Vaiko gimimas – lakmuso popierėlis vyro ir moters santykiams

poros santykiai

Jūratės Čiakienės nuotr. www.fotojurate.lt

Sakoma, kad vaikučio gimimas – tai geriausias lakmuso popierėlis vyro ir moters santykiams. Jei pora, kaip tvora – vaikas ryšį tik sustiprina. O jei santykiai kliba, kūdikis juos gali visiškai išardyti. Kaip yra iš tikrųjų – kalbamės su žurnalo konsultante psichoterapeute ir suaugusiųjų psichiatre Rima Viliūniene.

Kaip pasikeičia poros santykiai gimus kūdikiui?

Yra vienas bendras dėsnis – gimus vaikeliui, šeima neišvengiamai turi kisti. Santykių problemos, sunkumai, su kuriais susiduria šeimos po vaiko gimimo, iš esmės yra panašios, bendros. Labiausiai skiriasi būdai, kaip šeimos su tuo tvarkosi.

Atėjus į šeimą pirmagimiui, vyras ir žmona tampa mama ir tėčiu. Buvo vyras ir moteris, galbūt tapo vyru ir žmona, ir štai – dar ir mama bei tėtis. Nauji vardai. Nauji išgyvenimai. Naujos pareigos.

Moters tapsmą mama lemia bei palengvina nėštumas, gimdymas, maitinimas, ypač krūtimi, hormonų pokyčiai. Mama dažniausiai tampama. Sakoma – „suveikia/prabunda“ instinktas.

Vyrui tapti tėčiu, suvokti naują vaidmenį užima daugiau laiko. Tėčiu būti mokomasi. Tam reikia laiko, noro, abipusių pastangų, neretai – neįkyrios pagalbos (apie ją kiek vėliau).

Gimus vaikui, labai keičiasi šeimos gyvenimo ritmas. Nėra gerai visai šeimai pradėti gyventi vaiko ritmu. Lygiai taip pat nėra gerai atkakliai laikytis buvusiojo šeimos gyvenimo ritmo, stengiantis vaiką „pritaikyti prie savęs“. Tenka atrasti naują dienos, savaitės struktūrą, kur pakaktų dėmesio bei laiko vaikui, ir kur suaugusieji turėtų kada pabūti kartu. Tai nelengva užduotis, ir reikia laiko, noro bei pastangų tam pasiekti.

Neišvengiamai keičiasi poros intymusis gyvenimas – kiekybiškai ir kokybiškai. Jis jau nebe toks, koks buvo iki mažojo gimimo. Po gimdymo reikia laiko, kad moteris sugytų. Taip pat užtrunka, kol moteris atsigauna fiziškai, emociškai, kol grįžta į save ir yra pasiruošusi priimti vyrą. Reikia abiejų noro ir pastangų rasti progų pabūti kartu. Reikia vyro geranoriškumo ir supratimo atsižvelgiant į įvykusius moters fiziologinius, jausmų, mąstymo pokyčius.

Yra išskiriami asmeniniai ir santykių poreikiai, kurie, kad šeima gerai jaustųsi, turi būti patenkinti. BET – ne vienas kito sąskaita. Moters. Vyro. Vaiko. Vyro – žmonos. Mamos – vaiko. Tėčio – vaiko. Visos šeimos. Didžioji užduotis ir menas – rasti būdus, kaip bent dalinai patenkinti tuos poreikius.

Atrodo, ir būsimasis tėtis, ir būsimoji mama vienodai džiaugiasi ta žinia, kad turės vaikelį. O kodėl vaikui gimus jų jausmai tokie skirtingi?

Gimus vaikui, mamos ir tėčio pareigos dažniausiai ryškiai išsiskiria – visas mamos dėmesys sutelkiamas ties vaiku; kurį laiką jos interesai sąlyginai susiaurėja – ją natūraliai mažiau domina ir jaudina išorinio pasaulio problemos, ji rūpinasi vaiku ir namais. Galima sakyti, kad mama ir vaikas atstovauja vidinį šeimos pasaulį. O tėtis eina į išorinį pasaulį „parnešti grobio“ – uždirbti pinigų, neretai ant jo pečių gula šeimos išlaikymo rūpestis. Ir praėjus dienai, prie vakarienės stalo susitinka du pasauliai – vidinis, namų bei darbo, išorinis. Labai svarbu, kaip tas susitikimas įvyksta:

* ar abu papasakoja svarbiausius savo dienos įvykius, laimėjimus, tiesiog pasidalija tarpusavyje, kaip praėjo diena?

