Iš pradžių per lėtai, o po to taip greitai atėjai į mūsų pasaulį, Rojau. Išklausyk savo gimimo istoriją. Šią istoriją rašau, praėjus savaitei po gimdymo. Kad visos detalės nepasimirštų.
Viskas vyko tikėtai ir netikėtai. Dieną prieš gimdymą jaučiau, jog tu greitai ateisi. Lagaminų peržiūra, ar viskas tikrai sudėta. Pabaigti visi darbai nuosavoje siuvykloje (tik gaila, nespėjau išsiųsti gaminių). O netikėčiausias dalykas, kad savo feisbuko paskyroje prieš kelias dienas buvau parašiusi įrašą, jog visai smagu būtų gimdyti tokią gražią dieną 2021.01.21.
Tą vakarą buvo mano „naktelė“. Kai buvau nėštukė, šeimos susitarimas buvo toks, jog kelis vakarus Žemyną migdo tėtukas, o vieną vakarą aš. Sausio 20-toji buvo mano ir Žemynos vakaras. Ji užsiprašė turbūt ilgiausios pasakos. Iš pradžių nelabai norėjau sutikti, bet ar gaila, juk savo brangiausiam sutvėrimui skaitau. Galų gale perskaičiau pasaką. Su ilgomis pertraukomis, nes visą nėštumą jaučiau, jog labai dūstu. Pasaka buvo apie varliūkštį, kuris pavirto princu!
***
Pabučiavusi dukrą nuėjau į savo siuvyklą. Norėjau pagaminti pleduką su skylėmis į automobilio kėdutę. Bet pirmas blynas tapo labai prisvilęs, nes gražių skylučių nepavyko išgauti, o man turi būti viskas idealu ir gražu. Vyras, atėjęs į siuvyklą apie pirmą valandą nakties, sako, gal jau eik miegot?! Na gerai, viską mečiau, nusiprausiau ir užmigau.
***
Spėkite, kiek laiko miegojau? Visas dvi valandas! Dar pusę valandos galvojau, kaip geriau padaryti tas skylutes pledukui. Ir atsikėliau nuo pokšt! 3:07 naktis ar jau rytas?! Tas jausmas, kaip kažkas sprogsta ir „pareina“ didelis šovinys. Jaučiu, kad pakylu nuo savo lovos, tikrai pakylu ir vyrui garsiai sakau, kažkas čia bus! O taip, vandenukai. Gražūs, skaidrūs ir jų tikrai daug. Su niekuo nesumaišysi. Žvilgteliu į kalendorių, o gi 2021.01.21! Taip taip, dar tik trečia nakties, tai per tiek laiko tikrai turėčiau spėti pagimdyti šią išskirtinę datą. Ramiai susidėjau likusius daiktus, pažadinau pirmagimę Žemyną, vyras paskambino kaimynei. Buvome susitarusios, kad jeigu kas, ji ateitų pabūti su dukryte (labai labai dėkoju, Egle, tikrai padėjai)!
Ji pabuvo mūsų namuose su dukra, kol atvažiavo seneliai paimti Žemynos. Susidėję visus daiktus, išvykome į kelionę.
***
Kauno Krikščioniškieji gimdymo namai. Taip, pasirinkome būtent juos, ir nesvarbu, kad tolimas kelias nuo Klaipėdos. Žinoma, įvertinome visas aplinkybes – kokia mano būsena, ar nieko neskauda, kokia vandenų spalva, ar jaučiu vaikelio judesius. Viskas buvo gerai. Kirbėjo mintis, gal reikia nuvykti į Klaipėdos priimamąjį, bet vyras sako, o kam, jeigu viskas gerai, negaiškime brangaus laiko ir važiuojame ten, kur norime sutikti savo antrąjį gyvenimo stebuklą. Pasiskambinome į Kauną paklausti, ar viskas gerai, ar yra vietos, nes norime atvažiuoti iš kito Lietuvos galo. Paklausinėjo apie bendrą būklę, vandenų spalvą. Sako – mes jūsų laukiame.
