Viena mama pavargo nuo miesto šurmulio, išsikraustė gyventi į provincijos tylą Priekulėje ir ten sulaukė svajonės išsipildymo. Ir gavo marias laiko.
Esu Toma, trijų nuostabių A mama
Mano gyvenimas bėga su mažais kasdienybės herojais, palydovais, kompanionais bei geriausiais draugais Adomu, Agota ir Amelija. Trys A įkvėpė parašyti knygą, kurios veikėjai yra jie patys.
Vaikus auginu su vyru Andriumi. Jo vardą, iš tos pačios raidės pavadindami savo atžalas, norėjome išsaugoti vaikuose. Skaičiuojame dešimtus gyvenimo metus kartu ir vis primename sau, kad reikia kuo dažniau stabtelti ir pasidžiaugti tuo, ką kartu iki šiol sukūrėme.
Laikau save kūrybinga, visur pakankama. Esu intravertė, nors to niekas iš šalies nepasakytų. Mėgstu namus. Mėgstu savus. Kuo toliau, tuo labiau užtenka mažo žmonių rato aplinkui. Stengiuosi, kad visus mano reikiamus jausmus bei poreikius atlieptų mano šeima ir aplinka. Mano vaikai.
Pabėgimas į tylų miestelį
Noriu jums papasakoti apie jausmus motinystėje bei apie gyvenimą mažame miestelyje. Apie tai, kokios mano dienos, kaip tose dienose atrandu laiko kūrybai. Kaip pastūmėta svajonės parašiau knygą apie Priekulę ir kaip linkiu svajones pildyti jums. Tarp darbų. Tarp vaikų. Tarp kartais nelengvų pasirinkimų.
Dvejus metus ieškojome namų. Nelengvas laikas. Į Priekulę, nuostabų vokiško prieskonio turintį pamario miestelį, atsikraustėme prieš beveik 4 metus. Iš Klaipėdos. Su vyru esame iš visai kitų Lietuvos miestų, bet daug metų studijavome ir gyvenome Klaipėdoje.
Visi klausia, kodėl pasirinkome Priekulę. Atsakome – čia yra viskas, ko mums reikia: mokykla, darželis, bažnyčia, nuostabiai savo darbą išmanantis meno ir kultūros centras, sporto klubas, už dešimties minučių kelio – marios ir… vidinė ramybė! O gal labiau kūrybinė?
Pasiilgstame miesto – nuvažiuojame, pasinaudojame jo privalumais. Pasiilgstame pasaulio – važiuojame jo pamatyti. Šią vasarą automobiliu aplankėme Italiją ir Šveicariją. Bet niekada į nieką nekeistume savo namų. Tylos už lango, jausmo, kad per ketverius metus jau pažįsti pusę bendruomenės. Tos kūrybinės ramybės širdy.
Gyvenant mieste, laikas nori nenori dingsta, nes viskas kitaip. Ten labai daug pasirinkimų, o Priekulėje gali rinktis viską iš dviejų, na gal iš trijų variantų, ir man to pakanka. Nori kavos, eini į vietinę kavinę ir be eilės nusiperki. Vaikas pradėjo kosėti? Vietą pas gydytoją gausi dar šiandien, vėliau dar ir paskambins pasiklausti kaip jaučiamės. Nori atsispausdinti dokumentus, – važiuodama į biblioteką paskambini bibliotekininkei ir kol nuvažiuoji, – viskas atspausdinta. Viskas greita, sava, arti.
Auginti vaikus yra tikros atostogos
Vidinę ramybę jaučiau visada, o štai kūrybinę tarp visų darbų buvau pametusi. Esu visiškai savo laimę vaikuose atradusi moteris. Atsimenu, kaip visi kartojo, kad tuoj pagimdžiusi pirmąjį vaikelį norėsiu grįžti į darbus ir juoksiuosi, jog motinystės atostogos labai nutolusios nuo žodžio atostogos. Bet pagimdžiau tris, o į darbus vis dar nenoriu. Pagal tai, kiek teko dirbti iki vaikų gimimo, – dabar man visos dienos vis dar kaip atostogos. Džiaugiuosi, kad kol kas turiu neįkainojamą galimybę tų atostogų į nieką nekeisti.
Nuoširdžiai galvoju, kad darbai, auginant vaikus, palauks, kad laiko (kad ir kaip banaliai skambėtų) neatsuksi. Ir viskas, ką galiu duoti geriausio savo trims A, tai yra save. Laiką kartu.
