Kaip atsikratyti nerimo? Atsakymai rasti.
Vasarą visi daugiau šypsosi ir turi kur kas daugiau energijos. Kodėl? Jokių paslapčių – daug laiko žmonės praleidžia gryname ore ir gyvena kur kas aktyviau. Bet juk mėgautis gamtos teikiamais privalumais ir pasisemti gyvenimo džiaugsmo galima visais metų laikais. Taip, kaip daro suomiai!
„Braižydama savo pačios geresnės savijautos paieškų žemėlapį ir iš šono stebėdama šimtus būdų, kuriais žmonės bando prisikasti iki laimės, atradau, kad daugelis mūsų džiaugsmą suranda gana paprastuose dalykuose, sveikame ir subalansuotame gyvenimo būde“, – tvirtina kanadietė žurnalistė Katja Pantzar, pristatanti knygą „Gyvenk kaip suomis. Sisu: jų laimės paslaptis“.
Suomijoje Katja Pantzar atsikratė „išmokto bejėgiškumo“ ir įgavo energijos keisti savo gyvenimą. Ji kitu žvilgsniu pamatė įprastą modernų gyvenimą, kuriame dauguma nebejaučia ryšio su gamta, tingi vaikščioti pėsčiomis ir bijo blogo oro, o tėvai normalų vaikų aktyvumą vadina hiperaktyvumu ir ieško vaistų. Tuo tarpu dauguma suomių yra ištvermingi, aktyvūs, bet kokiu oru eina į lauką, o gyvenime vadovaujasi principu – patirtys svarbiau už daiktus. Ir yra laikomi laimingiausiais pasaulio žmonėmis. Suomiai „sisu“ apibūdina kaip suomišką dvasią, tačiau šiame žodyje slypi kur kas daugiau – tai gebėjimas nepasiduoti, ypač sunkumų akivaizdoje. Juk Suomijoje dažnai būna šalta ir tamsu.
Helsinkyje gyvenanti rašytoja, redaktorė, žurnalistė ir laidų vedėja Katja Pantzar užaugo Kanadoje, kurį laiką gyveno Naujojoje Zelandijoje ir Jungtinėje Karalystėje. Knyga „Gyvenk kaip suomis“ išversta į 24 kalbas, dabar ją galima perskaityti ir lietuviškai – išleido BALTO leidybos namai, vertė Ieva Elenbergienė. Knygoje sužinosite, kokia suomių moterų grožio paslaptis, ar gali žiemos maudynės palengvinti depresijos ir kitų ligų simptomus, kokios dietos laikosi suomių žvaigždės, kaip jie auklėja vaikus, ar gali problemas išspręsti … dviratis ir kodėl verta bent trumpam išeiti pasivaikščioti po mišką.
Ištrauka iš Katjos Pantzar knygos „GYVENK KAIP SUOMIS. Sisu: jų laimės paslaptis“.
Miško terapija
„Žalioji pagalba“, arba miško ar gamtos terapija – tai gamtoje slypintys priešnuodžiai, įveikiantys šiuolaikinio gyvenimo stresą, pagerinantys bendrą savijautą ir suteikiantys taip reikalingą skaitmeninę detoksikaciją. Ši tema plačiai tyrinėjama visame pasaulyje – nuo Japonijos iki JAV, nuo Kanados iki Jungtinės Karalystės ir Suomijos.
Ir mane ši tema kabina vis labiau, nes juk akivaizdžiai jaučiu, kaip smarkiai skiriasi savijauta, kai minu pedalus miško taku, užuot važiavusi šalia judraus kelio, kuriuo vyksta intensyvus eismas.
Esu pastebėjusi, kad daugybė suomių karta po kartos palaiko labai artimą ryšį su gamta. Šį pastebėjimą patvirtina statistika: Suomijos gamtos išteklių instituto („Luke“) duomenimis, 96 proc. suomių vidutiniškai du tris kartus per savaitę laisvalaikį leidžia gamtoje. Lauko veiklas galima vardyti ir vardyti: tai pasivaikščiojimai, maudynės upėse ir ežeruose, poilsis vasarnamyje, uogavimas ir grybavimas, važinėjimas dviračiu, gamtos tyrinėjimas, irstymasis valtimis, lygumų slidinėjimas, deginimasis paplūdimyje, iškylos, malkų laužui ar židiniui rinkimas.