***
Nuomonių, aišku, buvo labai įvairių. Daug kas klausinėjo, kodėl, gyvendami Klaipėdoje, nutarėme gimdyti Kaune. Ogi dėl to, jog karantino metu tuose gimdymo namuose vyras gali būti kartu visada, ne tik per gimdymą. Deja, tik išeiti iš gimdymo namų jau niekur negalima. O antrasis argumentas – šie gimdymo namai yra už natūralumą. Čia skatinamas žindymas, gimdymas be nuskausminamųjų, žinduko nedavimas. Visi mūsų artimieji buvo prieš. Žinoma, dėl to, kad linki mums geriausio, bet mane, tiesą pasakius, tai labai glumino, atrodė, kad palaikymo visai nėra. Tačiau mūsų apsisprendimams įtakos niekas neturėjo. Nelabai klausėme, kas ką sako, tiesiog iš mandagumo pasakydavome, jog darysime taip, kaip norime mes, o ne kažkas kitas.
Taigi, dukrytė nubučiuota… Ir toks lieka širdyje gniužulas po jos žodžių: „Mama, greičiau sugrįžk su broliuku“. Ketvirta valandos ryto. Pajudame iš namų. Važiuojame kiemo vartų link, kažkodėl vartai atsidaro tik iš penkto karto, šiek tiek nerimo, bet viskas gerai.
***
Kaip keista, tik dviese, be savo dukros, be vaikiškų jos dainų, be pokalbių. Tokia tyla ir kartu didis džiaugsmas, kad tuoj sulauksiu savo antrojo paties gražiausio gyvenime pasimatymo! Kelio nemažai, 200 kilometrų. Bet motinos širdis jaučia viską, tad savo pasirinkimu neabejojau nė sekundės.
Tirpsta sniegas. Radijas groja Jazzu dainą. „Nes viskas dabar ir čia“, – girdžiu jos dainos tekstą. Būtent. Dabar ir čia. Paskęstu mintyse, kad turbūt dabar yra paskutinė diena, kai esu nėštukė, kad galbūt daugiau jau niekada tokia ir nebūsiu… Su giliais apmąstymais 100 km kelio jau įveikta. Buvo šiek tiek slidžių ruožų, šiek tiek sunkvežimių lenkimo, šiek tiek baimės. O skausmas labai lengvas, kaip per mėnesines. Vyrui pasiūliau sustoti Kryžkalnio degalinėje, noriu kavos! Vyras, žinoma, tokį mano paprastą norą išpildė. Jaučiau, kad dar nieko neskauda, tai ko nepasilepinti?
***
Ką gi, važiuojame toliau. Susikaupę, ramūs. Tikslas jau čia pat, tuoj pasieksime gimdymo namus. Štai, atjudėjome į Kauną. Nerimo visiškai nebeliko, vyras irgi atsipūtė.
Mus pasitiko su šypsena. Sako, čia jūs iš Klaipėdos? Taip, tie patys! Taigi, uždėjo matuoti tonus. Matyt, buvau susijaudinusi, nes labai ilgai ieškojo vaiko toniukų, kokias 20 minučių. Bet viskas gerai, surado tave. Po to užsipildėme dokumentus, abiems paėmė tyrimą dėl COVIS-19. Atėjo akušerė. Patikrino gimdos kaklelį. Tik 2 centimetrai… Dar galima laukti iki 12 valandų plius minus, nes vaisius bevandenis.
Palydėjo mus į palatą. Palatoje viskas labai gražu. Gimdymo marškinėliai padėti tvarkingai ant lovos. Jauku, šilta, namų aplinka. Kai gimdžiau prieš ketverius metus, drabužius bei gimdymo marškinėlius liepė persirengti priėmimo skyriuje. Buvo tikrai nepatogu ir nemalonu.
***
Persirengusi, laiminga, kad turbūt jau šiandien susitiksime su savo berniuku, atsiguliau pailsėti. Parašiau artimiesiems, kad jau atvykome, viskas gerai. Pamažu ėjo laikas. Jau švito. Rytas. Tikrai labai gražus ir saulėtas. Jokių skausmų ar signalų, kad kažkas vyksta, visiškai nėra. Mintyse tokia sumaištis, kad gal geriau jau viskas prasidėtų ir greičiau pasibaigtų.
Draugės rašė, na kaip tu, kas vyksta? Bet jokios veiklos nebuvo… Laikrodis mušė 10:30. Antrasis kaklelio patikrinimas. Nieko gero, visiškai niekas nesiveria. Dar trukdo vandens maišas, kurio neišeina pradurti. Bandė tą procedūrą daryti du kartus, bet nepavyko, ir reziumė – jeigu veikla neprasidės, bandysime skatinti.
