„Ir po saldžiu viršeliu gali slėptis susimąstyti verčianti istorija, ne tik smagiam vakarui skirtas skaitinys, – įsitikinusi debiutuojanti rašytoja Ilona Madelaine, pristatanti meilės romaną „Nuodas“. – Mano knyga nėra vien erotinis romaniukas, ten ir daug mano skaudulių.“ Ir tai ne tušti žodžiai: juk ji sėdo prie kompiuterio ne svajodama parašyti romaną, o pirmiausia norėdama pabėgti nuo liūdesio gniaužtų į išgalvotą pasaulį, kuriame daug juoko ir aistros. Juk ne veltui ant viršelio ženklas S – tik suaugusiesiems!
„Rašymas man buvo lyg terapija, – tvirtina Ilona. – Meilės romano žanras vis dar tebesivysto, plečiasi jo ribos ir laužomi stereotipai. Šiose knygose sprendžiama daug aktualių klausimų: tarkim, nevaisingumo, depresijos, šeimos krizių, artimo žmogaus netekties. Įsitrauki į herojų išgyvenimus, tave tiesiog permala, bet paskutinį puslapį užverti žinodamas, kad viskas gerai. Patiki, kad ir tavo gyvenime viskas bus gerai. Kai pati skaitau knygą, noriu, kad būtų juokinga ir skaudėtų. Noriu, kad ją užvertusi atsikvėpčiau su palengvėjimu: ačiū Dievui, viskas baigėsi laimingai.“
„Nuodas“ – pirmoji Šveicarijoje gyvenančios lietuvių autorės Ilonos Madelaine knyga. Aistringa meilės romanų skaitytoja yra įkūrusi Meilės romanų mylėtojų klubą (MRM), su bendramintėmis taip pat bendrauja instagramo paskyroje @begedes_dienorastis. Romaną išleido BALTO leidybos namai.
Kaip jums, aistringai meilės romanų skaitytojai, kilo mintis jį parašyti pačiai?
Viskas prasidėjo nuo gydytojo verdikto – depresijos diagnozės.
Sunku patikėti, nes jūsų knyga tiesiog spinduliuoja džiaugsmu ir aistra… Kaip patekote į liūdesio gniaužtus?
Tuomet Šveicarijoje jau gyvenau kelerius metus. Išvykau su svajone kurti savo verslą, su drauge įsteigėme įmonę, teikiančią drabužius internetinėms parduotuvėms. Kai įmonę pardavėme, įsidarbinau reklamos agentūroje Ženevoje.
Nebuvo lengva kurtis svetimoje šalyje, juolab kad atvažiavau tik juokingai mokėdama anglų kalbą. Teko daug mokytis, patirti nemažai nusivylimų ir nesėkmių, kartais atrodydavo, jog viską, ką darau, darau blogai… Atgauti pasitikėjimą tapo vis sunkiau. Gyvenau su nuolatine įtampa.
Nenuostabu, jog pradėjo varginti sveikatos problemos: stojo širdis, kamavo nerimas, prasidėjo įvairūs sutrikimai. Neabejojau, kad netrukus mirsiu. Draugas įtikino kreiptis į gydytoją. Į jo kabinetą įžengiau su šypsena – net ir tuomet, kai viduje buvo blogai, iš šalies galėjo atrodyti, jog esu linksma kvatoklė. Pradėjau dėstyti, kuo skundžiuosi, ir ėmė byrėti ašaros. Jis nieko net neklausė, tik ištiesė dėžutę vienkartinių nosinaičių. Kai vizito pabaigoje paklausė, ar kartais pagalvoju apie savižudybę, net sustingau. Ne, bet kartais norėčiau ką nors nudobti! Man buvo paskirta įvairių tyrimų – juk jaučiausi pasiligojusi kaip močiutė, gydytojas užrašė vizitui kitą savaitę, o išlydėdamas pro duris pasakė, kad įtaria depresiją.
Ši žinia man niekaip netilpo į galvą. Namuose negalėjau liautis verkusi. Su ašaromis darėsi vis šviesiau – juk jei žinojau, kas man yra, vadinasi, ne taip ir blogai. Palengvėjo. Sėdau prie kompiuterio ir aprašiau, kaip tądien jaučiuosi. Kai jau rašiau knygą, įdėjau tą dienoraščio įrašą.
Kitam susitikimui su gydytoju jau buvau pasiruošusi – jo laukdama skaičiau Clarissos Pinkolos Estes knygą „Bėgančios su vilkais“. Daug ką supratau – ir tai, kas man nutiko. Buvau visiškai praradusi balansą.
Nuo ko pradėjote savęs paieškų kelionę?
Gydytojas liepė viską – darbą, studijas, netgi draugus – kurį laika palikti nuošalyje ir pasirūpinti savimi. Be abejo, prireikė vaistų, tačiau ne jie buvo svarbiausia. Jis paklausė, ką man patikdavo daryti vaikystėje. „Piešti“, – atsakiau. Taip vėl prisiminiau savo aistrą dailei, esu ją ir studijavusi.
Vėl pradėjau tapyti, o sėdėdama prie molberto atradau audioknygas – kritau į meilės romanus. Kaip kadaise paauglystėje. O sėsti ir rašyti pačiai paskatino netikėtai išgirstas interviu su rašytoja Vilma Kava: apie rašymą ji kalbėjo labai paprastai. Kyla noras rašyti? Reikia sėsti ir tai daryti. Tai mane padrąsino.
