Prieš trisdešimt metų Milane nuaidėję šūviai paliko Gucci mados dinastiją be įpėdinio, dvi dukras – be tėvo. O viena žurnalistė gavo temą knygai: Saros Gay Forden knygą „Gucci mados namai: Tikroji žmogžudystės, beprotybės, prabangos ir godumo istorija“ galima perskaityti ir lietuviškai, ją išleido BALTO leidybos namai, vertė Karolina Masaitytė.
1995-ųjų kovo 27-osios rytą policijos tyrėjai konstatuoja keturiasdešimt šešerių Maurizio Gucci mirtį ir net neabejoja, kad tai – užsakyta žmogžudystė. Mados pramonės leidinio WWD žurnalistė Sara Gay Forden, kurios biuras įsikūręs šalia nusikaltimo vietos, pakeliui į darbą mato kvartalą apsupusius pareigūnus ir nerimauja – kas, jei prie nusikaltimo prisidėjo mafija ir miestas vėl paplūs krauju, – tačiau kaip tikra profesionalė įdėmiai stebi aplinką.
Kaip ir daugelis žurnalistų, jauna amerikietė svajoja parašyti knygą ir nė neįtaria, kad ką tik įvykusi tragedija taps svarbiausia jos siužeto gija. O vėliau aistros ir godumo nusikaltimas sudomins Holivudą. Režisierius Ridley Scottas perkels į ekraną vaizdingiausius ir pikantiškiausius istorijos puslapius – „Gucci“ mados imperijos paveldėtojo ir jo žmonos Patrizios Reggiani dramą.
Kas netilpo į filmą?
Pagrindinė knygos ir filmo fabula ta pati: 1995 metų kovo 27-osios rytą keturiais šūviais prie savo biuro buvo nužudytas Maurizio Gucci, legendinės mados dinastijos įpėdinis. Dar po dvejų metų suimta buvusi jo žmona Patrizia Reggiani, apkaltinta žmogžudyste. Procesą stebėjo visa Italija. Praleidusi už grotų aštuoniolika metų, 2016-aisiais moteris išėjo į laisvę.
Nuodugnus, net smulkmeniškas žurnalistės tyrimas atskleidžia kur kas daugiau, nei sudėta į ekranizaciją. Knygoje smulkiai pasakojama, kaip mergina iš paprastos šeimos nutekėjo į vieną įtakingiausių Italijos šeimų ir tapo tikresne Gucci nei kiti jos nariai, kodėl atsidūrė už verslo ribų ir galiausiai ryžosi užsakyti žmogžudystę. Nusikaltimas tirtas net dvejus metus – policininkai narpliojo galybę versijų, kol netikėtai suprato, kad viskas kur kas paprasčiau ir užsakovo reikia ieškoti tarp artimiausių žmonių, o nusikaltimo vykdytojai buvo godūs ir plepūs.
Į filmą netilpo ir mados namų istorija: pasakojimas apie darbščiojo toskaniečio Guccio Gucci pradėtą verslą, įpėdinių auklėjimo ir giminystės bėdas, intrigas ir asmenines tragedijas – medžiagos pakaktų serialui. Pagrįsdama kiekvieną teiginį, atskleisdama istorinius niuansus, skaičiuodama pinigus ir akcijas, supažindindama su veikėjų asmeninio gyvenimo, odos rauginimo ir Amerikos užkariavimo subtilybėmis knygos autorė tapo didingą laiko ir žmonių portretą. Tai ne vien aukštuomenės ir mados kronika (nors būtent kronika, tai yra įvykių apžvalga), bet ir verslo istorija, net ekonomikos vadovėlis.
Dešimt „ne“, vienuoliktas „taip“
1993 metais į Milaną atvykusi amerikietė verslo žurnalistė Sara Gay Forden ketino rašyti apie tarpvalstybinius Europos Sąjungos sandorius ir didžiąsias pramonės įmones. Tačiau greitai pastebėjo, kad tikrosios permainos vyksta ne tiek verslo, kiek mados pasaulyje. „Supratau, kad po dešimties metų žmonės galbūt pamirš „Pirelli“, bet domėsis „Armani“ ir „Versace“, – sakė ji Dubajuje leidžiamam mados, grožio ir kultūros žurnalui „Savoir Flair“.
