Dainininkas Anatolijus Oleinikas prieš 18 metų laimėjo projektą „Kelias į žvaigždes“. Nuo to laiko neleido apie save pamiršti – koncertuoja, dalyvauja įvairiuose TV projektuose, laidose. Daugiau kaip 10 metų šalia Anatolijaus – žmona Inga.
Prieš keletą mėnesių Oleinikų šeima tapo itin įdomi ir mūsų leidiniui. Gimė Elija! Pokalbiui pakvietėme Ingą, kuri dalinosi mintimis apie vėlyvą motinystę ir pasikeitusį po gimdymo kūną.
Inga, esate susituokę 10 metų, o Elijos susilaukėte tik dabar. Ar tai buvo sąmoningas jūsų apsisprendimas?
Kai susituokėme su Anatolijumi, gyvenimas pradėjo eiti taip greitai. Metai po metų, metai po metų. Atsisukome, ogi jau 10 metų kartu. Nuo gero gyvenimo viskas taip greitai sukosi. Vienas Anatolijaus muzikinis projektas keisdavo kitą, šis trečią. Tie projektai labai išsiurbia emociškai, po projektų bent pusę metų reikėdavo pailsėti, pasijusti stabiliau.
Kai po vestuvių buvo praėję 9 metai, o nuo mūsų bendro gyvenimo pradžios – 12 metų, staiga apsidairėme, kad man jau 40! Supratome, kad tai paskutinis traukinio vagonas, ir jeigu įšoksime, tai įšoksime. Arba liksime gyventi be vaikų.
Pripažinsiu, jau buvo atsiradęs vidinis nerimas. Net naktį pabusdavau ir galvodavau – oho, man tuoj keturiasdešimt, o neturiu vaikų.
Supratome, kad laiko nebeliko.
Kaip į jūsų ilgus bevaikius metus reagavo aplinkiniai?
Mūsų tėvai labai tolerantiški žmonės. Pirmais metais jie linkėdavo gandrų bet kokia proga. O paskutinius kelerius metus pastebėjome, kad linkėjimų apie gandrus nebeliko. Pradėjo linkėti geros sveikatos.
Jautėme žmonių įtampą – kad neišsprūstų klausimas apie vaikus. Supratome, kad žmonėms nepatogu apie tai kalbėti. Tas temas apeidavo ratu. Toks paslaptingumas yra daug nemaloniau, nei sveikinimai ir linkėjimai, susiję su vaikais. Tie nutylėjimai ir temos vengimas gimdė keistą jausmą, tarsi be vaikų esi nevisavertis.
Mes patys tos temos nevengėme, jeigu kildavo kalba, sakydavome, kad mums viskas gerai, tik dar nebandėme pradėti lauktis. O kai pabadysime, tai ir sužinosime, ar galime turėti vaikų, ar ne. Žmonės to nesuvokdavo – kaip 10 metų gyvenant kartu nė karto nebandei lauktis?
Ir kaip pavyko? Teigiama, kad pastoti 40-ies – didelė problema.
Ir mes galvojome, kad ilgai užtruks, bet lauktis pradėjau iškart. Nesijaučiau išskirtinai sena, nes tuo metu laukėsi gana daug mano rato moterų – bendraklasės, draugės. Daug užsibuvusiųjų nutarė gimdyti (juokiasi). Tai suteikė pasitikėjimo ir drąsos, kad ne aš viena tokia.
Nėštumas buvo visiškai normalus, manęs nekamavo nuotaikų kaitos ar kokie nors sveikatos sutrikimai. Vienintelis stresas buvo, kad turėjau iškart mesti rūkyti (prieš tai rūkiau). Ir tai nebuvo lengva. Gali būti kažin kaip išprusęs psichologas ar tvirtos valios žmogus, bet emociškai man nebuvo lengva mesti.
Kova su savimi buvo tikrai nemaloni, nes puikiai suvokiau, kad manyje jau auga gyvybė. Kadangi mesti sugebėjau tik per kelias savaites, prasidėjo pirmieji priekaištai sau, kaip mamai. Kaltinau save, kad nesu ideali, švari, sveika mama.