Pradėjau aprašinėti nuotykius su draugėmis – o mums visko yra nutikę. Sėsdavau prie kompiuterio apimta didžiulio liūdesio, rašydavau apie linksmus dalykus ir nuotaika palengva skraidrėdavo. Ypač buvo smagu rašyti apie įsivaizduojamus vakarėlius – galbūt todėl, kad tuo metu negalėjau pakelti šampano taurės, nes vartojau vaistus?
Atsitraukdavau nuo kompiuterio, o širdyje taip lengva ir gera… Visiems patariu: jei bloga, sėskite ir rašykite apie tai, kas linksma. Susikurkite situacijas ir išgyvenkite tuos jausmus, kurių deficitą tuo metu jaučiate.
Tuomet šalia jau buvo jūsų būsimas vyras, pernai su juo sumainėte žiedus. Ir knygos viršelyje – ne slapyvardis, o jūsų naujoji pavardė!
Kai man buvo nustatyta depresija, ką tik buvome pradėję kartu gyventi. Įsivaizduokite: santykių pradžia, ir pasirodau visu gražumu.
Atsikrausčiau su visomis savo depresijomis, o kaip tik tuo metu banke, kur jis dirbo, vyko reorganizacija, ir jis neteko darbo. Tiesiog puikus santykių startas… Ir ką – jau šešeri metai, kaip gyvename drauge. Ir mums puikiai sekasi – jis turi gerą darbą ir puikias pareigas, o aš išleidau knygą. Knygą, kurią pradėjau rašyti, nes norėjau užmiršti skausmą.
Kai po metų tokio laisvo rašymo pasijutau subrandinusi romano idėją ir herojų paveikslus, viską, ką buvau iki tol parašiusi, ištryniau, palikau tik kelias scenas.
Dažnas autorius tvirtina, kad rašant herojai pradeda gyventi savo gyvenimus, ir jis netgi nežino, kur tas pasakojimas nuves…
Aš elgiausi priešingai. Turėjau tikslią schemą, kaip kas turi vykti: įtampa kyla, svarbiausias taškas ir atomazga. Daugybė lapukų su schemomis, į telefoną rašiau nugirstas frazes, kurios, manydavau, pravers romanui. Net įsirašydavau nugirdusi restorane. Ne vienas dialogas iš realaus gyvenimo persikėlė į pasakojimą. Per Elzės personažą išsipasakojau, o kalbėdama Nojaus lūpomis pasileidau plaukus!
Dažnas rašytojas sako, kad nelengva įtikinamai parašyti meilės sceną…
Iš pradžių buvo labai sunku, nedrįsdavau. Įtampa auga auga, bet viskas baigiasi tik bučiniu ar prisilietimu. Bet kai jau sėdau rašyti, sugaišau tris dienas. Tryniau, rašiau iš naujo, pildžiau. Nuo bučinio iki didžiojo O išėjo gal penkiolika puslapių.
Romane galima rasti sunkiausiu metu mano skaitytos knygos „Bėgančios su vilkais“ atgarsių. Veiksmas vyksta Piktavilkiuose, kur teka Vilkuonos upė. Knygą pradedu ir baigiu legendomis. Romaną sudaro beveik penki šimtai puslapių, per juos siunčiu labai paprastą žinią, kuria ir užbaigiu pasakojimą: kol turi svajonių, viskas bus gerai.
Ar mylimas žmogus nenorėjo sužinoti, apie ką romanas tokiu geidulingu viršeliu?
Jis mane labai palaikė. Kai klausė, ką rašau, sakiau, kad detektyvą, bet ilgainiui mano draugės išdavė, jog ne jį… Tai išgirdęs jis griebėsi už galvos.
Sėdėjome restorane, kai paprašė atskleisti, apie ką parašiau romaną. Pasakoju, o man rieda ašaros… Esu labai emocionalus žmogus. Vyras net pamanė, kad man tai ir nutiko. „Ne, – purčiau galvą, – man herojų gaila.“
Ilona Madelaine
Nuodas
Elzė, šmaikšti šviesiaplaukė didelėmis akimis, po dešimties metų grįžta į Lietuvą ir tą pat vakarą su draugėmis išlekia siausti į naktinį Vilnių. „Žudom vietoje, įkaitų neimam“, – sušunka viena, vos įžengusi į klubą. „Pasinaudot ir palikt“, – priduria Elzė. „Imkit ir išnaudokit… Ir palikit“, – ūmai sududena jai už nugaros sodrus baritonas. Ji atsisuka – ir širdis apsąla: imk ir ką nori daryk. Vienos nakties nuotykis, regis, neišvengiamas. Tačiau Elzė prie sutarto viešbučio nepasirodo, savimi pasitikintis gražuolis iš apmaudo nusitašo ir prabunda lovoje su kita. Istorija baigta? Ji tik prasideda!
Kaip Elzė atsiduria kažkur Dzūkijos miškuose, Piktavilkiuose. Ką čia veikia tas klube ją iš proto vedęs vyras, pasirodo, Nojus vardu? Veiksmas neša tarsi srauni Piktavilkių upelė Vilkuona – pasišokinėdamas per įžūlias, nenormines šnekas, šokiruojamus draugių šėliojimus, ne visai nekaltas kaimiškas pramogas su padzūkavimais ir atviras erotines scenas. Neša į patį Elzės ir Nojaus jausmų duburį, kad pagaliau atskleistų, kodėl tuodu akivaizdžiai vienas kito apsėsti žmonės taip blaškosi, užuot tiesiog vienas kitą mylėję.
Irma LAUŽIKAITĖ