* ar mama priekaištauja tėčiui, kokia ji pavargusi, išsekusi, kaip jisai nesirūpina mažuoju?

* ar moteris pateikia detalią dienos ataskaitą su vaikelio suvalgyto maisto racionu ir kiekiu bei pridarytų sauskelnių skaičiumi ir turiniu?

* o gal tėtis nuvargęs pasako vos kelis žodžius apie sunkią darbo dieną, apie nepakenčiamą viršininką ar apie įkyrius bendradarbius?

* gal vyras visai nieko nepasako ir įsijungia TV?

Nėra vienareikšmiai teisingo varianto, reikia visko – ir patylėti, ir pasiskųsti, pabambėti, ir pabūti silpnu, bet labai svarbu rasti laiko kalbėtis bei išlaikyti pagarbų, pozityvų domėjimąsi vienas kitu. Nepradėti „lenktyniauti“, kuris sunkiau ar prasmingiau dirba. Namai ir išorinis pasaulis nėra konkuruojančios sritys, tai yra papildančios viena kitą sritys.

Jei visas moters mintis ir jausmus užvaldo vaikelis, ar reikia vaidinti prieš vyrą, kad niekas nepasikeitė, kad ji tokia pat, kaip anksčiau?

Natūralu, kad gimus vaikeliui kurį laiką moteriai rūpės tik jisai. Tai gali trukti iki kelių mėnesių – kol jiedu susipažįsta, kol moteris išmoksta tvarkytis su nauja situacija bei užduotimis ir gerai jaustis.

Be abejo, vaidinti vienam prieš kitą, kad niekas nepasikeitė, būtų kvaila. Labai daug kas pasikeitė, ir reikia abiejų sutuoktinių pastangų priimti pokyčius.

O ką daryti, jei vyras atrodo net nebereikalingas, „trečias?“

Suprantu, žinau, kad kartais taip būna, kai, atrodo, visas pasaulis apsiriboja tik mama ir nuostabiu vaikeliu, kai nesinori nieko daugiau į tą tobulą pasaulį įsileisti. Bet… Bet mama tuo pat metu tebėra ir žmona, ir moteris. Ir tolesnių santykių su vaiko tėčiu-sutuoktiniu-vyru ateitis, kokybė priklauso ir nuo mamos-žmonos-moters. Kartojuosi, santykiai – tai abiejų darbas ir atsakomybė, deja…

Labai didelis ir svarbus darbas yra atvirai drąsiai pasakyti sau, kaip jaučiuosi, ko noriu. Toliau – gerai būtų savęs nuoširdžiai paklausti ir nepabijoti sužinoti atsakymo – kodėl vyras tapo nebereikalingas? Kas nutiko? Kuo sutuoktinis trukdo? Nuo kokių dalykų ir jausmų norisi pabėgti, išvengti? Gavus sau atsakymus, kitas žingsnis būtų kalbėtis su sutuoktiniu. Apie tai, kaip jūs abudu jaučiatės, kaip matote, kas vyksta tarp jūsų, ko norėtųsi, …

Gimus vaikui, vyras gali mėnesiui išeiti atostogų (toks įstatymas priimtas nuo praėjusių metų). Galbūt tai iš esmės pakeistų jaunų šeimų santykius, nes vyras pačiu sunkiausiu metu visada butų šalia žmonos, ir ji nesijaustų viena palikta su vaiku?

Pasiimti atostogas būtų gerai netgi truputėlį prieš vaiko gimimą – kad būtų laiko ir galimybių pasiruošti būsimiems pokyčiams, pasistengti suvokti, kas laukia. Kad būtų galimybė paskutines dienas dviese praleisti kartu. Nes daugiau taip, kaip buvo, jau nebebus – jūs būsite jau trise, keturiese…

O po gimimo bent keletą savaičių pabūti namie, esant galimybei, sakyčiau, net būtina. Ir ne vien pabūti šalia, padėti žmonai, bet ir kad pats vyras turėtų laiko bei galimybių suvokti savo naują vaidmenį, pasistengti iš pat pradžių rasti SAVO ryšį, santykį su vaiku. Kad pradėtų mokytis būti tėčiu. Kad abu kartu su žmona galėtų pereiti į naują šeimos etapą.

