Kai sveika mityba tampa daugelio siekiamybe, nuolatinis domėjimasis sveikais produktais, jų sudėtimi ir „švariu“ maistu iš pirmo žvilgsnio atrodo pagirtinas ir netgi siektinas veiksmas – juk žmogus rūpinasi savo sveikata. Vis dėlto kartais šis siekis ima diktuoti kasdienius sprendimus, riboti socialinį gyvenimą ir kelti vidinę įtampą. Specialistės pasakoja, kaip atpažinti ortoreksiją, kodėl ją sunku diagnozuoti, kaip padėti sergančiajam ir kokių pasekmių gali turėti šio sutrikimo ignoravimas.
Ortoreksija – nesveikas santykis su maistu
„Vis daugiau žmonių šiandien siekia maitintis „teisingai“ – renkasi kokybišką maistą, skaito gaminių etiketes, vengia perteklinio cukraus ar perdirbtų produktų. Tačiau riba tarp sveiko rūpesčio ir žalingo savęs ribojimo kartais tampa labai plona. Pagrindinis skirtumas tarp subalansuotos mitybos ir per didelio savęs ribojimo yra gyvenimo kokybės rodiklis. Subalansuota mityba gerina gyvenimo kokybę, o per didelis savęs ribojimas ją mažina“, – teigia BENU vaistinės Sveikos odos instituto ekspertė Ramunė Uosienė.
Jai pritaria ir psichologė Guostė Neverauskaitė, pabrėžianti, kad ortoreksija apibrėžia ne sveiką maistą, o veikiau nesveiką santykį su maistu. Tai – pernelyg griežtas maitinimasis „teisingai“, kuris tampa varginantis ir užvaldo žmogaus mintis, emocijas bei kasdienybę.
„Skirtumas nuo paprasto noro maitintis sveikiau slypi gebėjime prisitaikyti prie aplinkybių. Žmogus, kuris renkasi sveikesnę mitybą, gali prisitaikyti prie situacijų, valgyti įvairiai, patirti malonumą ir nejaučia stiprios kaltės nukrypęs nuo susikurtų sveikos mitybos taisyklių. Ortoreksijos atveju maistas skirstomas į „geras“ ir „blogas“ kategorijas, o nukrypimas nuo taisyklių sukelia nerimą, gėdą ar savęs nuvertinimą“, – sako psichologė.
Nesusijusi su noru kontroliuoti išvaizdą ir svorį
Pasak R. Uosienės, jei subalansuota mityba suteikia energijos, leidžia jaustis geriau ir išlieka lanksti, ortoreksija yra susijusi su per dideliu savęs ribojimu, draudimu sau valgyti tam tikrus maisto produktus be medicininės priežasties.
„Mintys apie sudėtį, etiketes ir „gaminių švarumą“ užima vis daugiau vietos kasdienybėje. Jei pažeidus taisykles kyla stiprus kaltės jausmas ar noras „pasitaisyti“, tai – jau signalas, kad mityba nėra subalansuota“, – pastebi R. Uosienė.
Psichologė pabrėžia, kad ortoreksija nekyla iš noro koreguoti savo išvaizdą ar svorį – paprastai ji atsiranda dėl vidinio nesaugumo jausmo, siekio suvaldyti savo suvartojamą maistą taip susikuriant kontrolės, saugumo ir vertės pojūtį. Ortoreksija gali likti nepastebima ilgą laiką, kadangi ji maskuojama disciplina, sąmoningumu ir atsakingumu. Tačiau šio sutrikimo problema yra ne maistas, o nuolatinis nerimas ir psichologinė įtampa, susijusi su maistu.
Pagalbos dažnai kreipiasi pavėluotai
„Ortoreksija dažniausiai vystosi palaipsniui ir prasideda nuo visiškai socialiai priimtino ir netgi skatinamo tikslo – noro būti sveikesniam ir „rūpintis savo kūnu“. Šis sutrikimas dažnai slepiasi po dietomis, socialinių tinklų patarimais ar sveikatingumo tendencijomis, todėl ribą tarp rūpinimosi savimi ir savęs alinimo atpažinti tampa sudėtinga“, – sako G. Neverauskaitė.
