Evelina Daciūtė – ne tik viena žinomiausių šiuolaikinių lietuvių vaikų rašytojų. Ji ir keturių vaikų mama. Vyriausiam sūnui Anuprui – dvidešimt vieneri, dukrai Agotai – aštuoniolika, kitai dukrai Abigailei – vienuolika, jauniausiam sūnui Antanui – septyneri.
Su Evelina kalbame apie tai, kas įkvepia kurti vaikams ir kodėl tik per smagumą vaikai pamilsta knygas.
Evelina, kas lėmė, kad kuriate vaikams, esate vaikų rašytoja? Ką reiškia būti didelės šeimos mama?
Gali būti, kad jei ne vaikai, nebūčiau vaikų literatūroje. Sunku pasakyti, kas būtų, jei… Jei nebūtų vaikų, veikiausiai būtų įdomios kitos temos.
Kol vyresnieji buvo maži, rašiau poeziją, ir ji buvo ne vaikams. Vaikams rašyti pradėjau, kai kiek ūgtelėjo trečioji.
Taip, keturi vaikai yra nemažai. Ypač tai galiu pasakyti dabar, kai du vyresnėliai gyvena atskirai. Tačiau tuo metu, kai jie buvo visi, apie tai daug negalvodavau. Tiesiog veiki ir tiek. Būni. Nebent visko daug į vieną krūvą supuola. Tiek vaikų buvo mano pasirinkimas. Nė kiek dėl to nesigailiu. Galima būtų pasakyti, kad dėl jų mažiau laiko buvo profesinei veiklai. Nors, tiesą pasakius, visada dirbau ir su jais. Bet, jei reikia rinktis – vaikai ar darbas, – tai vaikai.
Savo rašytojos kelią pradėjote nuo knygos apie meškius. O paskui parašėte dar ne vieną knygą, kur pagrindiniai herojai – meškiai. Ką meškiai reiškia jums pačiai?
Man meškiai yra vieni iš mano knygos veikėjų. Tai, kad pradėjau rašyti nuo jų, labiau meškių knygų iliustratorės Rasos Kaper nuopelnas: tai ji yra didi meškių mylėtoja. Su Rasa susipažinau vaikų darželyje: mūsų vaikai ėjo į vieną grupę. Vėliau mūsų keliai išsiskyrė: aš išvažiavau į Kiniją, ji vėliau persikėlė į Nyderlandus. Po kurio laiko FB pamačiau jos meškių piešinius, jie mane įkvėpė rašyti istorijas. Taip ir pradėjau. Šiuo metu yra keturios knygos apie meškius: „Lubinų labirintas“, „Medaus mainai“, „Meškiai eina į mokyklą“ ir „Svajonių sodas“.
Ar jūsų vaikai mėgsta žaislinius meškius?
Tarp vaikų žaislų, žinoma, buvo ir yra žaislinių meškių. Visi gauti dovanų. Turime ir kelis pasiūtus Rasos Kaper. Štai šitie man ypatingi.
Jūsų meškiai sprendžia visus žmogiškuosius klausimus: broliuko gimimas, dosnumas, pagalba vienas kitam ir t.t. Galbūt knygos gimsta kartu su šeimos aktualijomis?
Taip, knygas rašyti įkvepia ir nuosavi vaikai. Kaip mano draugė juokavo: „Bepigu tau rašyti vaikams, kai prieš tavo akis bėgioja siužetai“. Tačiau ne tik jie: draugų vaikų, vaikų draugai, vaikystės prisiminimai. Knyga „Drambliai ėjo į svečius“ atsirado žvelgiant į vyresniąją dukrą, kuri buvo pradinukė ir nemėgo matematikos. Norėjosi tokios knygos, kurioje būtų ir istorija, ir kuri tarsi netyčia mokytų skaičiuoti. Taip atsirado dešimties dramblių šeimynėlė.