Ar visada moteris pati gali įveikti savo nuotaikas, o gal pagimdžius organizmą valdo hormonų audros, ir nieko čia protu nepadarysi?

Pagimdžiusios moters organizmą kurį laiką iš tiesų valdo hormonų bei emocinės audros, ir tą laiką reikia tiesiog išbūti, išgyventi.

O šiaip – netikiu aš „nuotaikų įveikimu“. Kažkurį laiką, be abejo, įmanoma valdytis, tramdyti savo jausmus, neleisti jiems prasiveržti, bet tuomet garantuotai kažkada tie jausmai prasiverš kaip sprogimas. Gal – kaip skandalas. Tai gali net sistemingai vykti. O po sprogimų, kaip žinia, neretai būna griuvėsių, sužeistųjų… Santykiams tai irgi galioja…

Prasmingiau būtų ieškoti tinkamų kelių išreikšti savo jausmus, kad jie nedarytų žalos nei pačiam, nei aplinkiniams. Čia jau prasideda nelengvas kelias į save, į savo baimių, pykčių, nerimų pažinimą ir pripažinimą. Beje, vaikai turi savybę pažadinti mumyse tūnančius seniai užspaustus jausmus, išprovokuoti mus elgtis taip, kaip ne sykį sau buvome pasižadėję niekada nedaryti.

Rima Viliūnienė

Psichoterapeutė ir suaugusiųjų psichiatrė Rima Viliūnienė

Galbūt su kiekvienu vėlesniu vaiku tos krizės būna vis lengvesnės? O su pirmu – pačios stipriausios?

Taip, su pirmu vaiku šeimos krizė dažniausiai yra didžiausia, stipriausia, nes šeima, atėjus pirmagimiui, keičiasi iš esmės. Yra daug naujų dalykų, kurių turi išmokti vyras ir žmona. Antras, trečias, ir kiti vaikai ateina jau į esamą šeimos modelį, ir šeimai lengviau persitvarkyti ir priimti dar vieną narį, nes esminiai dalykai jau dažniausiai būna įvykę po pirmojo vaiko gimimo.

Statistika rodo, kad daugiausia besiskiriančių šeimų augina 1-1,5 metų vaikučius. Galbūt tuo metu santykių krizė pasiekia viršūnę?

Manau, kad susideda daugelis dalykų. Metų-pusantrų vaikas jau praaugęs, pats vaikšto, valgo pritaikytą „suaugusiųjų“ maistą, jau aktyviai domisi pasauliu. Mama jo fiziniam išgyvenimui nebėra tokia būtina, kaip ką tik gimus. Moteris pamažu tampa laisvesnė, aktyvėja mintys apie darbą, dažnai moteris pradeda dirbti.

Toks vaiko amžius jau yra laikas, kai nebeužtenka vieno žmogaus priimti sprendimus apie vaiką (pvz., eiti su juo į lauką ar ne, kada pradėti primaitinti). Tuo metu jau reikia vaikui aktyviai nustatyti ribas – kas galima, ko ne. O susitarti, priimti sprendimą apie ribas reikia abiem – mamai ir tėčiui. Ir nuosekliai to sprendimo laikytis. Prasideda vaiko auklėjimo „politikos“ klausimai, ir tikrai ne visada paprasta abiems susitarti.

Jei vaiko auginimas mamai buvo labai sunkus, metai-pusantrų yra tas laikas, kai mama aiškiai jaučia priėjusi ribą, kai jau nebegali „spausti iš savęs“, nebepaisyti savo poreikių.

Vaikui ūgtelėjus, vyras ir žmona „atsigręžia“ vienas į kitą. Ir žmogus, kurį jie naujai pamato, nebūtinai tiktai džiugina… Krizės, kaip žinia, augina. Bet vieni auga greičiau, kiti lėčiau. Ir tas asmenybių augimas gali vykti ir į priešingas puses.

Tad, „atsigręžus“ ir įdėmiau pasižiūrėjus vienam į kitą, sutuoktiniams kartais tenka spręsti, ar jie turi noro ir jėgų toliau būti kartu.