Norėdama daugiau sužinoti apie žaliąją terapiją, susisiekiau su „Luke“ profesore Liisa Tyrväinen, kuri savo mokslinę karjerą paskyrė geros savijautos, gamtos ir poilsio gamtoje sąsajų tyrimams.
Pasak L. Tyrväinen, vos penkiolikos minučių pasivaikščiojimas miške gali sumažinti stresą ir kraujospūdį bei atpalaiduoti įsitempusius raumenis. Pastaba, kad nereikia persistengti, man patinka – išties nebūtina samdyti miško terapijos gido, bėgioti takais ar leistis į visos dienos žygį, kad pasinaudotume motinos gamtos išteklių galia.
Šia tema Tyrväinen dažnai ir daug kur cituojama, ji yra pakalbinta ir amerikiečių žurnalistės bei rašytojos Florence Williams knygoje „Gamtos injekcija: kodėl gamta daro mus laimingesniais, sveikesniais ir kūrybiškesniais“, kurioje moksliškai nagrinėjamas teigiamas gamtos poveikis smegenims.
Gražią pavasario dieną energija trykštančią penkiasdešimtmetę Tyrväinen sutinku Helsinkio pakraštyje esančiame Viikki gamtos rezervate. Čia šalia miškų, laukų (kuriuose ganosi karvės) ir pelkių įsikūrę universitetiniai Žemės ūkio ir miškininkystės mokslinių tyrimų centrai ir ornitologinis draustinis.
Palaikydamos miško terapijos dvasią, vaikštinėjame rezervato pažintiniais pėsčiųjų takais ir kalbamės. Aš užduodu Tyrväinen klausimą: kaip pabuvus miške gali pagerėti savijauta?
„Dabar jau drąsu užtikrintai teigti, kad gamta gali užkirsti kelią tam tikroms ligoms, palaikyti darbingumą, gydyti lengvos depresijos ir nuovargio ar perdegimo simptomus, – atsako ji. – Žmonės miške atsipalaiduoja, todėl tai veiksmingas būdas pailsėti nuo lėtinio streso, kuris siejamas su daugeliu šiandien paplitusių gyvenimo būdo sąlygojamų ligų, pavyzdžiui, II tipo diabetu.“
Trumpam sustojame pasiklausyti giedančių pečialindų ir pasigrožėti žydinčiomis baltutėlėmis plukėmis.
Norint deramai suprasti savijautos vertinimui naudojamus rodiklius, reikia grįžti beveik dviem dešimtmečiais atgalios.
2000-ųjų pradžioje Suomijoje buvo atlikti pirmieji reikšmingi sveikatos ir gamtos sąsajų tyrimai. Tyrväinen kartu su mokslininku ir psichologijos profesoriumi Kalevi Korpela, išgarsėjusiu darbais apie aplinkos poveikį savijautai, Helsinkio universitete atliko tyrimą, siekdami išsiaiškinti, ar aktyvus laiko leidimas gamtoje turi įtakos miestiečių psichinei sveikatai ir nuotaikoms.
Vėliau suomiai sujungė pajėgas su Japonijos mokslininkais ir Suomijos miškų tyrimų institutu, o tai savo ruožtu leido miško poveikio savijautai tyrimus vykdyti plačiau. Japonai fiziologinę miško maudynių (shinrin-yoku) naudą tyrinėjo jau nuo 1980-ųjų.
Teiraujuosi pašnekovės, kaip ta pasivaikščiojimo miške nauda pamatuojama?