Kaip atsirado knygutė „Geriausia gimtadienio dovana“? Kaip jūsų šeimoje švenčiami gimtadieniai, kokios tradicijos, kokia dovanų politika? Beje, gyvenote Kinijoje, Amerikoje – ar ten sureikšminamos šios vaikų šventės? Ką teko patirti?
„Geriausia gimtadienio dovana“ yra knygos „Kas pažįsta Šmikį Bilbą?“ tęsinys. Abi jas smagiai iliustravo Viktorija Ežiukas. Norėjosi, kad gimtadienio šventimas būtų daugiau akcentuojant ne daiktus, bet žmones, pačią šventės dvasią, gerus darbus. Papuošimai, dovanos, užkandžiai – tai tik detalės, tačiau jos dažnai nustelbia visa kita.
Amerikoje bei Kinijoje yra panašiai kaip ir Lietuvoje: yra šeimų, kurios daug investuoja į papuošimus, ieško visus nustebinančių vietų, iš koto verčiančių dovanų, yra vidurėlis, ir yra šeimų, kurios tam skiria mažai dėmesio. Man labiau norisi akcentuoti tai, kad gimtadienis yra smagus laikas, kurį tu leidi su draugais. Geri atsiminimai. Smagios emocijos. Žinoma, vaikai gauna ir dovanų, bet akcentus stengiamės dėlioti kitur.
„Paslapčiausia paslaptis“ – eilėraščių knyga. Mūsų vaikai kur kas mažiau skaito eilėraščių negu mes, tėvų karta… Ką jums pačiai vaikystėje reiškė eilėraščiai, ar yra tokių, kuriuos atsimenate iki šiol? Ką reiškia eiles rašyti jums, kurti skambesį, rimus?
Mūsų vaikai skaito mažiau eilėraščių, nes mažiau jiems jų skaito tėvai. Sutinku vaikų, kuriems tėvai nėra perskaitę nė vieno eilėraščio. Kita vertus, per pastarąjį dešimtmetį ne tiek daug naujų poezijos knygų parašyta, dalis seniau sukurtų eilėraščių šiuolaikiniams vaikams nėra aktualūs, kai kurie poetai patenka į neskaitytinų sąrašus. Žinoma, yra tų, kurie atlaiko metų išbandymus. Pastaraisiais metais pasirodo daugiau naujų poezijos knygų, tad ir pasirinkimo daugiau.
Pati iš vaikystės prisimenu daug eilėraščių. Vyresnėse klasėse savo noru mokiausi mėgstamų pačios atrastų poetų eilėraščių.
Mano akimis, poezijos pasaulis yra labai artimas vaikui, rimas ir ritmas koreliuoja su tuo, kas vaiko viduje. Labai padeda kalbai vystytis ir turtėti, skatina kurti. Jeigu vaikui paskaitai daugiau poezijos, netrukus pastebi, kad jis pats gaudo rimus, bando dėlioti savo eilėraštį.
Rašau poeziją ir vaikams, ir ne vaikams. Vaikams – iš tų šviesiųjų kambarių, suaugusiesiems – laiptais leidžiuosi į rūsį, atidarau duris spintų, kuriose galima slepiasi skeletai.
Dažnai vaikams susitikimuose skaitau knygos „Paslapčiausia paslaptis“, kurią jautriai iliustravo Agnė Nananai, eilėraščius. Smagu stebėti, kaip vaikai klauso, – dažnai net išsižioję. Viena mergaitė man apie juos yra pasakiusi: „Tai ne eilėraščiai, tai mažos istorijėlės“. Vaikui turi būti smagu, per smagumą ir ateina meilės knygoms bei skaitymui.
„Ševeliūra“ turi realų gyvenimo įvykį, ar tai visiška fantazija? Ar vaikai nebijojo kirpyklų? Kokių nuotykių jūs pati per gyvenimą esate patyrusi su savo plaukais? Galbūt šviesias garbanas teko kirptis Kinijoje?
