Aistė Simėnaitė pažįstama mamų bendruomenei iš savo paskyrų „Nebloga mama“ ir „Pastumdom“. Šiandien kalbiname Aistę apie jos knygą „Svoriomanija“.
Žiūrint į Aistę sunku patikėti, koks ilgas ir sunkus buvo jos lieknėjimo kelias. Aistės istorijoje daug patarimų ir protingų įžvalgų, kurias galėsite prisitaikyti sau. Aistė neseniai tapo mama, augina dukrelę Lumą, todėl buvo įdomu išklausyti ir patirties, kaip valdyti svorį laukiantis.
Aiste, jūsų patirtis unikali – per 14 metų patyrėte bene visus įmanomus valgymo sutrikimus. Trumpai papasakokite.
Dar būdama vaikas pradėjau po truputį stambėti. Svoris užaugo iki tokio, kuris man trukdė gyventi. Į savo butą penktame aukšte lipau sustodama pailsėti. Atsisakau dalies pramogų ar susitikimų vien todėl, kad žinojau – man fiziškai bus sudėtinga.
Kai gydytojas parekomendavo chirurginį nutukimo gydymo būdą, buvo sudėtinga tai išsyk priimti. Nejau tikrai man jau TAIP blogai? Bet supratau, kad jaučiuosi viską išbandžiusi, kad nebematau šviesos tunelio gale. Atrodė, kad visą gyvenimą turėsiu praleisti kažkur paraštėse: ieškodama vietos prisėsti, nes stovėti darosi per sunku, žinodama, kad rasti man tinkamų drabužių parduotuvėse – beveik neįmanoma.
Nors po operacijos svoris staiga nukrito ir kelerius metus gyvenau labai ramų gyvenimą, vis dėlto visiems patariu į svorio klausimą visų pirma žiūrėti kaip į galvos klausimą, ne kūno. Galvos man niekas neišoperavo, tai laikui bėgant turėjau jai skirti daug dėmesio ir terapijoje, ir mokydamasi valgyti intuityviai.
Susidūrusi su įtemptu gyvenimo periodu, pajutau, kad kažkas negerai. Buvau jau pradėjusi rašyti savo knygą „Svoriomanija“, kuriai kalbinau nemažai specialistų, valgymo sutrikimus patyrusių žmonių, skaičiau gausybę mokslinių straipsnių, tyrimų, studijų. Daug dėmesio skyriau valgymo sutrikimų temai.
Supratau, kad ir pati turiu raudonų vėliavų: giriu save už dienas, kai suvalgau mažiau, mano porcijos stipriai sumažėjo. Galų gale lėkštė, iš kurios jau valgiau, atrodydavo beveik taip pat, kaip prieš man prisiliečiant prie patiekalo.
Paprašiau siuntimo į Valgymo sutrikimų centrą, ten mane konsultavo psichiatrė, tuomet – dietologė. Abiejų verdiktas buvo aiškus: mitybos nepakankamumas, netipinė anoreksija. Ją gydžiausi Valgymo sutrikimų centre, esančiame kai kuriems baisiai skambančiu adresu Vasaros g. 5, Vilniuje.
Prieš pradėdama lauktis, jau buvau išgyvenusi visus etapus. Persivalgymo sutrikimą, bulimiją, nutukimą, jo gydymą chirurginiu būdu, anoreksiją. Buvau atradusi intuityvų valgymą, vis gilinau žinias apie jį, valgymo sutrikimai jau buvo nurimę.
Ir štai, svoris idealus, bet prasideda nėštumas – o tai visiška figūros griūtis.
Pirmuosius 4–5 nėštumo mėnesius vėmiau kaip pasiutusi. Teko ir ligoninėje gulėti, ir lašelines lašino – vemdavau po 10–15 kartų per parą.
Buvo laikas, kai vienintelis maistas, kurį mano organizmas priėmė buvo „McDonalds“ bulvytės ir ledų kokteilis. Jei nebūčiau turėjusi visų šitų patirčių, būčiau užsigraužusi: kaip aš taip, kokius čia namus siūlau besivystančiam vaisiui – juk turėčiau valgyti maistingai. Bet tuo metu jau puikiausiai žinojau, kad geresnio teisėjo nei pats kūnas nėra. Noriu pažiūrėt į akis visiems, kurie pasakoja, kad besilaukiančios moterys negali sau leisti nukrypti nuo sveikos mitybos ir siūlo visokius planelius. Kas man iš tos salotos, jei vien pažiūrėjus į ją apsivemiu?
