„Niekada „Saulėta virtuvė“ man nebuvo vien apie saulę danguje, labiau – apie jausmą, kurį puoselėju namams ir virtuvei. Apie šilumą, kurios kasdienybei suteikia kvapnūs kepiniai. Apie kelionę, kurią nuėjau nuo skausmingų patirčių ligi draugystės su maistu ir savimi“, – prisipažįsta kaunietė Asta Černė, populiaraus maisto tinklaraščio „Saulėta virtuvė“ autorė, pristatanti naują knygą. „Saulėta virtuvė. Saldumynų knyga“ (išleido BALTO leidybos namai) – odė saldumynams, joje daugiau nei šimtas receptų šventėms ir kasdienai: pyragų, pyragaičių, keksų, bandelių, tortų ir kitų kepinių bei desertų.
Irma Laužikaitė
„Beveik visi receptai – nauji, nepublikuoti tinklaraštyje ar socialiniuose tinkluose, – pabrėžia maisto tinklaraštininkė ir fotografė. – Knygą ruošiau beveik dvejus metus – išbandžiau galybę receptų, norėjau atrinkti tuos, kurie patiktų žmonėms.“
Pokalbis su Asta Černe – apie neblėstančią receptų knygų magiją, kiekvienoje virtuvėje galinčius vykti konditerinius stebuklus ir ne taip jau paprastai užsimezgusią jos draugystę su maistu.
Kai internetas pilnas įvairiausių kulinarinių idėjų – ir jūsų tinklaraštis gyvuoja jau keliolika metų, jus socialiniuose tinkluose stebi daugybė sekėjų, ar receptų knygos vis dar neprarado savo traukos?
Internetas išties yra beribis ir visagalis – ten galima rasti viską ir dar daugiau. Vis dėlto popierinė knyga man visada atrodė kur kas tikresnė, o sklaidyti jos puslapius – kur kas tikresnė patirtis. Niekas negali prilygti malonumui liesti dar dažais kvepiančius knygos puslapius. Atsiversti knygą šitame greitai besisukančiame pasaulyje – tai pasirinkti gyventi truputį lėčiau, truputį labiau dabar. Lygiai taip pat kaip skirti valandėlę savo laiko ir iškepti pyragą. Visa tai atitraukia nuo ekranų, sugrąžina į dabarties akimirką ir dovanoja skanių prisiminimų. Man atrodo, tai galėtų būti geresnės, jaukesnės ir šviesesnės dienos receptas.
Kodėl knygą paskyrėte saldumynams?
Saldumynų gaminimas man suteikia daugiausia džiaugsmo. Tikra magija. Tačiau kad ji įvyktų – keksiukai iškeptų tobulai purūs, o kremą pavyktų išplakti nepriekaištingai švelnų, – reikalingas tikslumas, dažnai prireikia ir virtuvinių svarstyklių. Saldumynų gamybos procesas lėtesnis, ramesnis ir kartais, sunkesnę dieną, veikia lyg meditacija.
Galybė žmonių gamina kiekvieną dieną, mėgsta sukiotis virtuvėje, tačiau nebūtinai jie ryžtasi kepti pyragus, juo labiau tortus. Gal gąsdina jūsų paminėtas tikslumas: kai svarbus kiekvienas gramas, nedaug vietos lieka improvizacijoms, o jei nukrypsi nuo recepto, tikėtina ir nesėkmė?..
Per dažnai ką nors nusprendžiame dar nė nepabandę, tačiau leistis į pirmus kartus – didelis ir kaskart nuostabus nuotykis. Prisimenu, ilgai vengiau mielinių kepinių, bet tik tol, kol vieną sykį ryžausi. Pasirodė, kad mano mintyse viskas buvo dešimt kartų sudėtingiau, nei yra iš tiesų.
