Jis buvo nekilnojamojo turto ir telefoninės prekybos agentu, dirbo farmacijos įmonėje. Tačiau tikrasis Nicholaso SPARKSO pašaukimas – rašyti ir puikiai parduoti romanus apie meilę. „Mano knygas gali išrašyti kaip vaistas nuo liūdesio, – išskirtiniame interviu Lietuvos skaitytojams tvirtino 58-erių rašytojas. – Svarbiausia jų sudėtinė dalis – vilties jausmas. Gyvenimas sunkus: pakilimai ir nuosmukiai, geri ir blogi laikai. Meilė ir išsiskyrimas, mylimi žmonės ir jų netektis… Sunku gyventi be vilties. Savo knygose rašau apie jausmus, meilę, netektį ir viltį. Mano mėgstamiausias autorius ir įkvėpimo šaltinis – Stephenas Kingas. Rašydamas jis visada turi galvoje, kad istorija privalo sudominti skaitytojus. Ir aš laikausi šios nuostatos, nors, žinoma, mūsų žanrai labai skiriasi.“
Ką tik lietuviškai pasirodžiusi „Svajonių šalis“ (išleido BALTO leidybos namai) – tai jau dvidešimt trečias rašytojo romanas. Ir šios knygos, ir kiek anksčiau išėjusių „Paskutinio noro“ bei „Sugrįžimo“ ekranizacijos teisės jau parduotos, kaip ir naujausio anglų kalba išleisto romano „Counting Miracles“ („Skaičiuoti stebuklus“). Į ekraną sėkmingai perkelta gera pusė Sparkso kūrinių – jei skaičiuotume televizijos filmus, bent trylika. Paradoksas, bet nuožmiais ir išskaičiuojančiais laikais stiprios meilės istorijos, kurios dažniausiai klostosi nuostabių Šiaurės Karolinos gamtovaizdžių fone, pašėlusiai paklausios. Romanai išversti į pusšimtį kalbų, išleisti 115 milijonų egzempliorių tiražu. Ekranizacijose, kurias jis pats dievina ir lygina su muzika, vaidina garsiausi mūsų laikų aktoriai. Penkiolika knygų yra atsidūrę „The New York Times“ populiariausiųjų sąrašo viršūnėje, o jų kūrėjas dažnai patenka į „Forbes“ brangiausių autorių sąrašus, nors ir gerokai atsilieka nuo didžiojo dešimtuko, kurį vainikuoja Joanne Rowling milijardas. Sparkso turtas vertinamas 40 milijonų dolerių.
Garsus rašytojas, kuriam šlovės pavydėtų ne viena Holivudo žvaigždė, visai žemiškai tebegyvena Niu Berne, kur atsikraustė prieš trisdešimt metų. Čia vyksta ir pirmojo romano „Užrašų knygelė“ veiksmas, iš čia į saulėtąją Floridą ištrūksta „Stebuklų šalies“ veikėjas. Pats kūrėjas irgi mėgsta keliauti – per pastaruosius dešimt metų apkeliavo daugybę vietų, pamatyti kuo daugiau pasaulio kampelių tapo jo aistra.
Jį priimta vadinti paskutiniu XX ir XXI amžių romantiku, nors skaitytojai, vertinantys jausmingas ir svajingas Sparkso knygas, išskiria jas iš įprastų lengva ranka tiražuojamų meilės romanų. Rašytojo jausmų istorijos stiprios, nuoširdžios ir atpažįstamos, o jis pats mano, kad jo istorijų paslaptis – emocijos, kurių pritrūksta kasdienybėje.
Galima nebent priminti, kad iki šiol romantiškiausiu laikomas pirmasis jo romanas „Užrašų knygelės“ pasirodė dar ano šimtmečio pabaigoje. Dar knygai neišėjus, literatūros agentė Theresa Park pardavė romano ekranizacijos teises „Time Warner Book Group“. Milijonas dolerių – tada pasakiška suma – leido rašytojui liautis prekiavus vaistais, persikelti į Šiaurės Karoliną, nupirkti tuometei žmonai Cathy tikrą vestuvinį žiedą – susituokę ką tik universitetą baigę vakarykščiai studentai negalėjo išlaidauti, deramų piršlybų ponia Sparks sulaukė tik po septynerių metų. Kaip ir gražių žodžių, kuriais Nicholasas mielai dalijosi su žurnalistais. „Nežinau, kur mus nuneš gyvenimas, bet noriu būti su tavimi“, – sakė jis.