Pasibaigus tam sudėtingam pykinimo periodui, būtent nėštumo metu patyriau tai, ką greičiausiai patiria žmonės, turintys sveiką santykį su maistu. Dar niekada nevalgiau lyg pagal vadovėlį, tam neskirdama jokio prievartinio dėmesio ar pastangų. Atsikeldavau jau alkana pusryčių, dienos maistus būdavau suplanavusi iš anksto, žaisdavau virtuvėje, turėjau labai daug smalsumo maistui, noro gaminti, ragauti. Valgiau sočiai, maistingai, skaniai ir buvau sau prisiekusi, kad net nežiūrėsiu į svarstyklių pusę: dabar mano darbas – auginti vaikiuką. Jei karštą vasaros dieną norėdavau ledų, valgydavau. Jei salotų, pasigamindavau jas.
Kaip pavyko laikytis intuityvaus valgymo, kuris laikomas slidžiu dalyku laukiantis?
Žmonės kartais įsivaizduoja, kad save reikia kažkaip „suvaldyti“, kažko sau neleisti, vaikščioti kaip įtemptu lynu, kur už kiekvieną nukrypimą į šoną reikia kažkuo save nubausti. Aš savo patirtį su ribojimais, gėda, kalte ir baudimais jau turėjau. Ji mane atvedė prie visų tų problemų, kurios nugulė į knygą. Pradėjusi lauktis žinojau, kad turiu besąlyginį leidimą valgyti viską, ko man norisi. Po skrandžio mažinimo operacijos organizmas jau buvo išėjęs iš bado režimo, mano porcijos buvo šiek tiek mažesnės, bet vis tiek žmogiškos. Nėštumui įtakos mano buvusios patirtys tiek su skrandžio mažinimo operacija, tiek su valgymo sutrikimais beveik neturėjo. Tik supratau, kad turiu būti atsargesnė.
Kaip dėl svorio – ar pavyko jį suvaldyti laukiantis?
Kai sužinojau, kad laukiuosi, pasiprašiau konsultacijos pas mane su intuityviu valgymu supažindinusią Ingridą Augutę. Ji man priminė, kad kiekvienas kūnas – skirtingas. Kol vienoms svoris auga sunkiai, kitos lipa iš lentelės rėmų. Bet jei jaučiu, kad valgau sočiai, skaniai ir maistingai, o judu tiek, kiek prašo kūnas, labai kreipti dėmesio į svorio svyravimus neturėčiau.
Labai džiaugiuosi, kad turėjau jos išmintį savo arsenale, nes net kai kurie medikai negailėjo pastabų: „Tai jei po tiek kas mėnesį priaugsi, kas čia bus?“ Arba anesteziologas, kuris per gimdymą leido sau mėtyti komentarus, kokia aš „pavalgiusi mamytė“.
Manyje tokie nejautrumai pažadina pyktį sistemai: akivaizdu, kad medikai yra absoliučiai nesupažindinti su tuo, kaip reikia kalbėti su pacientais. Mūsų visuomenė ir taip taiko nerealius standartus kūnams, o čia dar nėštumo metu, net gimdymo! Ta svorio stigma mums tokia įprasta, kad komentuojantys net galvoja, kad daro paslaugą, – neva gal susiims pagaliau. Tyrimai rodo, o ir aš piktu veidu grūmoju: gėdinimai tik blogina situaciją. Patikėkite manimi, visi stori žmonės žino, kad yra stori. Jie su savo kūnu gyvena kiekvieną mielą dieną. Kokio susireikšminimo turi būti, kad galvotum, jog tavo paviršutiniška pasta – vertesnė už to žmogaus viso gyvenimo patirtį gyvenant tame kūne?
Juolab – kalbant su besilaukiančiomis ar neseniai pagimdžiusiomis mamomis. Juk tai toks jautrus gyvenimo etapas, kada ir rizika susirgti ar atkristi į valgymo sutrikimus – didesnė.
Kokią svorio metimo metodiką patariate po gimdymo, jeigu lieka nepageidaujamų kilogramų?