Galvoju, kad metimas rūkyti padarė lemiamą įtaką mano svoriui. Kai mečiau rūkyti, per mėnesį priaugau 10 kg. Kūnas labai sureagavo ir augo svoris. Prieš nėštumą svėriau 68 kg (mano ūgis 178 cm). Gimdyti ėjau sverdama 100 kg. Po gimdymo svėriau 93 kg. O dabar, kai prieš mėnesį baigiau maitinti (maitinau iki 7 mėnesių), esu pasiekusi didžiausią svorį – 115 kg.
Turėsiu grįžti į savo kūną. Laukia ilgas kelias.
Kaip klostėsi nėštumas, gimdymas?
Nėštumas buvo lengvas, nė karto nesupykino, iki pat pabaigos vairavau. Gimdymas – greitas, lengvas. Skaičiuoju, kad pagimdžiau per 2 valandas ir 10 minučių. Ryte pabudau, nubėgo vandenys. Anatolijus dar nebuvo išsilaikęs teisių. Ką gi, sėdau už vairo aš. Norėjau gimdyti Alytuje, tad ramiai nuvairavau iki ligoninės. Su Anatolijumi smagiai leidome laiką palatoje, buvo televizorius. Apie 11 val. aparatai užfiksavo, kad jau vyksta sąrėmiai. Jie buvo tokie silpni, galvojau, gal eiti pamiegoti. Tada pradėjo skatinti, nuo tol ir laikau, kad prasidėjo gimdymas. Ar gali būti geriau, kaip tokio amžiaus ir pirmą kartą? Gal dėl to, kad neapkroviau savęs istorijomis, tyčia neskaičiau nieko neigiamo. Man rūpėjo tik gražios, pozityvios istorijos, sakiau sau, kad man viskas bus gerai.
Kita mūsų pokalbio tema – jūsų kūno pokyčiai. Vadovėliuose rašo, kad žindanti moteris lieknėja, jums taip neatsitiko.
Taip, mitai griuvo vienas po kito.
Pirma iliuzija – svorį numesiu, kai pagimdysiu. Mano nėštumą prižiūrinti gydytoja nebuvo patenkinta, bandė „sodinti“ mane ant dietos. Po pirmojo šuolio svoris augo stabiliai – per mėnesį po 4–5 kg. Tikėjausi, kad po gimdymo svoris kris, bet taip neatsitiko.
Antra iliuzija – sulieknėsiu, kai žindysiu. Deja, nors sako, kad žindant svoris turi kristi, man jis tik augo. Jaučiausi siaubingai alkana. Elija neėmė krūties, todėl visus 7 mėnesius maitinau ją nutrauktu pienu. Galbūt tai prisidėjo prie mano svorio augimo? Juk procesas, kai nusitrauki, nėra toks pat natūralus kaip tikras žindymas. Kai nusitraukdavau pieną, kildavo nežmoniškas alkis.
Trečia iliuzija – numesiu, kai baigsiu maitinti. Nauja viltis, kad svoris pajudės, kai baigsiu žindyti, dar neišsipildė. Jau mėnuo kaip nebemaitinu, svoris nenukrito.
Tiesa, apetitas pasidarė bene 5 kartus mažesnis, tai mane labai pradžiugino. Bet svoris liko.
Kol kas niekur nesikreipiau, norėjau pati pažiūrėti, kaip kūnas pasikeis po maitinimo. Dabar persitvarko hormonai, vyksta pereinamasis laikotarpis, kai aš visiškai atsijungiu nuo vaikelio. Manau, mano lieknėjimas bus tradicinis juodas darbas, o ne stebuklingas kilogramų išgaravimas (kaip kad mistiniu būdu jie užaugo).
Reikės sportuoti, dirbti. O aš tokia tinginė… Juolab kad visą gyvenimą mano programa buvo atvirkštinė – noriu valgyti, reikia maisto!
Gavote galimybę pagyventi tarsi kito žmogaus kūne – koks jausmas?
Nuo šiol atjaučiu antsvorio turinčiu žmones. 115 kg yra ne gyvenimas, o darbas. Viskas sunku. Anksčiau ar vėliau grįšiu į savo formą, tačiau jau visiškai kitaip žiūrėsiu į stambius žmones.
