėsime.