Jokios! Kas pasakė, kad po gimdymo moteris turi sverti tiek pat, kiek iki? Kaip mes gyvename suvokdami, kad keptuvė po kelių mėnesių naudojimo nebeatrodo kaip ką tik iš parduotuvės, o štai iš savo kūno reikalaujame kartais net išlaikyti paaugliškas linijas? Mūsų kūnai keičiasi. Tai yra normalu. Ir dėl to visiškai nebūtina kažko imtis.
Iki gimdymo priaugau daugiau nei 20 kg, dalis jų kol kas pasiliko. Atrodo, kokia puiki erdvė pradėti laikytis kokios nors dietos. Bet mokslas, o ir beveik kiekvieno, mėginusio laikytis dietos, patirtis sako: dietos neveikia. Tam, kad dieta būtų laikoma veiksminga, jos rezultatus žmogus turi išlaikyti bent keletą metų. Ar kada patyrėte tokį stebuklą? Dažniausiai nesulaukę imamės jau kitos dietos – naikinti kilogramams, kurie sugrįžo po pirmosios.
Dabar aš suvokiu, kad ilgiau nei metus esu normaliai nemiegojusi. Mano dienos ir maitinimosi rutina – vis dar gana chaotiška. O miego trūkumas ir nereguliarus valgymas – tiesus kelias į svorio didėjimą. Anksčiau garantuotai būčiau ėmusis veiksmų. Dabar tiesiog duodu laiko kūnui išgyventi šį periodą taip, kaip jis moka geriausiai. Negana to, dar žindau vaikelį. Apie kokius ribojimus galime kalbėti? Ateis laikas, grįšiu į visaverčio miego ir maisto rutiną ir, esu visiškai tikra, svoris bus toks, koks mano kūnui tuo metu bus arčiausiai natūralaus. Net jei jis bus didesnis nei tas, kurį mačiau svarstyklių ekrane iki nėštumo. Per daug kartų gyvenime bandžiau savo kūną reguliuoti. Laikas juo pasitikėti ir duoti bent kiek atlaidumo, suprantant, kiek daug jis nuveikė ir dar veikia.
Ar jūsų patirtis mitybos srityje ką nors lėmė, kai atėjo laikas papildomai maitinti dukrą?
Dukros papildomas maitinimas – tikrai daug nerimo man kėlęs etapas. Šitiek patirčių, šitiek žinių – kaip dabar visko nesugadinti? Atėjau į tą etapą su daugybe taisyklių:
Nežaidybinsiu maisto ir neskraidinsiu lėktuvėlių į burną.
Neliepsiu pabaigti lėkštės, jei vaikas nerodys noro.
Kai tik įmanoma, valgysime drauge ir ramiai sėdėdami prie stalo, o ne aklai žiūrėdami į televizorių.
Nekursiu draudžiamo maisto, kad vaikui neatrodytų, kad šokoladas – didysis pasaulio gėris. Juk emociškai tai gali ir turėtų būti toks pat maistas kaip brokolis.
Sudėtinga buvo iš pat pradžių. Gana ilgą laiką mūsų dukra tik ragavo, ne valgė. Jei nebūčiau žinojusi tiek daug teorijos, kurią stengiausi sukaupti dar iki papildomo maitinimo, būčiau puolusi į paniką: nevalgiukas, mano vaikas nevalgiukas. O dabar ramiai laukiau: ateis laikas, ji geriausiai žino, ko ir kiek jai reikia, viskas vyksta jos tempu. Taip ir buvo. Kurį laiką ir man pačiai buvo sudėtinga įvesti maisto rutiną.
Spaudžiau save, kad viskas būtų tobulai, o kai taip stengiesi, juk dažniausiai išeina šnipštas.
Kai tik nusprendžiau, kad man tinka ne dešimtukas, o aštuonetas, viskas lyg stebuklingai pasikeitė. Sudėtingesnėmis dienomis paprasčiausiai pasiūlau dukrai pirktą parduotuvėje tyrelę ir nesijaudinu. Dabar ji jau valgo tą patį, ką mes. Siekiu nesugadinti jos santykio su maistu, kūnu ir padėti jai išlikti tuo tobulu intuityviu valgytoju, kokiu gimstame kiekvienas.
Kaip manote, kodėl jums buvo skirta tokia sunki kelionė? Ar čia turėjo įtakos genai, ar netinkami mitybos įpročiai vaikystėje?
