TV laidų vedėja, socialinių iniciatyvų kūrėja ir ISAGENCY vadovė Indrė Stonkuvienė – dešimtmetės Cecilijos ir septynmečio Pranciškaus mama. Į savanorystę Indrė įsitraukė jau seniai, nes įsitikinusi, jog tai – neapčiuopiami gėrio mainai. Viena žinomiausių jos veiklų buvo socialinė iniciatyva „ #Moterų pasaulyje“ – pagalba mamoms, auginančioms vaikus su negalia. Vėliau organizavo akciją „Būk geras, nelauk Kalėdų“.
Pastaruosius mėnesius Indrė užsiėmusi pagalba ukrainiečiams. Apie mamos ir visuomenininkės pareigų derinimą kalbamės su Indre.
Indre, kaip jūs priėmėte žinią apie prasidėjusį karą Ukrainoje?
Su komanda skridome į Egiptą filmuoti ir net nenujautėme, kad jau skrydžio metu prasidėjo karas. Tik nusileidę ir įsijungę internetą sužinojome, kas vyksta. Maža pasakyti, kad visiems buvo šokas. Iš tiesų supanikavau: aš čia, vaikai Lietuvoje. Gal iškart ieškoti būdų, kaip parskristi namo? Puoliau skambinti artimiesiems, ar jie jau numatė bunkerį slėptis, jei karas ateis į Lietuvą? Mane nuramino, kad kol kas Lietuvoje ramu.
Su komanda padarėme susirinkimą, ką toliau daryti, – juk filmuoti, kas numatyta, keletą dienų negalėjome emociškai. Kurį laiką tiesiog sėdėjome ir stebėjome šitą siaubą. Tylomis verkiau. O tada man įsijungė „Reikia veikti!“. Nors ir būdama toli, galėjau organizuoti pagalbą Ukrainai. Pirmosiomis karo dienomis prisidėjau prie lietuvių, kurie rinko būtiniausią humanitarinę pagalbą ir organizavo transportą visa tai nuvežti. Taip ta savaitė Egipte man ir praėjo, internetu tariantis su vairuotojais. Juokais gavau vardą „Marytė ryšininkė“.
O po savaitės parskridusi į Lietuvą šilčiau apsirengiau ir iš karto važiavau į labdaros renginį pilstyti barščių. Mano instagramo nuotraukose matyti, kad po skrydžio dar užtinusi, nepasidažiusi, bet pilna entuziazmo pardavinėju tuos barščius, renku paramą Ukrainai.
Prisijungiau prie Tarandės bendruomenės, kad gaučiau informacijos, kokia pagalba tikslingiausia nuo karo bėgančioms moterims su vaikais. Kartais žmonės iš geros širdies atiduodavo savo išeiginius batelius ar kažką panašaus. Mes sakėme, pabėgėliams to nereikia, jiems reikia šiltų batų, pledų. Paramą reikia rinkti tikslingai. Pavyzdžiui, vienai šeimai reikia keptuvės, kitai – mokyklinių reikmenų… Dienos centro direktorė paprašė maudymosi kostiumėlių, nes ukrainiečių vaikai turi galimybę lankyti baseiną, kad nors kiek pamirštų patirtą stresą. Važiavau, pirkau tuos maudymosi kostiumėlius. O paskui atsirado vieta, kur visi suveža daiktus paaukoti, o ukrainiečiai patys ateina ir renkasi.