Kiekvienas receptas, kad ir koks sudėtingas jis atrodytų, visada susideda iš žingsnių, etapų. Tereikia sekti vieną po kito ir taip judama pirmyn. Konditerija dažnai reikalauja tikslumo, tačiau kartu dovanoja daug džiaugsmo, kai pavieniai ingredientai jūsų rankose virsta daugiasluoksniu tortu. O dar ir skaniu! Todėl receptus aprašiau kiek įmanoma išsamiau, nuosekliau, smulkmeniškiau. Kai gamini ilgą laiką, vis daugiau dalykų pradeda atrodyti savaime suprantami. Tačiau labai noriu, kad gaminant pagal mano knygą pavyktų net tiems, kurie į virtuvę užklydo pirmąkart. Receptai gali pasirodyti ilgoki, bet ne dėl to, kad jie būtų sudėtingi.
Tad jei nuo ryžto pagaminti kokį saldumyną stabdo tik baimė, noriu paskatinti vyti ją kuo toliau. Ta baimė nepagrįsta ir ji tik galvoje, o iš tiesų – nieko čia sudėtinga. Sėkmės tikimybė kaip tik labai didelė – skaitykite receptą, laikykitės instrukcijų ir jums pavyks!
„Mano meilės kalba yra pyragai. Tikiu, kad iškepti pyragą – tai vienas iš būdų pasakyti „myliu“, o į maišomą tešlą galima įberti ne tik cinamono ar vanilės, bet ir šiltų linkėjimų“, – tvirtinate jūs.
Tuo net neabejoju, juk gamindami maistą skiriame savo laiką, dėmesį ir rūpestį. Ir nebūtinai tai turi būti pyragas, kalbu tiesiog apie naminį maistą: šildančią sriubą, jaukų troškinį, skaniausią sumuštinį. Saldumynams paprastai reikia tikslumo, o kasdienio maisto gamyba suteikia kur kas daugiau kūrybos laisvės. Kartais puikiausius patiekalus galima išburti tiesiog iš to, kas yra šaldytuve ar virtuvės spintelėse. Vieno puodo patiekalai – įvairūs troškiniai, apkepai – yra vieni iš mano mėgstamiausių, o jiems recepto dažnai nė nereikia.
Jūsų vyras ir sūnus negali skųstis meilės stoka. Kokie jūsų šeimos virtuvės ritualai?
Maistą mūsų namuose dažniausiai ruošiu aš, nors yra patiekalų, kuriuos gamina tik mano vyras, tarkim, bulvių plokštainį ar bulvinius blynus. Mano sūnus, uriam ką tik suėjo penkeri, rengiant knygą buvo entuziastingiausias visų saldumynų ragautojas, o kartu – nuoširdžiausias kritikas. Niekas taip atvirai nemoka pasakyti „neskanu“ kaip vaikai – visa laimė, kad žodį „skanu“ girdėjau kur kas dažniau.
Žinoma, ne visada kasdienybė virtuvėje yra tokia, kaip gali pasirodyti iš nuotraukų. Jei spręstume tik pagal jas, būtų galima pamanyti, kad mes kone kasdien valgome saldumynus. Tai nėra tiesa, tiesiog jie dažniau atsiduria mano fotoaparato objektyve. Tai puiki proga prisiminti, kad apie žmogaus gyvenimą (ar apie jo valgymo ritualus) vargiai galime spręsti iš viešumoje rodomų gyvenimo nuotrupų.
Rašydama knygą saldumynų gaminau daugiau nei įprastai, tačiau visada žinojau, kad aplink turiu būrį žmonių, kurie noriai ragaus, dalinsis įspūdžiais ir vertins – padės man atrinkti tuos receptus, kurie verčiausi atsidurti knygos puslapiuose. Kartais sulaukiu smalsių klausimų: „Asta, o kas gi viską suvalgo?!“ Turbūt, jei visus tuos kepinius valgytų tik namiškiai, ilgainiui nuo jų pavargtume ir net pats ypatingiausias pyragas atrodytų kaip tiesiog dar vienas pyragas. Maži dalykai ima nebe taip džiuginti, kai nuolat gyvename pertekliuje, todėl labai svarbu dalintis. Dalijimasis jau savaime yra džiaugsmas, o kai dalijiesi pyragais – tuo labiau.