Deja, nei graži istorija, nei penkios atžalos, nei viso pasaulio moteris kerintys meilės siužetai neišgelbėjo jųdviejų santuokos. Nors dangus mato – abu stengėsi. Dar porą metų prieš skyrybas ponas ir ponia Sparksai „People“ žurnalistams pasakojo, kaip užvis labiausiai vertina santuokinius ryšius, išeina pasivaikščioti ir atostogauja ar bent keliskart per metus keliauja vieni. Deja, 2015-aisiais ketvirtį amžiaus gyvavusi sąjunga iširo. Rašytojas santūriai priimtą sprendimą pavadino sunkiu, kalbėjo apie išsaugotą draugystę, tarpusavio pagarbą ir jungiančią meilę vaikams. Jis pabrėžia, kad skyrybos – asmeninis reikalas, ir tik pokalbyje išsitaria, kad mėgsta leisti laiką su suaugusiais vaikais: išaugino tris sūnus ir dvynes, kurioms jau dvidešimt vieni.
Galima įtarti, kad poros meilės ir išsiskyrimo istorija aprašyta kurioje nors iš pastarųjų Sparkso knygų. Interviu autorius sako, kad dažnai pasitelkia savo ir aplinkinių patirtį. „Manau, šis tikrumas persiduoda ir skaitytojui: mano istorijos pagrįstos kasdieniu nuoširdumu, todėl žmonės tapatinasi su veikėjais ir jų troškimais… Stengiuosi perteikti visas paprastų žmonių patiriamas emocijas, kad skaitytojai galėtų atpažinti savo pačių džiaugsmą, sielvartą, aistrą, prisirišimą ir netektį“, – svarsto rašytojas, kaip ir „Svajonių šalies“ veikėjas muzikantas Kolbis, išmėginęs kelias specialybes, tačiau kaskart grįždavęs prie rašymo. Šią veiklą jis pamėgo dar vidurinėje mokykloje, tačiau pirmuosius tekstus, kurių taip ir nepaskelbė, laikė bandomaisiais rašinėliais prieš rimtą darbą. Išleisti ryžosi tik negrožinę knygą, pasakojančią apie indėnų lakotų dvasinius tikėjimus ir praktikas; per pirmuosius metus ji pasklido 50 tūkstančių vienetų tiražu, toli gražu neprilygstančiu nūdieniams Sparkso milijonams.
Gerbėjos visame pasaulyje nerimavo, kaip skyrybos paveiks rašytojo kūrybą, – jis ne sykį Cathy, buvusią paskolų bendrovės vadybininkę, buvo pavadinęs savo mūza. Tačiau net likęs be mūzos išsaugojo ypatingą darbštumą: pats pasakojo, kad iki pietų rašo romaną, paskui kiek pailsi, tada dirba su scenaristais ir prodiuseriais. Laikydamasis griežtos dienotvarkės ir gali kasmet parašyti po knygą. Paskutinis romantikas – ne tik labai dalykiškas vyras, bet ir labdarys: 2008 metais paaukojo beveik 900 tūkstančių dolerių naujam lauko bėgimo takui Niu Berno vidurinėje mokykloje įrengti, savanoriavo kaip treneris – paauglystėje buvo perspektyvus bėgikas, gavo sporto stipendiją ir svajojo apie olimpines žaidynes, tačiau rimta trauma sukliudė sportininko karjerai. Dar 10 milijonų skyrė privačiai mokyklai, finansuoja Notr Damo universiteto kūrybinio rašymo programos, kurią pats andai baigė, stipendijas ir stažuotes.
Kur reikėtų apsilankyti jo knygų gerbėjoms (ir gerbėjams) iš Lietuvos, norintiems pasivaikščioti romanų herojų pėdsakais? „Dauguma mano istorijų klostosi Šiaurės Karolinoje, kur pats gyvenu. Be to, kone kasmet pramogauju Sent Pito paplūdimyje, kur vyksta „Svajonių šalies“ veiksmas. Floridoje visada apsistoju viešbutyje „Don CeSar“ (jame apgyvendinau ir Morganą su draugėmis). Tikiuosi, romano gerbėjos įvertins ten praleistas valandas, kurias pats labai branginu. Skaitytojos (ir skaitytojai) galėtų pereiti Kolbio ir Morganos pėdomis plaukiodami kajakais, klajodami po Salvadoro Dalí muziejų, leisdami laiką paplūdimyje ir, žinoma, klausydamiesi tikro garso muzikos!“
Susiję straipsniai