Sunkiausia buvo susidurti akis į akį su ukrainiečiais, patyrusiais karo siaubą. Buvo kertiniai emociniai lūžiai, kai labai smarkiai išgyvenau. Dalinausi savo instagramo paskyroje vaizdais, kas darosi Ukrainoje, ką išdarinėja rusų kariai. Ir staiga pradėjau gauti tūkstančius beveik vienodų žinučių, žmonės siuntė man jau matytus vaizdus, tas pačias istorijas, kad aš dalinčiausi su Lietuvos auditorija. Maniau, gal čia koks virusas? Bet, pasirodo, esu įtraukta į įtakingų žmonių sąrašą, kurie gali formuoti visuomenės nuomonę, todėl man ir siunčia. Tos sugriautų namų nuotraukos, lavonų vaizdai, prievartavimai… Bet labiausiai verkiau, kai dingo berniukas Miša. Jis pasimetė nuo mamos karo pradžioje, mama išėjo į miestą, vaikas liko namuose su močiute, ir prasidėjo bombardavimai. Kurį laiką jie negalėjo susisiekti, bet mama tikėjo, kad Mišai ir močiutei pavyko pasislėpti. Internetu ir visur, kur tik įmanoma, buvo paskelbta Mišos paieška, mes Vilniuje, Dienos centre, irgi buvome iškabinę keturmečio nuotrauką, tikėdamiesi, kad galbūt kažkas iš pabėgėlių bus vaiką sutikęs, matęs. Kai atsitraukė rusų kariuomenė, savanoriai ukrainiečiai atrado močiutės ir vaiko kūnus. Tą dieną mintyse pasakiau daugybę necenzūrinių žodžių. Visus norėjau pasiųsti velniop. Atrodo, nebėra prasmės gyventi, nebėra vilties. Atėjusi į Dienos centrą pamačiau vis dar kabančią Mišos nuotrauką, paprašiau nuimti…
Man, kaip mamai, ypač sunku išverti vaikų kančias. Susirašiau su Mišos mama ukrainiete, ji iš visos širdies padėkojo, kad padėjome ieškoti. Kiek žinau, ji dabar grįžusi į Ukrainą. Ir kita mano pažinota mama jau grįžusi. Atrodo, nelogiška grįžti, kol karas nesibaigė, bet joms atrodo kitaip, tai jų kraštas, jų šalis. Jų artimieji likę Ukrainoje, seneliai niekur nevažiuoja dėl sveikatos, vyrų neišleidžia, nes jie kariauja. Dingsta ryšys, moterys nežino, ar artimieji dar gyvi, kur jie. Aš iš pradžių bandžiau jas sulaikyti, nes čia saugiau, bet paskui supratau, kad tai atskiria nuo jų šaknų.
Kokių naujų patirčių, įgūdžių jums pačiai suteikė ši savanorystė?
Karo laikotarpio savanorystė turi niuansų. Tu stovi ir kalbiesi su žmonėmis, kurie yra tokie patys kaip tu, – Ukrainoje jie turėjo darbus, verslus, statėsi namus, pirko naujus automobilius. O dabar nieko nebeturi. Bet jie nėra vargšai, jiems nereikia skarmalų, kuriuos mes kartais suaukojame. Šiuo metu imdami pagalbą jie emociškai jaučiasi labai blogai. Priimti pagalbą daug sudėtingiau negu ją duoti. Padėti daug lengviau, tad padėkime, kol galime, nes rytoj galbūt apsisuks viskas taip, kad mums reikės tos pagalbos.
Karo pradžioje atsikeldavau ir tarsi rytinį „Tėve mūsų“ pasiųsdavau pinigų auką žinute organizacijai „Blue/Yellow“. Jau seniai bendradarbiauju su Rimanto Kaukėno paramos fondu, sutarėme, ką galime nuveikti drauge. Prisijungiau ir prie giminės iniciatyvos. Per karantiną susikūrėme dėdžių, tetų, pusbrolių grupę, kad galėtume internetu susitikti per Velykas ar Kalėdas. Mūsų didelė giminė. Prasidėjus karui, ta grupė persiorientavo į pagalbos Ukrainai temą. Sužinome, kad reikia kažką apgyvendinti, – tuoj giminė dalinasi, kas gali padėti. Pabėgėlių šeimai reikia skalbyklės – kas turi nenaudojamą? Reikia nuvežti į kitą miestą – kas važiuoja? Mano giminaičiai yra priėmę gyventi ukrainiečių šeimą. O ir draugų iniciatyvų buvo daug, pavyzdžiui, mano bičiulis Matas barą „Materialistė“ paaukojo humanitarinei pagalbai sudėti.