Kai tapau mama, kardinaliai pasikeitė mano požiūris į motinystę, šeimą, vaikus. Lygiai taip pat pasikeitė ir požiūris į stambius žmones. Tikrai labai sunku gyventi su dideliu svoriu – tu nepasilenksi, nepasisuksi, nepralįsi. Negali nusikirpti kojų nagų, apsiauti batų. Patyriau ir pirmąsias patyčias. Tai mane tikrai nustebino. Ne, ne internete – komentarų neskaitau, nes tada reikėtų, matyt, išprotėti. Išgirdau replikų gyvai, degalinėje, iš svetimų vyrų („kokia didelė“). Skaudina požiūris į storus žmones, galvojama, kad jie yra kažkokie nevalyvi, apsileidę. Taip nėra. Dažnai svoris būna padidėjęs dėl kokių nors sutrikimų.
Kad plonieji žinotų, kiek daug gyvenimo džiaugsmo atima papildomi kilogramai. Judrumas, laisvė judėti – tai palaima. Žmonės nesupranta, kaip jiems gera, kad neturi antsvorio.
Anatolijus TV laidose kalba apie jus labai gražiai, nesigirdi jokio nepasitenkinimo.
Ką Anatolijus kalba, yra normalu. Aš nesustorėjau per naktį. Nešiojau ir gimdžiau vaiką. Anatolijus dalyvavo gimdyme, matė, per ką moteris pereina. Manau, bet kuris vyras, kuris sudalyvaus moters gimdyme ir bus šalia auginant kūdikį, visai kitaip žiūrės į savo moterį. Moteris jam nebus tik kūnas, kuris vaikšto šalia. Kėlimasis naktį, sauskelnių keitimas, maitinimas – vyras tai mato, suvokia, kaip pasikeitė tavo gyvenimas. Žinoma, vaikas atneša daug džiaugsmo ir laimės, tačiau gyvenimas juk persiverčia, tai visiška tiesa. Mano vyras yra optimistas, jis tikrai žino, kad aš svorį numesiu.
O gal verta iškart pradėti lauktis antrojo?
Patarimų tik spėjau klausytis: Inga, pagimdysi, suplonėsi. Inga, kai žindysi, suplonėsi. Inga, kai baigsi žindyti, suplonėsi.
Tie patarimai man nepasitvirtino, tad bijau, kad ir antrasis nėštumas manęs nesuplonins. Labai norėčiau antro vaiko, tačiau kol esu tokio svorio, negaliu rizikuoti – būtų labai sudėtinga išnešioti. Dabar vos save pavelku, o jeigu dar reikėtų nešioti vaiką… Šią minti kol kas atidedu.
Savo problemą labiau matau kaip sveikatos problemą – man būtina suplonėti, nes sunku rūpintis vaiku.
Beje, aš esu vegetarė, o Anatolijus mėgsta mėsą. Jau daugiau nei 10 metų turime atskirus puodus. Vegetarai gali būti apkūnūs? Žinoma. Jie papildomų kalorijų gauna iš saldumynų. Aš konkrečiai – iš „Lidlo“ bandelių (juokiasi).
Ar, kalbant apie svorį, įžvelgiate kokių nors savo klaidų?
Galbūt reikėjo mesti rūkyti prieš pradedant lauktis. Nežinojau, kad viskas įvyks taip greitai. Galvojau, mažiausiai pusę metų bandysime pastoti. O viskas išėjo labai greitai, neliko laiko išankstiniam metimui.
Kita klaida – jeigu leistų atsukti atgal tą etapą, būčiau mažiau valgiusi. Kita vertus, nejau čia kažką suplanuosi.
Studijavote psichologiją, gal vidinė išmintis leidžia viską pamatyti blaiviau?
Mano profesija yra buhalterė, o antra specialybė – psichologija, kuri šalia manęs labai seniai. Visada ja domėjausi, ypač, kai atsirasdavo naujų sričių. Ne vienerius metus dirbau anoniminėje psichologinėje pagalboje.
Domiuosi psichosomatika, neurojungtimis. Kovido metu baugiau siaurą profilį (konsteliacijos metodą, kvantinę psichologiją). Be galo įdomūs dalykai, ateities psichologija. Galiu į savo situaciją pažiūrėti psichologės akimis. Kokią emociją patenkinu, būdama tokio svorio? Mano psichika kažkaip apsunkusi, o svoris atėjo tam, kad išsilaisvinčiau nuo to apsunkinimo? Dar ieškau atsakymų.
Ketinu savo lieknėjimo dienoraščiu dalinis instagramo paskyroje.
Linkime sėkmės ir būtinai pasikalbėsime po metų.
Neila Ramoškienė, nuotraukų autorė Reda Vilūnienė