Nutukimas ir valgymo sutrikimai vienos priežasties neturi. Tai ir genų, ir psichologinių, ir socialinių priežasčių mišinys. Tai daugialypės, išmintingo dėmesio reikalaujančios bėdos, o dažniausiai girdime siūlomus tokius paprastus sprendimo būdus: „Mažiau ėsk, daugiau judėk“. Ar: „Tai ko nevalgai? Valgyk“. Mano atvejis – ne išimtis. Negaliu išskirti vienos konkrečios priežasties. Žinau tik tai, kad skirtingai, nei gali atrodyti, nutukimo, anoreksijos, bulimijos, persivalgymo sutrikimo – visų šių problemų priežastys yra tokios pačios.
Klystame galvodami, kad nutukę žmonės neturi valios, o štai anoreksija sergantys jos turi net per daug. Valia įsijungia nebent tada, kai kalbame apie pasekmes, bet visiems susiduriantiems su sunkumais svarbiausia juk rasti priežastis. Ar bent turėti įrankius, kaip su pasauliu dorotis neatsigręžiant į maistą, – nepriklausomai nuo to, ar jį perdėtai riboja, ar stengiasi iš kūno pašalinti, ar planuoja didelius persivalgymus.
Papasakokite plačiau apie intuityvųjį valgymą, kuo jis ypatingas?
Intuityvus valgymas – tai programa, skirta iš naujo atrasti ramų ir pagarbų santykį su lėkšte ir savo kūnu. Švelni mankšta, alkio ir sotumo pojūčių pastebėjimas, pagarba savo kūnui tokiam, kokį jį turiu šiandien. Taip, galime norėti stiprinti savo kūną, geriau jaustis, bet, jei jau būtume su savimi atviri, matyt nemaža dalis tiesiog bergždžiai leidžiame laiką kovodami su keliais kilogramais, kuriuos nusprendėme esant papildomus. Ir dėl ko – kad galėtume svaigstant galvai pasididžiuoti, kad tilpome į išsirinktą suknelę?
Mane sukrėtė viena perskaityta mintis, kad absoliuti dauguma dietologų pacientų atiduotų didelius pinigus, kad grįžtų į tą svorį, kokį turėjo prieš pradedant lieknėti. Tą patį pastebiu ir dabar savo klientų istorijose, kai bandome atkurti gražų santykį su kūnu, įvesti intuityvų valgymą į šeimos gyvenimą, – kol auginau vaikelį, nusprendžiau visą šitą kelionę įprasminti pati baigdama mokslus, kad tapčiau sertifikuota intuityvaus valgymo konsultante. Dieve, kiek laiko mes praleidžiame galvodami apie tai, kaip atrodome, kai galėtume tiesiog mėgautis gyvenimu. Ar aš noriu rodyti tokį pavyzdį savo vaikui? Tikrai ne. Rengsimės maudymukus ir taškysimės ežere nepriklausomai nuo to, kokios apimties bus mano užpakalis.
Ką manifestuojate savo knyga „Svoriomanija“?
Jei galėčiau iš visos knygos ir savo patirčių išrinkti vieną svarbiausią mintį, matyt, norėčiau visiems perduoti tai: nekomentuokime žmonių kūnų ir mitybos įpročių. Tiek „kaip tu gražiai sulieknėjai“, tiek „ar tikrai valgysi šitą po šešių“ – siaubingos frazės, kurios gali atidaryti tokius pragaro vartus, už kuriuos atsakingas būti nenorėtume nė vienas.
Jau dabar labai griežtai nutraukiu kiekvieną, bandantį pakomentuoti mano vaiko kūną. Komentuokite jos pomėgius, gebėjimus, pasiekimus, džiaukitės, koks vaikas smalsus ir kiek daug bendrauja. Net nekalbu apie baisybes, kurias prie veidrodžio sakome sau patiems. Jei aš matuosiuosi pilvą ir dūsausiu, jog baisiai atrodau, kaip galiu tikėtis, kad dukra užaugs gerbdama savo kūną? Nė vieno iš mūsų kūnas nėra sukurtas tam, kad „atrodytų“.
Per kiekvienas maudynes vaikui dainuoju kūno dainelę: „Už ką mes dėkojam savo pilveliui? Už tai, kad laiko organus ir virškina maistelį“. Tokią dainelę susikurti verta ir ne vienam suaugusiajam.
Ačiū už pokalbį.
Neila Ramoškienė
Susiję straipsniai
