Vaikų globėja Vaiva Sikorskienė sako, kad stebėti gyvenimą jai taip pat svarbu, kaip kvėpuoti. Ji žino, kaip išgyventi, kai širdies vietoje atsiranda tuštuma praradus artimą žmogų. Ir kaip auginti gausų būrį vaikų, neskirstant jų į savus ir svetimus. Kaip kiekvienam vaikui išburti laimę. Visa tai sugulė į neseniai pristatytą jos knygą „Papasakok apie gražų mūsų gyvenimą“ (išleido BALTO leidybos namai).
Tekstus knygai rašėte tiek metų, kiek globojate vaikus. Kas tai buvo – svajonė parašyti knygą ar tam tikra saviterapijos forma?
Pasakysiu nekukliai – visada jaučiausi rašytoja, net neparašiusi nei vienos knygos. Stebėti gyvenimą, jį analizuoti ir užrašyti man taip pat svarbu kaip kvėpuoti. Tik iš pradžių svarbiau atrodė jį gyventi, o knygą tikėjausi išleisti, kai turėsiu laiko. Nes kol knyga atsiranda, tenka nuveikti daug kantrybės ir atkaklumo reikalaujančių darbų.
Labai norėjosi nepamiršti tų dalykų, kuriuos kartu su vaikais patyrėme: dėl savęs ir dėl vaikų. Norėjosi, kad apie tai sužinotų daugiau žmonių, nes globos ir įvaikinimo temas vis dar dengia paslapties skraistė. Todėl tuos tekstus viešinau – skelbiau Sikorskių šeimynos feisbuko puslapyje. Ir, žinoma, tai buvo tam tikra saviterapijos forma: kartais ištverti savo emocijas būdavo labai sunku.
O kaip dėl to „rožinio laikotarpio“, kurį minite knygoje, kai globėju ar įtėviu tavęs žmogus pasijunta superherojumi – ar teko tai išgyventi pačiai?
Niekada nesijaučiau esanti visagalė, nes su kiekvienu nauju vaiku turi vėl iš naujo bandyti lanksčiai prie jo prisitaikyti, suprasti jo savijautą, apibrėžti tam tikras taisykles. Jauti daug nerimo. Tas adaptacijos laikotarpis gana sudėtingas, nes bet kuri tavo klaida gali apsunkinti tolimesnio santykio kūrimą. Bet tuo pačiu jauti ir labai gerą emociją – stebi, kaip vaikas iš susigūžusio, liūdno, niekuo netikinčio palaipsniui virsta smalsiu, išmoksta šypsotis, ima jaustis saugus. Tada ypač norisi tikėti, kad viskas bus gerai.
Tačiau nuojauta jums visada kuždėjo, kad padėsite užaugti bent vienam vaikui iš globos namų. Iš kur ateina tas žinojimas, leidžiantis tarsi numatyti ateitį?
Manau, kad aš tą norą turėjau galbūt dėl to, kad man nuo vaikystės labai svarbi buvo šeima. Deja, mano mama tėvus prarado būdama ketverių… Augau su jos savijauta ir supratimu, kaip sunku vienai kautis dėl vietos gyvenime. O galbūt dėl močiutės, kuri daugybę metų rašė laiškus savo vyrui į kitą pasaulio kraštą, kalėjusiam iki gyvos galvos dėl savo politinių pažiūrų… O gal dėl mano vyro, kuris atsitiktinumo dėka nepateko į sovietinius globos namus ir buvo išaugintas ne biologinės mamos… Sukūrėme šeimą, kuri nuo pat pradžių buvo „priimanti“, tai buvo užkoduota genuose. Mes buvome tarytum atvirų durų bendruomenė, nevartojome žodžio „svetimas“, ir turėjome supratimą, kad vaikai tiesiog negali augti valdiškuose globos namuose. Jei yra šeimos, kurios nepajėgios auginti vaikų, bet jų turi, tai privalo būti šeimos, kurios perims tą funkciją. Kas, jei ne mes? O kai įsigijau socialinio darbo specialybę, supratau, kad laikas tam jau tikrai atėjo. Tada įglobinimo procesai įvyko labai organiškai, per daug nemąstant, bet įsitikinus, kad būtent šis kelias mums tinkamas – nesusipykus su savimi, žmonėmis ir pasauliu.
Apskritai, manau, kad globoti nėra stebuklas. Stebuklas yra pats vaikas, kai jis turi namus. Kiekvienas vaikas vertas jį mylinčios šeimos. Bet tikrai ne kiekvienas žmogus gali tai daryti. To ir nereikia. Labai svarbu pagalvoti ir įvertinti savo galimybes prieš priimant vaiką į šeimą, kad netektų darsyk sutraumuoti jau ir taip sužeistą vaiką.
Apie dvidešimt metų atidavėte socialiniam darbui vaikų globos srityje – ar ne per didelis krūvis, kai namuose auga visas būrys globotinių?
Tai buvo procesas – ne visada turėjau tiek daug vaikų, kartais dirbau nuotoliu. Kai pirma globotinė buvo labai maža, išėjau motinystės atostogų. Be to, ar mama, turėdama daug vaikų privalo atsisakyti savo darbinės karjeros? Kaip visi tėvai, mes su vyru bandėme derinti šeimos ir darbo peripetijas.
Dirbau įvairiose socialinio darbo pozicijose, į vaikų globą galėjau pažvelgti iš įvairių pusių – bendravau su moterimis, kurios praradusios teisę į savo vaikus dėl priklausomybės, psichikos sutrikimų. Kalbėjausi su vaikais, kurie gyvena vaikų globos namuose, taip pat ir su įtėviais bei globėjais, kurie pasakodavo apie savo bėdas. Daug niuansų atskleidė šios srities specialistai ir ekspertai. Visa tai man buvo labai įdomu – juk tai ir yra gyvenimas, su visomis savo spalvomis bei atspalviais.
