Prasidėjus karui, ukrainietiškas vyšyvankas ėmė dėvėti ne tik patys ukrainiečiai, bet ir visi, palaikantys šią kovojančią šalį. Lietuvoje atsirado krautuvėlių, prekiaujančių vyšyvankomis. Ne kartą renginiuose matėme ir aukščiausius Lietuvos vadovus, pasipuošusius šiuo drabužiu dėl solidarumo.
Vyšyvanka – tai tradicinis ukrainiečių tautinis drabužis, senovėje siūtas iš naminio audeklo ir puoštas siuvinėtais ornamentais. Vyšyvankas dėvi ir vyrai, ir moterys, jų ornamentų įvairumas atspindi skirtingus Ukrainos regionus. Anksčiau vyšyvankomis vadinti tik marškiniai, bet dabar taip vadinami visi tradiciniu stiliumi siuvinėti drabužiai – suknelės, palaidinukės, diržai ir t.t.
Šešių vaikų mama Olga Tkačiuk sako, jog jai siuvinėti vyšyvankas yra savotiška terapija, leidžianti bent trumpam pamiršti karo baisumus, nuolat negalvoti apie Ukrainoje likusius giminaičius.
Olga pasakoja, ką teko patirti jai su šešiais vaikais bėgant nuo karo ir atsiduriant Alytuje.
Vyšyvankos – ir profesija, ir hobis
„Galima sakyti, kad esu profesionali vyšyvankų siuvinėtoja. Kai baigiau mokyklą, norėjau tapti dailės ir darbų mokytoja, tad 2000-aisiais įstojau mokytis šios specialybės. Mėgau rankdarbius, o studijų metais mes mokėmės ir tradicinio siuvinėjimo, susipažinau, kaip siuvinėjamos ukrainietiškos vyšyvankos. Man siuvinėti labai patiko, bet po studijų baigimo sukūriau šeimą, vienas po kito gimė šeši vaikai, reikėjo dirbti, juos auginti, tad siuvinėjimą pamiršau. 2017 metais palaidojau vyrą. Mažosioms dvynukėms buvo vos daugiau nei metukai, kiti vaikai irgi dar neišauginti, buvo nepaprastai sunkus etapas. Manau, kad siuvinėjimas tuo metu tapo man tarsi terapija, padedanti juodas mintis pakeisti kūryba. Gavau vieną kitą užsakymą išsiuvinėti individualius marškinius. Kai kuriu drabužius pagal individualius užsakymus, pirmiausia padarau raštų eskizus, suderiname spalvas, ornamentų dydį, tada pradedu siuvinėti ant audeklo gabalo. Tik tada išsiuvinėtas audinys sukerpamas ir siuvamas drabužis.
Šitą savo hobį prisiminiau ir nuo karo pabėgusi į Lietuvą. Iš pradžių, kol neturėjau darbo, jis buvo ir pragyvenimo šaltinis, nes žmonės susižinojo vieni per kitus ir ėmė užsakinėti mano vyšyvankas. O dabar džiaugiuosi turėdama darbą pagal profesiją. Alytuje mokau ukrainiečių vaikus ukrainiečių kalbos. Siuvinėjimui lieka vakarai ir naktys. Siuvinėdama nusiraminu… Pastebiu, kad vyšyvankas užsisakinėja ne tik Lietuvoje gyvenantys ukrainiečiai, bet ir lietuviai. Vieną užsakymą vykdžiau derindama Lietuvos trispalvės spalvas ir ukrainietiškus ornamentus. Kartais žmonės prašo modernesnių yišyvankos versijų – tik vieno ar kito siuvinėto motyvo ant suknelės ar sijono, tada improvizuojame liaudiškais raštais.
Gyvenimas Ukrainoje dabar atrodo toks tolimas
Jau antrus metus su vaikais gyvename Alytuje. Atrodo, tas laikas, kai laimingi gyvenome savo namuose Vynicos apskrityje, buvo taip seniai… Mūsų šeima gyveno mažame miestelyje. Turėjome nusipirkę namuką, su vyru auginome vaikus. Aš dirbau dailės ir piešimo mokytoja, vėliau, kai nebeliko etato, teko padirbėti ir parduotuvėje, bet nesiskundžiu. Ir staiga mirė vyras, likau viena su šešiais vaikais.
Kai prasidėjo karas, galvojome, kad gal mūsų miestelio jis nepalies, galbūt neteks bėgti palikus namus. Per televizorių matydavau pabėgėlių srautus iš karo zonos, pagalvodavau: kaip žmonės ryžtasi palikti viską, ką turi, ir bėgti į nežinią?
Bet karas pasiekė ir mus. Prasidėjo oro pavojaus signalai, niekur ir niekada nebegalėjome jaustis saugūs. Rūsio, kuris galėtų būti slėptuve, neturėjome. Prasidėjus oro pavojui, visi sėdėdavome viename kambaryje su siaubu laukdami, kas bus. Gyvenome už 50 kilometrų nuo Pridnestrovjės, Moldovos sienos, kur dislokuota daug rusų karinių dalinių. Nuolat matydavome, kaip abiem kryptimis juda karinė technika. Vaikai net pradėjo bijoti išeiti į kiemą pažaisti, gyvenome nuolatinėje baimėje. Vakarais užsidangstydavome antklodėmis langus ir tyliai vakarodavome. Aš dar išeidavau į lauką pažiūrėti, ar tikrai nematyti šviesos, kad tai netaptų taikiniu numesti bombą.