Dar man būnant Egipte, Matas parašė, kad bombarduojamose vietose ukrainiečių gydytojams labai trūksta gyvybės funkcinių aparatų. Vieno kaina yra 3000 eurų. Aš entuziastingai ėmiausi veiklos: „Matai, aišku, kad suorganizuosime!“. Juk čia ne šiaip koks daiktas, o gyvybę gelbstintis aparatas! Bet organizacinis darbas pasirodė ne iš paprastųjų. Apskambinau daugybę privačių Lietuvos gydymo įstaigų – pasirodo, visi, kas turėjo atliekamų aparatų, juos jau paaukojo.
Grįžusi iš Egipto susisiekiau su įmonėmis Danijoje ir Vokietijoje, kurios gamina tokius aparatus. Paskui su tarpininkais, vežančiais aparatus į Lietuvą. Reikėjo suderinti prietaisų techninius parametrus su ukrainiečių turima įranga, kad atitiktų specifikacijos. Kartais skambindavomės net naktimis – ar tiks toks laido matmuo? Kartais su ukrainiečiais negalėdavau susisiekti, sakydavo, palaukite, mes perskambinsime, kai bombardavimas pasibaigs…
Nuskambės avantiūristiškai, bet aš iš karto Danijoje rezervavau ne vieną, o net 10 tokių aparatų. O tada jau nebuvo kur dėtis – tas pats, kaip šokti į šulinį. Skambinau visiems pažįstamiems, kurie turi paramos fondus, kurie gali paremti finansiškai, nes skubiai reikėjo surinkti 30 000 eurų. Kas davė 1000, kas 500. Viena įmonė pervedė 10 000 eurų. Tada dar susitariau, kad tarpininkai neims savo pelno dalies, atveš už savikainą. Ir taip 10 gyvybės funkcinių aparatų atkeliavo į Lietuvą, o tada iškart buvo įkrauti į autobusiuką ir išvežti į karo zoną. Nenusakomas jausmas sulaukti ukrainiečių gydytojų žinučių, kad aparatai jau naudojami, gelbsti gyvybes. Ko gero, tai buvo pati sudėtingiausia mano labdaringa akcija.
Dar nauja patirtis – teko pavairuoti karinį džipą iki vietos, kur jį perėmė vairuotojas, vykstantis į Ukrainą. Taigi ta mano veikla visokia – prisidedu, kuo galiu.
Kaip savanorystę derinate su šeima, įprastu gyvenimu?
Mano vaikai jau mokyklinio amžiaus, jie turi savo dienotvarkę, dalį dienos būna užimti savo reikalais. O kitą laiką, kaip ir įprastai, leidžiame kartu. Žinoma, prasidėjus karui, būdavo dienų, kai nei vakare, nei naktį negalėdavome atitrūkti nuo organizacinių rūpesčių. Abu su Vidu (Vidas Bareikis – Indrės gyvenimo draugas) būdavome panirę į skambučius, atrašinėdavome į žinutes. Bet mes vaikams visa tai paaiškindavome. Mano vaikai savanorystę ir pagalbą kitiems mato nuo pat gimimo. Jie žino: nepasidės žaislų į vietą, nesusitvarkys – ir aš paprašysiu tuos žaisliukus atiduoti vaikams, kurie jais rūpinsis ir brangins. Cecilija ir Pranciškus žino, kad yra likimo nuskriaustų vaikų, kurie neturi tokių žaislų. Kartais jie patys surenka savo žaislus į maišą ir sako, kad vežčiau tiems, kuriems labiau jų reikia. Ne sykį mačiau, kad atiduoda savo dar beveik naujus žaisliukus, net perklausdavau: ar tikrai? Mūsų vaikai moka dalintis, jie irgi linkę kitiems padėti.
