Jaunosios kartos dailininkė Vilija Kvieskaitė yra sakiusi, jog ją džiugina iliustracijų kūrimo procesas, kai po truputį lipdosi knygos veikėjų pasaulis, aiškėja detalės, bet smagiausia akimirka, kai paimi naują, spaustuvės dažais kvepiančią knygą į rankas.
Šįkart su Vilija kalbamės apie jos iliustruotas knygas vaikams ir bendradarbiavimą su vaikų rašytojais.
Vilija, ar jūsų knygų iliustravimo stilius yra atėjęs iš jūsų ankstyvųjų piešinių, vaikystės, ar jį suformavote jau būdama profesionalia dailininke?
Manau, kad vaikystės piešiniai buvo svarbūs mano tapimo dailininke kelionėje, tačiau stilius susiformavo kur kas vėliau, jau pradėjus dirbti grafikos dizainere. Didelę įtaką man padarė darbas leidykloje „Nieko rimto“, ten maketavau knygas ir pati įsikvėpiau kurti iliustracijas.
Ką labiausiai mėgdavote piešti vaikystėje – žmones, gamtą, miestus, princesių sukneles?
Vaikystėje, kaip ir dabar, man buvo mieliausia piešti gyvūnus. Dažnai mamos prašydavau man nupiešti ką nors – tada spalvindavau ir bandydavau atkartoti.
Kaip atrodo knygos iliustravimo procesas? Kaip susipažįstate su tekstu?
Iliustruojant knygą man svarbiausia išsiaiškinti, kaip atrodys pagrindiniai veikėjai, to pirmiausia ir imuosi. Eskizuoju ir ieškau tinkamiausio charakterio, išraiškos, nuotaikos. Tuomet po truputį lipdau aplinką, apgalvoju detales. Smagu, kad kuriant paveikslėlių knygas, dailininkas turi tiek laisvės – dažnai iliustracijose galima atrasti ir veikėjų ar scenų, kurie nepaminėti tekste. Dirbu jaukiai namuose, o kai norisi pakeisti aplinką, – keliauju į biblioteką.
Ar visos vaikiškos knygos, kurias iliustravote, turėjo atgarsį jūsų širdyje? Ar buvo susijusios su jūsų pačios vaikystės patirtimis?
Visas knygas, su kuriomis dirbau, stengiausi pamatyti vaiko akimis, galvojau apie tai, kas būtų įdomu ir suprantama vaikui. Man atrodo, kad vaikiškų knygų kūrėjai patys viena koja vis dar vaikystėje.
Dalyvaujate susitikimuose su vaikais. Ar jie kitokie, negu buvo jūsų vaikystėje? Kuo jus žavi šiuolaikiniai vaikai, kokių minčių esate iš jų išgirdusi?
Žavi šiuolaikinių vaikų drąsa ir smalsumas, jie visuomet turi savo įžvalgų ir istorijų. Pavyzdžiui, kalbėdami su vaikais apie knygą „Riešutortas“, kur voveriukas Tiklis ir varniukas Kirnis suvalgė riešutus, bet pamelavo, kad tai lapės darbas, su vaikais pasidalijame melais iš savo vaikystės. Tada pasipila jų istorijos.
Vaikai, kaip ir suaugusieji, dabar yra paskendę informacijos gausoje, todėl natūraliai sunkiau išlaikyti jų dėmesį. Manau, kad vizualioji knygų pusė šiuo metu atlieka ypač svarbų vaidmenį, nes vaikai ties iliustracijomis žvilgsnį išlaiko ilgiau nei ties žodžiais, o piešiniai padeda susidomėti ir tekstu.
Iliustravote knygutę apie jausmus („Jausmų karuselė“). Kiek svarbu apie tai kalbėti su vaikais? Galbūt keičiasi visuomenės požiūris į tai, kas gyvenime svarbu?
Man atrodo, knygelė „Jausmų karuselė“ yra puikus įrankis žaidimo forma su vaikais mokytis atpažinti jausmus. Knygelėje vaikas sukdamas ratą su skirtingų emocijų veidukais pritaiko juos skirtingoms situacijoms. Pastebiu, kad visuomenės požiūris keičiasi į gerąją pusę, – tampa priimtinos emocijos, kurios anksčiau buvo slopinamos ir užgniaužiamos. Pyktis, baimės nebėra neigiamos, tėvai stengiasi išklausyti vaiką ir priimti jo jausmus.
Gražus jūsų kūrybinis duetas su Benu Bėrantu. Papasakokite apie jūsų bendravimą, gal Benas yra nustebinęs, ar panašiai matote ir suvokiate pasaulį?
Su Benu susipažinome prieš 12 metų dirbdami leidykloje ir susidraugavome. Paaiškėjo, kad Benas svajoja parašyti knygą, o mano svajonė – kurti knygų iliustracijas. Benui esu dėkinga, nes jis pirmasis patikėjo mūsų kūrybinio dueto idėja ir padrąsino bei įkvėpė mane. Man labai džiugu dėl šios auginančios draugystės ir bendrų kūrybinių idėjų įgyvendinimo.