Daugiau kaip per penkiolika metų Italijos mados pramonę iš vidaus pažinusi Forden savo akimis matė, kaip „Gucci“, „Giorgio Armani“, „Versace“, „Prada“, „Salvatore Ferragamo“, kitos amatininkų ateljė virto galingomis mados bendrovėmis. Ir puikiai atsimena dar jaunus didžiuosius mados vyrus ir moteris. Giorgio Armani – minimalistinės elegancijos karalių, mokiusį jaunas manekenes avėti aukštakulnius. Gianni Versace – seksualumo ir spalvų virtuozą, kurio podiumu žingsniavo jaunutės Naomi Campbell ir Christy Turlington. Ottavio ir Rositą Missoni, įtikinusius modelius nusisegti liemenėlės, kurios pernelyg švietė pro sukneles. „Iš pradžių mados bendruomenė buvo labai vieninga. Geriausiuose Milano restoranuose galėjai prie vieno stalo sėdėti su Versace, prie kito – su Armani. Tačiau netrukus nesutarimai atskyrė kūrėjus“, – auksinius asmeninės, žmogiškos, aistringos mados laikus prisimena Forden.
Iš arti nužudymo dramą Milane stebėjusi Forden prie rašomojo stalo sėdo 1998-aisiais. Ir iki šiol prisimena, kiek daug dalykų tada nutiko: verslininkai, prabangos koncernų savininkai Bernardas Arnault ir François Pinault grūmėsi dėl mados namų perėmimo (laimėjo pastarasis, „Gucci“ priklauso „Kering“), o gegužę prasidėjo Patrizios procesas. Posėdžiai vykdavo tris dienas per savaitę, ir autorė penkis mėnesius kasdien sėdėdavo teisme, nes bijojo praleisti kokį svarbų žvilgsnį ar komentarą.
Per dvejus metus rašydama knygą rašytoja susidraugavo su Maurizio sekretore Liliana Colombo, dirbusia dar jo tėvui. Daug smulkmenų jai atsikleidė ištikimasis Gucci vairuotojas Luigi Pirovano, išėjęs į pensiją ir anksti tapęs našliu. Knygos šaltinių sąrašas vertas atskiros knygos, o mados gerbėjoms ir gerbėjams privalu aplankyti tekste minimas šventas vietas ir į suknelių, kultinių rankinių bei kvepalų pasaulį pažvelgti kitu žvilgsniu.
K. Rowling „Hario Poterio“ rankraštį leidėjai atmetė dvylika kartų. Forden ne ką atsiliko – dešimt kartų išgirdo „ne“. Vienuoliktas kartas nemelavo: „Fairchild Publications“ išleido „gamybinį romaną“ 50 tūkstančių egzempliorių tiražu – toks rezultatas sėkmingas. O autorė atsisveikino su Italija ir grįžo į Vašingtoną vadovauti „Bloomberg News“ žurnalistų grupei, tiriančiai lobizmą ir iššūkius, su kuriais susiduria tokios didžiosios technologijų bendrovės kaip „Amazon“, „Apple“, „Facebook“ ir „Google“.
Patrizios mįslė
Gucci ir „Gucci“ metraštį iškart įvertino profesionalai, mados istorikai ir režisierius Martinas Scorsese, nusprendęs perkelti šeimos dramą į ekraną. Tačiau jis galiausiai užmetė pasiūlymą, ilgam užkirtęs kelią tolesnėms ekranizacijoms. Kol sumanymo ėmėsi Ridley Scottas, 2021-aisiais pristatęs filmą su tokiomis žvaigždėmis kaip Lady Gaga (autorės nuomone, smulki, gundanti ir žavi dainininkė – iš akies traukta Patrizia), Adamas Driveris, Alas Pacino, Jaredas Leto, ir Forden knyga akimirksniu išlėkė į bestselerių sąrašo viršūnes.
Forden prisidėjo prie scenarijaus, atsiliepia apie filmą tik gerai ir laiko jį vientisu meno kūriniu: „Skirtumai tarp knygos ir filmo netrukdo pasakojimui. Visi talentai įdėjo į juostą tiek pastangų – reikia gerbti jų interpretaciją. Aš, kaip žurnalistė, stengiausi atskleisti tiesą. Bet filmo kūrėjai irgi siekė to paties, tik galbūt pasakojo ją kitaip.“
Imtis knygos Forden ypač skatino nepelnytai pamirštas Maurizio Gucci, pasiryžęs šeimos įmonei sugrąžinti buvusį spindesį. Nors pasirodė prastas verslininkas, švaistūnas, lengva ranka beveik sužlugdęs bendrovę, patys sumanymai buvo geri. Be Maurizio pastangų mados namai nebūtų tapę tokie, kokie yra.