„Kontroliuojamą tyrimą atliekame konkrečioje vietoje, tokioje, pavyzdžiui, kaip Helsinkio centrinis parkas. Tyrimo dalyvis ar dalyvė atvyksta iš darbo, prieš kiekvieną tyrimą jis turi būti valgęs tą patį maistą, tiek pat laiko čia važiuoti ir pan. Tada penkiolika minučių sėdime ir trisdešimt minučių vaikštome. Imame įvairius mėginius, pavyzdžiui, seilių, kad įvairiais intervalais galėtume pamatuoti streso hormonų pokyčius. Pokyčiams matuoti tinka ir kraujo tyrimai, kuriuos naudojo mūsų kolegos japonai. Taip pat stebime nuotaikų kaitą, turime pulsometrus, kuriais matuojame širdies ritmo svyravimus, ir pagal specialų protokolą tikriname kraujospūdį“, – aiškina ji.
Pasak pašnekovės, širdies ritmas yra vienas aiškiausių sveikatos rodiklių, atliekant tokio pobūdžio eksperimentą.
O kraujospūdį gali paveikti ir oro tarša. Kaip jau žinoma, aukštas kraujospūdis apkrauna širdį ir kraujagysles, o tai, ypač jei tęsiasi ilgesnį laiką, didina infarkto ar insulto riziką.
„Jei parkas – mažesnis, oras čia nebūtinai bus švarus, todėl stengiuosi pabrėžti didelių, tylių, ramių gamtos plotų, kuriuose tvyro grynas oras, svarbą“, – sako profesorė.
Kitas rūpestis – triukšmo tarša.
„Triukšmas veikia pasąmonę ir gali būti dirgiklis, todėl laikomas stresą sukeliančiu aplinkos trikdžiu. Daugelyje miestų, ypač didžiųjų, triukšmas veikia nervų sistemą. Europoje ir Šiaurės Amerikoje triukšmas ir oro tarša yra vieni iš didžiausių sveikatos rizikos veiksnių, o jei kalbėtume apie Kiniją, pavojaus mastas išauga milžiniškai“, – sako Tyrväinen.
Daugiau nei pusė pasaulio gyventojų įsikūrę miestuose. Pasaulio sveikatos organizacija išvardijo septynias neigiamo triukšmo poveikio sveikatai sritis – nuo miego bei širdies ir kraujagyslių sistemos sutrikimų iki klausos pažeidimų.
Prisimenu prieš daugelį metų didžiausiame Suomijos dienraštyje Helsingin Sanomat perskaitytą straipsnį apie Šiaurės Karelijoje vykdytą turizmo tyrimų projektą, kuriuo siekta išsiaiškinti, nuo ko priklauso gera savijauta. Vienu iš tokių veiksnių buvo pasirinkta tyla. Tyrimo dalyvė, kilusi iš Honkongo, laikraščiui pasakojo, kad pirmą kartą lietaus lašų skleidžiamus garsus išgirdo būtent Karelijos laukinės gamtos apsuptyje.
Tyrväinen iš pradžių studijavo miškininkystę ir ketino tapti miškininke.
„Toje srityje dominavo vyrai, o aš norėjau įnešti savo moterišką indėlį – esu už lyčių lygybę“, – sako ji.
Tačiau netrukus ji ėmė kritiškai vertinti paskaitas universitete, nes šios tuo metu buvo akivaizdžiai orientuotos į medienos pramonę.
„Mane labiau domino kitos – rekreacinės – miško vertybės. Tuomet apie miško sąsajas su sveikata niekas daug nekalbėjo. Tad pati ėmiausi skintis sau kelią“, – sako profesorė.
Tyrväinen užaugo Suomijos ežerų krašte, žaisdama pakrantėse ir miškuose, čia uogaudama ir grybaudama. Ji atkartoja tai, ką, regis, tvirtina daugybė gamtos mylėtojų – vaikystė miškuose visam gyvenimui glaudžiai suartina su gamta.
Vienas pagrindinių Tyrväinen kūrybos įkvėpimo šaltinių – Suomijos žmonės.