O kaip rasti laiko savanorystei ir savo šeimai? Kadangi man ta veikla nėra nauja, atrodo normalus dalykas skirti laiko sau ir kitiems. Jeigu randi laiko išsivalyti dantis, tai kodėl negali rasti minutės rasti kažkam paskambinti, parašyti žinutės? Kai planuoji laiką, surandi aukso viduriuką, ir labai geras jausmas matyti savo veiklos rezultatą, matyti, kaip kažkam padėjai. Kartu esi vertybių įkvėpėjas ir savo vaikams.
Šeimoje su vaikais kalbamės apie karą. Man įdomu, kaip jie mato tą situaciją, kaip supranta pasaulį? Nustebino septynmečio Pranciškaus mintys, kad karas yra labai blogai, Putinas kaltas, ir jam Dievas jam už tai neatleis, kad atima žmonėms gyvybę. Jei būtų suaugęs, jis eitų kovoti. O Cecilija klausia: „Mama, kam dabar padedi, lietuviams ar ukrainiečiams?“ Vaikai net savo saldainius dalina: „Vienas man, kitas ukrainiečiams“. Prieš dvi savaites su Cecilija vaikščiojome po parką, prasidėjo fejerverkai, ir dukra nustebusi klausia: ,,Kodėl žmonės taip daro, juk buvo informuoti, kad negąsdintų fejerverkais ukrainiečių?“ Matau, mano vaikai į situaciją reaguoja adekvačiai.
Savanoriaudamas keitiesi pats?
Pamenu, kaip jaučiausi, kai pradėjau savanoriauti vaikų onkologiniame skyriuje. Iki tol nebuvau susidūrusi su tokiais vaikais, todėl po pirmų apsilankymų ligoninėje grįždavau namo, apsikabindavau savo vaikus ir raudodavau. Mano mama kartą net paklausė, ar tikrai teisingai elgiuosi lankydama ligoniukus, jei esu tokia jautri? Bet kad ir kaip išgyventum dėl vaiko kančių, tu matai, kad vėžiu sergančių vaikų mamos yra tikros didvyrės. Jos atlaiko daugiau, negu galime įsivaizduoti. Joms reikia padėti, jas palaikyti. Kai tai suvoki, pradedi atsiriboti, nebepriimti asmeniškai tos situacijos ir veikti, kad visiems būtų lengviau. Čia tas pats, kaip matytum, kad vaikui durys privėrė pirštą. Nieko negalvodamas tu visų pirma išvaduoji pirštą, o tada jau gydai, guodi ir glostai. Taip ir su tomis ligoniukų mamomis: pirma padedi, kuo gali, o tada jau leidi užvaldyti emocijoms. Po ilgesnio savanoriavimo laiko man jau nebebūdavo baisu pamaitinti per zondą vaikelį, aš jį apkabinusi nebe verkdavau, o duodavau valgyti. Nuo ašarų situacija nepasikeis, ji keičiasi tik nuo darbų.
Savanoriaudama sutinku labai daug šviesių žmonių. Kiekvienas padeda tuo, kuo gali. Čia ne gerumo varžybos, kas padarys daugiau. Nebūtina padaryti špagatą – eik mažais žingsneliais, bet eik. Galbūt šiandien negali prisidėti aukodamas pinigų, bet gali žmogui pasiūlyti arbatos ir sausainių? Aš manau, kad pirmiausia reikia pradėti nuo savo namų, šeimos, savo kiemo. Kai susitvarkai artimiausią aplinką, tada jau žiūrėk, kuo gali padėti ir kitiems.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Savanorystės pamokos šeimoje“ ir 2022 metams skyrė 4500 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2022 rugsėjo 22 dieną.
Susiję straipsniai
