Netektys, ligos, trauminės patirtys ar gyvenimo prasmės paieškos – kiekvienam yra tekę ką nors patirti, bet ne visada lengva atsiverti. Vaiva SIKORSKIENĖ ir Paula ČEPINSKAITĖ savo gyvenimo istorijas sudėjo į knygas, kurios dažnu atveju suteikia paguodą skaitytojams. Žurnalistė Ana Treščina jų paklausė, kaip toks atsivėrimas veikia pačius tų knygų autorius?
: „Sutvarkiau tai, ką privalėjau“
„Papasakok apie gražų mūsų gyvenimą“ – šviesi ir tyra istorija apie vaikų globą, kurioje skaudžia gija įsipina autorės vyro mirtis. Vaiva, ką atradote savyje rašydama knygą?
Supratau, kad jei rašau apie skaudžias globojamų vaikų patirtis, būtų sąžininga parašyti ir apie savąsias. Taip netikėtai susidėliojo knygos siužetas ir struktūra. Knygos rašymas man buvo būdas sutvarkyti tai, ką privalu susitvarkyti. Noriu nepalikti savo vaikams minčių chaoso, vertybinių šiukšlių, neiškalbėtų ar neišjaustų emocijų. Ne visada net per ilgą gyvenimą pavyksta pasakyti tam tikrus dalykus, kartais lengviau juos parašyti. Man norėjosi vaikams sukurti tartum mūsų šeimos, kartos supratimo įrankį, pateikti istorijas taip, kaip aš norėčiau, kad jie žinotų. Viliuosi, kad mano patirtys įdomios ir skaitytojams.
Kuo grįžimas prie skaudžios netekties skiriasi nuo žaizdos krapštymo, kai mintys bergždžiai sukasi aplink tai, ko negalime pakeisti?
Prisiminimai apie vyro netektį man nebuvo žaizdos krapštymas, veikiau saviterapija ir išsilaisvinimas iš sunkių emocijų jungo. Likusi viena atradau, kad gyvenimas labai efemeriškas – jis jau niekada nebus toks, koks buvo. Tai suvokus, man kilo noras jį įprasminti prisimenant ir užrašant. Norėjosi tuos žodžius išsakyti, emocijas išreikšti, išvadas pasidaryti, mintis surinkti. Tuomet atėjo palengvėjimas ir išbaigtumo jausmas – lyg atsisveikinus su tam tikru gyvenimo etapu. Taip, matyt, įvyko tai, apie ką rašytoja Viktorija Daujotytė sako: „Gyvenimas sueina į tekstą. Dvasia rimsta kūrinyje.“ Manau, kad reflektuodami savo neišsprendžiamas problemas mes tarsi bandome „uždaryti geštaltą“: atitraukti savo dėmesį nuo įstrigimo praeityje, kad galėtume sutelkti jėgas dabarčiai.
Ar asmeniškas atsivėrimas knygoje padėjo jums pažvelgti į save tarsi iš šono?
Gebėjimas pažvelgti iš šono labiau priklauso ne nuo paties atsivėrimo, o nuo laiko. Pasakodami ką tik nutikusią asmenišką istoriją dažniausiai neturime galimybės į save ir įvykius pažvelgti iš šono. Bėgant laikui atsiranda gebėjimas atsiriboti nuo patirto skausmo, nevilties, pasimetimo ar liūdesio. Galime iš naujo viską įvertinti pasitelkdami dabartinę patirtį arba net susikurti naujas savo istorijos versijas, kuriomis pasirinksime tikėti. Tai įdomus procesas, kurio niekaip nepagreitinsi. Juk ne veltui sakoma, kad laikas gydo.
Koks pojūtis signalizuoja, kad artimo žmogaus netekties skausmo dar nepavyko išgyventi iki galo?
Greičiausiai negalima suabsoliutinti – kiekvienam savaip. Ne visi gali išrašyti ar kitaip įveikti savo skausmą. Ne visi geba jį išgyventi iki galo. Kalbant apie artimo žmogaus netektį, manau, tam tikra mūsų dalis miršta kartu su artimuoju. Gedulas iškreipia pojūčius, tuomet akcentuojame tik mirtį ir negebame prisiminti gyvenimo, kuris buvo iki tos akimirkos. Labai pykstame ant likimo, kad atėmė brangų žmogų, todėl tuo metu nepavyksta pajusti dėkingumo už tai, kad jį turėjome. Bet po kurio laiko, išbuvę savo jausmuose, pasikeitę, įvertinę ir išmokę savo pamokas, galime gyventi toliau. Privalome.
Kodėl svarbu, kad visa tai, kas išgyventa, nepasimirštų?
Tai svarbu dėl daugelio priežasčių. Visų pirma, prisimindami, ką patyrėme, galime geriau suprasti, kas suformavo dabartinį mūsų identitetą. Tai svarbu ir dėl emocinio intelekto – įvertinę savo jausmus galime juos geriau valdyti. Mano atveju, prisimindama asmeninių iššūkių patirtis, galiu mokytis iš klaidų, įtvirtinti naujas elgesio strategijas santykyje su aplinkiniais žmonėmis. Be to, prisiminimai apie įveiktus sunkumus suteikia malonų pasitikėjimo savimi jausmą. Apskritai mūsų asmeninės istorijos formuoja kolektyvinę atmintį, todėl jų viešinimas yra esminė visuomenės išlikimo prielaida.