Tai kaip aš viską spėju
Manęs vis klausia – tai kaip aš viską spėju? Ir aš pagaliau radau atsakymą – aš nieko nesiveju.
Nesiveju kūno kulto pagimdžius, nes kūnas ir taip padarė milžiniškus darbus.
Nesiveju tobulos žmonos įvaizdžio su visada garuojančia vakariene, nes paprasčiausiai nemėgstu gaminti.
Nesiveju pastelinių spalvų savo kasdienybėje, nes vaikystė yra spalvos.
Nesivaikome baltai pilko „trendo“ darydami remontus. Verčiau pasirinkome sutvarkyti žolę ir duoti vaikams galimybę lakstyti basomis, o ne kiekvienam įrengti po atskirą kambarį, kuriame jie tiesiog nemiegos, nes pas tėvus lovoje tuos kelis likusius metus bus tiesiog geriausia.
Net nebesiveju „taigi vaikams reikia į lauką“, nes viskas, ko jie nori po dienos darželyje, – šiltuose namuose laukiantys žaislai. Vasaromis jie gyvena taip, kaip ir mes gyvenome vaikystėje, – išeina švarūs ryte, pareina murzini vakare, o šaltuoju metų laiku pasiimdama iš darželio dažnai girdžiu Adomą sakantį: „Skubam, mama, namo, kad tik daugiau liktų laiko su visais žaislais pažaisti“. Namuose mums visiems taip gerai!
Tiesą sakant, niekada negalvojau, kad aš turiu kažką spėti, kad turiu atitikti kažkokius standartus. Nemėgstu klausimo – „kaip tu viską spėji“, nes užgriūna atsakomybė prieš kitas mamas, neva padarančias mažiau. Tikiu, kad mūsų pačių asmenybė lemia, ar mes paprasčiausius darbus dirbame greitai. Ar mokame daryti kelis darbus vienu metu. Ar išvis kažką veikiame, kai vaikas tik miega, o gal kaip tik, kai nemiega.
Ne veltui savo įkurtą knygų klubą (jam jau 3 meta) pavadinau „Marios laiko“. Ir visada sakau, kad mes tikrai visi tas marias laiko turime, tik nevienodai jį išnaudojame.
Mama, paskaityk man knygą
Nuslūgus kraustymosi rūpesčiams, pagimdžiusi pirmąją dukrą, pajutau ramybę ir laisvę savose dienose. Vieta, kurioje mes gyvename, skleidžia ramybę ir pilnatvę, lėtą gyvenimo tempą. Tai aš lėtai ir neskubėdama, o vis sąmoningai išbėgdama iš namų parašiau knygą vaikams. Užtrukau metus, o ją nusipirkęs žmogus gali perskaityti ir per vakarą. Įdomus tas gyvenimas.
Kaip kilo idėja būtent parašyti knygą apie vietas, kuriose gyvenu?
Pasakoju persidalindama knygoje esančiu autorės (savo) žodžiu.
„Pasek man, mama, pasaką apie traukinį!“ − sakydavo man sūnus, kada į lovą po visų darbų miegui priguldavom. Visada knygas mėgęs manasis Adomas be jų tiesiog neužmigdavo, net pykdavomės: „Na dar vieną knygą, mamyte, prašau, tik vieną!“ − įnirtingai prašydavo. Taip tais vakarais ir skaitydavom. Aš savąsias knygas, jis irgi.
Jam visada patikdavo knygas vartyti ir jau parašytas pasakas skaityti, bet kai atsikraustėme čia, į Priekulę, už lango važiuojantys traukiniai jam buvo taip įdomu, kad, rodos, viskas, kas pasaulyje liko, galėjo būti su jais susiję. Tas pats nutiko ir su pasakomis.
Taip aš ir pradėjau jam jas sekti.
Rašyti mėgau tiek, kiek save pamenu. Ir frazę „Tai kada parašysi knygą?“ esu girdėjusi šimtus kartų. Visada galvoje kirbėjęs meilės romanas taip ir liko neužrašytas, bet net neabejoju, kad dar kada nors teks, o tuomet supratau, kad vaiko pamėtėta idėja parašyti istorijas apie traukinius yra tai, ko man „užsuktose“ motinystės dienose reikia labiausiai.
Pasakų, kuriose vyktų stebuklai, kurti nesinorėjo, norėjosi realių istorijų, ir nors jos visos lig vienõs yra išgalvotos, skaitydamas jas nejučiomis imi ir patiki. Pasiskolinau savo vaikų vardus ir vietas. Tiek gražių vietų ir žmonių Priekulėje yra, kad galbūt kitiems atrodo, kad aš per daug idealizuoju, bet aš tiesiog taip čia gyvendama jaučiuosi.