„Pirmokykla“ – kokius prisiminimus iš jūsų pačios vaikystės sukėlė tekstas, kai gavote jį iliustruoti?
Manau, kad tekste rašytojas Benas Bėrantas puikiai pagavo pasiruošimo mokyklai emocijas, – aš, kaip ir varniukas Kirnis, prieš pirmąją dieną mokykloje jaudinausi, kruopščiai dėliojau mokyklinius reikmenis į vietas ir naktį ilgai negalėjau užmigti. „Pirmokyklos“ pagrindiniams veikėjams varniukui ir voveriukui pasisekė, nes jie turėjo vienas kitą prieš keliaudami į mokyklą. Pamenu, didžiausias mano nerimas buvo, ar pavyks mokykloje susirasti draugų. Šiek tiek užtruko, bet pavyko.
Tikriausiai kaip ir daug vaikų kartų užaugote su „Senelės pasaka“. Kokia ta pasaka jūsų gyvenime?
„Senelės pasaką“ tikrai mokėjau mintinai mokykloje, tekstas žadino vaizduotę, atrodė ir rimtas, ir kartu žaismingas. Prieš pradėdama iliustruoti šį kūrinį jaudinausi, ar pavyks piešiniuose atskleisti kažką naujo, juk „Senelės pasaka“ buvo išleista ne vieną kartą. Pamenu, su leidėjais diskutavome, kaip atrodo šiuolaikinės senelės. Man atrodo, šiai poezijos klasikai taip tinka žila jauki močiutė, būtent tokią ir nupiešiau šioje knygoje.
Ar jums pačiai patiko vaikystėje eilėraščiai? Ar smagu buvo iliustruoti „Kiškių troleibusus“?
Vaikystėje skaičiau ir mokiausi mintinai daug eilėraščių. Pamenu, kad mama man skaitydavo Violetos Palčinskaitės eilėraščius. „Kiškių troleibuso“ eilėraščius irgi prisimenu iš vaikystės, o šiandien tie patys eilėraščiai man suskamba dar kitaip.
Kaip sekėsi iliustruoti „Sniego žmogelių žiemą“?
Žiema nėra mano mylimiausias metų laikas, labiausiai mėgstu pavasarį. Bet be žiemos jo nebūtų. O žiemą mėgstu tas retas dienas, kai gausu sniego, dangus giedras, o skruostus kutena šaltukas.
Kai pirmąkart skaičiau „Sniego žmogelių žiema“ tekstą, iškart atgijo vaizdiniai iš mano vaikystės žiemų. Būdama maža, labai daug laiko leidau pas senelius kaime, būtent ten ir įsivaizdavau gyvenančius sniego žmogelius – vienkiemyje, apsuptame miškų, kur daug ramybės ir erdvės.
Tomas Dirgėla dabar bene populiariausias lietuviškas autorius vaikams. Papasakokite, kokių minčių kilo iliustruojant jo „Islandija šiandien nedirba“?
Man graži šios knygos idėja – kartais svarbiau ne tikslas, o kelionė jo link. Dažnai taip susitelkiame į tikslus, išsikeliame aukštus lūkesčius, kad nepasimėgaujame procesu, pamirštame žaisti. Be to, Islandija – mano mylimas kraštas, kuris padarė man didelį įspūdį, buvo smagu nupiešti keletą islandiškų motyvų.
Koks buvo Vytauto V. Landsbergio knygos „Kaip pelytė Zita žmogumi pavirto“ iliustravimo procesas?
Vytauto V. Landsbergio kūryboje mane žavi gebėjimas sudėtingas temas perteikti su lengvumu ir šmaikštumas. Pasakos apie pelytę Zitą siužetas dinamiškas, taigi iliustruoti buvo nenuobodu – čia ir stebuklai, ir žmonių bei gyvūnų pasaulis.
Iliustravote knygą „Bambukas yra lėtas“. Papasakokite, ar jūsų pačios gyvenime lieka laiko lėtumui?
Lėtasis pandukas Bambukas, nors šiek tiek ir ironiškai vaizduojamas knygoje, man pačiai yra labai artimas veikėjas. Manau, kad dabar gyvename per daug skubančiame pasaulyje, ir pati dažnai skubu per darbus ir reikalus bėgte. Per susitikimus, kai pristatome šią knygą, vaikai dažniausiai sako, kad jie greiti, o būti lėtiems nieko gero. Tada diskutuojame, kodėl svarbu ir lėtumas, neskubėjimas. Pavyzdžiui, ar pavyktų greitai pailsėti, greitai sukurti tvirtą draugystę arba skubant nupiešti kruopštų piešinį?
Tad baigiantis metams visiems linkime truputį sulėtėti ir rasti laiko naujai knygai, kurią skaitysite vaikams ar kartu su vaikais!
Neila Ramoškienė
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Knygų žiurkės prieš kompiuterių peles“ ir 2023 metams skyrė 4000 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2023 metų gruodžio 29 dieną.