Pati vaikystėje su plaukais neeksperimentavau. Abi dukros turėjo nutikimų, ypač jaunėlė, kuri nusprendė, kad nebenori kirpčiukų, ir juos nusikirpo iki pat šaknų. Teko ilgai laukti, kol jų nebeliko. Jaunėliui keistoką šukuoseną pamodeliavo jo kiek vyresnis pusbrolis. Taip pat užtruko, kol neliko žymės.
Knygos „Ševeliūra“ idėja kilo iliustratorei Agnei Nananai (o ji turėjo istorijos prototipus). Pamačiau jos eskizus ir išsivyniojo istorija. O ar jūs esate pastebėję, kad dažnai žmonės renkasi šunis panašius į save?
Beje, netrukus po „Ševeliūros“ išleidimo mūsų namuose atsirado šuo.
Kokią žinutę norėjote perteikti knyga „Pasakojimas apie katiną ir tulpę“? Ar pati dažnai jaučiate laikinumą – draugų, gyvenamos vietos, įpročių ir pan. Dažnai keliaujant tikriausiai tenka išmokti neprisirišti prie tam tikrų dalykų? Beje, ar etate gyvenime turėjusi katiną?
Nemažai mano knygų ryški išsiskyrimo tema. Mūsų gyvenimas yra jų pilnas ir tu turi išmokti gyventi, nepaisant visko. Yra trumpi išsiskyrimai, yra ilgesni, yra tokie, po kurių nesusitiksi. Turi išmokti juos išgyventi. Menas yra išlaviruoti tarp neprisirišti ir būti atsakingu už tuos, kuriuos prisijaukinai.
Kita knygos „Pasakojimas apie katiną ir tulpę“ tema – draugystės. Ant knygos viršelio knygos bendraautorė iliustratorė Aušra Kiudulaitė katiną ir tulpę pavaizdavo vienodus, nors realiai tulpė yra didesnė už katiną. Mintis ta, kad draugystėje mes užimame vienodai vietos, nėra svarbesnių ar mažiau svarbių.
Katino nesu turėjusi ir kol kas net nenorėčiau. Per daug jis nepriklausomas gyvūnas. Po vaikų auginimo man labai tinka šuo: klauso komandų, neatsikalbinėja. Galėtų savo žaislus susitvarkyti – išvis būtų tobulas.
„Duobė“ – tai pokalbis su vaikais apie gyvenimą ir mirtį, tiesa? Kaip tai vyksta jūsų šeimoje? Kokių patirčių esate turėję, ką pati prisimenate iš vaikystės, kai galbūt ir laidotuvės, ir tradicijos buvo kiek kitokios negu dabar?
Knygos „Duobė“ idėja gimė tada, kai aš, jau būdama keturiasdešimties, supratau, kad senelio laidotuvių dieną prisimenu taip, tarsi tai būtų nutikę pernai, nors praėjo daugiau nei trys dešimtys metų. Paskui pora metų užtruko, kol sugalvojau kaip papasakoti istoriją. Dar viena knygos atsiradimo priežastis buvo ta, kad pastebėjau, jog tėvai bando eliminuoti iš vaikų gyvenimo mirties temą. Iš baimės, iš noro apsaugoti, iš nežinojimo, kaip pakalbėti su vaikais apie tai. Knygos tokiais atvejais labai padeda. Susitikimuose vaikai man sako, kad jie norėtų apie tai pakalbėti, bet suaugusieji išsisuka, sako, kad vėliau. Nėra temų, kuriomis negalima kalbėti su vaikais, ypač jei jie jas inicijuoja. Tiesiog kiekvienam amžiui – savas papasakojimo būdas. Galima kalbėtis apie tai, kas gyvenime džiugina, galima – apie tai, kas baisu, nemalonu. Kitu atveju vaikai užaugs, ištiks pirmoji netektis, ir jie nežinos kelių, kuriais eiti per netektį. Taip lengva sugriūti. O perspėtas – apginkluotas.