Paskutinė riba buvo vieną vakarą, kai mažieji vaikai miegojo, buvome likusios mudvi su vyriausiąja dukra Uljana. Buvo gal 11 valanda vakaro, kai tiesiai virš mūsų namelio praskrido karinis lėktuvas ar kažkokia raketa. Mudvi tą naktį taip ir neužmigome, dukra vis kartojo, kad bijo. Tada ir nusprendėme, kad reikia bėgti nuo karo. Aš norėjau gelbėti vaikus, nes keliolikos kilometrų spinduliu nuo mūsų kaimo jau buvo sprogimų, rusai sprogdino karines bazes. Su vaikais ryžausi bėgti viena, jokios pagalbos neturėjau – mano tėvai onkologiniai ligoniai, jie nusprendė likti Ukrainoje.
Lietuva nebuvo visai svetima šalis
Lietuvą pasirinkome dėl to, kad čia daug metų gyvena mano dėdė ir pusseserė. Susisiekėme su jais, jie paragino važiuoti į Lietuvą, sakė, čia žmonės supranta rusiškai, jums bus lengviau. Kovo 8-osios vakare susikrovėme lagaminus ir išvažiavome. Daug daiktų neėmėme, tik būtiniausius dalykus ir maisto kelionei. Išvažiavome septyniese: aš, 17 metų Uljana, 14 metų Maša, 12 metų Andrejus, 10 metų Andriana ir 6 metų dvynukės Romana ir Bogdana.
Kai rengėmės važiuoti, pusseserė klausė, kur mes ketiname apsistoti. Nežinojau, pasiklioviau likimu – kaip susiklostys aplinkybės, taip ir nuspręsime. Pusseserė atsiuntė nuorodą, kad galiu susirasti autobusą, iš Lvovo vykstantį į Lietuvą. Taip patekome į Alytaus pabėgėlių registracijos centrą, kuriame jau buvo daug ukrainiečių. Mums pažadėjo surasti namus, kur galėtume apsistoti, taigi Alytuje ir likome. Iš pradžių gavome vieną didelį kambarį, o paskui, po 3 mėnesių, du bendrabučio kambarius. Nors vietos nedaug, bet sutelpame – viename kambaryje aš su dviem vaikais, kitame vyriausioji Uljana su 3 vaikais. Yra dviaukštės lovos, visiems yra vietos miegoti, o svarbiausia, kad virš galvų nekrenta bombos.
Kai apsigyvenome Alytuje, vaikai vis klausinėdavo tokių nevaikiškų klausimų, pavyzdžiui, kodėl rusai bombarduoja namus, kodėl jie žudo žmones? Teko eiti pas psichologą ir kalbėtis, kaip padėti vaikams išsivaduoti iš patirto streso. Lietuvoje yra didžiulis psichologinės pagalbos poreikis, nes ukrainiečiai patyrė ir karo siaubą, ir namų netektį. O daugelis – ir artimųjų mirtį… Džiaugiuosi, kad mums pavyko patekti pas psichologą, vaikai po psichoterapijos iš tiesų pasijuto geriau.
Neseniai kelioms savaitėms teko sugrįžti į savo namus Vinicoje, nes vaikams reikėjo padaryti naujus pasus. Pamatėme, kad mūsų namelis tebestovi sveikas, tai labai pradžiugino. Bet ir vėl išgirdome sirenas, vaikai persigando, teko raminti. Namuose pabuvome vos tris ar keturias dienas, paskui važiavome aplankyti sergančių senelių. Sunku buvo vėl išvažiuoti į Lietuvą, bet ką darysi, tenka viską ištverti. Jau apsipratome Lietuvoje, ypač vaikai. Jie čia turi draugų ukrainiečių, kaip ir visi vaikai, susitinka pažaisti, eina į parką pasivaikščioti. Net mūsų bendrabutyje gyvena keletas ukrainiečių šeimų, tad mūsiškiai vieniši nesijaučia.
Namuose – tik ukrainietiškai
Mes visada namuose bendraudavome tik ukrainietiškai. O kai atvažiavome į Lietuvą, darželyje ir mokykloje su vaikais mokytojos bendrauja rusiškai. Mūsų mažosios dvynukės iš pradžių nelabai suprato, ką sako auklėtojos, teko namuose papildomai mokyti rusų kalbos.
Dėl rusų kalbos sunkiausia buvo Andrėjui – jis taip nekenčia rusų, kurie
žudo ir siaubia mūsų Ukrainą, kad iš pradžių kategoriškai atsisakė kalbėti šia kalba. Teko aiškinti, kad šiuo metu rusų kalba yra komunikavimo priemonė, kol mes gyvename Lietuvoje. Radome kompromisą – mokykloje Andrejus sutiko kalbėti rusiškai, bet namuose bendraujame tik savo gimtąja kalba.