Autorė neslepia, kad ją viliojo ir Patrizios mįslė: kol ši buvo kalėjime, administracijos sprendimu jiedvi galėjo tik susirašinėti laiškais. „Rašydama turėjau perprasti Patrizios istoriją. Kaip vertinti šią sudėtingą asmenybę? Ji geras ar blogas žmogus, kaip tvirtino žiniasklaida? Kiek čia kalta motinos įtaka ir aplinka? Kokia atsakomybė tenka jai pačiai? Žmonių nuomonės labai skyrėsi: kai kas teigė, kad ji – blogio įsikūnijimas, kiti ją gynė. Ko gero, iš pradžių ji tikrai mylėjo Maurizio ir labai kentėjo dėl žlugusios santuokos. O jo elgesys dar labiau kurstė jos pyktį ir apsėdimą. Buvęs vyras neaplankė jos ligoninėje po smegenų auglio operacijos. Tiesiog nesiteikė pasidomėti, kaip jaučiasi jo vaikų motina. Tokie smūgiai gilino jos skausmą“, – mano Forden.
Psichologinė ekspertizė nustatė, kad Patrizia turi narcisistinį asmenybės sutrikimą, dėl jo nesėkmės tapdavo asmeninėmis tragedijomis ir net buvusiojo sprendimai atrodė kaip asmeninė išdavystė. Todėl teisėjas ir skyrė jai mažesnę bausmę. Ko gero, dar ir dėl to Patrizia, nusikaltimo užsakovė, ir išėjo iš kalėjimo anksčiau (vykdytojas Benedetto Ceraulo kalės iki 2028-ųjų). Išgirdęs nuosprendį užsakovei – kalėti 29 metus, metais trumpiau nei Ceraulo, bylą tyręs Milano kriminalinės policijos viršininkas Filippo Ninni, tikėjęsis griežtesnės bausmės, išlėkė iš teismo salės.
Ar netekties kartėlis praeis?
„Gucci“ bitės uoliai neša medų „Kering“ koncernui. Vien 2023 metais mados namai, kuriuose seniai nebėra nė vieno šeimos atstovo, uždirbo 9,9 milijardo dolerių. „Gucci“ mados namų spindesį atgaivinusį charizmatiškąjį Alessandro Michele 2023-iaisiais pakeitė praktiškesnis Sabato De Sarno. Savame rate apkalbėta permaina neprilygsta „paskutinio Gucci“ nužudymui, o ir Michele išėjo ne taip ir toli – vadovauti „Valentino“. Auksiniame Milano mados kvartale retai liejasi tikras kraujas, o didžiausios dramos vyksta biržoje, įsikūrusioje piazza degli Affari
Istorijos patriarchai vienas po kito iškeliavo anapus. O jaunesnė karta gyvena kur kas ramiau už karštus protėvius. Tiek Milane, tiek Romoje įsikūrę Gucci giminės atstovai su ilgesiu mena šeimos legendas. („Ar netekties kartėlis kada nors praeis?“ – vieno šeimos nario žodžius cituoja autorė.) Vieno iš jų įsteigta bendrovė „House of Florence“ gamina žavias, tačiau anaiptol ne legendines rankines. Nei šeimos vardas, nei dviejų G emblema čia taip pat nenaudojama – „Kering“ rūpestingai gina savo nuosavybę.
Nusikaltimo užsakovė juodoji našlė Patrizia Reggiani šių metų pabaigoje švęs aštuoniasdešimtąjį gimtadienį. Ši moteris, kuri kadaise mėgavosi besaike prabanga, knygos autorei ne kartą minėjo pasiilgusi kalėjime praleistų dienų. „Manau, rinktinėje aplinkoje ji jautėsi svetima ir nepageidaujama. O kalėjime susidūrė su anksčiau nepatirtu žmoniškumu. Šiandien ji gyvena Milane, velionės motinos namuose, tiesiai už teismo rūmų“, – interviu sakė Forden.
Patrizios ir Maurizio dukros Alessandra ir Allegra Gucci, paveldėjusios 400 milijonų eurų vertės tėvo turtą, taip pat laikosi puikiai, tačiau vengia viešumos. Kadaise gynusios mamą, šiandien atžalos moka jai teismo paskirtą pensiją ir netesybas, kurias po skyrybų liko skolingas buvęs vyras, – beveik milijoną eurų per metus ir atitinkamai per ilgus metus susikaupusią skolą. Toks 2020-aisiais priimtas nuosprendis nepagerino moterų santykių.
Rašytojos dažnai klausia, kodėl Gucci šeimos nariai buvo tokie žiaurūs vienas kitam. Jos žodžiais tariant, kraujas pasirodė skystesnis už vandenį, o ir kovoti buvo dėl ko. Galiausiai ambicijos ir godumas galutinai išskyrė artimuosius, o nuolatinės išdavystės pakirto bet kokį pasitikėjimą ir gebėjimą dirbti kartu. Ši tragiška istorija moko paprasto dalyko – būti geresniems. Nesileisti užvaldomiems godumo. Primena, kad permainingais laikais svarbu sulėtinti tempą ir įvertinti visus gerus dalykus, kuriuos turime. Ir pasakoja apie itališką madą, meistriškumą, norą sukurti kažką ypatingo.