„Tyrimo metu surinkti paprastų žmonių pasakojimai ir istorijos išryškino, koks svarbus psichinės ir fizinės gerovės šaltinis jiems yra miškas. Žmonės siųstuose laiškuose liudija, pavyzdžiui, kaip miškai jiems padėjo išbristi iš depresijos, – sako ji. – Suomiams miškas prilygsta bažnyčiai ar šventyklai.“
Viena iš sričių, kuriai šiuo metu Tyrväinen ir jos kolegos skiria daugiausiai dėmesio ir siekia šia kryptimi plėsti mokslinius tyrimus – tai reguliaraus lankymosi gamtoje poveikis gyvenimo būdo sukeliamoms ligoms, pavyzdžiui, II tipo diabetui. Ar tai galėtų leisti pacientams sumažinti vaistų kiekį ar net visai nutraukti jų vartojimą?
„Mes taip pat gilinamės į urbanizacijos padarinius – pavyzdžiui, kodėl britų vaikai bijo gamtos? Jei ryšys su gamta neturėjo galimybės užsimegzti vaikystėje, tėvai jaučia baimę išleisti vaikus į mišką, nes ten nesaugu. Tai kultūrinis dalykas. Suomiai vis dar mano, kad miškas yra natūrali ir nepavojinga vieta žaidimams, – sako ji. – Daugelis suomių, paklausti, kur jie mieliausiai leistų laiką, atsakytų, kad miške ar gamtoje. Prieš dešimt metų šis rodiklis siekė 90 proc., o tai yra labai daug.“
Tyrväinen įsitikinusi, kad norint išsaugoti tokią šiaurietišką pasaulėjautą ir artumą gamtai, be galo svarbu planuojant teritorijas, numatyti didelius žaliosios erdvės plotus, kurie būtų lengvai pasiekiami miestiečiams. Suomijos miestuose, kaip ir daugelyje kitų Šiaurės šalių miestų, prieiga prie gamtos yra savaime suprantama duotybė, nors Helsinkyje neretai pasigirsta ir diskusijos dėl kompaktiškų miestų politikos. „Kaip įtikinti, kad gamtą verta išsaugoti? Mūsų iššūkis – parengti įrodymų bazę, kuri įtikintų sprendimų priėmėjus būtinai palikti neužstatytų gamtos plotų ir skatinti žmones jais naudotis. Ilgalaikėje perspektyvoje tai atsilieps mūsų darbingumui ir kasdieninio gyvenimo kokybei, be to, sutaupysime sveikatos apsaugai skirtų lėšų.“
Ji taip pat išreiškia susirūpinimą, kad Suomijos žmonių gyvenimas keliasi į virtualią erdvę, ir ši tendencija išstumia įprotį dalį laisvalaikio praleisti gamtoje.
„Kai viskas, pradedant technologijomis ir baigiant pačiais miestais, yra virtualu, nereikia stebėtis, kad eidami šiuo keliu tolstame nuo daugelio mums sveikų dalykų, – apgailestauja Tyrväinen. – Žmonės gyvena kaip automatai. Bet mes juk nesame automatai, ir todėl susergame. Jei prarandame sveikatą, kas gi mums lieka?“
Tačiau, pasak jos, atsiranda ir tam tikrų ženklų, rodančių norą priešintis įsibėgėjantiems procesams: „Viena iš sparčiai populiarėjančių nišinių turizmo formų siūlo skaitmeninę detoksikaciją. Aš pati pastebiu, kad jau pradedu persidirbti, jau skaitau elektroninius laiškus net laisvalaikiu, nors puikiai žinau, kad iš esmės tai niekaip nepagerins mano darbo rezultatų. Kodėl aš tai darau?.. Sąmonei ir smegenims reikia pailsėti, atsigauti ir pasikrauti.“
Skaitmeninei detoksikacijai nebūtina atsitraukti nuo gyvenimo ir užsidaryti kokiame nors retrite. Netgi šiame „onlaininiame“ pasaulyje atsijungti nuo tinklo gali būti visiškai paprasta – tereikia nustatyti savo mobiliajame įrenginyje tylos arba užimtumo režimą ir išeiti trumpam pasivaikščioti į mišką ar miesto parką.