Jai pritaria ir R. Uosienė, teigianti, kad po sveikos mitybos kauke besislepianti ortoreksija dažnai vertinama kaip naudinga sveikatai, todėl pagalbos dažnai kreipiamasi pavėluotai.
Ortoreksijos pasekmės organizmui
Pasak R. Uosienės, ortoreksija gali sąlygoti pastovų nuovargį, silpnumą, šalčio pojūtį. Nukenčia ir nervų sistema – gali atsirasti dirglumas, nerimas, nuotaikų svyravimai. Maistas tampa ne energijos šaltiniu, o nuolatine įtampa, o ilgainiui gali nukentėti ir bendra savijauta – susilpnėti imunitetas, atsirasti miego sutrikimai, mažėti atsparumas stresui. Žmogus gyvena nuolatinio išsekimo režimu, klaidingai galvodamas, kad jo pasirinkimas stiprina sveikatą.
„Kai mityba tampa labai ribota, pirmiausia gali pradėti trūkti B grupės vitaminų, vitamino D, geležies, magnio, cinko, Omega-3 rūgščių. Šių medžiagų trūkumas gali sustiprinti nuovargį, žmogus gali jaustis išsekęs ir fiziškai, ir emociškai, skųstis prasta savijauta be aiškios priežasties. Vien maisto papildai negali kompensuoti pernelyg griežtos mitybos, jie gali tik laikinai sumažinti maistinių medžiagų trūkumo pasekmes“, – teigia R. Uosienė.
Laiku negydoma ortoreksija, anot specialistės, lemia lėtinį organizmo išsekimą, hormonų pusiausvyros sutrikimus, vitaminų ar mineralų trūkumą, silpną imunitetą. Taip pat stipriai nukenčia ir nervų sistema – didėja nerimas, vargina nuolatinė savikontrolė, socialinė izoliacija.
Kaip atpažinti šį sutrikimą?
Ortoreksiją dažniausiai išduoda ne vienas konkretus poelgis, o bendras žmogaus elgesys. Pasak G. Neverauskaitės, pagrindiniai požymiai yra perdėtas maisto sudėties analizavimas, ilgas produktų tikrinimas, didėjantis maisto grupių eliminavimas be medicininės priežasties, socialinių situacijų vengimas dėl maisto – pavyzdžiui, vengiama eiti į svečius ar kavines.
„Toks elgesys susijęs su įvairiais jausmais ir išgyvenimais: jaučiamas stiprus nerimas ar kaltės jausmas suvalgius „neleistiną“ maistą, savivertė priklauso nuo to, „kaip švariai“ pavyko maitintis. Ortoreksiją galima įtarti tuomet, kai mityba nebe praturtina gyvenimą, o jį perdėtai riboja“, – pastebi psichologė.
Kelias atgal į gyvenimą
Pirmas žingsnis norint pasveikti – pripažinimas, kad mitybos kontrolė trukdo gyventi pilnavertišką gyvenimą.
„Ortoreksijos atveju dažnai pagalba būna efektyviausia, kai bendradarbiauja psichologas ir dietologas, tačiau svarbiausia yra išmokti valgyti be baimės, kaltės ir nuolatinės savikontrolės. Sveikimo procesas leidžia žmogui grįžti prie gyvenimo būdo, kuriame maistas vėl tampa viena iš jo dalių, o ne dėmesio centru“, – teigia G. Neverauskaitė.
Pasak R. Uosienės, kai griežtos mitybos taisyklės koreliuoja su bloga nuotaika, nuolatiniu nerimu ir jaučiama kalte dėl suvalgyto maisto, kai vengiama valgyti kartu su namiškiais draugais ar kolegomis, vertėtų kreiptis pro
fesionalios pagalbos. „Tai gali būti signalai, nurodantys gilesnes psichologines problemas ar ligas, susijusias su pasirinktu mitybos būdu“, – pastebi ekspertė.