Žodžiu, jei šeimoje santykių krizė po vaiko gimimo buvo gili, sunki, tai metai-pusantrų po vaiko gimimo neretai yra tas laikas, kai arba krizė įveikiama, arba krizė įveikia šeimą.

Kaip poros santykius, gimus vaikui, gali išderinti svetimų žmonių kišimasis (na, gal ne visai svetimų – močiučių, tetų ir pan.)?

Labai svarbu neįvelti į savo tarpusavio nesutarimus tetų, močiučių, senelių ir kitų asmenų. Jų norai visada geri, bet turbūt ne veltui sakoma, kad gerais norais kelias į pragarą grįstas. Patarimus duoti neretai norisi, tai gana lengva, bet jų tikrai negana šeimai išspręsti tarpusavio nesutarimams.

Šiuo klausimu sakyčiau gana kategoriškai: tarpusavio santykių problemos – tai pirmiausia poros vidaus reikalas. O artimieji pagelbėti gali nebent labai konkrečiai – pvz., paimdami pagloboti vaiką pusdieniui, kad pora turėtų laiko ir galimybių pabūti dviese ir ramiai pasikalbėti.

Ar vyrai išgyvena pogimdyminę depresiją ir kaip ji pasireiškia?

Taip, vyrai, kaip ir moterys, gali patirti pogimdyminę depresiją. Apie moterų pogimdyminę depresiją jau kalbėjome. Vyrams depresijos atsiranda dėl stipriai pasikeitusios šeimyninės situacijos, jų statuso pakitimo bei pečius užgriuvusios didelės atsakomybės. Vyrams pogimdyminė depresija gali pasireikšti gana įvairiai – bloga nuotaika, pesimizmu, nuolatiniu nuovargiu, energijos stoka, darbingumo kritimu, miego sutrikimais, įvairių somatinių skundų atsiradimu. Tai gali atrodyti kaip:

* nenoras grįžti namo;

* užsisėdėjimas darbe;

* barų, kazino ir kitų pasilinksminimo vietų lankymas;

* atkaklus vengimas dalyvauti šeimos gyvenime;

* barnių provokavimas arba, atvirkščiai – užsisklendimas;

* išgėrinėjimas.

Vaiko gimimą sunkiau išgyvena tie vyrai, kurie šeimoje buvo įpratę, kad jais rūpintųsi. Kitaip sakant – mamyčių sūneliai, vedę globėjiškas moteris. Kol nebuvo vaiko/vaikų, tokia pora puikiai galėjo patenkinti vienas kito poreikius – vyras buvo globojamas, moteris turėjo kuo rūpintis. Bet gimus vaikui, moteris visą dėmesį nukreipia mažajam, ir vyras tuomet gali pasijusti atstumtas, nebereikalingas. Gali būti, kad jis į sunkumus reaguos ne kaip suaugęs, prisiimantis atsakomybę, sprendimus darantis žmogus, o kaip mažas nuskriaustas vaikas, kuris nesąmoningai konkuruos su savo paties vaiku dėl žmonos dėmesio.

Ar teisingai elgiasi moterys, „ištransportuodamos vyrą į kitą kambarį, o pačios vedybinėje lovoje įsikurdamos su kūdikiu? Motyvas – kad vyras išsimiegotų.

Na, jei klausimas tik apie išsimiegojimą, tada atsakymas – taip.

Bet esu tikra, kad klausimas daug platesnis, negu miegojimas vienoje lovoje. Gimus vaikui, moteris daug laiko praleidžia su juo – maitina, vysto, rengia, žaidžia… Natūralu, kad, ypač iš pradžių, kol vaikas mažas, ji greičiau įgunda pajausti, suprasti bei patenkinti vaiko poreikius. O tėčiui dažnai nelengva rasti savo vietą šioje naujoje situacijoje. Jis ir mažiau laiko gali praleisti su vaiku, ir ne taip gerai išsyk viskas sekasi. Ir tėvystės jausmas ateina per laiką, būnat su vaiku, juo rūpinantis.

Moteris turėtų sąmoningai sudaryti galimybę tėčiui pabūti vienam su vaiku. Nedaryti visko viena pati. Geriausia, kad būtų kažkokia dienos veikla, ką daro tik tėtis ir vaikas. Gal net kažkokia maloni tėčio pareiga (pvz., maudyti mažylį vakarais) – nes per veiklą, ritualus ir susidaro tėčio-vaiko ryšys.