Ar (ir kodėl) reikia persvarstyti savo gyvenimą, pasirinkimus, įvykius, lemtį?
Savirefleksija padeda išsigryninti, kas mums iš tikrųjų svarbu, kur link keliaujame ir kiek džiaugsmo patiriame kasdienybėje. Kiekvienas mąstantis žmogus nuolat tai daro. Tai būtina, kad neužstrigtume kasdienos rutinoje. Ankstesnių pasirinkimų vertinimas padeda koreguoti savo gyvenimo kryptį ir priimti naujus sprendimus. Kartais tereikia pakeisti požiūrį, bet visuomet prasminga mokytis atpažinti įtampą keliančius dalykus ir nuolat pamatuoti savo savijautos temperatūrą.
Ką manote apie iš kartos į kartą keliaujančias traumines patirtis? Ar įmanoma jas sustabdyti?
Esu tvirtai įsitikinusi, kad jas įmanoma ir būtina sustabdyti. Arba jos taip ir keliaus per kartas, apimdamos vis daugiau žmonių. Manau, mes per ilgai tylėjome. Laikas objektyviai įvertinti tamsiuosius savo istorijų užkampius. Vis dar pasigendu adekvataus, teisingo mūsų tautos istorinio mentaliteto įvertinimo. Pasigendu ekspertų parašytų knygų, tokių kaip profesorės Danutės Gailienės „Ką jie mums padarė“. Taip norėtųsi, kad viešojoje erdvėje, anot Leonido Donskio, būtų mažiau pykčio ir daugiau atvirumo, noro suprasti savo ir kitų asmenines bei istorines traumas.
Ar jums pačiai teko patirti gydantį kito žmogaus atsivėrimą knygoje ar pokalbyje?
Manau, yra knygų, kurios gydo, ir yra tokių, kurios sujaukia emocijas ir palieka skaitytoją su sunkiais jausmais. Kiekvienas žmogus jaučia, ar jam knyga priimtina, suprantama ir atliepianti. Atvirumas, autentiškumas yra dovana ir skaitytojams, ir klausytojams, bet jie ją gauna tik tuo atveju, jei patiki autoriumi. Man nebuvo sunku būti atvirai, labai norėčiau tikėtis, kad mano patirtys bendražmogiškos, o knyga šviesi ir viltinga.
Kiek žmogų gelbėja tikėjimas (nebūtinai religine prasme)?
Tikėjimas yra žmogaus vidinio pasaulio pamatas. Jis padeda susidoroti su gyvenimo sunkumais ir neprarasti vilties. Tvirtas tikėjimas tarytum paruošia žmogui moralinių vertybių ir elgesio taisyklių rinkinį, kuriuo jis gali vadovautis bet kurioje situacijoje. Tai lyg pagalvė, galinti sušvelninti kritimo skausmą. Tikiu, kad vis tiek viskas bus gerai, ir dėkoju likimui už visas savo gyvenimo spalvas.
Paula Čepinskaitė: „Atvirumas padeda pagydyti sužeistą sielą“
„Alkana“ – atviras jaunos moters pasakojimas apie kančias, skausmą ir akistatą su mirtimi turint valgymo sutrikimą. Paula, ar rašant knygą teko iš naujo persvarstyti savo traumines patirtis ir jų įtaką elgesiui?
Pagrindinis anoreksija sergančių žmonių tikslas – atgauti svorį, todėl gilintis į psichologines ligos priežastis pradedama po fizinio atsigavimo laikotarpio. Tada iš tiesų į viską galima pažvelgti kitomis akimis. Savianalizė – ilgas procesas. Sveikdama lankiau psichoterapiją, tačiau kai kurie dalykai tapo suprantami tik pasveikus. Pavyzdžiui, noras būti „tobulai“. Su juo buvo susijusi baimė, kad jei tokia nebūsiu, mane paliks. Taip pat bijojau būti vidutinybe. Kildavo noras atstumti artimus žmones anksčiau, nei tai padarys jie, nes toks scenarijus atrodė įmanomas. Sėdusi rašyti knygos, mintimis grįždavau į pokalbius su savo psichiatru, viską ėmiau suprasti kitaip. Rašymas padėjo į savo ligą pažvelgti iš šalies ir geriau suprasti, kaip jautėsi mano artimieji.
Ką manote apie posakį, kad nereikia krapštyti senų žaizdų?
Jeigu gebame grįždami mintimis į praeitį aplankyti prisiminimą ir paskui jį paleisti, mums nieko blogo nenutinka. Žinoma, gana dažnas ir toks atvejis, kai mintys apie patirtus išgyvenimus tampa obsesinės – jos skamba galvoje kaip nuolatinis triukšmas. Tai trukdo visavertiškai gyventi dabartyje. Išeitis tik viena – praeities skausmą priimti kaip savo identiteto dalį. Tai nereiškia, kad susitapatiname su neigiamais išgyvenimais, atvirkščiai – kuriame naują savo identitetą, integruodami skaudžią patirtį kaip vertingą savasties dalį.