Teko girdėti, kad žmonės verkia skaitydami jūsų tekstus. Kaip manote, kas juos labiausiai sujaudina?
Žmonės skaito taip, kaip jie tuo metu jaučiasi. Manau, jei verkia, tai tekstas paliečia kokį nors jų skaudulį, sukelia prisiminimą ar emociją.
Džiaugiuosi, jei užkabinu jautrias skaitytojo sielos stygas. Bet kokia emocija yra geriau nei jokia. Pati esu padidintai jautri, turbūt, taip ir rašau. Viena pažįstama kartą yra pasakiusi apie mano jausmingą stilių – „krauju gėles tapai“. Kartais sąmoningai rašau taip, kad sukelčiau jaudulį, ypač savo kartos žmonėms. Mes ir mūsų tėvai taip ilgai tylėjo, kad, berods, prarado mokėjimą kalbėti apie savo savijautą. Manau, vis dar to mokomės. Jei išmoksime verkti, gal išmoksime ir džiaugtis taip betarpiškai, kaip tai daro žmonės šalyse, kurių taip skaudžiai nepalietė represijos ir istorinės traumos.
Kodėl visuomenei būtina kuo daugiau kalbėti apie tėvų paliktus vaikus?
Be tėvų globos likusius vaikus vadinu sužeistais, o iš sužeistų vaikų išauga sužeisti suaugusieji… Tai rimta socialinė problema. Esu nemažai svarsčiusi, ar gerai darau, rašydama apie skaudžius dalykus. Galiausiai nusprendžiau, kad tai daryti verta, nes Lietuvoje vis dar yra per daug sužeistų vaikų. Tylėjimas niekuo nepadės, o kalbėjimas gali pakeisti padėtį. Jei gebėtume vaikams padėti tol, kol jie dar vaikai, pagerėtų mūsų visų emocinė sveikata.
Kokią pagrindinę žinią norėtumėte perduoti skaitytojams?
Labai tikiuosi, kad kiekvienas skaitytojas ją ras pats. Mano šeimos istorija nėra išskirtinė. Bet žinau, kad ji tikra. Ir jeigu ji pasieks bent vieną žmogų – vaiką, kuris užaugo be meilės; mamą, kuri abejoja, ar užteks jėgų; ar tiesiog žmogų, kuris šiandien nori išgirsti, kad gyvenimas, net ir skaudus, gali būti gražus – tuomet tai, ką išgyvenau, ir tai, ką parašiau, buvo verta.
Patyrėte didžiulį sukrėtimą, kai po sunkios ligos mirė jūsų vyras. Ką patartumėte susidūrusiems su sunkumais, išgyvenantiems netektį?
Patarčiau išbūti su savo netektimi, išliūdėti, išjausti. Ir praėjus visus netekties etapus, galbūt padėkoti likimui, kad apskritai turėjote tą santykį. Tada paieškoti šviesos ir gyventi toliau.
Kaip dabar atrodo jūsų kasdienybė? Ar vis dar tenka gerti atšalusią kavą, nes su vaikais per daug visokių reikalų?
Dabar visi vaikai jau paaugliukai. Todėl kavą geriu ramiai, kai jie išvažiuoja į mokyklą. Pirmoje dienos pusėje stengiuosi atlikti svarbius dienos darbus, vakare kartu vakarieniaujame, kalbamės, planuojame ateitį. Savaitgaliai ir atostogos mūsų šeimoje pralekia gana audringai, nes visi vaikai turi įvairių veiklų. Labai stengiuosi juos įtraukti į savanorystę, įvairius projektus ar tiesiog bendravimą su kitais žmonėmis. Todėl pas mus dažnai būna daug žmonių – vaikų draugai, mano anūkai, mūsų šeimos pažįstami ir prijaučiantys.
Kas bus, kai visi devyni globotiniai pakels sparnus, ir namai ištuštės?
Galbūt tai bus geras laikas pabūti su savimi? Kol kas apie tai negalvoju. Bet tikrai to nebijau, nes tai natūralus procesas. Bijau galbūt to, jei ne visi pajėgs gyventi savarankiškai. Bet tai irgi nebus pasaulio pabaiga – ieškosime išeičių.
Apie Vaivos Sikorskienės knygą „Papasakok apie gražų mūsų gyvenimą“
Užauginę keturias atžalas Vaiva ir Povilas Sikorskiai priėmė į savo šeimą dar devynis vaikus, o mylimą Vilnių nusprendė iškeisti į kaimą – arčiau gamtos, daugiau erdvės vaikų žaidimams. Taip prasidėjo istorija apie šeimą, kuri gimsta ne iš kraujo ryšio, o iš pasirinkimo mylėti. Tačiau netikėtai Povilą pakirto klastinga liga. Vaiva liko gyventi viena atokiame vienkiemyje su būriu mažų vaikų, iš kurių ne vienam teko grumtis ir su sveikatos ar raidos sutrikimais. Tačiau moteriai nekilo nė menkiausios minties atsisakyti globos – juk sykį tapusi mama lieki ja visą gyvenimą, nesvarbu, kokie sunkumai užgriūva.
Knygos autorės tvirtas tikėjimas, kad gražus gyvenimas įmanomas net sudėtingiausiose situacijose, užlieja optimizmo šviesa. Ji jautriai pasakoja apie vaikų likimus – ir ne tik tų, kurie auga jos namuose, bet ir sutiktų užsiimant socialinės darbuotojos veikla.
Ana Treščina