Pavadinau jas vakaro istorijomis vaikams, jų užrašiau aštuonias, bet turbūt ir jas skaitantis suaugusysis rastų sau kažko artimo. Kaip džiaugčiausi, jei kada mano knygą skaitęs žmogus specialiai ar netyčia užsukęs į Priekulę, akimis imtų ieškoti Cukrainės ir galvotų „O gal iš tikrųjų čia dirba Matilda?“ − ir sutiktų! Visiškai nesvarbu, jei kitu vardu pasivadinusią, visa kita tiesiog beliktų įsivaizduoti.
8 istorijos
Knygoje „Visokie maži stebuklai“ aprašiau 8 išgalvotas istorijas, kurios nutiko skirtingose vietose. Tos vietos Priekulėje iš tikrųjų egzistuoja: Cukrainė, žirgynas, geležinkelio stotis, šalia esantis Drevernos uostas.
Knygą leidau pati, iš leidyklų teigiamo atsakymo nesulaukiau. Nei ten ilgas, nei ten sunkus kelias ta savilaida, tiesiog daug nežinomų ir naujų dalykų, daug pirmų kartų, užtat didelis pasididžiavimo jausmas vėliau viską įveikus. Maloniai savo visa savilaidos patirtimi pasidalinčiau su tokią pačią svajonę turinčiomis mamomis, o gal ir tėčiais. Parašykite.
Knygoje norėjau parodyti mažo miestelio svarbą, jausmą gyvenant bendruomenėje, brolio ir sesers ryšį. Iš tikrųjų ši knyga gali būti apie kiekvieną Lietuvos miestelį: kiekviename mieste gyvena bitininkas, duonos kepėja, kiekviename mieste yra turgus, kad ir nedidelis.
Kada mamai kurti
Ar sunkiai randu laiko kūrybai kasdienybėje? Dažniausiai sunkiai. Bet ar lengviau randu skalbinių lyginimui? Ne. Vieną dieną nuverčiu kalnus, kitą – vos save pasiveju. Nesiskundžiu. Ne dėl to, kad nemokėčiau, o dėl to, kad nematau reikalo. Atsikelsiu ryt iš ryto, suvalgysiu desertą su kava, ir tas vakarykštis pyktis migdant vaikus išgaruos jo dorai nė neprisiminus.
Bandau kiekvieną dieną susikurti akimirką, kuri būtų verta pasidalinimo su kitais. Ar draugais, ar socialinėje erdvėje, ar pačiai su savimi. Bandau sustabdyti laiką ir kiek įmanoma pabūti akimirkoje. Paskutiniu metu galvoje daug minčių apie tai, kas bus, kai vaikai užaugs. Kokia būsiu aš. Jie. Mes su vyru. Nubraukiu ašarą, paprašau vaikų, kad taip greit neužaugtų, apkabinu.
Vienos mamos per motinystės atostogas sukuria didžiausius verslus. Kitos mąsto, kaip vaikų vardus įamžinti pasidarant tatuiruotę. O aš parašiau knygą. Ji nėra apie mano vaikus, jau vien dėl to, kad knygos herojai vyresni, nei maniškiai. Mano knyga apie tokius vaikus, kokiais norėčiau, kad maniškiai užaugę taptų.
Esu įsitikinusi, kad kūryba skleidžiasi švaroje. Na bent jau mano atveju. Švarioje galvoje ir aplinkoje. O kas yra švara galvoje ir aplinkoje, kiekvienas supranta savaip. Man švara yra jaukiai sutvarkyti ir kvepiantys namai, o kažkam priešingai – nukritę trupiniai nekelia erzulio ir netgi netrukdo kurti.
Mes visi skirtingi. Visų svajonės skirtingos ir kasdienybė. Vaikai skirtingi. Panašumas tas, kad visiems reikia kokybiško laiko kartu. Realybėje. Ne knygose. Ir laiko sau. Būtent tik sau.
Ir kurti, ir tyloje pabūti.
Mes mamos kartais mėgstame tai pamiršti, aš ne išimtis.
Linkiu nepamiršti ir atrasti marias laiko būtent tam, kam jums šiuo metu labiausiai norisi.
Nuotraukos Auros Kučinskaitės ir Ginos Skrabaitės (iš knygos pristatymo)
Susiję straipsniai