Džiaugiuosi, kad Alytuje greitai radome ugdymo įstaigas visiems vaikams. Dvynukės pernai ėjo į parengiamąją klasę, o vyresnieji – į lietuvišką mokyklą. Šiemet jau visi moksleiviai. Kai lietuviai mokosi pasirinktos antrosios užsienio kalbos, ukrainiečiai eina į mano vedamas ukrainiečių kalbos pamokas. Esu laiminga, kad man pavyko rasti mokytojos darbą, galiu dirbti pagal savo specialybę.
Vyriausioji dukra Uljana dabar mokosi virėjos-konditerės profesijos nuotoliniu būdu ukrainietiškoje kolegijoje. Penkiolikmetė Maša, trylikametis Andrejus ir vienuolikmetė Andrijana eina į lietuvišką gimnaziją ir paraleliai mokosi nuotoliu Ukrainoje. Kai atėjome pirmą kartą į gimnaziją, Mašai, Andrejui ir Andrijanai teko laikyti testą, kad būtų įvertintos jų žinios ir nuspręsta, į kokią klasę jie gali eiti. Kadangi vaikai Ukrainoje mokėsi gerai, žinių pakako, kad jie ir čia pradėtų lankyti tas pačias klases. Tik šešiametės dvynukės Ukrainoje buvo pradėjusios lankyti pirmą klasę, o čia pateko į paruošiamąją grupę. Bet šiemet jos jau pirmokės. Vaikai labai užimti mokslu, jiems tenka labai didelis krūvis, bet jie suspėja ir papramogauti, ir pasivaikščioti.
Lietuviška ir ukrainietiška mokymosi programos kartais nesutampa, vaikai pareina namo ir sako: „Mama, mes mokėmės tą, ką jau buvome išmokę Ukrainoje“. Jiems nuostabu, kad su klase gali eiti į žygius, – to Ukrainoje nebūdavo.
Gyvename visai šalia mokyklos, gal 5 minutės kelio, tad labai patogu – visi kartu išeiname, visi kartu grįžtame.
Stengiamės susikurti kuo normalesnį gyvenimą, laikomės tų pačių tradicijų ir švenčių, kaip ir gyvendami Ukrainoje. Tik duok, Dieve, sveikatos! Patirtas stresas nepraėjo be pėdsako. Aš sergu cukriniu diabetu, kuris Lietuvoje pasunkėjo. Pasibaigė mano ukrainietiški vaistai, sukilo cukrus, kurio niekaip pati negalėjau numušti, teko gultis į ligoninę. Alytuje gydytojams pavyko parinkti tinkamus vaistus, po truputį sveikata stabilizuojasi. Aš manau, kad didelę įtaką daro ir patirtas siaubas. Ne tik man, ir vaikams. Alytuje praskrenda lėktuvas, vaikai iš karto klausia, kodėl jis skrenda? Dabar tas karas kiek nutolo, bet nuo jo atsiriboti vis tiek nepavyksta, kasdien skaitau žinias, kas įvyko, skambinu ir klausiu, ar visi artimieji gyvi? Labai neigiamai veikia informacija, kai vėl į civilinius pastatus pataiko raketa, žūsta žmonės…
Mūsų mažosios dvynukės labai ilgisi senelio, kuris po vyro mirties padėjo jas auginti. Norėtų, kad senelis atvažiuotų į Lietuvą, bet jam dar nėra 60 metų, – tokio amžiaus vyrai iš šalies neišleidžiami. Sūnus labiausiai ilgisi draugų. Bet kad vaikams adaptuotis lengviau, negu suaugusiesiems, rodo ir toks paprastas pavyzdys. Kai buvome grįžę į Vinicą, dvynukės paklausė: „Mama, o kada mes važiuosime namo? Į Lietuvą?“
Karo siaubą mažina ateities planai
Kai su vaikais norime pasvajoti apie kažką gražaus, kalbame, kaip bus, kai laimės Ukraina. Vaikai turi savo ateities planų, pavyzdžiui, Maša jau renkasi, į kokią specialybę ji stos. Svajoja studijuoti Vilniuje, jai Lietuva patinka. Aš irgi čia sutikau daug gerų žmonių. Pirmomis savaitėmis, kai atvažiavome, nepažįstami žmonės atnešdavo reikalingų daiktų, drabužių, net pinigų. Aš į Lietuvą pasikviečiau ir savo draugę, pasakiau, kad čia geros sąlygos įsikurti, žmonės geranoriški. Mano draugei teko bėgti jau antrą kartą – pirmą kartą iš Lugansko ji pabėgo 2014 metais, kai rusai okupavo tą sritį. Tada ji pabėgo į Lenkiją. O dabar laiminga gyvendama Lietuvoje, irgi gavo bendrabutį, viskas švaru, tvarkinga. Lietuva maža šalis, bet daro viską, kad padėtų mums šiuo sunkiu metu.
Neila Ramoškienė
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Vaikai, pažinę karą“ ir 2023 metams skyrė 4000 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2023 metų balandžio 29 dieną.