„Laimė yra lapė“ tikriausiai žinomiausia jūsų knyga. Kur tos knygos paslaptis, sėkmė, raktas į pasaulio vaikų širdis?
Sunku pasakyti, kokia „Laimė yra lapė“ sėkmės priežastis. Susideda daug dalykų: kai abu knygos kūrėjai tiki tuo, ką daro, kai knyga atsiranda tuo metu, kai tokios knygos reikia. Smagu, kad ji patinka ir vaikams, ir suaugusiesiems, nes ji ir yra tokia – dvigubo adresato knyga. Dar kitas džiuginantis dalykas, kad ji patinka skaitytojams įvairiose pasaulio šalyse. Šiuo metu „Laimė yra lapė“ yra išversta į daugiau nei dvidešimt užsienio kalbų.
„Laimė yra lapė“ yra paveikslėlių knyga. Jos autoriai yra du – rašytojas ir iliustruotojas. Tokioje knygoje istorijas pasakoja ne tik tekstas, bet ir paveikslėliai.
Ar jūsų vaikai yra jūsų kūrybos kritikai? Ar skaitote jiems juodraščius?
Anksčiau skaitydavau savo vyresnėlei. Dabar paskaitau jaunesniesiems vaikams. Įsiklausau į pastabas, jei tokių būna. Kartais vaikai nustemba: „Nauja knyga? Net nežinojau, kad parašei“.
„Kas pažįsta Šmikį Bilbą“ yra apie kodėlčiukų amžių ir vaikų klausimus. Kaip tas etapas praeina jūsų šeimoje? Ar būna nesibaigiančių klausimų lavina?
Taip, be klausimų lavinos nė vienas mano vaikas neužaugo. Dabar irgi esame tokiame etape – auginame labai smalsų septynmetį. Mano pačios žinios plečiasi. Atsakymas „nežinau“ netenkina: „Mama, jei nežinai, tai eik ir paguglink“.
Kokias knygas labiausiai mėgsta jūsų pačios vaikai?
Mėgsta labai skirtingas: pavyzdžiui, ne visos tos, kurios patiko vyresniesiems, patinka ir mažesniems. Ne visas, kurias mėgsta jaunesnė sesė, mėgsta ir jaunesnis brolis. Jam patinka ir dar kitos. Ir tai nuolat keičiasi vaikams augant: kartu su vaiku kinta ir jo knygos. Kaip sakė Alisa iš „Stebuklų šalies“: „Aš žinojau, kas esu ryte, tačiau nuo to laiko jau kelis kartus pasikeičiau“.
Labai svarbu yra skaityti vaikams. Ir ne tol, kol jie patys to išmoksta. Tol, kol jie patys to atsisako.
Kaip jums atrodo, kokia yra dabartinių vaikų karta, – kokios savybės jai būdingos? Kam jie jautrūs, kas juos domina?
Dabartinių vaikų karta yra puiki. Smalsūs, atviri, laisvi. Bendrauju su vaikais iš skirtingų šalių: mus daugiau vienija nei skiria. Va su suaugusiaisiais jau kiti reikalai. Jiems ir norėčiau pasakyti, kad dėl savo patogumo nestumtų vaikų į ekranų pasaulį, nes tas pasaulis kąsnelis po kąsnelio suėda vaizduotę ir skurdina žodyną.
Mano auditorija daugiausiai 5–10 metų vaikai. Jiems daug kas įdomu. Man smagu juos stebėti. Dažnai su jais susitinku, kad neužmirščiau, kam rašau, kaip jie kalba, kas jiems svarbu.
Neila Ramoškienė
Projektą „Aš, vaikas ir knyga“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 6400 eurų. Straipsnis paskelbtas 2024.08.28.