***
Nuliūdusi grįžau į palatą pas vyrą. Na kaip? Greičiausiai viskas dar truks labai ilgai. Atsiguliau vėl į lovą. Apsiverkiau. Nes prisiminiau Žemyną ir supratau, kad jos pasiilgau. Dabar juokas ima. Nemačiau vaiko 5–6 valandas ir jau pasiilgau. Matyt, hormonai buvo tikrai labai stiprūs. Nusiverkusi nuėjau į dušą… Ir pradėjau kur kas gerokai stipresnius skausmus. Parsisiunčiau sąrėmių programėlę. Galvoju, pažiūrėsiu, kas kiek laiko kartojasi. Kas tris minutes, reguliariai. Net nustebau, ar gali būti? Juk ką tik sakė, kad dar daug laiko praeis, kol švęsime sūnaus gimtadienį.
Priėjusi prie lango netyčia pamačiau, kaip laiminga šeima su naujagimiu jau keliauja namo. Fotografuojasi ir šypsosi, visi laimingi! Mintyse palinkėjau jiems sėkmės ir baltu pavydu pagalvojau, kad ir aš taip norėčiau.
***
Taigi vis stiprėjantys sąrėmiai. Dar akušerės paklausiau, ar gali būti dideli skausmai, bet kaklelis nesiverti? Sako, na ne, dažniausiai jau kūnas ruošiasi gimdymui. Vis stiprėjant sąrėmiams, pradėjau justi, kad tikrai jau greitai su tavimi susitiksiu, mano Rojuk. 13:00 valanda. Nuvedė į gimdyklą. Ten dar nuėjau į dušą. Palengvėjo šiek tiek. Patikrino kaklelį. Vietoj 2 centimetrų, atsivėrė visi 8! Čia tai vau, per dvi valandas atsivėrė net 6 centimetrai. Ir neprireikė jokių skatinamųjų.
Paskutinė valanda ėjo tikrai ilgai. Pradėjo trūkti oro, sąrėmių skausmas nežmoniškas. Atrodo, visas kūnas plyšta į milijoną dalių. Net skauda aprašyti tą skausmą, o kas dėjosi tada mano galvoje. Viskas susipynė, ir džiaugsmas, jog tuoj tuoj, ir skausmas, kad daugiau nebegaliu, norėčiau tik susprogti. Iš skausmo ašaros riedėjo upeliais, norėjau jau ir nuskausminamųjų, ir visko visko, kad tik truputį atsipūsčiau, bet jau buvo viskam per vėlu. Reikėjo tik kęsti ir kiek įmanoma susikaupti. O iš kur gauti dar tų jėgų? Bet, pajutusi keistus pojūčius, jau guluosi ant lovos.
***
Jeigu nebūčiau įsitempusi, tai tavo atėjimas į šį pasaulį būtų daug greitesnis. Bet skausmas nevaldomas. Sako, pajusi sąrėmį – stumk. Aiškina, kaip daryti, –įkvėpti daug oro ir jo nepaleisti. O kai vienu metu nežmoniškai skauda ir tu dar turi viską taisyklingai padaryti, tai tampa be proto sunki užduotis. Jėgos senka ir toks jausmas, kad pradedu prarasti sąmonę, akyse juoda.
Bet klausau, ką man sako akušere. Ji: „Rasa, dabar pažiūrėk į mane, jau matau juodus plaukus, tau iki pergalės liko tiek nedaug!“ Vyras irgi sako, jog spaudžiu vaikui galvą, suspausiu ir bus blogai. Ir iš kokio 4–5 karto man pagaliau pavyksta! Išgirdau tą gražiausią melodiją. Aš pagimdžiau tave, mano Rojuk.
***
Turbūt nieko nėra gražiau gyvenime už naujos gyvybės atsiradimą. Kai tavo kūnas dalinasi į dvi dalis. Kai dvi širdys šalia viena kitos atsiskiria, bet plaka vienu ritmu, kai vaikas jau ant krūtinės ir tu supranti, kad tai tavo vaikas, augęs tavyje 9 mėnesius. Aplanko pilnatvė. Jausmas, kad viską, ko norėjai šiame gyvenime, jau turi.
Mama Rasa
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