Laplandijoje aš vėl atradau ryšį su gamta, kurį buvau pametusi, o gal išvis niekada jo iki galo neįvertinau ir nesupratau, nors vaikystėje daug laiko praleidau Britų Kolumbijos miškuose Kanadoje.
Tiesos dėlei reikia pripažinti, kad ir dabar ne kiekvieną savaitgalį išsiruošiu į ilgus žygius po mišką. Tačiau kasdieniai mano, miestietės, prisilietimai prie gamtos – būtų tai kasrytinis maudymasis jūroje ar važiavimas dviračiu, ar pasirinkimas einant pėsčiomis prasukti per parką ar miškingą vietovę, užuot drožus judrios gatvės šaligatviu – ir buvo pagrindinis veiksnys, padėjęs man susigrąžinti gerą savijautą.
Šių tylos vienatvėje akimirkų, net jei jos trunka tik dešimt ar penkiolika minučių, man pakanka, stengiantis atitrūkti nuo visų reikalų, įtemptą dieną atgauti jėgas ir atkurti pusiausvyrą. Tai ir viena iš mano sisu praktikų, mat dėmesio nukreipimas nuo įtempto grafiko ir visko, kas sukasi mano galvoje, į raminančius gamtos garsus sumažina streso lygį ir leidžia persiorientuoti, tarkime, prieš ar po ilgos pamainos žinių tarnyboje.
Mums vaikštinėjant su Tyrväinen, ji prisimena, kaip vienas jaunas žurnalistas kažkada jos paklausė, ką galima veikti miške su vaikais?
Ji jam atsakiusi: „Nereikia daryti nieko ypatingo. Nusivežus vaikus į mišką, jie patys greit sugalvoja, ką veikti, ir valandų valandas randa kuo užsiimti. Jiems nereikia įrengtos žaidimų aikštelės su naudojimosi instrukcijomis. Miškas yra puiki vieta motoriniams įgūdžiams lavinti ir kūrybiškumui ugdyti, jau nekalbant apie sąlytį su mikrobais, o tai juk padeda jiems stiprinti imunitetą.“
Jau seniai pastebėjau, koks laimingas būna mano sūnus, žaisdamas miške, tyrinėdamas medžius, augalus ir vabzdžius! Kiek daug džiaugsmo mažam žmogui suteikia vien nevaržoma judėjimo laisvė. Būdamas penkiolikos mėnesių, mano sūnus jau lakstė mišku apaugusioje saloje gainiodamas voveres ir krykštaudamas, kaskart jas išvydęs. Vėliau, sulaukus ketverių, mes pirmąsyk nusivežėme jį į nacionalinį parką miesto pakraštyje. Nerimavome, ar mažasis pajėgs įveikti visą šešių kilometrų trasą, ar ji nebus jam per ilga. Ir ką jūs manot – jis taip džiūgavo, kad visą kelią skuoste skuodė! Tai mums, jo tėvams, reikėjo pasispausti, kad neatsiliktume.
Žalioji pagalba
Gamta gali padėti mums atsistatyti įvairiais būdais, pavyzdžiui, sumažindama stresą ir nerimą, palengvindama nedidelę depresiją.
Vos penkiolikos minučių pasivaikščiojimas ramybės gaubiamoje žalumoje – tarkime, parke ar miške – daro stebuklus protui ir kūnui.
Bet koks pasivaikščiojimas gamtoje virsta skaitmenine detoksikacija, jei išjungiate savo mobiliojo telefono garsą.
Dėmesio sutelkimas į aplinką, pavyzdžiui, į medžių lapų ar gėlių spalvą – puiki atsipalaidavimo technika, padedanti atitrūkti nuo visko, kas sukasi galvoje.
Jei netoliese nėra miško, pravers ir trumpa pertrauka ištrūkstant į miesto parką ar krantinę.
Pertrauką gamtoje laikykite tam tikra sisu ugdymo treniruote, mat mokėjimas nukreipti dėmesį nuo kasdienių reikalų labai padeda atgauti jėgas ir pasikrauti energijos.
Susiję straipsniai
