Dažnai tenka išgirsti, kad vienas pažįstamas atsisakė miltinių patiekalų, kitas nebevartoja cukraus ar skaičiuoja kalorijas. Šiuolaikinė visuomenė skatina maisto ribojimą ir produktų atsisakymą. Visi norime būti liekni ir jaunatviški. Bet tyrimai rodo, kad ribojimas ne visada išeina į naudą.
Konsultuoja gydytoja dietologė Aušra Jauniškytė-Ingelevičienė, intuityvusvalgymas.lt
Parazitinės mintys apie maistą
Visuomenėje plačiai paplitęs mitas, kad gali būti kokio tik nori svorio, – tereikia stiprios valios atsilaikyti prieš alkį. Daugelis įsivaizduoja, kad jie lieknėja būtent tada, kai yra alkani. Atsisakantis tam tikro maisto žmogus turėtų jaustis labai išdidus – štai kiti silpnavaliai, o aš galiu. Man pavyksta! Atsiranda noras tuo dalintis su kitais, nuolat kalbėti apie maisto ribojimą ir apskritai apie maistą. Tokie psichologiniai niuansai rodo, kad jau kažkas ne taip. Valgymas nėra kažkoks pasiekimas, kuriuo reikėtų didžiuotis. Ribojančio maistą žmogaus galvoje atsiranda vis daugiau minčių apie tai – galvojimo, planavimo, skaičiavimo, kiek ir ko valgyti, atsiranda noras stebėti, ką valgo kiti, lygintis su kitais. Tai tarsi sniego lavina, nes kuo toliau, tuo labiau žmogus darosi daugiau kategoriškas mitybos klausimais, dingsta atspalviai, lieka tik juoda ir balta, teisinga ir neteisinga. Galvoje didelę dalį sudaro mintys apie tai, ką valgyti. Tai tarsi parazitai, užgožiantys kitas gyvenimo sferas ir kitas mintis.
Ar prie alkio priprantama?
Kartais sakoma, kad atsisakyti tam tikrų produktų, mažiau valgyti sunku tik pirmas dvi savaites, paskui kūnas pripranta. Iš tiesų mitybos įpročiai susiformuoja per kur kas ilgesnį laiką – metus ar net kelerius. Būtent tiek laiko ribojančiam tipui reikėtų save kontroliuoti, ką ir kiek valgo. Dvi savaites save griežtai kontroliuoti gal ir įmanoma, bet ištisus metus – sunku. Todėl labai dažnai kontrolė nutrūksta ir baigiasi persivalgymu. Persivalgymai po dietos – labai dažnas reiškinys. Nors žmonės save kaltina valios stoka, su valia tai neturi nieko bendra.
Neseniai New England Journal of Medicine išspausdintas labai įdomus straipsnis, aprašantis, kaip pasikeičia apetitą reguliuojantys hormonai besilaikant dietos. Tyrimo dalyviai laikėsi dietos, vėliau, svoriui sumažėjus, jiems buvo patarta, kaip jo nepriaugti. Rekomendacijas davė specialistai, dirbantys nutukimo srityje, pagal naujausius mokslinius tyrimus. Nepaisant patarimų, visų tiriamųjų svoris vėl padidėjo! Tyrimo metu dietos besilaikančių žmonių kraujyje tirti ir devyni apetitą reguliuojantys hormonai. Dėl šių hormonų poveikio mes ir jaučiame alkį, sotumą. Visų hormonų balansas buvo sutrikęs. Kuo drastiškesnė buvo dieta, tuo nustatyti didesni hormonų pakitimai. Negana to, apetitą reguliuojančių hormonų sutrikimų išliko net praėjus metams po dietos! Sustiprėjęs alkis, apetito padidėjimas, sotumo jausmo nebuvimas, persivalgymai po dietos yra dėl apetitą reguliuojančių hormonų balanso pasikeitimo, ne dėl valios stokos.
Maisto ribojimas tam tikrais gyvenimo atvejais
Tam tikra veikla tradiciškai susijusi su maisto ribojimu – pavyzdžiui, profesionalus sportas, baletas. Tarp tos sferos žmonių ir būna daugiausia mitybos sutrikimų! Ypač tai būdinga klasikinei rusų baleto mokyklai, kur maistas ribojamas jau nuo mažų dienų. Tokiems vaikams atsiranda net 18 kartų didesnė tikimybė susirgti valgymo sutrikimų sukeltomis ligomis! Daliai jų išsivysto anoreksija, kitiems – polinkis persivalgyti, lydimas nuolatinio kaltės jausmo ir psichologinio diskomforto.
Maisto ribojimas nebūtinai susijęs su mažu kalorijų kiekiu ar badavimu. Tarkime, kultūristai nebadauja, jie gauna pakankamai kalorijų, bet jų raumenis auginanti dieta yra sudaryta baltymų pagrindu, atsisakant kitų organizmui reikalingų medžiagų. Ilgainiui varškė, kiaušinių baltymai ir vištienos krūtinėlė pasidaro nebeskanūs, vienpusė mityba nebeteikia malonumo, mintys apie maistą pradeda užgožti visas kitas. Tos mintys tampa parazitinėmis. Kūnas stengiasi prisitaikyti, bet psichikai sekasi kur kas sunkiau – atsiranda nuotaikų kaita, pykčio priepuoliai, dirglumas, išsiblaškymas. Ribojančių maistą žmonių smegenys stipriau reaguoja į įvairius dirgiklius.