Ką atradote savyje rašydama knygą ir apie ką net nebūtumėte pagalvojusi anksčiau, jeigu ne tas rašymas?
Tuo metu, kai rašiau, daug kalbėdavomės su mama ir kitais artimaisiais, kurie matė mano ligą. Norėjau geriau suprasti, kaip valgymo sutrikimai paveikia sergančiojo aplinką. Mano artimieji, pasakodami apie savo jausmus, dažniausiai įvardydavo, kad „tuo metu buvo baisu tau tai pasakyti“. Tai padėjo suvokti tokias sąvokas kaip „auka“ ir „tironas“ – sirgdama save mačiau kaip auką, o jų akimis dažnai buvau tironė.
Ar pasakojant asmenišką istoriją pavyksta atsisieti nuo savęs ir pažvelgti į praeitį iš šono?
Kad ir kokia būtų istorija, kiekvienas turime savo filtrą, pro kurį matome pasaulį. Laikui bėgant tas filtras keičiasi. Žinoma, į praeitį dabar žiūriu visiškai kitaip nei tuomet. Bet tai vis tiek visada išliks mano filtru. Ir požiūris visada išliks asmeniškas. Nesvarbu, ar į savo knygą, išgyvenimus ar į pasaulio suvokimą.
Ar jums vis dar aktualu dienoraštyje fiksuoti tam tikrus išgyvenimus ir patirtis?
Kiek save atsimenu, dienoraštis visuomet buvo su manimi. Turiu didelę jų kolekciją. Dienoraščio rašymas man visada padeda apsivalyti nuo pernelyg stipriai užgulančių emocijų. Kartais, kai pasitaiko sunkesnė gyvenimo situacija, jaučiu, kad išrašiusi visas baimes, pyktį ar nerimą pasijuntu lengvesnė. Tai padeda, net jei yra konfliktas šeimos santykiuose. Be cenzūros viską išrašau, kol galiausiai suprantu, kad gal tik to ir reikėjo, kad viską paleisčiau. Rašyti dienoraštį kur kas geriau, nei emocijoms paėmus viršų, skaudžiais žodžiais sužeisti mylimus žmones. Išrašai, pakvėpuoji ir gali viską spręsti toliau su švaresnėmis mintimis.
Ką gyvenime pakeitė ta akimirka, kai pačiai teko stoti į akistatą su mirtimi?
Privertė labiau vertinti kiekvieną gyvenimo akimirką. Daryti tai, apie ką svajojau, bet kam pritrūkdavo drąsos. Mažiau planuoti ateitį ir daugiau būti tiesiog čia ir dabar.
Ką patartumėte artimo žmogaus netektį išgyvenančiam labai jaunam žmogui, kad būtų išvengta tokios įtakos sveikatai, kokią jums teko patirti po močiutės mirties?
Neužsidaryti su savo skausmu vienam. Nebijoti kreiptis pagalbos. Ir pasvarstyti dėl psichoterapijos. Kartais tiesiog reikia gerai išsikalbėti. Mes visi esame čia tik laikinos būtybės. Bent jau mūsų kūnai. Tikiu, kad visi ateiname į šį pasaulį su sava misija. Viskas turi priežastį, pradžią ir pabaigą. Ir tuo pat metu niekas niekuomet nesibaigia.
Ar sutiktumėte su teiginiu, kad jūsų knyga – terapinė?
Manau, kai išgirstame, kad kitas žmogus išgyveno panašią patirtį, tai suteikia mums vilties. Padeda pasijusti ne tokiems izoliuotiems, kaip manėme esą iki tol. Man pačiai teko daug kartų patirti, kaip kito žmogaus atvirumas padeda pagydyti sužeistą sielą. Kartais užtenka vieno sakinio iš kito žmogaus lūpų, kad tavo pasaulis apsiverstų aukštyn kojomis.
Kokią reikšmę gijimo procese skirtumėte tikėjimui?
Sunku apibendrinti, nes tai priklauso nuo kiekvieno žmogaus. Man tikėjimas yra svarbu. Tikiu mus visus jungiančia energija, žmogiškojo gėrio pradu. Kaip jautriai asmenybei, be šio tikėjimo man nusvirtų rankos matant šių dienų pasaulio peripetijas. Tikėjimas man suteikia galios. Aš tikiu, kad galiu daryti įtaką mūsų kolektyvinei pasąmonei. Ir tam man reikia šviesaus proto, meditacijos, atviros širdies. Galbūt yra žmonių, kurie gali išjausti visa tai netikėdami niekuo, bet, jei visai atvirai, nesu sutikusi žmogaus, kuris netikėtų niekuo. Nereikia tikėti Dievą. Yra žmonių, kurie atneša į šį pasaulį kur kas daugiau gėrio nei religiniai fanatikai vien todėl, kad tiki žmonėmis. Tiki augalais. Tiki žvaigždėmis. O jei pavyksta tikėti savimi, turbūt tai didžiausias gelbėjimosi ratas.
Susiję straipsniai