Tikriausiai dažnai dovanojate valgomas dovanas?
Tikrai dažnai! Dažniausiai turbūt per Kalėdas – man tai jaukiausia metų šventė, o maistas nuo jaukumo neatsiejamas. Mes gyvename apsupti daiktų, dažnai turime jų daugiau, nei mums iš tiesų reikia. Tikiu, kad iškepę kvapnių sausainių galime parodyti net didesnį dėmesį nei nupirkę dar vieną daiktą, ypač, jei nežinome, ar jis tikrai reikalingas ir laukiamas. Saldumynai – įvairūs sausainiai, džemai, karamelė, saldainiai, granola – iš tiesų tobulai tinkami dovanoms. Gamindami namuose įdėsite į juos dalelę savo širdies, o juk tai yra gražiausia, ką galime dovanoti.
Saldumynų knygą pradedate drąsia išpažintimi – prisipažįstate, kad jūsų draugystė su maistu prasidėjo nuo skausmingos patirties…
Kulinarinį tinklaraštį rašau jau trylika metų, ne kartą esu sulaukusi klausimo, nuo ko viskas prasidėjo, tačiau vis išsisukdavau nuo atviro atsakymo. Ilgai neišdrįsau prabilti apie valgymo sutrikimus, kurie mane ir atvedė į virtuvę. Tik prieš keletą metų įsidrąsinau ir apie tai prakalbau socialiniuose tinkluose. Kad ir kokia nepatogi tema, žinau, kad atviras kalbėjimas apie tai turi didelę prasmę. Sunkiausia su savo patirtimi likti vienam ir jaustis vienišam, išsigandusiam, nesuprastam. Savo istoriją papasakojau ir knygoje. Galbūt kažkas joje ras šviesos spindulį ir viltį, kad net tada, kai atrodo, jog viskas per sunku ir per tamsu, yra kitas kelias, kuriuo galime eiti, – tikros draugystės su maistu ir su savimi link.
Tinklaraštį rašiau visais valgymo sutrikimų etapais. Kai sirgau anoreksija, rašymas ir kalbėjimas apie maistą, jo gaminimas ir raginimas valgyti kitus buvo mano būdas pasisotinti. Tada pradėjau rašyti pirmą savo maisto tinklaraštį. Gaila, tuomet tai dariau ne iš meilės maistui, greičiau iš neapykantos savo kūnui.
Kai jau buvau kelyje į taikų santykį su maistu, supratau, kad tame tinklaraštyje per daug neigiamos energijos, nenorėjau, kad ji mane lydėtų ir toliau. Tad jį ištryniau. Tuo metu mokiausi valgyti iš naujo, pajausti alkį ir sotumą, nustojau maistą skirstyti į gerą ir blogą. Lengva apie tai rašyti, bet iš tiesų buvo ilga kelionė, pilna atkryčių ir naujų pradžių.
Džiaugiuosi, kad tinklaraščio rašymas man suteikė tiek daug galimybių. Nors esu baigusi ekonomikos studijas, jau maždaug ketverius metus kulinarinio turinio kūrimas, maisto tinklaraščio rašymas ir maisto fotografija man yra ne tik pomėgis, bet ir pagrindinė veikla, mano darbas.
Nesunku įsiminti jūsų tinklaraščio pavadinimą „Saulėta virtuvė“. Kaip jis gimė?
Labai lengvai ir netgi impulsyviai, tai simboliškas ir jautrus pavadinimas. „Saulėta virtuvė“ – ne tik apie saulę už lango. Tai labiau simbolis to, kokie jausmai užplūsta virtuvėje. Žinau, kiek daug patirti reikėjo, kad galėčiau taip jaustis.