Kai ribojimas gyvybiškai būtinas
Labai nedideliam procentui žmonių gydytojai rekomenduoja riboti maistą, jei kyla grėsmė jų sveikatai ar net gyvybei. Dažniausia tai yra alergijos atvejai, nors alergija maistui labiau būdinga vaikystėje, vėliau žmogus alergiją išauga. Bet jeigu alergija tam tikriems maisto produktams išlieka visą gyvenimą, žinoma, tų produktų reikia atsisakyti. Tas pats pasakytina apie netoleruojančius laktozės (pieno baltymo) ar sergančius celiakija (nepasisavinančius produktų su glitimu) žmones. Jie suvalgę nerekomenduojamų produktų nenumirs, tačiau organizmas išsiderina, dažniausiai ne iš karto suvalgius, bet po kurio laiko žmogus pradeda jausti šalutinius reiškinius. Bloga savijauta iš tiesų yra stipriausias motyvas keisti mitybą.
Riboti tam tikrus produktus gali tekti sergant pirmo ir antro laipsnio diabetu. Tačiau tai nereiškia, kad diabetikai turi badauti, – jiems rekomenduojama dieta niekuo nesiskiria nuo kiekvienam žmogui rekomenduojamos sveikos mitybos plano.
Kodėl blogai laikytis dietų vaikystėje
Kartais tėvai su pasididžiavimu pasakoja, kad jų vaikas ar paauglys atsisakė tam tikrų produktų, nebevalgo saldumynų ir pan. Tačiau vaikui laikytis dietų dar pavojingiau, negu suaugusiajam. Vaikas mažiau atsparus stresui, o maisto ribojimas – didelis stresas. Mes labai bijome nutukimo ir antro tipo cukrinio diabeto, tačiau pamirštame, kad vaikas ir paauglys tyri 40 procentų didesnę riziką susirgti valgymo sutrikimais negu antro tipo diabetu. Saugome nuo vienos ligos, o didesnė rizika susirgti kita. Po pandemijos dietologai pastebi padidėjusį vaikų valgymo sutrikimų skaičių.
Juos lemia ir mūsų, suaugusiųjų, požiūris į kūną. Per pandemiją daugelis žmonių jautė nerimą, kurį slopindavo maistu. Galbūt mažiau judėjo, gyvenimo būdas nebuvo toks aktyvus kaip anksčiau. Natūralu, kad daugelis priaugo keletą kilogramų. Tačiau jei kalbame vien apie priaugtus kilogramus, svorio metimą, kritiškai vertiname savo kūną, tuo požiūriu persiima ir vaikai. Jiems formuojasi neigiamas savęs vertinimas. Todėl labai svarbu kalbant su vaikais nekomentuoti savo ar kitų žmonių kūno. Vaikui nereikia nuo mažų dienų įdiegti svarstyklių kulto. Atvirkščiai – reikia perduoti žinią, kad žmonės būna skirtingo ūgio ir svorio, skirtingo kūno sudėjimo, ir visi kūnai vertingi.
Dietos po gimdymo
Motinystė daugeliui moterų prideda keletą kilogramų. Bet Vakarų visuomenė aukština liekno kūno kultą, nuomonės formuotojos ir pramogų pasaulio žvaigždės dalinasi nuotraukomis, kuriose jos po gimdymo tokios pat lieknos, kaip ir iki nėštumo. Norisi būti į jas panašioms, ir moterys, dar maitinančios natūraliai, pradeda laikytis dietų. Jei stipriai ribojamas maistas, tai nepraeina be pasekmių. Net ir kalbant apie vaikelį, – tų moterų, kurios nėštumo metu badavo, vaikai ir net anūkai vėliau turi kur kas didesnį polinkį nutukti.
Jei riboja maistą žindanti moteris, didesnė rizika, kad pati išseks, ir vaikui gali pradėti trūkti reikalingų maisto medžiagų, ypač geležies, kuri svarbi vaiko raidai, jo smegenų vystymuisi. Paradoksalu, bet kartais laikantis dietų padidėja cholesterolio kiekis kraujyje. Ne sumažėja, o net padidėja! Moteriai gali sutrikti mėnesinių ciklas, išsiderinti skydliaukės veikla.
Kodėl 95 procentams po dietų svoris vėl sugrįžta
Pirma gyvenime dieta dažniausiai praeina nesunkiai. Apima euforija, atsiranda energijos, jėgų, svoris krenta, rodos, visai nededant pastangų. Tačiau svoris sugrįžta. Taip atsitinka 90–95 procentams žmonių, kurie laikosi dietos. Svoriui sugrįžus, norisi vėl susigrąžinti tą gerą būseną, kuri buvo dietos metu. Deja, to padaryti nebepavyksta vien dėl fiziologinių priežasčių. Vėliau, laikantis vienos dietos po kitos, kyla klausimas: kodėl taip sunku toliau laikytis dietos, kodėl ne tik didėja svoris, bet vis daugiau galvojama apie maistą, jis vis labiau ir labiau normuojamas. Suvokiama, kad vis daugiau minčių apie maistą, stengiamasi laikytis vis daugiau valgymo taisyklių. Vis labiau vargina kaltė, kad valgai. Save pradedama vertinti pagal svarstyklių parodymus arba pagal tai, kaip sekasi laikytis dietos: esi „gera (-as)“, kai riboji, „bloga (-as)“, jei nepavyko riboti, persivalgei. Labai svarbu suprasti: visus šiuos aprašytus dalykus sukelia dietos laikymasis.
Gal dar būtų galima pakentėti, ištverti tuos sunkumus, jei sulauktumėme rezultato tokio, kokio tikisi dietos besilaikantis žmogus. Deja, tyrimai rodo, kad 90–95 procentams žmonių, besilaikančių dietos, svoris grįžta. Iš jų net dviem trečdaliams jis tampa didesnis nei buvo. Dietos didina svorį. Manoma, kad dietos labai prisidėjo prie to, kad šiuo metu pasaulyje yra nutukimo epidemija.
Susiję straipsniai