Labai svarbu pasitikėti vienam kitu kaip tėčiu ir mama. Pasitikėti, kad sutuoktinis sugebės pamaitinti, nuraminti, pamigdyti vaiką. Tegu ne taip sėkmingai, greitai, na, tiesiog ne taip, kaip jūs, bet sugebės. Savaip. Tada didėja ir vyro pasitikėjimas savimi kaip tėčiu, ir nevengiama likti su vaiku dviese.

Priešingu atveju, jei moteris nesudaro galimybių tėčiui rasti SAVĄ būdą būti su vaiku, tai po kurio laiko jis jau greičiausiai ir nebeieškos galimybių. Jei moteris pravirkusį vaiką kiekvienąkart atbėgs raminti, komentuos, ką tėtis daro ne taip tobulai kaip ji, galiausiai, jei moteris bus įsitikinusi, kad tik ji vienintelė gali tinkamai pasirūpinti vaiku, tai, labai gali būti, kad vyras ir nebesivargins būti su vaiku. Nes juk ji taip puikiai viską daro pati…

Tuomet moteris jausis palikta, viską daranti viena, vyras jausis nuvertintas ir atstumtas (labiausiai – emociškai ir seksualiai). Miegojimas kitame kambaryje yra tik vienas santykių aspektų.

Jei vaikas naktį miega neramiai, dažnai virkauja, o vyrui ši savaitė sunki darbe – protinga miegoti atskirai. Arba jei vyras nuolatos nepatenkintas burba, kad vaikas naktimis miegot neduoda… Bet jei tai tampa taisykle, patogia daugiau moteriai – vertėtų darsyk tai apmąstyti. Nes tėtis netenka galimybės bent pabandyti nuraminti įsiverkusį vaiką, bet jau pasakyti jam „ša ša, miegok“, pasupti, paimti panešioti. Ir vėl kalbu apie savitą tėčio-vaiko santykį…

Kada jau reikia (būtina) vyrą parsigrąžinti atgal į šeimyninį guolį? Ne paslaptis, kad yra šeimų, kurios po vaikų gimimo taip ir miega su vaikais metų metais. Ar tai normalu?

Svarbiausia ne terminai, o motyvas, kodėl daroma. Ar sutuoktiniams neužtenka stiprybės atlaikyti vaiko ašarų, kai jis bus perkeltas miegoti į savo lovą? Panašu, kad šeimyniniame guolyje vaikas „išstumia“ tėvą, užima jo vietą. Gal moteris vaiku „ginasi“ nuo intymių santykių? Gal toks miegojimas yra nutolusių santykių iliustravimas? Gal…? Nesiimčiau vertinti normalumo-nenormalumo terminais, svarbu, kad sutuoktiniai galėtų sąžiningai patys sau pasakyti tikruosius motyvus. Tada ir sprendimas taps aiškus…

Kokie pogimdyminės santykių krizės sprendimo būdai?

Pirmiausia – kalbėtis tarpusavyje. Dar kalbėtis. Ir dar kalbėtis.

Ir tai tikrai nebus lengva. Ir tikrai krizė neišsispręs per pusvalandį. Tam reikės laiko ir pastangų. Pirmiausia, svarbus tikras abiejų suaugusiųjų noras spręsti tą santykių krizę. Kitas žingsnis – pastangos. Rasti laiką, vietą, kur be vaiko galėtumėte laisvai kalbėtis. Suprasti, kad tų pokalbių turės būti ne vienas. Kalbėtis apie savo tikruosius jausmus, norus. Nekaltinant vienam kito, siekiant išgirsti bei suprasti, pagal galimybes – priimti. Jei patiems per sunku, jei pokalbių neužtenka, nepabijoti kreiptis profesionalios pagalbos į santykių specialistus – psichoterapeutą, psichologą.

Reziumuojant galima pasakyti:

* Vaiko gimimui verta ruoštis iš anksto.

* Gimus vaikui, šeima neišvengiamai išgyvens didesnę ar mažesnę krizę.

* Vaikai neišvengiamai keičia šeimą bei nusistovėjusią jos tvarką.

* Sutuoktinių santykius labiausiai, stipriausiai įtakoja pirmagimis.

Ačiū už pokalbį.

Neila Ramoškienė

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai


Žymos: , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


+ 3 = devyni

Kitos temos: